Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Pagrindiniai mokymo reikalavimai tremties mokykloje PDF Spausdinti El. paštas
MOKSLAS


Pagrindinė mūsų mokymo prielaida yra ta, kad kiekvienas mokymas yra jaunimo ruošimas ateičiai, bent kiekvieno mokymo perspektyvoje yra jaunimo ateitis, jos reikalavimai.

Tokio jaunimo paruošimo ateičiai Lietuvos mokykloje mes siekėme dviem keliais: 1) siekėme jaunus žmones kiek galima daugiau išprusinti, pakelti jų dvasinį niveau ir 2) siekėme išmokyti tų dalykų, kurie vėliau jiems bus reikalingi, kurie bus vėliau pagelbiniai, o gal ir pagrindiniai dalykai jų profesiniam pasiruošimui. Tačiau tie dalykai, kurie buvo praktiškai gyvenimiški, mūsų mokykloje, bent gimnazijoje, nebuvo išplėtoti. Gimnazijos kryptis visą laiką išliko kultūriškai teorinė, ruošianti jaunus žmones kultūriniam subrendimui ir aukštojo mokslo studijoms.

Tremties mokykla, besilaikydama tų pačių planų bei programų, eina tuo pačiu keliu. Mes dirbame mokyklose tuo įsitikinimu, kad mes ruošiame darbininkus (valdininkus) ateities Lietuvai arba bent aukštojo mokslo studijoms, kurios turėtų vykti Lietuvos sąlygomis.


Tačiau mes jau esame beveik tikri, kad mūsų kelias iš Miuncheno, Kempteno ar Scheinfeldo į Kauną nebus tiesus. Jis dar vingiuos, gal būt, per vandenynus ir užtruks ilgiau negu mėnesius. Vadinasi, artimiausia mūsų jaunimo ateitis — yra gyvenimas emigracijoje. Todėl artimiausias mūsų mokyklos uždavinys yra jau dabar mokymą derinti su kryptimi, bent ieškoti tos mokymo krypties, kuri tiktų emigracijos sąlygose, kad dabartinis mokymas jaunimą ruoštų mokytis ir gyventi emigracijos sąlygose.

Tačiau visi gerai suprantame, kad šis reikalas yra labai sunkiai išsprendžiamas, bent neišsprendžiamas tol, kol nebus paaiškėję, į kurį kraštą galėsime ir turėsime su savo jaunimu emigruoti ir kol nebus žinomi tų kraštų įvairaus tipo mokyklų mokslo planai ir mokymosi bei studijavimo sąlygos. Nežinant smulkiai mokymosi bei studijavimo Sąlygų, prie kurių teks mūsų jaunimui emigracijoje prisiderinti, nelengva nusistatyti, kaip dabartinį mokymą pakreipti, kad jis būtų jaunimui naudingesnis emigracijos sąlygose, kad jis iš tikro ruoštų jį ateičiai, atitiktų jo ateities reikalavimus.

Viena yra beveik tikra, kad mes savas mokyklas emigracijoje vargu ar turėsime. Jei mūsų daugumos kelias projektuojasi per vandenyną, tai ten nerasime sąlygų lietuviškos bendruomenės mokyklai. Nė vienoje Šiaurės ar Pietų Amerikos valstybių tautinėms mažumoms neleidžiama bent panašios kultūrinės autonomijos, kokią turėjo tautinės mažumos Lietuvoje, kur jos galėjo turėti ir savo kalba įvairių laipsnių mokyklas. Paties demokratiškiausio krašto pasaulyje — Jungtinių A. Valstybių — įstatymai draudžia bet kuriai tautybei turėti savo kalba mokyklas. Ir lietuvių parapinėse pradžios mokyklose ir marijonų Marijanapolio kolegijoje, kaip ir kazimieriečių mergaičių kolegijoje, viskas dėstoma anglų kalba, o lietuvių kalba yra tik vienas dėstomų dalykų. Taigi mūsų jaunimui nėra perspektyvų vėliau tęsti nei pradžios, nei vidurinio mokslo tomis sąlygomis, kuriomis dabar dirbame.

Norėdami gi jau dabar rūpintis, kad perėjimas į kitas mokyklas mūsų jaunimui būtų lengvesnis, viena tegalime daryti — tai kelti mūsų mokyklų mokslo lygį, kad mūsų duodami atestatai ar atitinkamų klasių baigimo pažymėjimai nebūtų, menkesnės vertės už bet kurios Europos valstybės tokius pat dokumentus. Jei mes, savaime suprantama, to negalime pasiekti, tai bent neturėtume nukrypti nuo tos linijos. Todėl bet kurie sąmoningi mokymo reikalavimų lengvinimai, taip vadinamas „derinimasis prie sunkių laikų“, „prie sąlygų“ ar darymas nuolaidų, kompensuojant praėjusio karo sunkius išgyvenimus — yra tik pigus savęs ir jaunimo apgaudinėjimas, kuris anksčiau ar vėliau tą patį jaunimą nuves į nusivylimą.

Iki šiol daugiausia kalbama apie emigraciją į Amerikos kraštus. Derinantis prie tų kraštų mokyklų bei jų reikalavimų, tektų kai kas mūsų darbo plane ir pakoreguoti. Jungtinėse Amerikos valstybėse mūsų mokiniai būtų pakankamai stiprūs klasinių bei kultūrinių dalykų žinojime, tačiau turėtų sunkumų su dėstomos kalbos mokėjimu ir bus atsilikę technikos požiūriu, sociališkai-politiškų dalykų žinojimu ir praktišku sugebėjimu. Reikėtų dar pastudijuoti ir Pietų Amerikos kai kurių valstybių mokyklų planus, gal būtų galima padaryti ir bendresnių, o kitais atžvilgiais specialesnių išvadų.

Nors mokytojai yra tie žmonės, kurie tremtyje sąžiningiausiai dirba, tačiau jų darbo perspektyvos nėra giedrios. Įsigilinę į tai, kas toliau mūsų jaunimo laukia, turbūt, ne 
vienas pamanome, kad. kas žino, ar mes atliekame savo pagrindinį uždavinį, ar mes juos paruošiam bent artimiausiai ateičiai. Dėl pradžios mokyklos, dėl jaunesniųjų klasių gal ir galime būti ramios sąžinės: jie dar vaikai, bet kur nuvykę jie turės prisiderinti prie privalomo mokslo, kuris kitur siekia iki 16 m. amžiaus, ir lankys dar kurią nors mokyklą. Kitokia padėtis yra vyresniųjų. Apskritai emigrantų padėtis kurį laiką bus sunki. Taip pigaus ir prieinamo aukštesnio ir aukštojo mokslo kaip Lietuvoje — niekur nerasime. (Pvz., JAV mokslas, pasak prof. Pakšto, yra 5—6 kartų brangesnis kaip Lietuvoje). Todėl daugumos mokinių tėvai nepajėgs jų leisti toliau mokytis. Priešingai, jie turės ir patys tėvams padėti uždirbti pragyvenimą. Atėję į darbo paklausą tiesiog iš gimnazijos ir jokio įrankio rankose neturėję, jie tegalės imtis sunkiausio ir menkiausiai atlyginamo darbo. Tas pats tinka ir mūsų abiturientams. Jie toli gražu nebe visi susikurs sau sąlygas studijuoti. Gabūs ir veržlūs jaunuoliai, kuriems mokslas yra svarbiausias siekimas ir svajonė, — prasimuš ir sunkiose sąlygose. Tačiau ir tokiems pradžioje nebus lengva įsikibti. Daugumai gi vidutinių teks pergyventi ir nusivylimo savo išeitu mokslu ir mokykla. Todėl mums, mokytojams, kuriems tėvai yra pavedę savo vaikų paruošimą ateičiai, gal ir tektų susirūpinti kai kuriuo mūsų darbo perorganizavimu. Emigruojantį jaunimą pastatytume visiškai į kitą padėtį, jei greta bendrojo lavinimo pramokytume juos kurio nors amato. Stovyklose turime inžinierių, amatininkų ir šiaip įvairių specialybių žmonių, kurie vakarinių kursų ar kuria kita forma galėtų jaunimą šio ar to pramokyti. Žinoma, mes nepadarysime jų specialistų, — tam nebus nei pakankamai laiko, nei kitų sąlygų — tačiau, jei jaunas žmogus pramoks dirbti, pramoks valdyti įrankius ir, nuvykęs į kurį kraštą, ieškodamas darbo, galės pasisakyti mokąs tą ar kitą darbą, jau bus daug padaryta. Tai padės jaunimui bent įsikibti ir būti savarankiškesnių tiek pragyvenimo, tiek ir tolimesnės pastangos atžvilgiais. O padarydami juos savarankiškesniais, mes jų daugiau sutaupysime lietuviškumui ir Lietuvai.



* Šveicaras prof. A. S e n n a s , ilgą laiką dėstęs Vyt. D. Universitete Kacine, dabar dirbąs Pensilvanijos universitete, neseniai išleido veikalą apie lietuvių tarmes, pavadintą „Lithuanian Dialectology“, atspaustą iš „The American Slavic and East European Review“. Prie jo taip pat pridėtas lietuvių tarmių žemėlapis. Jį išleido Pensilvanijos ir Harvvardo universitetai.

Autorius duoda, palyginti, gana išsamią apžvalgą, kaip lietuvių tarmės susidarė, kaip toliau plėtėsi nuo Mažvydo iki Daukšos laikų, kokių nuopelnų jų studijose turi prancūzas Robert Gauthiot, švedas Ekblon, prof. Gerulis, Salys, Jonikas. Hermannas, Sittigas, prideda bulvių (pirmą kartą jas į Žemaičius parvežė Salantų parapijos ūkininkas Pilypas Brazdauskas) ir gužučio vardų žemėlapius ir kt.

Prof. Sennas dabar drauge dirba su Amerikon nuvykusiu prof. A, Saliu ir prof. V. Krėvė-Mickevičium. Lituanistiką Amerikos aukštosiose mokyklose populiarina ir lietuvis amerikietis Dr. R a y m o n d - Rimavičius, lankęs gimnaziją Marijampolėje, vėliau lituanistikos studijas gilinęs Amerikoje, Vy.t D. Un-te ir ėjęs lietuvių k. lektoriaus pareigas Varšuvos universitete.

Į JAV iš Švedijos, nuvyko akių specialistas Dr. Petras Kazlauskas, buv. Vilniaus Universiteto Med. Fakulteto dekanas. Vyt. D. Universiteto akių klinikos vedėjas Dr. Vyt. Avižonis šiuo metu gyvena Šveicarijoje, dvi buv. akių klinikos asistentės — Vokietijoje, Prancūzų zonoje, o trečioji, gyd. B. Navikaitė-Pocienė, prieš kiek laiko išvykusi tarnaitės darbo dirbti į sanatoriją Anglijoje, dabar išskrido lėktuvu į JAV, kur jos vyras tarnavo karininku amerikiečių tarnyboje.

Laikinoji Liet. Profesorių Taryba sušaukė Aukštųjų Liet. Mokyklų Mokslo Personalo atstovų suvažiavimą, kuriame buvo įsteigta Lietuvių Profesorių užsienyje Sąjunga.
* Į Ameriką išvyko su savo šeima ir prof. A. Darnusis, buv. Vyt. Un-to Technikos Fakulteto dekanas.

* Seedorfo Mokytojų kursų, vadovaujamų G. Būtėno, antroji laidą baigia savo darbą.

* Pranciškonas Tėvas B. Gramlys, kuris profesoriavo Romoje skotistų sekcijoje, išvyko į Ameriką.

Visa eilė lietuvių Vokietijoje yra gavę daktarų laipsnius ir per 150 žmonių ruošiasi ginti dizertacijas. Tiubingeno universitete medicinos daktaro laipsnius gavo išvykęs į Ameriką gyd. Kiras ir Druskytė-Aglinskienė, Hamburge Hanzos un-te Br. Nemickas, parašęs dizertaciją iš jūrų teisės, „Taikos blokada“. Frankfurto un-te daktaro laipsnius gavo A. Tarulis, kuris dabar jau yra Amerikoje, Bartavičienė ir Dubinskas. Hannoverio aukšt. Veterinarijos mokykloj gavo med. vet daktaro laipsnius šie lietuviai vet. gydytojai: Br. Lepankas, J. Zulonas, Povilas Švarcas. Su pasižymėjimu apgynė disertacijas Heidelberge gydytojai J. Stankaitis ir V. Labokas. UN-RRos universitete gavo inžinerijos daktaro laipsnį inž. Kraujelis. Miuncheno Liudviko Maksimiliono un-te Filosofijos Fakultete apgynė savo doktoratą Zigmas Smilgevičius. Taip pat Miuncheno un-te teisių daktaro laipsnį gavo teis. Kazys Šidlauskas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai