ĮVYKIAI IR ŽMONĖS Spausdinti
Ką šiandien galvoja Prancūzija?

Prancūzija verda kaip katile. Kova vyksta visais frontais. Cafė de Flor Paryžiuje su niauriojo pesimizmo mokslo kūrėju Jean-Paul Sartre virto egzistencialistų šventykla. Išmintingiausio komunistų savaitraščio „Action“ redaktoriai su Pierre Cuortade priešakyje niauriai žvelgia į pro langą švitihtį Orleano Mergelės paminklą: jis naujai aptrauktas auksu ir atrodo toks pat agresyvus, kaip ir komunistų partijos šūkiai. „Mes esame partija su didele ateitimi“, sako jo redaktoriai. Prie Boulevard de La-tour-Maubourg, vienų namų šeštajame aukšte, iš kur matyti Eifelio bokštas, įsitaisę su baltais kutais domininkonai, kurie įeina :ir vėl išeina, ginčijasi su lankytojais ir atsidėję ruošia naują „La vie intelectuelle“ numerį. Tai vadovaujantis katalikų — liberalų žurnalas. Trys skirtingos scenos. Trys filosofijos. Trys kryptys, kurios nūnai Paryžiuje, kaip sakoma, „duoda toną“. Albertas Camus, pats lyg ir filosofas, visą tą procesą nusakė tokiu precizišku posakiu: „Kas yra šiandieninės Prancūzijos pranašai? Marksas, Jean Paul Sartre ir Kristus. Marksizmas, egzistencializmas, krikščionybė. Tai trys pagrindai, be kurių negalima išsiversti, jei norima pažinti, ką šiandien Prancūzija galvoja ir ką ji rašo.“

Iš visų tų teorijų pati kovingoji yra marksizmas. Ji šiandien išlikusi vienintelė gyva forma, išlaikiusi savyje racionalizmą ir materializmą. Nors ir kokie būtų skirtingi Prancūzijos marksistai, vis dėlto pačiais pagrindiniais klausimais jie sutaria. Tiek universiteto profesoriai, kaip kad toks Joliot — Curie, tiek Belville darbininkas lygiai tiki pažanga, gamtos mokslais ir proto galia. Marksizmas jiems tiek reiškia, kaip įvykęs faktas. Prancūzų komunistai iš filosofijos nedaug ko tesitiki. Jie mano, kad tokie žmonės, kaip Sartre'as su savo sekėjais, tiktai veltui gaišta laiką savo žodžių žaidimu. „Jie tiktai sukasi patys apie save, kaip metafizinės voveraitės narve“. Komunistai filosofą laiko pagerintos rūšies žurnalistu, kurio pareiga informuoti mases apie gamtos mokslų tyrinėjimų rezultatus.

Tačiau tikrieji laboratorijų mokslininkai, kaip Langevinas (jau miręs) ir Joliot — Curie, komunistų aukštinami. Abu yra partijos nariai, abu mokslinio materializmo sekėjai, abu priklauso prie komunistų įsteigto intelektualų komiteto, ruošiančio „prancūzų atgimimo abėcėlę“, kurioje visokia žmogiškoji žiniją turinti būti pagrįsta „moksliniu požiūriu“. Tačiau šitam į estetiką pasinešusiam komunistų organui „Les Lettres Francaise“ toli šaukia pasisekimu iki tos reikšmės, kurią jis turėjo rezistencinio sąjūdžio metu per vokiečių okupaciją. „Action“ yra konkretesnis. Jo žmonėms marksizmas reiškia revoliuciją, kur nesiterliojama su gražiais žodžiais, bet skelbiami kryžiaus žygiai Bažnyčiai „dešimčiai tūkstančių ponų“ ir „anglų-amerikiečių imperializmui“.

Griežta disciplina ir partijos dogmatinis veiklumas užmušė marksizme gyvąją mintį. Literatūroj tikroji kritika pasitraukia į užpakali, vietoj jos iškyla politiniai — taktiniai svarstymai. Neseniai „Action“ paskelbė straipsnį: „Ar degdntini Kafkos raštai?“, kur betgi buvo reiškiama mintis, jog vis dėlto galima kartais pateisinti ir tokius raštus, kurie nėra suderinami su partijos linija ir yra „pesimistiški“. Ta proga pasinaudojo nekomunistai kritikai, skelbdami, jog savo priešų raštų deginimu prasiskynė sau kelią į valdžią nacionalsocialistai. Tada partijos spauda atidengė kryžminę ugnį į Kostlerio knygą „Darkness at Noon“; tai yra daugiausia puolamas ir ginamas šiuo metu Prancūzijoje romanas, bet su juo komunistai susidorojo kaip „su blogos sąžinės veikalų“. Hemingvay romanas „For Whom the Bell Tolis“ jiems yra „fašistinis“.

Tačiau prancūzus priversti, kad be sąlygų klausytų, yra sunku. Prancūzai „visuomet buvo ir bus prieš valdžią“. Prieš komunistus vis daugiau pasisako balsų ne tik politikoj, bet prieš juos opozicija didėja ir tarp intelektualų, ypač prieš partijos pastangas išjungti individualią galvoseną. Prancūzams yra tipinga pareikšti taip protestą, kaip kad tai yra padaręs Sartre'as: „Kaip gali žmogus, būdamas sveiko proto, savo laisva valia pasisakyti už tokį mokslą, kuris draudžia galvoti?“

Marksistas tiki pažanga ir yra optimistas, egzistencialistai visur mato netvarką, skausmą, proto stoką; marksistai garbina grynuosius gamtos mokslus, egzistencialistai pasisako prieš juos ir yra antimaterialistai. Vienu atžvilgiu egzistencialistai sutaria su marksistais: abeji yra visiški ateistai. Jei jie eina prieš komunistus, tai dėl to, kad tikėjimą visagaliu Dievu marksistai pakeitė besąlyginiu tikėjimų į Staliną ir materializmu. Tačiau su krikščionimis sutaria, kai imasi ginti individo laisvę, kuri komunistams veik visai nerūpi.

Kierkegaardo dvasiniai pasekėjai jo idėjomis pasinaudojo keliais atžvilgiais. Kai kurie iš jų, būtent krikščionys egzistencialistai filosofai, kaip Max Scheler, Kari Jaspers, Kari Barth ir Gabriel Marcei, savo mokytojo mokslo religinį pagrindą išlaikė. Tačiau kiti, kaip Heideggeris, kurio veikalas „Būtis ir laikas“ sudarė pagrindą Sartre'o „Būčiai ir nebūčiai“ pasirodyti, nusisuko nuo Kierkegaardo tikėjimo, skelbdami, kad pasaulyje viešpatauja netvarka ir beprasmiškumas.

Sartre'o sunkiai įkandami filosofiniai veikalai maža teskaitomi. Jo įtaka daugiausia pasireiškia literatūrine kūryba. Prancūzų egzistencializmas iš viso yra daugiau literatūrinis nei grynai filosofinis sąjūdis. Jean Wahl, geriausio veikalo apie Kierkegaardą autorius, yra lyrikas, o Gabriel Marcei, krikščionių egzistencialistų vadas, yra drauge dramaturgas ir kompozitorius. Simonne de Beauvoir, Sartre'o produktyviausia mokinė, yra romaniste, esayistė ir dramaturge.

Nors Albertas Camus Ir nenori prisipažinti ką nors bendra turįs su egzistencialistų filosofija, tačiau jo knygų temos to sąryšingumo vis dėlto neišvengia, Camus yra dviveidė asmenybė. Kaip filosofas jis yra negatyvistas ir neigia visokią vertę, bet kaip veikėjas jis kovoja už teisingumą ir už švarumą. Bet ar jis pajėgs suderinti savo skelbiamas mintis su savo žygiais?

Krikščionims gresia dvigubas pavojus — ir iš komunistų, ir iš ateistinio egzistencializmo. Prancūzai krikščionys mąstytojai turi pamėginti suderinti dvi viena kitai priešingas teorijas. Jie yra įsitikinę, kad Kristaus mokslas pasirodys patvaresnis už visokius žmogiškosios civilizacijos pasikeitimus ir įsiskverbs į visokias laiko istorijos lytis. Iš to įsitikinamo kyla moderniojoj krikščionybėj pranašiška mokykla, išgarsėjusi Leono Bloy, Karlo Bartho ir Georgės Bernanos vardais. Krikščionys filosofai yra įsitikinę, kad tikėjdmas kiekvienoj istorijos epochoj turi įgauti naujas formas. Tuo būdu nukirtus tiltus su bendruomene, krikščioniškosios vertybės vis dėlto įsiskverbia į pačią bendruomenę.

Kai kurie iš krikščionių filosofų pastaraisiais laikais dš esmės domisi tiktai dabartiniais tikėjimo klausimais, būtent: tikėjimo sąsaja su pasauliu. Toks Jaąues Maritain visai nustojo rašęs grynai filosofinėmis temomis ir atsidėjo laiko problemoms. Sąjūdžiai, kaip „Dvasinis frontas“, „Bažnytinis jaunimas“ .ir M.R.P. mėgina kurti krikščioniškąjį socializmą. Prie jų tenka priskirti rimtą ir garbingą Mouniers žurnalą „Esprit“, „personalistų“ organą, kuriame bendradarbiauja, savo mintis reikšdami, visų konfesijų ir tikėjimo krypčių pasižymėję atstovai.

Tas krikščioniškasis humanizmas papildomas „vertikaliniu“ aspektu, nukreiptu į amžinybę žvilgsniu, įprasminančiu individualią dramą, kaip kad ją supranta krikščionys egzistencialistai. Jų organas yra „Dieu vivant“ („Gyvasis Dievas“). Leonas Blay prie to sąjūdžio pritraukia katalikus, Barthas — protestantus — ir abu nešioja ant rankų egzistencialistų filosofijos trejukę: Kierkegaardą, Nietschę ir Dostojevskį. Gyva Prancūzijoj ir protestantybė, ypač tie sluogsniai, kurie seka paskui Barthą ir Vischerį, vedančius sėkmingus pasišnekėjimus su savo draugais katalikais.

Tie visi sąjūdžiai atskleidžia šiandieninio Prancūzijos dvasinio gyvenimo visą platumą ir gilumą. Kuris iš jų įstengs dūžtančius kultūros fragmentus sujungti į naują sistemą ir duoti naują sintezę, kurios taip ištroškusi Europa? („The New York Times Book Review“).