Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Tremties metai. Lietuvių Rašytojų metraštis PDF Spausdinti El. paštas
Parašė S. L.   


VERTINIMAI


Prieš vertindami tą arba kitą dalyką padorūs recenzentai visuomet pasidžiaugia dalyko autoriaus gražiomis pastangomis, iškilmingai sveikina arba dėkoja jam. Mes čia taip pat norėtume neprasilenkti su šia banalia tradicija ir pasidžiaugti ne tik pačiu metraščiu, bet ir pagirti visus tuos kurie prisidėjo prie jo išleidimo. O darbas tikrai didelis ir svarus. Kaltuos, kurie prisidėjo prie jo išleidimo, ir išleidimo sąlygos ir visos kitos sunkenybės, kurias reikėjo nugalėti. Gerai juk žinome, kad ir Lietuvoje šitokis darbas sunkiai sekdavosi. Iniciatoriai čia parodė tikrai herojiškos ištvermės ir pasiaukojimo. Nežiūrint visų sunkumų, Metraštis pasirodė!

Tiesa skaitančioji ir lietuvišką knygą mylinčioji visuomenė buvo jau imanti nusivilti, pradedanti abejoti, nes per dažnai gal spaudoje buvo naudojama formulė „tuoj pasirodys“. Publika išsižiojusi laukdavo, bet veltui. Tai, tikriausiai, buvo neapdairių laikraštininkų nuopelnas, ne redakcinio kolektyvo kaltė. Pagaliau, kas gi čia suvaikys! Metraščio išleidimas visas abejones išblaškė: imkim ir skaitykim ir skaitydami permanykim, anot sukaktuvininko Martyno Mažvydo!


Prieš skaitydami dar nepamirškime geru žodžiu paminėti ir leidėjo ,,Patrios“ savininko Jono Lenktaičio, kuris narsiai ėmėsi šį leidinį realizuoti ir kantriai pildė visus redakcijos reikalavimus.

Dabar gi tenka eiti prie Metraščio turinio, kurio vertė, deja, jau nebepriklauso nuo sąlygų, nuo pastangų kiekio, ir kur yra tik vienas vienintelis klausimas: kaip?
Nors ir šis Metraštis yra, tam tikra prasme, sumuojančio pobūdžio ir siekia duoti bendrą mūsų tremties literatūrinio gyvenimo vaizdą, jame įdėti nebenauji, keliais atvejais matyti dalykai gerokai sumažina įspūdį ir sukelia savotišką išsisėmimo iliuziją. Ne visur čia kalti autoriai. Metraščio leidimo užtęsimas, be abejo, čia bus suvaidinąs lemiamą vaidmenį.

Poezija. Poezija, pas mus nuo pat didžiojo Kristijono Donelaičio laikų turėjusi daugiau atstovų negu proza, ir šitam leidinyje yra skaitlingiausiai atstovaujama. Čia randame net kelias jos kartas, arba, tikriau sakant, visą pomaironinės epochos poeziją. Sunku čia būtų kalbėti apie kiekvieną atskirai, nes per maža vietos duota kiekvienam, kad būtų galima susidaryti pilnesnį vaizdą. Be to, daugis dalykų, kaip minėjome, yra jau keliais atvejais .matyti ir net vertinti, -todėl tikrai be galo sunku būtų čia ką nors naujo išpešti.

Jurgis Baltrušaitis dr. Mykolas Vaitkus leidinyje atstovauja pačius seniausius. Pirmasis ir čia pilnas filosofinės rimties ir mums jau įprastu simbolistinio — sentencinio reiškimosi būdu nebėra naujas, antrasis taip pat tebėra ištikimas dar jaunystėje pasirinktam poezijos keliui.

Savo kartos poetų tarpe Faustas Kirša neturi tremtyje draugų. Sruoga ir Putinas liko namie. Tačiau jis ir būdamas našlaitis pajėgė išsilaikyti stiprus ir įtikinantis savo originalumu hermetiškos formos poetas, paskutiniu laiku ryškiau susirūpinęs savo tautos likimo klausimais. Jo lyrika, visais atžvilgiais stipri ir savaiminga, nenusilpnėjo ir benamio žmogaus likimo slegiama.

Jonas Aistis-Aleksandriškis, Stasys Santvaras, Bernardas Brazdžionis ir Benys Rutkūnas tebėra paskutinių jų pačių poezijos rinkinių nuotaikose ir lygyje, nes ir eilėraščiai daugiausia paimti iš minėtų rinkinių, arba iš to paties periodo darbų, neįėjusių į rinkinius. Atskirai paminėtini Henrikas Radauskas ir Antanas Rūkas. Tai mažiausiai tremties negandų paliesti vyresnieji poetai, ne tik palikę ištikimi savo kryptims, bet ir niekur neatidavę duoklės populiarumo dievams. Charakteringa jiems dar ir tai, kad nesusižavi klasikų postais ir nuolatos pasilieka kūrybiškai jauni. Jaunesniųjų tarpe matome Leonardą Žitkevičių, Kazį Bradūną, Henriką Nagį, A. Nyką-Niliūną, Juozą Kėkštą, VI. Proščiūnaitę, tik jų poezijos dalykai, su mažomis išmtimis, jau kitur matyti.

Yra čia ir sunkiai klasifikuojamų, neberandančių sau rėmų poetų. Prie tokių priskirtini Antanas Rimydis, senas keturvėjininkas, ir Stasys Laucius, kurių pirmasis ko ne 20 metų buvo nustojęs aktyviai reikštis.

Pasakėčių rašytojas Giedrius reprezentuojasi įprastinio turinio ir formos pasakėčiomis, kurių veikėjai yra kiaulės, kurmiai ir kiti gyvuliai, neužleidžia niekam vietos nuo Lafontaine'o ir Krylovo laikų. Giedriui čia nepavyksta sukurti nieko originalaus ir jis lieka blankus mūsų jau čia paminėtų veteranų šešėlis.

Proza. Visiems iki gyvo kaulo įgrisęs dalykas yra nepakankamo mūsų dailiosios prozos derliaus klausimas. Tremties gyvenimo prozininkų pastangos, nors ir didelės, žymių pakitimų nesukelia. Visiškai naujų talentų Metraštyje nėra. Aišku, tai nereiškia, kad jų nebūtų iš viso. Neminint čia dalyvaujančių mūsų literatūros klasikų Vinco Krėvės, Igno Šeiniaus ir Jurgio Savickio pirmoje eilėje aptartinas Antanas Vaičiulaitis, kuris tiek savo nuotaika, tiek savo formaliniu atbaigtumu padvelkia jėga ir naujumu. Neatsilieka nuo jo ir Jurgis Jankus. Iš impresionistinio vaizdavimo perėjęs į realistinį, Jankus ir čia pasiekia neblogų rezultatų. Pulgis Andriušis paima mus savo lyrizmu ir tik vien rytų aukštaičiams prieinamu būdu. Jo beletristinis gabalas „Kelionė į Tauragnus“ imponuoja plačiai išsiliejančiu skambėjimu ir lyrinės dvasios gaivališkumu. Liudas Dovydėnas, spausdinamame fragmente gal kiek per daug leidžiasi žodžių srovėn ir per daug gėrisi savo personažų kalba. Nuo to nukenčia bendras vaizdas. Visi kiti beletristai irgi stengiasi išsilaikyti savame lygyje, bet ne visiems tai pavyksta. St. Būdavas nepajėgia susidoroti su aktualia medžiaga, nuslysta į sentimentalumą. Jo vaizduojamas gyvenimas labai „panašus į visų sentimentalistų vaizduojamąjį: susitinka, išsiskiria, gauna laišką. Atvirutinis peizažas.

Taškas. Dar sunkiau einasi Karolei Pažėraitei, kurios duodamo kūrinėlio pagrinde stovi bereikšmis saloninis pasikalbėjimas. Silpni ir J. Kuzmickio ir St. Tamulaičio kūrinėliai.

Redakcija būtų gerai padariusi, kad silpnesnieji dalykai visai nebūtų pateką Metraštin. Metraštis būtų išėjęs žymiai plonesnis, bet nepalyginamai rimtesnis.
Straipsniai. Trečioji Metraščio dalis skirta straipsniams. Straipsniai visi rimti ir parašyti savo srities specialistų. Literatams bus įdomūs Antano Maceinos, Jono Griniaus ir Juozo Girniaus straipsniai. Istorikas ir kultūros istorikas skaitys Z. Ivinskį, Vaclovą ir Mykolą Biržiškas, V. Maciūną ir t. t. Kalbiniais klausimais besidomintiems tiks Pr. Skardžiaus straipsnis. Vydūnas gi tiks visiems.

Tik kyla klausimas, ar literatūriniame almanache turėtų tilpti straipsniai, nagrinėjantieji problemas, kurios beveik. jokio ryšio su literatūra neturi?
Iliustracijos. Metraščio išorei pagerinti sumobilizuota nemažas dailininkų kadras. Kiekvieno jų įdėta bent po vieną originalų darbą (kaikurių ir po du), bet ir čia neapsieita be naujų senienų. Galėčiau galvą guldyti, kad V. Rato darbas „Motina“ man spaudoje matytas ne mažiau, kaip 20 kartų! Nesakau, kad jis būtų blogas. Ne. Bet kai jį ko ne kasdien matai spaudoje...

Šiaip reikia pripažinti, kad iliustracinė pusė sutvarkyta neblogai. Pasitaiką netobulumai nežymūs ir bendro įspūdžio negadina. Atskirai įdėtų darbų čia mes nesiimame vertinti, nes tai galės žymiai sėkmingiau atlikti meno kritikai.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai