Elėraščiai Spausdinti
WALT WHITMAN

MAN DUOKI SKAISČIĄ, TYLIĄ SAULĘ

Man duoki skaisčią, tylią saulę, spinduliais visais nutviskusią,
Man duok iš sodo sultingą, raudoną vaisių, kurs išnoko rudenį,
Man duoki lauką, kur žolė nenušienauta želia,
Man duoki medį, duoki vynuogę nuo žiogrio,
Man duoki šviežią kukurūzą, kvietį, duoki gyvulius, romiai sau judančius, kantrius,
Man duok visai tylias naktis, kaip ten aukštuos plokštakalniuos, į vakarus nuo Misisipės, man bežiūrint į žvaigždes,
Man duok berželį kvapnų, saulei tekant, su gražiom gėlėm, kur vaikščiočiau netrukdomas,
Man duok vestuvėms moterį, meiliai alsuojančią, kuri man niekad nenubostų,
Man kūdikį duok tobulą, toli nuo žemės triukšmo man duok kaimišką pastogę,
Man duok tralent dainas laisvąsias, skirtas man pačiam, vien mano ausiai,
Man duok vienatvę, duoki, Gamta, vėliai man, o Gamta, duok gaivumą savo pirmapradį.

Vertė A. Vaičiulaitis



WALT WHITMAN

SUSITAIKINIMAS

Aukščiausias žodis, kaip dangus gražus,
Toksai gražus, kad karas su žudynėm ilgainiui kiaurai prasmegs,
Kad seserys Mirtis su Naktimi tolydžio, vėl ir vėl švelniai mazgos šį suterštą pasaulį, —
Nes mano priešininkas mirė, dieviškas žmogus, kaip aš patsai,
Aš veizdžiu, kur jisai išblyškęs ir romus grabe sau guli — aš ten artinuos,
L
enkiuos ir savo lūpomis palyčiu veidą blankųjį grabe.

Vertė A. Vaičiulaitis


WILIAM BLAKE

NEKALTUMO ŽENKLAI

Regėti pasaulį smiltelėj
Ir dangų — laukinėj gėlelėj;
Rieškučiose nešt i begalybę,
Gi valandoje — amžinybę.

Vertė A. V.

HENRY W. LONGFELLOW

 

STRĖLE IR DAINA

Paleidau strėlę aš tolyn,
Nuskrido ji, o kur — kasžin;
Už žvilgsnį lėkė ji greičiau
Ir kur nukrito — nemačiau.

Paleidau dainą aš tolyn,
Nuskrido ji, o kur — kasžin;
Kieno gi žvilgsnis toks skubus
Tartum daina ir lengvas bus!

Po metų daug, galų gale,
Radau aš strėlę ąžuole;
Ir dainą, kaip paleidau ją,
Radau aš draugo širdyje.

Vertė Bern. Brazdžionis


EMILY DICKINSON

 

* * *

Jau žmogui buvo per vėlu,
Bet Dievui dar anksti;
Bejėgė sutvertųjų parama
Tačiau mums likosi malda.
Koksai puikus dangus,
Kai žemėj pikto nebėra;
Tuomet koks veidas malonus
Mūs senojo Kaimyno, Dievo.

Vertė A. Vaičiulaitis


EMILY DICKINSON

 

NE VELTUI GYVENU

Jei vienai širdžiai mirt neduodu,
Ne veltui gyvenu;
Galiu sušvelnint skausmą juodą,
Galiu kančios palengvint gruodą,
Kregždutę be sparnų
Lizdelin grąžinu, —
Ne veltui gyvenu.

Vertė B. B.

ROBERT LEE FROST

 

KOPOS

Tenai liūliuoja vilnys žalios,
O pakrašty, kur jos sugūra.
Platesnės, kitos bangos kelias —
Sausa ir nurudavus jūra.

Tai žemėmis pavirtę marios
Vilnija lig žvejų kaimelio,
Guldydamos į smiltį švarią,
Ko nenugramzdė gelmės žalios.

Ji gali įlankas pažinti,
Vienok žmonių ji nesupranta.
Jei viliasi sudrumst jų mintį.
Pakeitus lytį ten ant kranto.

Atidavė jai žmonės laivą
Ir leis užnešt lūšnelės kraigą,
Bet jųjų mintys tokios gaivios,
Kai susimąsto apie sraigę.

Vertė A. Vaičiulaitis


ROBERT LEE FROST


MANO LAPKRIČIO SVEČIAS

Manasis svečias liūdesys,
Man sako — rudenio dienos
Gražus išblankęs spindesys,
Gražus be lapų medis šis;

Ir ieško pievos jis drėgnos.
Vis prie manęs jis, vis šaly,
Ir aš klausausi jo kalbų:
Džiugu jam, paukščiai kad toli,

Ir kad sidabro, ne žali
Jau rūbai po miglos šydu.
Ir medžiai vėjuje nuogi,
Dirva plika, dangus sunkus;

Tai šito grožio tu vengi,
Jis sako man, tu neregy;
Ir leidžia sielon man nagus.
Žinia man ne nuo vakar šis

Jo gyris lapkričio dienos.
Kol sniegas pirmasai iškris,
Tylėsiu aš, nes liūdesys
Jums daug puikiau ją apdainuos.

Vertė B. B.


T. STURGE MOORE

DUETAS

„Gėlės, pražydę margai jauno vėjo glėby;
Gėlės — puokštėse, gėlės — plaukams padabint;
Gėlės — svaiginančios: uostai, džiaugies ir drebi...“
„Ach, porą nuskink...“

„Sraigės — perlų dantukais ir kraujo raudoniu veiduos;
Sraigės — pasakas sekančios nendrių ir marių;
Sraigės — kuždančios, sraigės, mirę, kurios neprabils niekados...“
„Ach, duok paklausyt man...“ ji tarė.

„Akys – juodos, kaip baimė nakties vidury;
Akys — tamsios, skandinančios ašarų perlus, svajas;
Akys -f melsvos, tarytum ten juoktųs padangė skaidri...“
„Ach, žvelki į jas . .“

„Bučkiai — dieną, ir bučkiai prieš saldžius sapnus;
Bučkiai — verkią, kad nuo jūros toli, kad ne mėnesieną:
Bučkiai su vyšniom veiduos ten pas vyšnių medžius...“
„Ach, vieną, nors vieną...“
Taip dainavo Kartais Babilono Karalius jai — Karalienei.

Vertė B. B.


LAIŠKAS ŠV. PETRUI

Įrašas amerikiečių karių koplyčios sienoj, Anglijoj

Įleisk juos, Petrai, jie labai pavargę.
Ir leisk ilsėt pagalviuos angelų.
Kitoj aušroj pažadink, šventas Sarge,
Aušroj taikos — be karo, be ginklų.
Te jie ten ras, jauni ko nepatyrė;
Ir visa duoki džiaugsmui jų širdies.
Ne aukso arfos jiems, o džazas teaidės!
Dievaž, perdaug, perdaug jauni jie mirė.
Mielas, nei vėjas dobilų, mergaites
Leisk jiems mylėt (nebuvo čia kada);
Jiems medžiai, paukščiai giedantys, kalnai
Ir kriaušė — vasaros tebūna duotas kraitis.
Sakyk, kaip truks čia jų mums visada,
Bet negraudink, sakyk — all right visiems čionai.

Vertė Bern. Brazdžionis