WALT WHITMAN MAN DUOKI SKAISČIĄ, TYLIĄ SAULĘ Man duoki skaisčią, tylią saulę, spinduliais visais nutviskusią, Man duok iš sodo sultingą, raudoną vaisių, kurs išnoko rudenį, Man duoki lauką, kur žolė nenušienauta želia, Man duoki medį, duoki vynuogę nuo žiogrio, Man duoki šviežią kukurūzą, kvietį, duoki gyvulius, romiai sau judančius, kantrius, Man duok visai tylias naktis, kaip ten aukštuos plokštakalniuos, į vakarus nuo Misisipės, man bežiūrint į žvaigždes, Man duok berželį kvapnų, saulei tekant, su gražiom gėlėm, kur vaikščiočiau netrukdomas, Man duok vestuvėms moterį, meiliai alsuojančią, kuri man niekad nenubostų, Man kūdikį duok tobulą, toli nuo žemės triukšmo man duok kaimišką pastogę, Man duok tralent dainas laisvąsias, skirtas man pačiam, vien mano ausiai, Man duok vienatvę, duoki, Gamta, vėliai man, o Gamta, duok gaivumą savo pirmapradį.
Vertė A. Vaičiulaitis
WALT WHITMAN SUSITAIKINIMAS Aukščiausias žodis, kaip dangus gražus, Toksai gražus, kad karas su žudynėm ilgainiui kiaurai prasmegs, Kad seserys Mirtis su Naktimi tolydžio, vėl ir vėl švelniai mazgos šį suterštą pasaulį, — Nes mano priešininkas mirė, dieviškas žmogus, kaip aš patsai, Aš veizdžiu, kur jisai išblyškęs ir romus grabe sau guli — aš ten artinuos, Lenkiuos ir savo lūpomis palyčiu veidą blankųjį grabe.
Vertė A. Vaičiulaitis WILIAM BLAKE NEKALTUMO ŽENKLAI Regėti pasaulį smiltelėj Ir dangų — laukinėj gėlelėj; Rieškučiose nešt i begalybę, Gi valandoje — amžinybę.
Vertė A. V. HENRY W. LONGFELLOW STRĖLE IR DAINA Paleidau strėlę aš tolyn, Nuskrido ji, o kur — kasžin; Už žvilgsnį lėkė ji greičiau Ir kur nukrito — nemačiau. Paleidau dainą aš tolyn, Nuskrido ji, o kur — kasžin; Kieno gi žvilgsnis toks skubus Tartum daina ir lengvas bus! Po metų daug, galų gale, Radau aš strėlę ąžuole; Ir dainą, kaip paleidau ją, Radau aš draugo širdyje.
Vertė Bern. Brazdžionis
EMILY DICKINSON * * * Jau žmogui buvo per vėlu, Bet Dievui dar anksti; Bejėgė sutvertųjų parama Tačiau mums likosi malda. Koksai puikus dangus, Kai žemėj pikto nebėra; Tuomet koks veidas malonus Mūs senojo Kaimyno, Dievo.
Vertė A. Vaičiulaitis
EMILY DICKINSON NE VELTUI GYVENU Jei vienai širdžiai mirt neduodu, Ne veltui gyvenu; Galiu sušvelnint skausmą juodą, Galiu kančios palengvint gruodą, Kregždutę be sparnų Lizdelin grąžinu, — Ne veltui gyvenu.
Vertė B. B. ROBERT LEE FROST KOPOS Tenai liūliuoja vilnys žalios, O pakrašty, kur jos sugūra. Platesnės, kitos bangos kelias — Sausa ir nurudavus jūra. Tai žemėmis pavirtę marios Vilnija lig žvejų kaimelio, Guldydamos į smiltį švarią, Ko nenugramzdė gelmės žalios. Ji gali įlankas pažinti, Vienok žmonių ji nesupranta. Jei viliasi sudrumst jų mintį. Pakeitus lytį ten ant kranto. Atidavė jai žmonės laivą Ir leis užnešt lūšnelės kraigą, Bet jųjų mintys tokios gaivios, Kai susimąsto apie sraigę.
Vertė A. Vaičiulaitis
ROBERT LEE FROST
MANO LAPKRIČIO SVEČIAS
Manasis svečias liūdesys, Man sako — rudenio dienos Gražus išblankęs spindesys, Gražus be lapų medis šis;
Ir ieško pievos jis drėgnos. Vis prie manęs jis, vis šaly, Ir aš klausausi jo kalbų: Džiugu jam, paukščiai kad toli,
Ir kad sidabro, ne žali Jau rūbai po miglos šydu. Ir medžiai vėjuje nuogi, Dirva plika, dangus sunkus;
Tai šito grožio tu vengi, Jis sako man, tu neregy; Ir leidžia sielon man nagus. Žinia man ne nuo vakar šis
Jo gyris lapkričio dienos. Kol sniegas pirmasai iškris, Tylėsiu aš, nes liūdesys Jums daug puikiau ją apdainuos.
Vertė B. B.
T. STURGE MOORE DUETAS „Gėlės, pražydę margai jauno vėjo glėby; Gėlės — puokštėse, gėlės — plaukams padabint; Gėlės — svaiginančios: uostai, džiaugies ir drebi...“ „Ach, porą nuskink...“ „Sraigės — perlų dantukais ir kraujo raudoniu veiduos; Sraigės — pasakas sekančios nendrių ir marių; Sraigės — kuždančios, sraigės, mirę, kurios neprabils niekados...“ „Ach, duok paklausyt man...“ ji tarė. „Akys – juodos, kaip baimė nakties vidury; Akys — tamsios, skandinančios ašarų perlus, svajas; Akys -f melsvos, tarytum ten juoktųs padangė skaidri...“ „Ach, žvelki į jas . .“ „Bučkiai — dieną, ir bučkiai prieš saldžius sapnus; Bučkiai — verkią, kad nuo jūros toli, kad ne mėnesieną: Bučkiai su vyšniom veiduos ten pas vyšnių medžius...“ „Ach, vieną, nors vieną...“ Taip dainavo Kartais Babilono Karalius jai — Karalienei.
Vertė B. B.
LAIŠKAS ŠV. PETRUI Įrašas amerikiečių karių koplyčios sienoj, Anglijoj Įleisk juos, Petrai, jie labai pavargę. Ir leisk ilsėt pagalviuos angelų. Kitoj aušroj pažadink, šventas Sarge, Aušroj taikos — be karo, be ginklų. Te jie ten ras, jauni ko nepatyrė; Ir visa duoki džiaugsmui jų širdies. Ne aukso arfos jiems, o džazas teaidės! Dievaž, perdaug, perdaug jauni jie mirė. Mielas, nei vėjas dobilų, mergaites Leisk jiems mylėt (nebuvo čia kada); Jiems medžiai, paukščiai giedantys, kalnai Ir kriaušė — vasaros tebūna duotas kraitis. Sakyk, kaip truks čia jų mums visada, Bet negraudink, sakyk — all right visiems čionai. Vertė Bern. Brazdžionis |