V E R T I N I M A I

Henrikas Nagys Lapkričio Naktys, lyrika, išleido Povilas Abelkis Freiburge, 112 psl.

Motyvų atžvilgiu H. Nagio poezija nėra įvairi. Plačioji publika pirmiausia pasiges erotinės lyrikos, nes tik „Didžiojo M o l n o r a u d o s“ skyrely teras porą trejetą eilėraščių, kur švystelėja moteriškės siluetas. Dar mažiau eilėraščių, kur būtų paliesti religiniai jausmai ir paslaptys. Tos rūšies poeziją iš dalies teatstovauja „M a 1 d a“ ir „D i džioji Naktis“. Išskyrus šiuos kelis kūrinėlius „Lapkričio Naktų“ rinkiny stengiamasi (išreikšti daugiausia paties autoriaus jausmai santykiuose su gamta, su gimtąja žeme, su draugais ir bičiuliais, su žmonėmis ir su pačiu savim. Iš tų eilėraščių susidaro įspūdis, kad autorius jaučiasi, kaip vienišas nelaimingas klajūnas, kuris nerimsta, blaškosi, ilgisi, gerai nesuvokdamas nei savo nerimo priežasčių, nei savo ilgesio tikslų, šiek tiek išdidus savo vienatvėje, šiek tiek pozuojantis, bet ne tragiškas. Nors autorius jaučiasi nelaimingas ir liūdnas, tačiau jis nėra užsidarąs tik savyje, neniekina ir nesmerkia kitų. Jis rodo supratimo ir užuojautos ir vargšui kumečio vaikui, ir suvargusiam fabriko darbininkui, ir sužeistam kareiviui ir šiaip žmogui-broliui, kuris kenčia ir yra toks pat vienišas, kaip poetas; bet ypač autoriui yra mieli draugai, likę toli tėvynėj.

H. Nagio socialumą atskleidžia ne tik simpatija žmogui, bet“ ir tėvynei. Apie ją jis nekalba trafaretiškai. Jo patriotinėj poezijoj nerasime nei tėvynės žodžio linksniuojant, nei etnografinės, istorinės ir geografinės terminologijos, bet už tai dažnai užtiksime lietuvišką gamtą, lietuviško peizažo elementų. Tokiu būdu H. Nagio patriotinė poezija yra ne kas kita, kaip gimtosios žemės lyrika, žmogiškesnė ir intymesnė už tą, kuri verčiasi istoriniais ir geografiniais vardais. Tą savo skausmingą prisirišimą prie gimtinės H. Nagys gana jautriai ir vaizdžiai išreiškia „Mano žemės rudens“ eilėrašty.

Tada norėčiau glostyti tave, parpulti ir tave bučiuoti,
ir kaip tavęs tada, pilkoji žeme, nemylėt!
Juk pajuntu, kad ir many tas pats skurdusis kraujas,
ir ta pati skurdžioji ir bekraštė pilkuma — ir noriu
užrašyti visą mūsų rudenį ir visą skausmą, ir tai
turėtų būti ašaras išspaudžianti liūdna daina —
O Dieve mano, Dieve — kaip dabar sunku tylėt... (61 psl.)

Kadangi šita meilė pilkajai gimtajai žemei išreiškiama per gamtos vaizdus, visai natūralu, kad gamtinė lyrika yra užėmusi žymią vietą „Lapkričio Naktų“ rinkiny. Ten randame ne tik gimtosios žemės paveikslus žiemą, pavasarį, vasarą ir rudenį, bet ir pavasariškų miniatiūrų ir rudens, pavasario ir saulės dainų, pavasario vakarų, vasaros ir rudens naktų, juodų naktų. Ir reikia pasakyti, kad tas santykiavimas su gamta duoda teigiamų poetinių rezultatų tada, kai autorius išreiškia sužadintą įspūdį, fiksuoja to momento nuotaiką. Tai liudija „Vasaros naktis“ (16 psl.). „Pavasario daina“ (34 psl.), žiema ir ruduo iš „Mano žemės paveikslų“, naktis iš „Giesmių nakčiai“, Vėjų šventė“ (103 psl.) ir kiti eilėraščiai. Ten H. Nagys pasirodo jautrus švelnus gamtinis lyrikas. Tačiau, .kur jis nori filosofuoti, būti pesimistiškai mįslingas, ten jis gamtinę poeziją daugiau ar mažiau sugadina ir sufalsifikuoja (Pav. „Vakaras“, 12 psl.).

Maždaug tas pats pasakytina ir apie grynai egotistinę — kančios, vienatvės, nerimo, ilgesio — poeziją. Kur H. Nagys savo nuotaiką išreiškia paprastai, pasigaudamas gamtos, ten jis duoda nusisekusių kūrinėlių, kaip „A k 1 a s i s“, „Mano namas gimtinėj“, „Namai“. Pavykę ir tie eilėraščiai, kuriuose autorius stengiasi savo nuotaika išreikšti ištisiniu simboliu, kaip „Didelis medis prie turgaus aikštės“, „Poetas“, „Beržas mieste“. Tačiau H. Nagys, atrodo, dažniau nori būti nepaprastas negu paprastas. Jis mėgsta dėti epitetą prie epiteto, palyginimą prie palyginimo, vaizde prie vaizdo, ir tada eilėraštis susijaukia, prasmė aptemsta, bet filosofija vis tiek neišeina.

Šitą linkimą į nepaprastumą ir perkrovimą galima pastebėti net keliuose kūrinėliuose, kuriuos pavadinome nusisekusiais. Antai „Beržo mieste“ eilėrašty poetas pasakoja, kad beržo nusvirusios rankos pavasarį:

niekad jos nemojo paukščiams, grįžtantiems šiaurėn,
iš atogrąžų tolios šalies,
skaisčiai žalios, ir voliojančios, ir lengvos.

Bet šitie epitetai, skiriami atogrąžų šaliai charakterizuoti, kurie gali tikti epinėj aprašomojoj poezijoj, čia (lyrikos kūrinėly) tampa balastu iir išduoda protavimą, o ne įspūdį. O kada autorius nori būti ypatingai pesimistiškas ir gilus, ten jis tų vaizdų prikrauna iki neskoningumo. Pavyzdžiui „Laiškuose draugams tėvynėje“ apie vakarą jis rašo:

Man nuskynė mano paukščius nuo dangaus, kaip
juodas gėles — manasis sielvartas...
Mano neviltis nakčia žvaigždes užpus...
Ir erdvė juoduos tuščia, paniekinta —
Ar tokioj erdvėj varpai dar gali gaust?
Mano laivo medį vėjai ir lietus sutrupino.
Mano burės plakas kruvinos mirusiam bokšte...
Mano laisvės dainą smuklėj girtom lūpomis
išjuokia dainuodama minia girta. (96 psl.)

Visi vaizdai čia nepaprasti, bet jie neįtikina ir visumoj neleidžia pajusti jokios poezijos, nes jie nėra kilę iš intuicijos ir nesudaro sintetinės vienybės. Jie sugalvoti, įmantriai ir beveik mechaniškai greta vienas kito sudėlioti. Pavyzdžiui, vargiai rasime tokį žmogų, kuris, intuityviai jausdamas, galėtų pasakyti, kad paukščiai nuo dangaus skinami, kaip juodos gėlės. Jei paukščiai danguje kabėtų, kaip prinokusios kriaušės, gal ir butų galima kalbėti apie jų skynimą. Tik ir tada dar reiktų išaiškinti, koks čia yra ryšys su juodomis gėlėmis. Arba vėl, kokį mums vaizdi gali sukelti posakis: erdvė juoduos tuščia, paniekinta“? Mes galime turėti paniekinto žmogaus vaizdą, bet negalime įsivaizduoti, kaip atrodo paniekintas debesis, laikas ar paniekinta erdvė, ir kodėl joj nebegalėtų gaust varpai. Nebeanalizuodami kitų daugiau ar mažiau falšyvų, citatos vaizdų, norime tik atkreipti skaitytojų dėmesį, kad iš erdviu mus autorius nuveda į luotą — i mirusį bokštą, o iš bokšto — į smuklę. Suprantama, kad toks šokinėjimas sugalvotais vaizdais negali duoti poezijos.

Bet tai reiškia, kad H. Nagys apdainuojamą liūdesį ir neviltį ne intuityviai pergyvena, bet apie jį galvoja, protauja. Tai mums dar atskleidžia autoriaus palinkimas į alegorijas, į konvencinius abstrakčius simbolius (pav. vario paukščiai degančiais sparnais, skliautų lavono veidas, sapno gėlės, juoda žvaigždė) ir kartais noras išskaičiuoti visus reiškinius, nurodyti visas aplinkybes. Išskaičiuoti, beveik viską suminėti — mokslininko ir iš dalies istoriko kelias, kurio poetas turi vengti, ypač vengti visokių abstrakčių dirbtinių vaizdų. Mes gerai suprantame, kad juos vartodamas, H. Nagys nori būti ne tik originalus, bet ir filosofiškas. Tačiau reikia atminti, kad abstrakcijos ne visada reiškia filosofiją ir gilumą, ypač lyrikoj. Tuo tarpu „Lapkričio Naktų“ rinkiny H. Nagio pateikta poezija nerodo, kad jis butų minties poetas. Geriausi kūrinėliai yra tie, kur pastangų į minties poeziją mažiausiai jaučiama, arba kur jų visai nematyti. Todėl be didelio svyravimo reikia pasakyti, kad H. Nagys lig šiol geriausiai pasirodė, kaip nuotaikos ir emocijos lyrikas. Tačiau tai nereiškia, kad jis tobulai pasirodė. Tiesa, kad jo gamtinių nuotaikų poezija mažiausiai pretenzinga, tačiau ir ten didesnis prastumas dar pageidautinas.

Tačiau nuotaikos poezijai ypatingai svarbus muzikalumas. Juk ne be pagrindo Paul Verlaine reikalavo: „De la musique avant toute chose.“ (muzikos pirma visko). Šitas reikalavimas tinka ne tik simbolistinei poezijai, bet ir kiekvienai tikrai lyrikai, kuri nori atsipalaiduoti nuo prozos ir retorikos. O H. Nagio poezijoj tos muzikos kaip tik stinga, nes autorius į ją nekreipia dėmesio. Tame pačiame eilėrašty, kaitaliodamas ritmą, atsisakydamas rimo ir tevartodamas tik tolimus asonasus, autorius duoda kūrinėlius kurie yra labai artimi „poezijai prozoje“. Tiesa, kad yra ir šitokia ritmuotos prozos rūšis. P. Claudel'io atvejis rodo, kad ji gali pasiekti aukšto lygio. Tačiau P. Claudel turi gilią individualią pasaulėžiūrą ir yra pirmoj eilėj minties kūrėjas. Tik minties poetas gali sukurti stiprios „poezijos prozoje“, nes muzikalinių elementų stoką čia žymiai atsveria minties prasmingumas. Todėl tokiam A. Nyliūnui dėl muzikalumo stokos esame atlaidesni, bet nemanome, kad tai būtų dorybė. Tai pasilieka jo didesnis ar mažesnis trūkumas, nors ir antraeilis. Tuo tarpu jausmo ir nuotaikos lyrikoj muzikaliniai elementai yra vieni iš svarbiųjų. Todėl nuotaikinė „poezija prozoje“, arba tokia, kaip H. Nagio eilėraščiai atrodo lyg bandymai, lyg eskizai, be atbaigtos pilnatvės. Kad muzikalinių pradų sustiprinimas nuotaikinę poeziją iš eskizų pakelia į aukštesnį (atbaigtos lyrikos) lygį, tai vaizdžiai paliudija tų pačių „Lapkričio Naktų“ du kūrinėliai — iš dalies „Rudens daina“ (17 psl.), ypač „Vėjų š v ė n t ė“, kurios pirmoji strofa šitaip skamba:

Su dainuojančiais lieknais beržais
rudeniniai vėjai šiąnakt žais.
Degs laužai prie ežero skaidraus,
ir mergaitės šviesiaplaukės siaus —
lūpom pravirom, liepsnojančiais veidais.
Šiąnakt vėjai rudeniniai žais. (103 psl.)

Čia dar būtų galima pageidauti niuansuotesnuo muzikalumo, kokio reikalavo Paul Verlaine. tačiau ir toks, koks cituotoj strofoj poeto duotas, vis dėlto yra tobulumo pasireiškimas, kuris vaizdus labiau sujungia vienybėn. jiems suteikia lengvumo ir padidina svajingumą.

Atsisakymas nuo muzikalumo ir nukrypimas į laisvą (baltą) eiliavimą „Lapkričio Naktų“ kūrinėliuose nėra pats naujoviškumas ar originalumas bet greičiau apsileidimas vedąs i beformiškumą kaip ir anksčiau minėti perkrovimai. Mes gerai žinome, kad laisvai eiliuoti (kaitaliojant ritmus, ir atsisakant rimų ir kitų muzikalinių priemonių) yra lengviau; tačiau vengimas pastangų nėra jokia poeto dorybė. Žinome taip pat, kad įkvėpimo valandą kūrėjas turi daug medžiagos. įvairių vaizdų. Tačiau poetinė dorybė yra vėl ne vaizdų (medžiagos) gausybė, bet jų tinkamas (adekvatiškas) atrinkimas. Per didelis laisvumas, vedas prie palaidumo, ir vaizdų gausybė iš tikrųjų reiškia žalumą, nepakankamą medžiagos apvaldymą, formos netobulumą, kūrėjo nepajėgumą arba apsileidami. Todėl ir mūsų dienų poetams, ypač jauniesiems, pasilieka aktualus ir pamokantis Andre Chenier šūkis: „faire difficilement „ les vers faciles“ (sunkiai kurti lengvas eiles). O kas no.ri kurti lengvai, tas rizikuoja, kad jo eilės bus dažniausiai sunkios, perkrautos, nemuzikalios. To neišvengia N. Niliūnas su savo apkrautomis gausiais palyginimais, dviaukštėmis eilutėmis, to neišvengia ir H. Nagys. Tiesa „Lapkričio Naktų“ eilėraščių eilutės lengvesnės ir trumpesnės už „Paradimo Simfonijų“, bet kadangi jų autorius ,yra ne minties, bet nuotaikos poetas, todėl jo lyrikoj sugalvoti ar perkrauti vaizdai bei muzikos stoka ne mažiau jaučiami, kaip trūkumai. Normaliai šito netektų čia pabrėžti, nes dauguma jaunų poetų šitas „materialistines“ nuodėmes daro. manydami, kad turinys, daug svarbiau už formą. Tačiau H. Nagio atveju tai reikia akcentuoti ir įspėti, nes jis, atrodo, per lengvai žiūri į poeziją.

Tai sakydami turime galvoj ne tik jo laisvą eiliavimą, pasitaikantį vaizdų neadekvatiškumą ir jų perkrovimus, bet ir linkimą į š a b l o n u s. O jų jis jau turi. Antai; medžių šakos dažnai palyginamos su rankomis, kurios yra arba juodos, arba liūdnos, arba tvirtos, arba plasnojančios, o žmogaus rankos kartais palyginamos su šakomis. (97 psl). Tačiau labiausiai šablonišku yra tapęs epitetas juoda (s). H. Nagiui beveik viskas juoda, lyg tyčiom jis gedulo apsiaustą nešiotų, — juoda naktis, juoda upė, juodi lašai, juodos gėlės, juodos ugnys, juodi sielvarto deglai, juodas kraujas, juodi plaukai, juodos akys, juodas veidrodis, juodi miškai, juodos mantijos, juodos rankos, juodas medis, juodas paukštis, juoda, gelmė, juodos žvaigždės... Tiesa, kad dauguma šitų juodybių sutelkta „Giesmėse nakčia i“, tačiau jų nestinga nė kitur. Vienos juodybės, be abejo, yra natūralios, bet kitos jau padarytos inercijos ir šablono keliu. O tai jau blogai. Jei vieną kitą menkesnį šabloną galime atleisti senstančių žmonių raštuose, tai pasirodymas šablono eilėraščiuose jauno poeto, kuris išleidžia pirmą rinkinį, yra didelė nuodėmė. Iš jos verkiant reikia taisytis, nes gresia per ankstyvas susenimas ir mintis. O mes kaip tik jos nelinkėtume, nes H. Nagys turi poeto talentą. Tai liudija nevienas „Lapkričio Naktų“ eilėraštis, ypač gamtinės nuotaikos trumpesnieji kūrinėliai.

Mes čia esame tiesiai atviri ir ne- pasakojame H. Nagiui komplimentų, kaip įprasta su pirmųjų knygų autoriais, nes manome, kad pataikaujantieji pagyrimai jauniems poetams labiau kenkia, negu tiesus (kad ir nemalonus autoriui) silpnybių ir trūkumų nurodymas. Antra vertus, H. Nagys mums atrodo tiek pajėgus, kad komplimentinės bendros frazės, nenurodant konkrečiai trūkumų, jį greičiau įžeistų, negu atviras, vata nepridengtas žodis.

P.S. „Lapkričio Naktys“ iliustruotos T. Valiaus. Išleistos labai skoningai. Tai knygos, kurios malonu į rankas paimti ir kitam parodyti.