Poetas kryžkelėje Spausdinti
Parašė J. Grinius   
J. Aistis, Nemuno ilgesys, Groene, Maine, 1947, Lietuvos Pranciškonų leidinys, 78 psl.


Vienas mūsų poetų neseniai viešai pareiškė, kad recenzentai ir visuomenė esą nepatenkinti ir pyksta, kai poeto kūryboj neberanda to, ką buvo pamėgę matyti. Atrodo, kad šita mintis tikrai klaidinga, ypač kiek tai liečia recenzentus ir kritikus. Net priešingai, kritikui liūdniau, kad jau pagarsėjusio žmogaus kūryboj nebemato naujumo, nes tai žadina sustingimo, senėjimo ir išsisėmimo įspūdį. Tik čia pat reikia pridurti, kad kritikas vertina ne tiek technikos priemonių ar temų naujumą, bet temų naują pergyvenimą ir nušvietimą, pačios formos (giliausia prasme) originalumą, arba, kitaip pasakius, galutinį kūrinio meninį reikšmingumą, o ne gerus norus ar nepavykusias pastangas dėl kokių nors aplinkybių.


Eidamas prie J. Aisčio eilėraščių rinkitnio „Nemuno ilgesio“, recenzentas turi pažymėti, kad jame yra dalykų, kurių prieškarinėj J. Aisčio kūryboj kaip ir nebuvo. Tas naujumas yra patriotinės temos. Tėvynės meilės motyvais parašyti eilėraščiai užima daugiau kaip pusę knygelės. Tiesa, mes jau iš laikraščiuose spausdinamų kūrinėlių žinojome, kad J. Aistis rašo patriotikos, tačiau iš šio rinkinio aiškiai matom, kad pastaraisiais audrų metais J. Aistis iš subjektyvių elegijų stipriai pasuka į objektyvines patriotines elegijas. Tačiau šitas posūkis nauja kryptimi, kad ir pagirtinas pilietiniu patriotiniu atžvilgu, meniškai save menkai tepateisina.

Nors J. Aistis anksčiau negu daugelis pajuto tremtinio dalią ir Lietuvos nostalgiją, tačiau, skaitant jo eilėraščius, nematyti, kad tremtinių likime ir jų jausmuose įžvelgtų naujesnių aspektų, kurių nesutiktume B. Brazdžionyje ir net patriotinės poezijos naujokuose. Ir žvilgsnis į dabartinę Lietuvos padėtį ir apskritai jos likimą taip pat nėra originalus, nes „Nemuno ilgesio“ autorius nekelia jokių naujų problemų, o tik elegiškai liūdi, kaip liūdėjo Baranauskas, kaip iš dalies liūdėjo Maironis, arba kaip kad liūdi kartais B. Brazdžionis ir kiti mūsų poetai.

Kartais J. Aisčio patriotinėse elegijose nuskamba tiesiog maironiški akordai. Antai, ilgame ,,Ir mylėjom tave“ eilėrašty skaitome:

Nes mylėt, tai ne deimantus, auksą ar šilką
Laimingai ir gražiai po kojų patiest,
Bet mylėti kasdienišką, varganą, pilką
Iš visų tik jėgų, iš visos tik širdies.

O Maironis prieš penkiasdešimt metų spaudos draudimo laiku dainavo:

Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,
Tu proto netemdei gražybe, —
O tu tik viena širdies raktą radai
Skaisčia savo skausmo gilybe.

Idėja abiejų poetų ta pati — nesuinteresuota meilė dėl tėvynės vargo ir skausmo, — tačiau, atrodo, Maironis dainuoja pakiliau, lengviau, muzikaliau — žodžiu poetiškiau už J. Aistį. Arba štai dar viena paralelė tarp „Nemuno ilgesio“ ir „Pavasario balsų“ autorių. Maironis „Senovės dainoj“ rašė:

Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios tėvynės!
Kad pavirtęs, kaip ąžuolas girių puikus,
Lauks teismo dienos paskutinės...

Daugel krito sūnų, kaip tų lapų rudens:
Baltveidės oi verks, nes mylėjo!
Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,
Kiek priešų ten kraujo tekėjo.

Dabar paklausykim J. Aisčio „Godos“:

Neverk, neverk, motule,
Ir neraudok taip kruvinai, —
Ramus kalnely guli
Sūnus, užmigęs amžinai...

Ir guli jis ne vienas,
Jų krito didelis būrys —
Tenai žvangėjo plienas.
Žvangėjo plienas kraugerys
(19 psl.)

Atrodo, kad lyginimas išeina J-Aisčio nenaudai. Norisi pasakyti dar daugiau: Jo strofos greta Maironio — atrodo, kaip pilka proza prieš sparnuotą poeziją. O dėl to ir liūdesys ir pyktis ima. Liūdna, kad patriotinė poezija net pripažintam poetui nesiseka, ir kad jis to nejaučia. O pikta, kad jis tokią lėkštą poeziją spausdina ir duoda nekokį pavyzdį jauniesiems. Tiesa, rinkinys skiriamas Amerikoj gyvenantiems lietuviams. Bet kad anie mūsų broliai turėjo menkesnę progą lietuviškai lavintis, ar dėl to galima jiems siūlyti nenusisekusių, neskoningų eilėraščių?

Jeigu čia palyginome J. Aistį su Maironiu, tai tuo nenorime pasakyti, kad jis būtų Maironį imitavęs. Tas temų panašumas greičiausiai yra tik supuolimas. Jis ir suprantamas. Juk daugėliau atvejų Lietuvos padėtis spaudos draudimo laikais ir šiandien yra panaši. Tačiau yra ir skirtumų. Ir tik giliau žvelgiant į tuos skirtumus (kad ir į tremtinių likimą) bendrai žmogišku platumu, ieškant žmogaus darbų prasmės laikų tėkmėj, būtų galima patriotines temas atgaivinti ir pasiimt. O šito intuitvviškai gilaus žvilgsnio J. Aisčiui stinga. Kai jis mėgina filosofuoti ar pranašauti geresnę ateitį, jis taip pat lieka proziškas, publicistiškas. Iš 26 eilėraščių patriotiniame skyriuje tik du eilėraščiai tėra maždaug pavykę. Tai — „Vanduo akmenyse“ ir „Gegužinės“. Antai pastraipa iš pirmojo eilėraščio:

O atsimenu karta — epušėlė žalia
Visais lapais prašneko džiaugsminga.
Jog pasenusi liepa sena, rymojus šalia.
Atsiduso giliai, sielvartingai...
(21 psl.)

Nors čia ir nesuvokiame gerai paralelizmo prasmės, bet jaučiamės susiduria su tikra nemeluota ir neišgalvota poezija. Bet čia, ir patriotinių pilietinių sąvokų nebėra, o svarbiausia nebėra tokios pilkos publicistikos, kaip ši:

Bet gi mes neturim nieko — nei pastogės,
Nei tėvynės, nei mažiausios vilties spindulių,
Mes neturim gairių nei tikslo, o taipogi
Mes nežinome kur eiti, nei kuriuo keliu
(Klajūnai, 42 psl.)
 
Nors čia tremtinių padėtis vaizduojama teisingai, tačiau vis dėlto galime drįsti abejoti, ar tokia nesklandi proza reikalinga, žiūrint net grynai visuomenišku atžvilgiu.
Geresnės poezijos J. Aistis duoda antrojoj savo knygelės pusėj, įvardintoj „Nuaidėjusios dienos“. Joj ypač išsiskiria ,,Serenada“, „Nuostabi diena“, „Ratelis“, „Lopšinė“, „Pavasaris“, „Pavasarėjant“. Ten randame ir tikrą šedevriuką „Vai nedvelk“, kurį čia norisi ištisai pacituoti:

Vai nedvelk, nedvelk, vėjeli,
Vyšnių sode, vai neišeik
Ir nukrėsdamas žiedelį
Mano džiaugsmo neprikelk...

Vai nejudinki lapelių,
Te šis vakaras kvapnus,
Kaip aukas, į dangų kelia
Mano džiaugsmą ir sapnus...

Te balta, šalta, bejausmė
Nusišypso pilnatis —
Teužmiega mano džiaugsmas,
Teužmiega ši naktis.
(76 psl.)

Čia mes sutinkame prieškarinį J. Aistį, švelnų, jautrų iš nedaugelio paprastų reiškinių sugebantį sukurti nuoširdžią lyrinę tikrovę, kuria galime savaime grožėtis ir tikėti neprisiversdami. Atrodo, kad šitokia lyrika poetas geriau atlieka savo patriotinę kultūrininko pareigą, negu samprotavimais apie tėvynės ir tremtinių likimą. Nors Amerikos lietuvių jaunimas yra kietai įkinkytas į darbo, naudos ir pinigų ratus, vis tiek tokią gryną poeziją jis pajėgs greičiau suprasti ir pamilti negu neskoningą eiliuotą publicistiką. Ir
mes, tremtiniai, džiaugiamės tokios J. Aisčio lyrikos sutikę. Bet taip jaučiame ne todėl, kad sutikome seniai mums pažįstamą jautrų sielvartininką, bet todėl, kad jis mums
duoda aukštos meninės kokybės kūrinėlį. Tik drauge apgailestaujam, kad panašių nusisekusių eilėraščių nedaug. Kodėl taip yra, dar negalime pasakyti. Kad mūsų egotistinis
lyrikas būtų išsisėmęs, dar nesinori tikėti. O gal tai yra atsisveikinimas su jaunyste ir įžengimas į vyriško subrendimo amžių, belaukiant senatvės, kada emocinis gyvenimas vėl sustiprėja ir kartais pagilėja. O gal perlengvai pradėta žiūrėti į poeto uždavinį? „Nemuno ilgesy“ pasireiškusio susilpnėjimo nemėginame aiškinti nė sunkiomis benamio aplinkybėmis, nes žinome, kad ir nesvetingoj tremty įvairių tautų poetai ir rašvtoiai yra sukūrę amžinos vertės kūrinių, nemenkesnių kaip laisvėj gerai begyvendami. Kokia čia tikroji priežastis, parodys ateitis. Tuo tarpu J. Aisčiui norisi tik palinkėti klausyti savo prigimties balso, nes rašytojui ir poetui jis yra tikrasis kelias.