KZ nukankinto bibliofilo Viktoro Cimkausko atminimui
Ex-libris'as kaipo toksai
Knygos savininkas nori kuriuo nors būdu atžymėti tą savo nuosavybę. Dažnai tai daroma, pasirašant tituliniame puslapyje. Seniau, prieš pora šimtmečių, didelių profesijų ir nemažesnių knygynų savininkai liepdavo klijuoti knygos apdaro vidinėje pusėje savo herbus arba odoje bei kitokioje įrišimo faktūroje buvo išspaudžiami savininko inicialai ar ir vėl kokie nors heraldikos ženklai, (t. y. ypač renesanso ir barokiniam laikotarpiui tipingi, taip vadinamieji, super exlibrisai). Ir savininkui būnant gyvam ir vėliau, kai biblioteka buvo išardoma arba knygos patekdavo į kito rinkėjo rankas, iš tų herbų arba inicialų (lygiai kaip šiais laikais dažnai ir iš parašo) nesunku susekti ir knygos ankstyvesnį savininką ir jos odisėją.
V.K.Jonyno Ex-librisas (medžio raižinys) |
Bet, laikui bėgant, besirūpinant knygos „kaipo tokios“ estetine pilnuma, bibliotekos ar spausdinių rinkinio knygos pradėta žymėti specialiu su savininko pavarde spausdintu ex libris'o (lot. iš knygų) lapeliu, kuriam piešinį darė dailininkas arba kuris buvo gaminamas specialiu spaustuvės rinkimu. Stengtasi, kad tasai ex libris'as atskleistų bibliotekos pobūdį ar savininko profesiją bei jo visuomeninę padėtį. Lygiagrečiai kurį laiką mados dalyku buvo tapęs įprotis į ex libris'o tekstą įtraukti ir specialią lotynišką sentenciją („Amor vincet“, „Per aspera“ ir pan.), kuri turėjo supažindinti su knygos savininko pažiūrom ar įsitikinimais. Su įvairiais, atatinkamos tematikos piešiniais bei užrašais kiek vėliau ex libris'ai pradėta taikyti net ir atskiriems bibliotekos skyriams (autorius pvz. turėjo: V. Augiaus — lietuvių poezijai, V. K. Jonyno — knygoms apie lietuvių ir pasaulinį teatrą, Kučo — lietuvių istorijai, M. Dobužinskio — priešrevoliucinio rusų teatro literatūrai ir p.).
Iš mažiau vertingų ex libris'ų minėtini spaustuvėje rinkti masinės produkcijos, be knygos savininko pavardės, kuri vėliau ranka įrašoma (ypač Vokietijos mažuose miesteliuose užtinkami), įvairūs štampai — jiems skirta išimtinai praktiškoji reikšmė. Tikra to žodžio prasme, meniškąjį ex libris'ą sukuria dailininkas. Tokio knygos ženklo (jau įprastas mūsuose ex libris'o pavadinimas) tikslas, lygiai kaip ir grafiškas spausdinio apipavidalinimas, kaip ir atitinkamas įrišimas — papuošti, papildyti pačią knygą, padaryti ją vertingesne, reikšmingesne. Pats ex libris'as įgauna tuo būdu ne vien utilitarinę reikšmę, ne tik išryškina leidinio estetinę pusę, bet dažnai atskleidžia ir to, kurio knygų lentynoje yra buvusi, skonio rafinuotumą, bibliofilinę aistrą, meilę savo bibliotekai.
V.K.Jonyno Ex-librisas (medžio raižinys) |
Vokiečiai turi specialų terminą Gebrauch - ex - libris. Tuo jie atskiria knygos ženklus, kurie yra vartojami kaipo nuo savybės atžymėjimas. Nes daugely kraštų kolekcionieriai ar šiaip grafikos mėgėjai dažnai užsako įvairiems dailininkams ne.t po keletą ex libris'ų, kuriuos vėliau eksploatuoja, kaipo pasikeitimo, pardavimo, savotiškos spekuliacijos objektus. Rimtoje, specialioje literatūroje tokie ex libris'ai į bendrą sąrašą nėra įtraukiami, nes jie netarnauja tai tiesioginei „vartojimo“, „naudojimo“ paskirčiai.
Ex libris'o forma būna įvairi, bet dažniausiai yra pailga, keturkampė. Bet neretai pasitaiko ir apskritimo, ovalo, lygaus keturkampio, šešiakampio ir pan. išvaizdos. Šrifto išmėtymas tėra grafiko kompetencijoje, nors labiau yra įprasta žodį ,,Ex libris“ vartoti viršuje, o savininko vardą ir pavardę (ir kitką) apačioje (vardininke). Savaime suprantama, kad nuo tos tradicinės taisyklės galimi nukrypimai, kuriuos iššaukia piešinio kompozicija, grafiko kūrybiniai palinkimai, jo darbo maniera.
Technika: tušas, medžio raižiniai, ofortai (vario graviūra – seniausias ex libris'o metodas), linoleumo raižiniai ir kitos grafiškosios ar spaustuvinės priemonės. Formatas gali būti įvairus, atsižvelgiant pagal knygos dydi. Užtinkami net keli to paties piešinio formatai.
V.K.Jonyno Ex-librisas (medžio raižinys) |
Senas Lietuvos knygų ženklas.
Kas yra dirbęs Vilniaus, Kauno universitetų, Kauno Centrinėje ir Kunigų Seminarijos bibliotekose, ar kam teko domėtis retom, senų rinkinių knygom, be abejo, užtikdavo ir taip vaidinamus senus Lietuvos teritorijos bibliotekų ex libris'us. Tai buvo beveik išimtinai herbiniai žymių didikų bei ryškios padėties asmenybių knygos ženklai. Ten pat galėjome lygiai užtikti mums žymesnių bei įdomesnių privačių bibliotekų savininkų — vyskupų Giedraičių, Valančiaus ir kitų ranka rašytus lotyniškus ex librisinius atžymėjimus. Su visais savininkų titulais, bibliotekos vieta ir kitkuo. Tuos senuosius Lietuvos ex libris'us kadaise rinkti ir aprašinėti (viename iš pirmųjų „Tauta ir Senovė“ numerių.) buvo pradėjęs Paulius Galaunė. Didesnės specialios tų senų ex libris'ų kolekcijos buvo Kauno ir Vilniaus universitetų bibliotekose. Mažesnius turėjo keli privatūs asmenys.
Pradininkai, evoliucija ir šiandiena.
Pirmųjų naujųjų (po 1905 m.) lietuviškų ex libris'ų savininkai: Kun. Tumas-Vaižgantas („Ora et labora“ devizu nežinomo autoriaus, spėjama, kad jaunojo P. Galaunės) ir prof. Ed. Volteris. Pastarojo (net dviejų formatų!) ex libris'o piešinį (pelėda8, ant knygos) darė skulptorius Petras Rimša. Mūsų išlaisvintai knygai ex libris'o pačia gražiąja prasme įvedimo pradininkais turi būti laikomi tuo būdu kun. J. Tumas ir prof. Volteris. Intencijos buvo skirtingos, bet tikslas tas pats.
Pirmasis dailininkas, kuris dideliu įkarščiu ir pionierišku ryžtumu (1919—1922 m. laikotarpyje) yra pavaręs savo ir įvairių institucijų bibliotekoms net keliolika ex librisų, buvo Paulius Galaunė. Geros rusiškos mokyklos stiliumi jo tušu pildyti tų ex libris'ų piešiniai pasižymi geru skoniu, originalia „akademinio“ charakterio kompozicija. Vėliau savo pavyzdžiu ir paraginimais P. Galaunė užkrečia ir Meno Mokyklos grafikos studijos mokinius. Atsiranda du A. Tamošaičio, kietais medžio raižiniais keli M. B ui ak o s bei kitų jaunųjų grafikų šioje srityje bandymai. (Kiek anksčiau gimęs ex libris'o pareikalavimas buvo iššaukęs netikėtą daugelio diletantų — Okulič-Kazarino ir kt. pasiūlą. Pastarųjų darbais buvo atžymimos net kelių kariuomenės žinioje esančių bibliotekų knygos).
V.K.Jonyno Ex-librisas (medžio raižinys) |
Ed. Vasiliauskas Ex libris (Viena, 1944) |
Naujojo lietuviško knygų ženklo gamyba ir kūryba vyksta Kaune. Bet tuo pat metu Šiaulių mieste begyvendamas dailininkas G. Bagdonavičius bene uoliausiai iš visų ėmėsi tęsti ex libris'o tradicija, skiepindamas ją savo miesto ,0i kiek vėliau ir platesniųjų Lietuvos'' knygos mylėtojų tarpe. Bagdonavičius buyo ne tik pats produktingiausias ex libris'ų priešėjas, be jis pirmas su savo knygos ženklais ryžtasi rodytis ir tarptautinėse parodose (Los Angelos-U.S.A., Čekoslovakijoje). Jojo ex libris'ai (tušas) ne visada galėjo pasigirti stipria kompozicija, vienu laiku dailininkas juos „apkraudavo“, tuo stengdamasis siekti kažkokių naujoviškų tikslų, bet ir G. B. ex libris'ų tarpe buvo keli, dėl kurių autoriaus vardas gali būti minimas ne vien tik kaip uolaus šios srities populiarizatoriaus.
Visai naują, sakytumėm, patį tikrąjį lietuviško ex libris'o kelią jau pačiais savo pirmaisiais darbais atrado V. K. Jonynas. Jo medžio raižiniai tampa labai būdingais tos paskirties mūsų grafikos reprezentantais. Jie buvo ir bus ne tik originalūs pas mus, bet ir tarptautinėje rinkoje. Šiuos žodžius barašančiam teko turėti ryšį su keliais žymiais įvairių kraštų kolekcionieriais. Jų laiškuose visada buvo tas pats klausimas ir prašymas: ,,ar turite dar ką nors p. V. K. Jonyno?“ Dailininkas pasirodė su savo ex libris'ais nauju mostu, originaliai panaudodamas folklorinės medžiagos pačią esmę. Vėliau Jonynas savo naujuose knygos ženklų raižiniuose žais technika, bet visada pasiliks toks pat sukoncentruotas, iš pirmo žvilgsnio kiek sausokas, bet esmėje nuoširdžiai išaiškinęs ir knygos savininką ir, kas svarbiausia, savo asmeninės meilės knygai nenuslėpęs.
Vienu ar keliais darbais ex libris'o srityje yra pasi: reiškę dauguma mūsų grafikų: Kulakauskas, Augius, Šepetys, Dobužinskį s, Kosciuška, K u č a s, B u r a č a s ir kt. Savotiškai gali būti vertinami ex Libris'ai, kuriuos Lietuvoje darė M. D o b u ž i n s k i s (tėvas). Atrodo, kad jie negali būti priskaitomi prie to žymaus grafiko geriausiųjų darbų. Dekoratyvūs, efektingi (du iš jų net heraldiniai!), bet lietuviškai knygai jie lyg ir svetimi. Puikus knygų iliustratorius M. Dobužinskis mūsų ex libris'o dirvoje paliko jo vardui nelabai pastebimą pėdsaką. Bene labiausiai vykęs buvo šias eilutes rašančiam autoriaus dovanotas su Kauno teatro fasadu (fone — šešėlyje Leningrado dabartinis A. Puškino vardo teatras). Ir kompoziciniai ir dviejų spalvų panaudojimu kolekcijoje jis maloniai mesdavosi į akį.
V. K. Jonynas Ex libris (medž. raiž.) |
Prieš kelis metus lietuviškojo knygos ženklo kūryboje ypač sėkmingai debiutavo grafikas J. Steponavičius. Savitumu ir subtilumu jo medžio raižiniai pelno sau naujo lietuviško ex libris'o srityje tikrai garbingą vietą.
Lietuviškas ex libris'as būdingas savo grynai juodo ir balto žaidimu. Žinomos tėra tik dvi išimtys: viena su raudona raide V. K. Jonyno knygos ženkle ir anksčiau paminėtas M. Dobužinskio ex libris'as. Šiaip gi mūsų ex libris'uose nedaug įdėtų naujų varijantų. Tėra pvz. tik vienas „portretinis“ (Buračo darbas senos kartos žurnalisto Šlekio bibliotekai). Taip pat vienas vienintelis Ad. Galdiko ofortas. Vienas (bet labai blogas) bandymas litografijoje.
Ed. Vasiliauskas Ex libris (pagal užsakytojo piešinį) |
Pilniausius naujojo ex libris'o rinkinius Lietuvoje turėjo M. C i m k a u s k a s ir St. Pilka. Šios kolekcijos kiek galima spėti, karo audroje yra žuvusios.
Iš ex libris'o literatūros yra žinoma: M. Cimkausko brošiūra „Naujasis lietuviškos knygos ženklą s“ (atspaudas iš I tomo „XXVII knygos mėgėjų metraštis“) ir kelį trumpi straipsniai perijodikoje. Joks rinkinio katalogas ar kurio nors grafiko darbų speciali ex libris'o monografija nebuvo išleista. (Estijoje: Mugasto ir kiti!). Laiks nuo laiko šiaip spaudoje ar kultūros žurnaluose buvo talpinamos kurio nors vieno ar kelių dailininkų ex libris'ų reprodukcijos.
Pilniausiam rinkiny buvo virš 200 to naujojo knygos ženklo pavyzdžių. Iš jų patys vertingiausi bene bus mūsų grafikų daryti jiems artima ir taip būdinga medžio raižinio technika.
P. Augius-Augustinavičius Ex libris (medž. raiž.) |
Pokariniu laikotarpiu stipriausiai, kiek galime susekti, yra pasireiškęs V. K. Jonynas. Ir kiekybiniu ir kokybiniu atžvilgiu. Mestas šūkis ir kvietimas jubiliejinės knygos metuose atiduoti duoklę taip pat ir lietuviškam knygos ženklui, reikia tikėtis, neliks be atgarsio ir be atatinkamos, su džiaugsmu vertos minėti, kitų mūsų grafikų šia linkme produkcijos.
A. Kučas Ex libris (medž. raiž.)
|