Eilėraščiai Spausdinti
Parašė Antanas Vaičiulaitis   



NAMŲ KIBIRKŠTIS


Už sienų siautė, rūstavo žiema,
Ir pūgoj klaikūs atliepė balsai.
Nakčia, iš sapno budusi, mama —
„Vaikeli, — klausė, — ar nesušalai...“

Pakirdus, ėjo prie želmens jinai,
Kur sentėvių kūrenos gabija.
Nūn pūstery ruseno pelenai,
Giliai gruzdėjo sėkla — žarija.

Priklaupus ant šiurkštaus namų akmens,
Ji kibirkštėlę žarstė židiny
Ir, kol skaisti liepsnelė suplevens,
Ji ugnį pūtė vieniša, tyli.

Iš peleno atgimus kibirkštis
Jos kantrų veidą nušvietė, rankas.
Aplinkui siautė speigas ir naktis,
O žiežirba sužibo į liepsnas.

Negreit dar laktoje pragys gaidžiai,
Dar pūgos daužės ties pirkia sena.
Toli aušros dar buvo atspindžiai, —
Aure, ugnelė traška siausdama.

 
Giliai tėvų gabijos pelene
Priblėsus miegti sėkla —kibirkštis,
Kol želmeny sužaižaruos ugnia,
Kol ji nušvies gailias mamos akis.

               Scranton, 1947. III. 27


TITNAGAS

Kai tėvas žemę vasarojui arė,
Aš basas treplenau po šviežią vagą.
Liūliavo lysios — tartum juodos marios.
Žvilgėjo aštrūs saulėje noragai.

Nulinkęs prie vagos, jisai pakėlė
Skeveldrą — titnagą iš lysių grumsto:
Kadaise juo senoliai ugnį skėlė
Ir laužus kūrė ąžuolų paunksmėj.

Aš praregėjau sentėvius krivūlėj —
Žilus, prie laužo .sėdinčius vyrijoj.
Dabar jų kaulai piliakalniuos dūli,
Mes budim jų įskeltoje gabijoj.