MŪSŲ PRAEITIES VERTINIMO KLAUSIMU Spausdinti
Parašė DR. A. STANYS   
Kuklus, tolimas nuo arogancijos yra lietuviškas būdas. Mes dažnai patys savęs nepažįstame ir nevertiname. Mes net pamiršome esanti didelės praeities tauta ir kukliai skiriame save prie jaunųjų tautų net politiniu atžvilgiu. Svetimieji mums tai įkalbėjo. O mes iki šiol tikime.

Mes nuolat girdėjome.ir skaitėme storuose tomuose, kad senoji lietuvių tauta gyvenusi atskirta nuo pasaulio savo pelkėtose giriose puslaukinį gyvenimą. Tik 14a. pabaigoje šitiems barbarams pirmuosius kultūros spindulius pasiuntusi Lenkija. Tik nuo tada ji pradėjusi kilti, į žmones išėjusi lenkiško skverno įsikibus. Mes esame skaitą ir tariamai tikrus viduramžinės Lietuvos buities aprašymus — apie žmones ir gyvulius beveik olose, lyg akmens amžiaus epochoje. Ir tais aprašymais mes dažnai tikime. Užmirštame, kad tai dažniausiai buvo fantazijos vaisius autorių, kurie mūsų krašto niekad nematė arba rašė ne apie tą, ką matė, bet ką buvo girdėję iš „tikrų šaltinių“. Rašė, nes reikėjo patenkinti ano meto skaitančios visuomenės kuriozų troškulį. Keliauninkai kartojo prieš 100 ar daugiau metų apie Lietuvą rašiusių, jos tikrai nemačiusių autorių duodamus vaizdus.

Tamsi ir laukinė buvusi Lietuva. Bet kaip tada atsirado tos visos didelės kultūrinės vertybės, kurias šiandieną lietuvių tautai pripažįsta visas pasaulis? Kaip tada atsirado ir išaugo tokia turtinga formomis ir žodžiais kalba? Argi neturi savo charakterio lietuviškoji tautosaka ir tautodailė, liaudies menas? Argi jo lygis rodo barbarišką tautą buvus jo kūrėja?

O pagaliau turime ir aukštos valstybinės kultūros faktų, atestuojančių kūrybines tautos galias. Milžiniškoji Lietuvos imperija juk neatsirado kieno kito dėka. Ją sukūrė lietuviai. Ir sukūrė ne barbarų metodais, bet imponuodami savąja „pax Lituana“. Barbarai kartais sukuria taip pat milžiniškas valstybes, bet tik jėga, užplūsdami kraštus kaip koks amaras, juos pavergdami. Tuo tarpu lietuviai juk niekad nebuvo labai skaitlingi. Net ir gerai skaičiuodami anais didžiosios kunigaikštijos išsiplėtimo laikais jų niekas nepriskaičiavo nė pilno milijono. Eidami jėgos metodais, tuose milžiniškuose plotuose jie būtų taip praskidę, kad ir žymės būtų nelikę. Juk reikėjo tuos milžiniškus plotus ir administruoti. Valstybė turėjo būti pastatyta ant tvirtų pamatų, jei ji galėjo ištisus, šimtmečius gyvuoti ir sucementuoti į vieną bendruomenę įvairiaspalvę gyventojų masę. O ji buvo sucementuota. Rytų pasaulio centru — trečiąja Roma — pasiskelbusi Maskva net 300 metų turėjo vargti, kol ją išardė. Išardė ginklu, o senosios Lietuvos valstybės reminiscencijų tuose plotuse net iki mūsų laikų yra užsilikusių.

Ryškus senosios Lietuvos valstybės aukšto lygio bruožas yra jos teisinės kultūros išaugimas. Jei kitose gyvenimo srityse dar gali būti primetamas skolinimasis ar mokymasis iš kitų, tai dėl Lietuvos Statuto to jau niekas negali pasakyti. Šiuo atžvilgiu Lietuva savo kaimynus pralenkė ištisais amžiais. Lenkija, iš kurios Lietuva 16a. iš tikrųjų pasiskolino valstybinės santvarkos formą, kodifikuotos teisės niekad neturėjo. Ir tik nemokšos lenkai kartais puola lietuvius už šitokią pastabą teigdami, esą, Lenkija statutą turėjusi jau nuo 14a. Tuo tarpu nors kiek geriau pažįstą istoriją žino, kad „Statut Wislicki“ toli gražu nėra įstatymų kodeksas, bet tik eilės privilegijų rinkinys. Privilegijas — įstatymus surašyti į vieną sąsiuvinį toli gražu nereiškia juos kodifikuoti, suvesti į sistemą. Tam reikia aukštos erudicijos specialistų teisininkų ir aukštos teisinės kultūros visuomenėje.

Lenkai savo teisės kodifikacijos klausimais pradėjo domėtis, tiesa, taip pat 16a. pradžioje. Tačiau neatsirado, kas jį paruoštų (Laskio bandymas statuto vardo nėra vertas), o be to ir visuomenė tam dar buvo nepribrendusi, teisinės normos nebuvo išryškėjusios. Dar tebevyko kova dėl valstybinio bei visuomeninio gyvenimo tvarkymosi principų. Destruktyvinis kovos momentas neleido Lenkijai ir vėliau šito pasiekti, nors bandymų netrūko. O akstinas šitų bandymų visada buvo Lietuvos Statuto egzistavimo faktas.

Kai Maskva ėmė rūpintis savo teisės kodifikacija 17a. vidury, pagrindu buvo norima imti tą patį Lietuvos Statutą, kuris tada specialiai tam reikalui buvo išverstas į rusų kalbą. Bet ir Maskvai-Rusijai savo kodifikuotos teisės -dar teko palaukti iki XIXa. — Speranskio laikų. O pagaliau ir jo vadovautosios komisijos darbas tikrąja kodifikacja nebuvo atbaigtas. Lietuvos Statutas_taip ir liko vienišas šulas visoje rytų Europos teisinės kultūros istorijoje. Mes juo tikrai galime didžiuotis, ir labai gaila, kad iki šiol nesame sulaukę nė vienos mokslinės studijos, jį vertinančios lietuviškuoju požiūriu. Tiesa, jis tebėra mažai tenagrinėtas ir svetimųjų, tačiau, deja, tebėra slavų teisės dokumentų sąrašuose. O ne tik verta, bet ir privalu mums jį sau susigrąžinti (šia proga norėtųsi atkreipti akis į Lietuvos Statutą dabar taip gausių mūsų doktorantų teisininkų. Dėkingesnio ir tikslingesnio studijų objekto vargu ar galima rasti. Gera ir labai naudinga būtų užmegsti kontaktą ir su svetimaisiais mokslininkais, juo susidomėjusiais. Kažin ar kas iš lietuvių yra užmezgęs ryšius kad ir su tuo vokiečių mokslo žmogumi, kuris net per lietuviškąją spaudą ieškojo Lietuvos Statuto teksto, išleisto prof. J. Lappo? O labai butų verta. Net paprastas klausimo padiskutavimas butų naudingas abiems pusėms).


Dažnai nedrąsūs mes esame ir prisimindami visą mūsų politinę istoriją. Mes čia susiduriame net su dviem veiksniais. Iš vienos pusės rusų tezė, kad senoji Lietuvos valstybė buvusi tik iš vardo lietuviška, o iš esmės buvusi senosios Kijevo valstybės paveldėtoja, jos naujalytis tęsinys. Dėl to tai jai ir vardas naujas buvęs nukaltas — litovsko-russkoje gosudarstwo. Esą, viskas joje buvę rusiška — nuo kalbos iki valstybiniai socialinės struktūros. Iš kitos pusės mus veikė lenkiškoji tezė, kad senoji Lietuvos valstybė lietuviška buvusi tik iki XIVa. pabaigos, o po to jau buvusi tik kartais bruzdanti Lenkijos provincija, kurios savaimis gyvenimas jau tikrai pasibaigęs su 1569 m. Liublino unijos aktu. Didysis mūsų patriotas Teodoras Narbutas, tuo patikėjęs, savo plunksną sulaužė ant paskutiniojo Gediminaičio kapo, savo mylimosios Lietuvos tolimesnio likimo vaizdavimą pavesdamas Lenkijos istorikui. Tai buvo prieš šimtą metų (Narbuto istorijos IX tomas išėjo 1841 m.),, bet šita nuomonė dar ir dabar tebėra galutinai neišgyventa, nors specialiai tą klausimą nagrinėjančioje mokslinėje literatūroje savaimingas Lietuvos gyvenimas po 1569 unijos jau ir retai bekvestijonuojamas. Ginčijamasi tik dėl jo formos ir laipsnio. Dar ir dabar mes kiekviename žingsnyje galime išgirsti kalbant apie Lenkiją, tuo suprantant visą ano meto politinį junginį — visą Respubliką. Net keista, kad pvz. ir latviai su estais savo istorijoje kalba tik apie „Lenkų laikmečius“, o apie Lietuvą nei žodžiu neprisimena, nors anais laikais Lietuvos pozicijos jų kraštuose buvo lygios su lenkų pozicijomis, o kurį metą Lenkija su jais net nieko bendra neturėjo.

Be abejo, tai yra palikimas senosios istoriografijos, savo šaknis turinčios monarchistinio Europos periodo koncepcijose. 17—18a. Europos žmonėms mat negalėjo net į galvą ateiti mintis, kad Lenkijos karaliaus valdomas kraštas būtų buvęs ne Lenkija. O mums patiems čia daug maišo valdančiojo visuomenės sluogsnio sulenkėjimo faktas. Dažnas yra linkęs neprisiimti savo tautiečiu nė vieno nelietuviškai kalbėjusio veikėjo.

Bet nevalia nei mums, nei kuriai kitai tautai išsižadėti veikėjų, dirbusių savo krašto labui, dirbusių savajai tautai, nors ir nekalbėjusių savo tėvų kalba. Nevalia užmiršti amžių bruožų. Ne viena mūsų tauta turi periodus, kada valdantysis visuomenės sluogsnis kalbėjo svetima kalba.

Negali čia lemti ir socialinis momentas, nes savosios liaudies prispaudėjais yra buvę ne vien nutautusieji. Baudžiava yra buvusi ir tuose kraštuose, kur ir ponas ir vergas ta pačia kalba kalbėjo. O mūsų baudžiavinė teisė net nebuvo pati griežčiausioji. Priešingai, mes dar galime didžiuotis, kad nei jus vitae necisque, nei kitos gėdingosios feodalinės santvarkos teisės mūsų krašte niekad neveikė. Pagal mūsų krašto įstatymus valstietį užmušęs ponas turėjo atsakyti savo galva, lygiai, kaip užmušęs bajorą. Atsieit, veikė dėsnis, kokį kituose baudžiavinės santvarkos kraštuose sunku buvo rasti.

Kilme mūsų senoji bajorija buvo taip pat savo krašto sūnūs. Atėjūnų čia buvo labai maža. Įsikurti daugiau šansų turėjo lenkai. Bet ir jiems buvo neperžengiamas įstatymų slenkstis — nuo 15a. vidurio dažnai kartotas įstatymas, pagaliau L. Statuto dėsnis, draudęs svetimšaliams gauti bet kokių valstybinių vietų ar įsigyti dvarų Lietuvoje. Nevalia jų įsigyti buvo net vedybų kelių. Net vienturtė, visos žemės turtų paveldėtoja, lietuvaitė, ištekėdama už lenko ar kurio kito svetimšalio, turėjo atsisakyti šeimos dvarų tolimesnių giminių, o jų nesant, valstybės naudai, gaudama tik piniginį kraitį. Lietuviškos bajorijos grynumas tuo būdu buvo pakankamai išsaugotas. Ir labai klydo visi tie istorikai (jų tarpe net Liubavskis), kurie laikė, kad lenkų įsikūrimą Lietuvoje trukdžiusios kliūtys buvo pašalintos Liublino unijos akto. Klydo, nes savo tyrinėjimus buvo baigę tuo aktu, nebežiūrėjo vėlyvesnių laikų gyvenimo praktikos ir vėlyvesnių įstatymų.

Iš tikrųjų unijos akte rašoma, kad visi Lietuvoje veikią prieš lenkus nukreipti įstatymai ir statuto dėsniai turį būti pašalinti. Toliau tiek lenkams Lietuvoje, tiek lietuviams Lenkijoje turį būti laisva kurtis ir naudotis visomis pilietinėmis teisėmis. Tačiau akte nesakoma, kad visi anie nuostatai jau dabar yra naikinami ir nebegalioja. Sakoma, kad jie turi būti panaikinti. O to panaikinimo taip ir nebuvo sulaukta. Lietuva lenkams taip nepatikusių savo įstatymų ir statuto nuostatų ne tik nepanaikino niekad, bet jau po unijos išleistame trečiajame statute (1588) vėl ir dar ryškiau pakartojo ir to neatšaukė iki pat valstybės gyvavimo pabaigos. Tuo būdu juridiškai lenkams durys į Lietuvą buvo uždaros visais laikais. Kuriuo nors būdu Lietuvoje vis dėlto įsikūręs lenkas bajoras neturėjo jokių pilietinių teisių. Įstatymai jas pripažino tik ketvirtosios eilės tokio atėjūno palikuonims. Žinoma, gyvenimo praktikoje kartais vienam kitam tokiam atėjūnui pavykdavo visas kliūtis nugalėti. Ypač, jei juos remdavo kuris nors iš Lietuvos didžiūnų. Tačiau tokių skaičius buvo nedidelis. Iš žymesnių, valstybės gyvenime šiokio tokio vaidmens pasiekusių lenkų šeimų, įsikūrusių Lietuvoje, buvo vos keletas. Iš tokių buvo pvz., Kosakovskiai, Maironio apdainuotas ir liaudies padavimų išgarsintas Čičinskas — Sicinskis. (Jo tėvas Lietuvoje įsikūrė kaip Radvilų tarnas), Pšerdzieckiai ir dar viena kita šeima.

Reikia taip pat pasakyti, kad ir lietuvių bajorų Lenkijoje taip pat mažai teįsikūrė, nors čia tokių įstatyminių kliūčių ir nebuvo. Tik po 1569 m., kada dideli didžiosios Lietuvos kunigaikštijos plotai buvo nuo jos atplėšti ir prijungti prie Lenkijos, su lenkiškąja visuomene susiliejo dalis net etniškai lietuviškos kilmės bajorų, buvusių įsikūrusių tose žemėse, o be to, atsirado ir abiejų valstybių piliečių. Mat, teisė dalyvauti viešajame gyvenime buvo siejama su dvarų valdymu. Dabar atsirado didžiūnų, turinčių net labai didelių dvarų abiejose valstybėse. Dalis iš jų ilgainiui susiliejo su lenkais, kiti betgi liko ištikimi savo tėvų kraštui. Pvz. tokie Olykos šakos Radvilos niekad nėra buvę jokiais pareigūnais Lenkijoje, nors jų Olykos ordinacija ir daugybė kitų dvarų po 1569 m. buvo jau Lenkijos ribose. Tikrasis dalies lietuviškosios bajorijos ir diduomenės susimaišymas su lenkais įvyko tik 19 a., vedant bendras kovas dėl nepriklausomybės atgavimo. Bet ir tai senosios tradicijos galutinai palaidotos dar nebuvo. Ir kažin kaip tas bendravimas būtų pasibaigęs, jei anoji akcija būtų pasiekusi tikslo. Kažin ar jie vėl nebūtų išsiskyrę?

Vėl senajai Lietuvai prikišamas svetimos kalbos vartojimas. Esą, ji vartojusi rusų kalba, tad ir buvusi rusiška. Bet pirmiausia tai toli gražu nebuvo rusų kalba. Iš tikrųjų tai buvo savaime išsivysčiusi Lietuvos valstybės kanceliarijos kalba, kilusi iš vad. slavų bažnytinės kalbos, kurios pagrinde buvo senoji bulgarų kalba. Ir vartojama ji buvo ne vien Lietuvoje, bet ir visoje rytų Europoje, ir ne vien slavų kraštuose, bet ir tokioje Rumunijoje, kurios slaviškumo niekas neteigia. Tik kiekviename krašte ši kalba, žinoma, turėjo savą raidą, savas formas ir kiek skirtingą žodyną, susidariusį tautos šnekamosios kalbos įtakoje. Tikybiniuose raštuose, ji nekito, nes ortodoksija neleido keisti nė vienos raidės, kad neįsiveltų erezijų. Kai 17a. Maskvos patriarchate buvo reformuojama bažnytinė raštų kalba, vyko net skilimas — atsirado vad. sentikiai. Tuo tarpu gyvenimiškiems ir valstybės reikalams pradėtoji vartoti ta pati kalba neturėjo jokių varžtų ir kiekviename krašte kitaip vystėsi. Lietuvoje ji, žinoma, buvo veikiama ukrainiečių gudų, lenkų ir lietuvių kalbų. Maskvos kanceliarijoje vartotoji kalba vystėsi didžiarusių kalbos įtakoje ir labai skyrėsi nuo Lietuvos kanceliarijos kalbos. Šioji Maskvoje buvo vadinama stačiai „lietuvių kalba“. Tik 19a. rusai patriotai istorikai ėmė vadinti ją rusų kalba.

Kad senojoje Lietuvoje valstybės reikalams nebuvo vartojama lietuvių kalbą, nėra nuostabus dalykas. Viduramžy ilgai visos valstybės raštus rašė taip pat ne žmonių šnekamąja, bet lotynų kalba. Mat į raštą buvo visai kitaip žiūrima, negu mes šiandien kad žiūrime. Raštas nebuvo visuotina vertybė, bet tik specialistų priemonė svarbiems aktams užfiksuoti. Valdovui ir visuomenei buvo visiškai nesvarbu, kaip bus koks nors aktas įamžintas. Tai buvo skribų, o mūsų krašte – djakų reikalas. Rašto mažai kas ir temokėjo. Daugiausia tai buvo tik dvasininkai, kuriems rašto mokėjimas buvo būtinas liturgijos reikalams. Taip pvz. Anglijoje raštininkai ir iki šiol dar tebevadinami clerk. Valdovų reikalas buvo kokį nors aktą padaryti, o kuriuo būdu jis bus užfiksuotas, jiems jau nerūpėjo. Raštininkai rašė taip, kaip buvo nuo amžių įprasta, ir niekam tai neatrodė keista. Kaip Vakaruose buvo rašoma lotyniškai, taip Lietuvoje sava kanceliarine kalba. Ir įdomu, kad ji Lietuvoje kurį metą buvo vartojama net vyskupysčių kanceliarijose. Tik 16a. čia galutinai įsigalėjo lotynų kalba.

Žinoma, jei į senosios Lietuvos socialinę bei kultūrinę raidą nebūtų įsimaišiusi lenkų kalba, būtų buvę prieita prie lietuvių kalbos ir kanceliarijoje. Tačiau kadangi tuo metu, kada raštas virto visuotina apsišvietusiu visuomenės sluogsnio vertybe, mūsų valdantysis sluogsnis buvo jau aplenkėjęs, tai, atsisakant nuo senosios kancelarinės ir teismų kalbos, buvo pereita į lenkiškąją. Tai atsitiko 1687m. Buvo įvesta pagarsėjusio coaequatio jurium įstatymo. Ir įdomu, kad lenkų kalba lietuvos teismų oficialine kalba buvo padaryta žymiai anksčiau negu pačioje Lenkijoje, kur iki pat Respublikos gyvenimo pabaigos teismuose išliko lotynų kalba. Žinoma, tai nereiškia, kad Lietuvos bajorija būtų buvusi lenkiškesnė už pačius lenkus. Tai rodo tik jos gyvenimiškumą bei praktiškumą. Ji atsisakė negyvosios rašto kalbos, kurios nebuvo mokoma tuo metu Lietuvoje viešpatavusiose jėzuitų mokyklose, kurios reikėjo specialiai mokytis, ir perėjo prie daugelio suprantamos gyvos lenkų kalbos. Tačiau iš to dar negalima daryti išvados, kad šiuo metu jau visa Lietuvos bajorijos masė buvo sulenkėjusi. Toli gražu ne. Aplenkėjęs buvo tik tas jos sluogsnis, kuris dalyvavo valstybės tvarkymo darbuose, centriniuose organuose, seimuose ir pan. Plačiosios smulkesniosios bajorijos masės dar ir po šimto metų tebuvo lietuviškos, dažnai net visai nemokančios lenkiškai. O su-lenkėjimas įvyko, kaip žinoma, tik 19a.

Grįžtant prie rusiškosios tezės, tenka pasakyti, kad senoji Lietuvos valstybė rusiška negali būti laikoma ne tik dėl anos kanceliarinės kalbos, bet ir dėl rusiškųjų sričių kaip sudedamosios jos dalies. Teisybė, ploto atžvilgiu milžiniškoje imperijoje etnografinė Lietuvos dalis tesudarė maždaug 10%. Tačiau jos vaidmuo čia buvo toli prašokęs ploto santykį. Pirmiausia visi centro organai buvo grynai lietuvių rankose ne tik sritinių kunigaikštijų laikais, bet ir tada, kai valstybė buvo centralizuota. Smulkiau to reikalo nenagrinėdami, galime tik prisiminti, kad pvz. Vytauto bendradarbių tarpe nerandame nė vieno nelietuviško vardo. Žinome, kad nuo 1387—1413m. veikė dėsnis, kad jokių valstybinių vietų negali gauti ne katalikas, atsieit, gali gauti tik vakarietišką krikštą priėmę lietuviai, bet ne rytų bažnyčios tikintieji rusai, gudai ar ukrainiečai. O atšauktas šis įstatymas buvo tik Liublino unijos išvakarėse Zigmanto Augusto aktu, kai didžiosios kunigaikštijos visuomenė jau buvo suaugusi ir susiliejusi į vieną naciją, kai ir tikybos skirtumas žymia dalimi jau buvo išnykęs, kai stambesnieji slaviškos kilmės ponai jau buvo prie vakarų prisijungę, — buvo katalikai arba protestantai.

Nestelbė lietuviškojo elemento slaviškasis gaivalas ir savo mase, nes jis nebuvo nė taip jau skaitlingas. Ploto ir gyventojų santykis labai skyrėsi, nes etnografinė Lietuva buvo daug tirščiau gyvenama. Tiesa, visiškai tikslių davinių apie gyventojų tirštumą neturime, tačiau apytikriai apskaičiuoti galime. Taip iki mūsų laikų yra išlikę beveik viso krašto bajorijos sąrašai su nurodymu, kiek kuris iš jų privalo karo metu pasiųsti karių. Kadangi mes žinome įstatymą, kad nuo kiekvienų 5 (anksčiau 8) tarnybų — valstiečių ūkių — turėjo būti siunčiamas vienas karys, tai atatinkamos vaivadijos karių skaičių padauginę iš 5 ar 8 (žiūrint kurių metų) gausime kaimo gyventojų šeimų skaičių. Priėmę šeimos narių skaičiaus koeficientą ir pridėję tam tikrą procentą gyventojų, nuo kurių karių nebuvo siunčiama, galime nustatyti ir viso krašto gyventojų skaičių. O iš minėtųjų sąrašų mes matome, kad karo metu iš etnografinės Lietuvos karių buvo pastatoma maždaug tiek pat, kiek iš visų plačiųjų nelietuviškų sričių. Atsieit, etnografinėje Lietuvoje tada gyventa maždaug pusės visos valstybės gyventojų. Tad suprantama, kad, sprendžiant apie jos įtaką, negalima remtis teritorijos ploto santykiu. Iš tikrųjų lietuviškam elementui pirmaujantį vaidmenį valstybėje laidavo ir jo skaitlingumas bei kompaktiškumas ir veikę įstatymai. O apie valstybės nelietuviškumą negali būti nė kalbos.

Praeitis mums savąją duoklę jau yra atidavusi atgimimo laikais. Himne mes ir šiandieną tebegirdime „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Tačiau ne tik anais laikais, bet ir šiandieną tos stiprybės šaltinis daugumai baigiasi maždaug Vytauto laikais. Čia jau aiški klaida. Nevalia mums iš tėvų palikimo išsižadėti nė vienos minutės, ne tik amžių. Vis tiek kokie buvo laikai, tai buvo vis dėlto mūsų tautos gyvenimas, jos istorija. Mums šį tą turi sakyti ir tai, kad viską, ko mes išsižadame, kiti tuojau sau pasiima. Matyt, atranda vertybių. Tad kam jų kratytis?