Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IKIŠIOLINIAI LIETUVIŲ KULTŪROS ISTORIJOS TYRINĖJIMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
BIBLIOGRAFIŠKAI - KRITIŠKA APŽVALGA

1. Simano Daukanto ir Juozo Jaroševičiaus (Vilniaus universiteto) laikotarpis.

Kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, po šešių šimtmečių gyvenimo, buvo išdalinta, į rusų jungą pakliuvusiems lietuviams pasiliko pačioje Lietuvoje rašytos tik dvi politinės Lietuvos istorijos, išleistos dar 16-17 amžiuje. Mozūras Motiejus Strijkovskis, Merkelio Giedraičio globoje užsikrėtęs lietuviško patriotizmo bei valstybingumo mintimi, Karaliaučiuje 1582 metais išspausdino lenkiškai savo kroniką, "kurios iki tol pasaulis neregėjo",1 Jėzuitas Albertas Vijūkas Kojalavičius Dancige (1650) ir Antverpene (1669) išleido savo dviejų dalių Lietuvos istoriją, 2 kurioje jis atsitolino nuo pirmojo savarankiškos minties.3

Tolimesnė istoriografija jau bebuvo tik atskirų klausimų skelbimas, kaip. pvz., heraldika (Kojalavičius), genealogija (Niesieckis), Lietuvos jėzuitų provincijos istorija (St. Rostovskis). Tokiu pat daliniu klausimu užsiėmė ir buvęs jėzuitas Pranciškus Ksaveras Baužas (Bagužis), kuris 1808 metais Varšuvoje išspausdino daug reikšmės ankstybam lituanistiniam sąjūdžiui turėjusį tyrinėjimą "Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę."4

Nesustodami prie didžiojo 9 tomų Teodoro Narbuto veikalo "Dzieje narodu litewskiego" (1835-1841), kurio pirmasis tomas yra skirtas mitologijai, o kitų tomų prieduose yra taip pat medžiagos atskirais kultūros istorijos klausimais,5 turime plačiau minėti Vilniaus universiteto auklėtinį, istoriko Onacevičiaus mokinį.6 Tai yra Simanas Daukantas (1793-1864), kuris pasilieka pirmuoju lietuvių kultūros istoriku, rašiusiu lietuviškai. Bet Lietuvos kultūros istoriko garbe jis turi dalintis su buvusiu Vilniaus universiteto profesoriumi, lenkiškai rašiusiu J. Jaroševičium (1793-1870). Abu jiedu ne tik vienmečiai, gimę 1793, beveik vienais metais (1844 ir 1845) išleido savo kultūros istorijos veikalus, iki šiol vis dar nenustojusius savo reikšmės vienu ar kitu atžvilgiu.

S. Daukantas Lietuvos kultūros istorijon nuėjo ne vien 1845 m. Petrapilyje Jokūbo Laukio vardu išleistu "Budas senowęs lėtuwiū kal-nienu ir žemajtiū,7, bet ir kitais savo istoriniais veikalais. Čia turime galvoje jo Lietuvos istoriją ("Istoryje Zemaytyszka", pirmą kartą spausdinta Amerikoje dviems tomais 1893-97). 1893 m. buvo išspausdinti ir jo "Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovėje". 1929 metais Vaclovas ir Mykolas Biržiškos išleido Daukanto "Darbay senuju Lituwiu yr Zemaycziu 1822".

Tarp tų čia minimų veikalų ar jų įvairių skyrių yra jaučiama artima giminystė. Pvz. su gerokais papildymais "Darbai" vėliau (1838) buvo išplėsti į "Istoryje Zemaytyszka", kuri apie 1850 metus vėl buvo supopuliarinta į "Pasakojimus apie veikalus".8 Pagaliau pirmieji "Darbų" skyriai, kurie pasikartoja kitoje redakcijoje "Istorijoje" (I p. 52-108) plačiausiai buvo išvystyti "Būde", kuris turi šešis skyrius.9

A. Janulaitis, kuris 1913 metais pateikė šaltiniais paremtą S. Daukanto biografiją, 10 gana kritiškai vertino jo istorinį darbą: "Daukantas kaipo istorikas prisiartino prie T. Narbuto, atsiliko nuo Lelevelio, Danilovvicziaus, Jaroševičiaus ir M. Valančiaus. Nemoka kritiškai žiūrėti į savo tautos praeitį. Tiki aklai ir šventai, ką gero pasakys viena ar kita kronika, o jeigu ką bloga ar netinkama pasako, atmeta".

Vertinant Daukanto metodą ir jo kaip istoriko sugebėjimus, įdomių duomenų duoda jo plati korespondencija su Teodoru Narbutu." Iš jos aiškiai matyti, kad Daukantas žymiai daugiau žino, negu jis cituoja savo minėtuose veikaluose.'-. Daukantas bent teoretiškai žinojo ir suprato mokslinį Lietuvos istorijos kelią, bet jis pats, kad ir surinkęs gausias kopijas,1' savo veikalus rašė platesnei lietuvių visuomenei, kad jo veikalai būtų daugiau paskaitomi. Todėl jis savo "Darbus" skyrė "ne dėl mokytų vyrų ir galvočių", bet "dėl tų motinų, kurios geba savo vaikams darbus jų bočių prabočių pasakoti." Savo "Istorijoje" neaiškias ar painias problemas palieka jis "mokytiems vyrams išnagrinėti" (I p.102).

Šitaip Daukantas bando rašyti apie aiškius dalykus liaudžiai. Jis nori kitiems įkvėpti meilės savo tautai. Jis siekia per praeitį kelti lietuvių tautinę sąmonę. Jeigu, pvz., 1827 metais pradėta leisti Jono Voigto Prūsų ordino istorija (Geschichte Preussens, 1.1-9) siekė surasti praeities įvykių sąryšį, pažinti istorinę tiesą, nustatyti faktų priežastis ir rasti jų genezę, tai Daukanto istorijos veikalai yra pragmatiškai referuojamojo pobūdžio. Jis papasakoja apie valdovus, kunigaikščius, iškelia jų geras puses, charakterizuoja juos dažnai panašiais posakiais, išryškindamas jų gerus darbus. Šitaip praeityje jis jieškojo ne gryno mokslo tiesos, o tautinės lietuvių sąmonės, pačių lietuvių.

Daukanto istoriniams darbams kenksmingas buvo jo iš anksto labai neigiamas, kietas nusistatymas lenkų istorikų atžvilgiu. Jo gausi korespondencija su T. Narbutu daugeliu faktų paliudija,14 kaip jis tiesiog nekritiškai atmeta visa tai, ką, nors ir šaltiniais pasiremdami, yra davę lenkai. Šitoje srityje Daukantas mus stebina savo griežtumu ir fanatizmu. Žinoma, dvasinio persilaužimo momentai esti egzaltuoti.15

Sim. Daukantui į kritišką moksliškumą, kuriuo jau anuo metu pasižymėjo Vilniaus universiteto istorijos profesoriai, kelią pastojo dar ir kitos kliūtys. Tai buvo jo darbo sąlygos. Tas romantiko Onacevičiaus bičiulis ir sekėjas, perkrautas Petrapilyje tarnybiniu ir menkai atlyginamu darbu, buvo tikrai daugiadarbis. Jis gi, kaip žinome, įvairiomis pavardėmis rašė lotynų kalbos vadovėlį, leido elementorių, dainas, pasakas, mokė, kaip auginti tabaką, apynius, nurodė žmonėms, kaip laikyti bites, kaip girias kirsti, kaip nuo gaisro saugotis, kaip veisti sodus ir tt. Tokiu būdu mūsų pirmasis kultūros istorikas buvo praktiškas gyvenimo rašytojas —pusiau publicistas, nurodęs kelią tiems daug vėlesniems lietuvių tautos veikėjams, kuriems ne tik reikėjo rašyti įvairiomis temomis, bet ir veikti įvairiose srityse.

Po šitokių bendresnių pastabų reikia trumpai sustoti prie Daukanto "Būdo". Vadinasi, ir apie jį jau galima aiškiai pasakyti, kad tai yra ne gryna mokslinė studija, bet labiau didaktinis tautiškai-patriotinio auklėjimo ir doros vadovėlis dabarčiai ir ateičiai, negu pagal istorijos versmes atgaminimas praeities. Kituose savo darbuose Daukantas dažnai remiasi Strijkovskiu, Kojalavičium, rusu Karamzinu, naudoja Kotzebuės ir Voigto veikalus. "Būde" jis dar naudoja ir šaltinius: Dusburgo kroniką, Lasickį, vėlybas Davydo ir Lepnerio versmes. Čia Daukantas pateikia ir originalių minčių.

Skyriuje apie lietuvių senąjį tikėjimą jis pvz. aiškina, kad lietuviai nėra turėję stabų. Kai daugelis ano meto rašytojų apie lietuvių dievų Olimpą buvo priešingos nuomonės16, šitoji Daukanto pažiūra, kurios dabar mūsosios pagonybės tyrinėtojai laikosi, verta dėmesio. Toliau Daukantas lietuvių kulte jau įžiūrėjo reikšmingą evoliuciją, duodamas originalų aiškinimą apie vieną Dievą (tik esą buvę jo daug vardų). Mūsų kultūros istorikas smarkiai kritikuoja M. Strijkovskį, kuris lietuviams norįs tiek dievų įbrukti, kiek pačių žodžių nesą jų kalboje. Įdomiai Daukantas aiškina taip pat medžių kultą.17

Daukanto kultūros istoriją, t.y. jo "Būdą" galima tiksliau paryškinti, jeigu jis palyginamas su pusmečiu anksčiau pasirodžiusiu J. Jaroševičiaus veikalu "Lietuvos paveikslas jos kultūriniu atžvilgiu" —"Obraz Litwy pod względem jei cywilizacji".ls Tas lyginimas yra tuo įdomesnis, kad Daukantas savo "Būde" Jaroševičium nesinaudojo, bet jis šituo lenkišku veikalu, kaip rašo T. Narbutui, vargu ir būtų naudojęsis.19

Jei J. Jaroševičius savo tyrinėjimą rašė iš jam tada prieinamų kronikų, aktų, privilegijų, laiškų, statutų ir tt., tai "Būdą" skaitydamas atpažįsti 19-tojo amžiaus Lietuvos kaimo vaizdą, kaip jį mums iš dalies yra atvaizdavęs Katkus savo "Balanos gadynėje". 20 Tai yra sodžiaus kultūros paveikslas, dažnai iš patarlių ir priežodžių išvedant senuosius lietuvių kultūros santykius.
Jei J. Jaroševičius aprašo lietuvių kultūros istoriją atskirais trimis tarpsniais, juos suim-damas į atskirus tris tomelius, tai Daukantas tarp atskirų amžių neišskiria jokių kultūros pe-rijodų. Vadinasi, Daukantas vaizduoja statiškai, jam nėra jokio vystimosi, jokios evoliucijos,21 išskyrus tik pagonybę.

Tiesa, skirstydamas savo kultūros istoriją į tris dalis, o prie tų pačių klausimų nagrinėjimo vis tris kartus grįždamas (I dalis—iki 14-jo amž. galo, II d.—XV-XVI amž, III d.—XVII-XVIII amž.), Jaroševičius nesugebėjo surasti kito padalinimo pagrindo, kaip tik atsitiktinį chronologinį. Bet vistiek jis aiškiai pabrėžia Lietuvos "civilizacijos" vyksme nenutrūkstamą keitimąsi ir kiekvienoje dalyje tais pačiais klausimais duoda naujų faktų ir naujų šaltinių. Jis stengiasi būti objektyvus ir neslepia neigiamybių.22

ROMAS VIESULAS ATVAŽIUOJA PIRŠLYS, LELIUMAI. (VI paveikslas) Atvažiuoja piršlys, leliumai,
Su didele nosim — bus gerai.
Didelė nosis, leliumai
Svočiutei pastogė bus gerai

Apskritai kritiškas Jaroševičiaus tyrinėjimas yra stipriai aprūpintas versmėmis, kiek tada jos buvo prieinamos. Kadangi per paskutini šimtą metų kaip tik daugiausia buvo išleista naujų ir kritiškų šaltinių rinkinių, tuo būdu paskelbiant daug naujos medžiagos ir iš kultūros istorijos, savaime atsirado naujų ir įdomių versmių, kurios apie 19-jo amž. pusę dar nebuvo žinomos. Tad Jaroševičių, kurį visada dar išsimoka paimti į rankas, reikia papildyti. Bet savo mokslinės vertės jis dar nėra praradęs.

Jaroševičius buvo, šalia J. Lelevelio ir Ig. Danilavičiaus, kurių dviejų paskaitų Daukantui nebuvo tekę klausyti, kritiškas Vilniaus universiteto istorijos atstovas. Tokiu jis aiškiai reiškėsi savo kultūros istorijoje. Jeigu Daukantas teapžvelgia, palyginti, nedaug kultūrinio gyvenimo sričių ("būdą", tikybą, rėdą, karybą, prekybą, pinigus), tai Jaroševičiaus dėmesio laukas yra žymiai platesnis: jis dokumentuotai kalba apie papročius, net girtavimo istoriją paliesdamas, jis tyrinėja Lietuvos teisinius santykius (Statutas) ir tt. Vienu atžvilgiu tačiau Daukantas turi svarbią pirmenybę. Jis naudoja, kad ir, palyginti, dar kukliai, lietuvių tautosaką. Nemokėdamas lietuviškai, Jaroševičius turėjo tenkintis tik kitomis kalbomis surašytomis versmėmis, ir jo kultūros istorijos yra didelis trūkumas, kad pačios lietuvių tautos kultūriniai lobiai jam paliko neprieinami.

Su plačiu užsimojimu šitą trūkumą bandė atitaisyti tautinio romantizmo kultūros istori-kai-mėgėjai, pirmoje eilėje Janas Basanavičius.

2 Valančius—Tautinio atgimimo romantizmas. —Jonas Basanavičius.
Trejais metais vėliau negu S. Daukantas išspausdino savo "Būdą", Motiejus Valančius Vilniuje išleido "Žemaičių vyskupystę (du tomu). Jeigu Daukantas prisitaikė prie platesnės visuomenės ne tik savo terminologija, bet ir savo turiniu tiek, kad jo darbas atsiliko nuo to laiko istorijos mokslo metodo, tai "Vyskupystę" Valančius parašė ir populiariai ir drauge moksliškai. Jis parėmė ją vertinga medžiaga iš Varnių ir Vilniaus kapitulų, parapijų ir tt. archyvų.23 Nors Žemaičių vyskupystės istorija dažnai išeina iš siaurų bažnytinių santykių vaizdavimo rėmų, tačiau ji vistik teapima tik vieną dalį Lietuvos kultūros istorijos, ir todėl Valančius gali būti laikomas sėkmingu Lietuvos Bažnyčios istoriku. Jam būtų pasisekę parašyti žymiai geresnę kultūros istoriją negu Daukantui, jeigu tik jis būtų turėjęs laiko savo milžiniškoje veikloje tokio darbo imtis. Savo mokslinio darbo metodu Valančius, kaip gabus Vilniaus universiteto mokinys, buvo priartėjęs J. Jaroševičiui. Daukanto darbas vistik paliko pirmoji kultūros istorija lietuvių kalba, tautiniam lietuvių atgimimui brėkštant.

Tautinio atgimimo laikotarpyje daugelis lietuvių šviesuolių—didelių senovės liekanų ir krašto praeities mėgėjų,—domėjosi lietuvių kultūros istorija. Tas nusistatymas ypač matyti "Aušroje". Iš daugelio praeities liekanų, iš kokios perkūno "kulkos", akmens kirvuko, kryžiaus, seno piliakalnio, kepurės, kokio drabužio ir tt. aušrininkai stengėsi pirmoje eilėje majestotiškai išvesti garbingą Lietuvos praeitį, nurodyti jos brangumą, pamokyti, kaip reikia vertinti savo kalbą ir tėvynę. Tokias senas liekanas paliesdamas, aušrininkas stengėsi suvirpinti sustingusią tautiečio sielą, jai įkvėpti praeities meilės.

Visą eilę tokių etnografiškai-istorinių bei kultūros istorijos srities straipsnių "Aušroje" pradėjo rašyti Jonas Basanavičius. Jau pirmame "Aušros" numeryje su kilniu patriotizmu ir gražia romantine nuotaika jis ėmėsi aprašinėti "senovės Lietuvos pilis". Net rašydamas apie lapinę kepurę ir jos "senatvę", savo straipsnį Basanavičius užbaigia: "Jeigu jau mūsų dienose lietuvis nieko kito senesnio neturėtų, kaip savo lapinę kepurę, tai ir tuo sykiu jis pasigirti galėtų, kad jo kepurė yra senesnė už ne vieną šios dienos kalbą ir tautą." (Aušra Nr. 5-6). Tokie straipsniai turėjo parodyti didelę lietuvių kultūros praeitį, žymią jos kilmę. Pvz: Straipsnyje "Lietuvos Dunojus ar lotyniškas Danubius" Basanavičius stengiasi parodyti, kad lietuviai, prieš ateidami į dabartinę Lietuva; gyvenę apie Dunojų ir vadinęsi graikų ir romėnų raštuose trakais. Čia jau formavosi Basanavičiaus garsioji teorija apie trakiškai-fry-gišką lietuvių kilmę iš Trakijos. Ilgus metus gyvendamas Bulgarijoje, t.y. senoje trakų žemėje, mūsų didysis aušrininkas išlukšteno savo teoriją, kuri vėliau buvo jo gyvenimo svajonė ir jo mokslo tikslas. Jo galvoje susikristalizavo mintis, jog tauta, po tiek amžių išlaikiusi savo dvasinį turtą—Basanavičius buvo stipriai įsigilinęs j mūsų liaudies kultūrą ir jos folklorą—turėjo turėti gilioje senovėje, dar prieš Kristaus gimimą, didelę savo kultūrą. Mūsų tauta turėjusi tada gyventi ir būti artimoje giminystėje net su klasikinio pasaulio tautomis, būtent, su graikais ir romėnais.

Surinkdamas gausybę medžiagos, kurios didelė dalis iki tol buvo nežinoma ir neprieinama, Basanavičius atliko naudingą darbą. Tačiau savo teorija, kurios tikrumu jis šventai tikėjo, jam nepasisekė įtikinti nei Lietuvos, nei užsienio mokslo žmonių. Jis ir mirė, savo darbo neužbaigęs, taip pat ir lietuvių nepajėgęs įsąmoninti apie jų kilmę. Prieidamas prie pačių versmių, Basanavičius tais klausimais parašė eilę mokslinių studijų ir straipsnių.24 Basanavičiaus tos rūšies raštai būdavo aprūpinti dideliu moksliniu aparatu—gausiomis išnašomis, šaltiniais. Tačiau toji teorija mokslinės kritikos neišlaiko. Tik jos reikšmė visuomeniniu ir tautiniu atžvilgiu buvo didelė. Šitaip juk dar labiau buvo pažadinta lietuvių tautinė ambicija, visai panašiai kaip 16-me amžiuje, kai akivaizdoje lenkų bajorų užmačių ryšium su herbų įteikimu gyvą pavidalą buvo įgavusi teorija apie lietuvių kilmę iš romėnų.

Basanavičius uoliai dirbo prie savo teorijos. 75-rių metų senukas, dar užsiėmė mūsų kultūros istorijos klausimais. Didžiausia tačiau buvo jo paskutinių metų tragedija, kad jis matė, jog to savo mokslinio darbo pabaigti negalės, o aplinkui neregėjo nė vieno, kuris tą darbą tęstų.

Šitaip Basanavičius ano meto lietuvių tautos liūdnose valandose beveik visą savo gyvenimą prarymojo ant garbingosios jos praeities, vis daugiausia dėmesio, šalia savo tautosakinių rinkinių,2"' skirdamas kultūros istorijos tyrinėjimams. Jo darbų yra dar iš tautotyros, etnikos, archeologijos, mažiau iš medicinos, bet pagrindiniai darbai yra iš kultūros istorijos.

Ką Basanavičius rašė apie senąją lietuvių religiją,26 lygiai kaip ir apie kryžių kilmę,27 mokslo nebuvo pripažinta, arba susilaukė jau tuoj pat griežtos polemikos.28 Basanavičius buvo tipiškai romantiškas praeities mėgėjas, medžiagos rankiotoj as, kuriam tačiau stigo kritikos ir metodo. Žinoma, tada ne kritiškos ir autentiškais faktais perdėm racionaliai nublankintos mokslinės studijos, bet ana labai konkretizuota ir romantiškai mitologinė lietuvių praeitis, su savais "dievaičiais", su įdomiomis legendomis ir mitais turėjo daugiau reikšmės atgimstančiai lietuvių visuomenei. Ir ne kažkokius mokslinius veikalus išstudijavę, bet prisiskaitę garsios praeities duomenimis ir originalia mitologija nuspalvintų raštų, kurie buvo nukreipti ir prieš lenkus, lietuvių inteligentai ėmė savarankiškiau galvoti.


Juk, anot Jono Šliūpo, kuris mėgėjiškai patrijotiškai populiariai parašė trijų storų tomų "Lietuvių tauta senovėje ir šiandien" (I - III 1904-5), istorija "suteikia drąsą į gyvenimą, padilgina tautos pajėgas, įkvėpia pasitikėjimą į ateitį, sudrūtina idealus savistovumo ir ne-priegulmybės nuo svetimtaučių persvaros ir valdžios".29

Tad ir Basanavičiaus darbas ir jo pastangos pirmoje eilėje vertintinos tautiniu požiūriu, įstatant jį į mūsų romantikų veikėjų, mokslo mėgėjų rėmus.30 Jis tačiau toje tautinio atgimimo epochoje yra vienintelis žymus kultūros istorijos reprezentantas.

3. Pastangos Nepriklausomoje Lietuvoje.
Nors Basanavičius savo tyrinėjimuose, palyginus su Daukantu, nuėjo žymiai toliau, nors jis viską tarėsi grindžias tik faktais, nors jis labai plačiai panaudojo tautosaką (pirmieji darbai jau 1885 m.) ir geografiškai-istorinį metodą pritaikė,31 tačiau kritiško mokslo, kuris Lietuvoje vis daugiau atramos ėmė rasti (K. Būga), jis nepatenkino. Įžvalgusis K. Būga, su nepaprastu savo sugebėjimu ir begaliniu moksliniu aparatu, pateikė visai kitokius aiškinimus apie lietuvių proistorę, tuo pačiu duodamas daug kalbinės medžiagos ir smulkių-mozaikinių tyrinėjimų lietuvių kultūros istorijai.32 Negailestinga mirtis didįjį tyrinėtoją išplėšė (1924) pačiame jo mokslinio darbo pajėgume, 45-rių metų. Jo straipsnių ir smulkių studijėlių rinkinys "Kalba ir senovė", (1922), lygiai kaip ir kelios studijos pirmuosiuose "Tautos ir Žodžio" tomuose33 leidžia daryti išvadą, kad jo mirtis lietuvių kultūros istorijos mokslui buvo didžiausias nuostolis.

Nepriklausomoje Lietuvoje nebeatsirado nei "vargo pelės" uolumo (Daukantas), nė pastangų visą savo gyvenimą skirti mūsų kultūros istorijai (Basanavičius). Tiesa, joje vis būdavo rašinėjama kultūros istorijos klausimais ir mėgstama pakalbėti, kad mūsų istorijos kryptis esanti jau perdaug politinė. Tačiau nebuvo iš viso spėta parašyti nė dalinės lietuvių kultūros istorijos, kuri kritiškai sugebėtų įvertint ankstyvesnius mokslinius laimėjimus ir visus tyrinėjimus suvestų vienon sintezėn.

Gerą pradžią tos rūšies darbui buvo davęs Petras Klimas su savo 1919-tais metais išleistais (Lietuvių Mokslo Draugijos leidinys) "Lietuvių senobės bruožas". Klimas sugebėjo jau kritiškai panaudoti šaltinius ir kitų tyrinėjimus. Prie kitų autorių blaivios analizės (pvz. A. Mier-zynskis apie lietuvių religiją) Klimas davė ir savo originalių samprotavimų. Kad ir nuėjęs diplomatinėn tarnybon, buvo jis suplanavęs kelių tomų Lietuvos istoriją, kurioje daugiau dėmesys kreipiamas į kultūrinius santykius. To-kis Klimo nusistatymas matyti iš tos istorijos I tomo (iki 13-jo araž.), kuris 1939 m. buvo paruoštas tik keliuose mašinraščio egzemplioriuose. Čia jau teko Klimui sunaudoti ir paskutiniųjų trijų dešimtmečių laimėjimus lietuvių kultūros istorijos srityje. Pirmoje eilėje čia minėtinas Henrikas Lowmianskis, kuris savo dviejų tomų veikale apie lietuvių visuomeninių santykių ir valstybės pradžią (Studja nad po-czątkami spoleczenstwa i panstvva litewskiego, Vilniuje 1931-31) plačiai analizavo socialinį, ekonominį gyvenimą prieš Lietuvos valstybei susikuriant.

Atskiriems kultūros istorijos klausimams Lietuvoje vis daugiau buvo rodoma susidomėjimo. Tai matyti teisės istoriko Aug. Janulaičio, Sūduvos istoriko Jono Totoraičio darbuose. Konst. Jablonskis ne tik išleido gerą trečdalį 16-tojo amžiaus inventorių, bet davė įvairių nuotrupų iš praeities kultūrinio gyvenimo, vis jas paremdamas naujomis archyvalijomis.34 Svarbus buvo jo darbas apie lietuviškus žodžius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstaigose.35

Dalinių bandymų griebti atskirus kultūros istorijos klausimus netrūkdavo ir kitiems, jau lietuviškos mokyklos istorikams, savo darbo metodam spradžią gavusiems Lietuvos universitete. Ad. Šapoka davė porą darbų iš švietimo istorijos srities.36 Ta pat sritimi domėjosi ir Konst. Avižonis.37 Z. Ivinskis palietė ekonomi-nius-prekybinius santykius38, surinko medžiagą senajai lietuvių religijai.39 Tik Jonas Matusas, atitrūkęs nuo politinės istorijos (Švitrigaila), buvo nuosekliau bebandąs pereiti į kultūros istorijos sritį. Kadangi joje, palyginti, lietuvių tiek maža terašyta, kiekvienu nauju darbeliu, kurių J. Matusas įvairiuose žurnaluose yra paskelbęs "', reikia domėtis. 1938 m. dalis tų straipsnių, paremtų iki tol nenaudotais šaltiniais, buvo surinkta ir perspausdinta atskiru leidiniu.41

Romas Viesulas
Šile Gegė Kukavo
(VII paveikslas)
Šile gegė kukavo
Gražiai galvą šukavo:
Graži mano galvelė,
Kaip vasaros dienelė.
Kaip pats autorius sakosi, pateikti faktai yra "daugiausia pripuolami ir nesusieti". O rašo jis apie seniausiojo laikotarpio prekybą, karo dalykus, miestus, namus, ūkio apyvoką, dirbinius ir tt. Šitaip rodydamas išviršinį vaizdą, autorius nesiekė jo pilnai atskleisti, nes jis norėjo atvaizduoti trumpoje knygutėje keleto šimtų metų lietuvių giminių kultūrinius santykius, vis stengdamasis labiau iliustruoti faktais, negu duoti sintetinį vaizdą. Todėl Matuso darbas laukia tąsos, kurią dabar jis pats pradeda per "Aidus". J. Matusas lietė pirmoje eilėje 13-jo amž. prūsų kultūrinį gyvenimą.Apie 14-tojo ir 15-jo amž. santykius, lietuvių kultūrai pažinti, medžiagos yra nepalyginamai daugiau. J. Matusas davė ryškius metmenis senojo lietuvių kultūrinio gyvenimo studijai. Autorius atsidėjęs studijavo pačius šaltinius ir todėl juose aptiko naujų dalykų.42. Dirbdamas toje srityje toliau ir darankiodamas pilnesnę šaltinių mozaiką (iš 14-15 amž.), autorius be abejo duotų pilnesnį vaizdą senosios lietuvių kultūros.

Jo niekas per paskutinį šimtmetį nuosekliai nebėra tyrinėjęs. Rusai ir vokiečiai paprastai domėdavosi politinėmis kaimyno institucijomis, kartais paliesdami vieną kitą kultūrinio gyvenimo klausimą (M. Liubavskis, I. Lap-po). Lenkai gi sąmoningai žemino senąją lietuvių kultūrą, ir jeigu jau ką apie ją rašė, buvo dažnai negatyvinio pobūdžio pastabos. Tokiu keliu ėjo Fr. Papee,43 bet labiausiai išgarsėjo Ant. Bruckneris. Jis ne tik prirašė daug straipsnių bei studijų iš lietuvių kultūros istorijos,44 bet dar savo keturių tomų lenkų kultūros istorijoje (Dzieje kultury polskiej, 1930-35) vis įglau-dė atskirus skyrelius ir apie Lietuvą. Nors jie ir trumpi, bet pakankami, kad galėtų išreikšti autoriaus nusistatymą.

Norint visas pastangas kultūros istorijos srityje bent inventoriškai atžymėti, reiktų čia sudaryti bibliografinį priedą, pateikiant studijas ir straipsnius, kas kur yra rašęs atskirais kultūros istorijos klausimais. Reikėtų apžvelgti, kas buvo padaryta iki šiol atskirose kultūros istorijos srityse, pradedant senąja lietuvių religija, tautosaka (J. Balio ir kt. darbai), užbaigiant meno istorija (P. Galaunė, ir kt.), literatūros istorija (M. ir Vcl. Biržiškų, J. Ambrazevičius ir kt. studijos), kalbotyra (A. Salys, P. Skardžius ir kt.). Čia būtinai reikia taip pat prijungti proistorės tyrinėjimus (J. Puzinas, M. Gimbutienė ir kt.) ir eilę kitų sričių, pvz. numizmatiką, muzikos istoriją.

Mums čia terūpėjo kuo trumpiausiai apžvelgti kiek galima pilnesnes ir vispusiškesnes pastangas ir bandymus lietuvių kultūros istorijos srityje iki mūsosios tremties metų. Tad mūsų svarstymui pvz. nebepriklauso atskirą vietą turįs užimti Mykolo Biržiškos veikalas "Lietuvių tautos kelias," kur ypač I tome ("Galvojimai apie tautą savyje ir kaimynų tarpe") randami autoriaus ilgamečio mokslinio darbo vaisius, jo samprotavimai ir įspūdžiai.

Kaip matyti iš šios trumputės apžvalgos, lietuvių kultūros istorija, išskyrus prieš šimtmetį pasirodžiusius Daukantą ir Jaroševičių, iki šiol vis dar nėra parašyta. Yra tačiau jau atėjęs pats laikas sintezėn suimti visus dalinius ikišiolinius tyrinėjimus ir juos kritiškai įvertinti. Daugelis tų darbų, ypač anksčiau rašiusiųjų svetimtaučių, kurie nemokėjo lietuvių kalbos, tesulipdė iš kronikų ir aktų išrankiotą nedarnią mozaiką. Lietuvių kultūros istorijai tirti reikia remtis ne tik išmėtytomis ir ne kartą viena kitai prieštaraujančiomis kronikų žiniomis, bet ir kitomis versmėmis. Šalia kronikų ir aktų teikiamų duomenų svarbiais šaltiniais turi tarnauti liaudies menas, kalba, tautosaka, papročiai, priešistorinių laikų duomens. Visus tuos penkis elementus palyginti kritiškas Jaroševičius nepanaudojo. Jis rašė lietuvių kultūros istoriją, neimdamas šaltinių iš pačios tautos.

Tautos kultūros istorija paprastai yra rašoma, kai tauta jau yra nuėjusi ilgą kultūrinio išsivystymo kelią. Tikroji lietuvių tautos istorija, kaip mes ją sau vaizduojamės, dar tebelaukia autorių. Mūsų sąlygomis tokiam drąsiam ryžtui atlikti reikėtų sutelktinių jėgų.


1 Maciej Stryjkovvski: Kronika Polska, Litevvska. Žmodzka j vvszystkiej Rusi. Antras leidimas Varšuvoje 1846 metais.
2 Wijuk Kojalovvicz, A., S.J.: Historiae Lituanae pars I, II.
3 Plg. Matusas-Sedauskas J.: Albertas Vijūkas Ko-jalavičius kaip Lietuvos istorininkas, Praeitis I (1930) p. 318-329.
4 1808 m. išėjo leidinys atskira knygute, o 1810 m. žurnale Rocznik Warszawskiego Towarzystwa Przyjaciol Nauk, VI p. 145-355 (1808 leidimas buvo iš to žurnalo atspaustas. Plg. M. B.(Biržiška): Baužas Ksaveras, Lietuviškoji Enciklop. (Kaunas) III (1934) sk. 116. Bagužis. Liet. Enc. II (1954) 46-48.
5 Nors T. Narbuto veikalas ano meto Lietuvos bajorijos buvo mėgstamas, tačiau jis buvo tada stipriai iškritikuotas (J. Jaroševičius, Lenkijos istorikai).
6 Plg. V. Maciūnas: Lituanistinis sąjūdis XIX amž. pradžioje, atsp. iš "Darbai ir Dienos", Kaunas 1939. J. Jakštas: Onacevičius—Lietuvos praeities meilės skiepy-tojas Vilniaus universitete,=Ateitis 1943 Kaunas. Nr. 105.
7 Pirmasis leidimas, išspausdintas Petrapilyje su daugybe korektūros klaidų (jų pats Daukantas atitaisė per šimtai, buvo 250 p. Jis turėjo, tiesa, sunkiai suprantamų žodžių. L. Geitleris davė iš jo vokiškai verstų ištraukų (Mitt. Lit. Litter. Gesell. III p. 181, 238). "Vienybė Lietuv." Amerikoje buvo 1892-93 m. dar kartą išleidusi lietuvišką tekstą. Paskutinis leidimas (Kaunas 1935, Sakalo leidinys) buvo J. Talmanto papildytas Lietuvių Mokslo Draugijoje (Vilniuje) laikomu Daukanto "Būdo" originalo rankraščiu, kur yra paties Daukanto pastabos. Talmantas "Būdą" perdirbo į bendrinę kalbą ir pridėjo žodynėlį. Pr. Skardžius dėl tokio Daukanto kalbos perdirbimo pareiškė griežtą kritiką (židinys 23, 1939. 621-625). Tremtyje J. Talmanto redakcijos "Būdą" 1954 Čikagoje išleido Vytautas Saulius.
8 M. Miržiška: Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių, Lietuv. Encikl. (Kaunas) IV (1035) sk. 907. Z. Ivinskis: Simanas Daukantas ir Lietuvos istorija, Naujoji Romuva 1936, Nr. 11, p. 247.
9 I .Krašto vieta, jos privalumai, oras, tautos manta (menta): daba, būdas ir inpročiai, namai ir kiti trobesiai, apdaras, darbai, vaišės. II. Tikyba: nuomone apie Dievą, žinyčios, žyniai, aukos, šventės, laidojimai. III. ūkės rėda: vyresnieji, valdžia, luomai, duoklės, teismas. IV. Karyba: karo būdas, ginklai, pilys. V. Prekyba: viduje ir užsei-n.VJe. prekybos daiktai, žemaičiai ir jūra. VI. Pinigai; jų vartojimas, svoriai, metaliniai pinigai.
10 Aug. Janulaitis: Simanas Daukantas, 1913 (atsp. iš Lietuvių Tauta) p. ?.
11 A. Janulaitis; Daukanto laiškai j T. Narbutą, —Mūsų Senovė Nr. 4-5, 1922, p. 695-755. Tuos laiškus panaudodamas Z. Ivinskis nustatė, kad Daukantas gerai pažino Lietuvos istorijos šaltinius ir apskritai jos moksle orientavosi, bet savo veikaluose stengėsi būti labai populiarus (S. Daukantas ir Lietuvos istorija, =Nauj. Romuva 1936, Nr. 11, 248-50; Lietuvos kultūros istorikas S. Daukantas, ten pat 1936, Nr. 12, 277).
12 Kaip rodo toji korespondencija, jis pažįsta ne tik eilę specialių šaltinių, bet mini eilę tokių leidinių - šaltinių rinkinių kurie jo veikaluose nėra minimi, pvz. Muchanovas, Dogelis (Limites), Dogelis (Kodeksas, Racz-ynskio, Pomeranijos, Prūsų ir kiti diplomatinių šaltinių rinkiniai ir kt. (Z. Ivinskis: S. Daukantas ir Lietuvos istorija o.c. 249).
13 Z. Ivinskis: S. Daukantas ir Liet. istorija o.c. 250.
14 Z. Ivinskis; S. Daukantas o.c. 249-250.
15 J. Ambrazevičius: Simanas Daukantas lietuvių tautinės sąmonės evoliucijoje, =Zidinys 23, 1936 (Nr. ), p-137. J. Ambrazevičius pirmasis išryškino, jog lietuvių tautinės sąmonės evoliucijoje Daukantas buvo pirmasis, kuris griežtai nusikreipė prieš lenkus. Plg. A. Kalnius: Daukanto pažiūros į kalbos ir tautos santykius,=židinys, 30, 1939, p. 515-528.
16 Plg. Z. Ivinskis: Medžių kultas lietuvių religijoje »tsp. iš =Soter 1938-39, p. 10-13.
17 Ten pat psl. 11.
18 I tomas Vilniuje išspausdintas 1844, II ir 111,-1845.
19 Z. Ivinskis: Lietuvių kultūros istorikas S. Daukantas o.c. 277. Plg. J. Jakštas: Daukantas—romantinės Lietuvos istoriografijos atstovas, =Ateitis 1943 (Kaunas), Nr. 132; J. Jakštas: Daukantas—pirmas tautinis Lietuvos istorikas (jo 150 metų gimimo sukaktuvių lapkričio 9 d. proga), =Ateitis 1943, Nr. 26.
20 Mūsų Tautosaka, knyga IV (1931) M. Katkus: Lalanos gadynė (kaimo gyvenimo ir papračių aprašymai).
21 Plg. Z. Ivinskis: Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar. Suvažiavimo Darbai (L.K. Mokslo Akademijos) III (1940) p. 330-331.
22 Ten pat 323 p.
23 Plg. J.Matusas: Motiejus Valančius istorikas,=Se-
novė IV. (1938), 3-24. J. Jakštas:M.Valančius—žemaičių
vyskupystės istorikas, =Ateitis (Kaunas), 1943m.Nr. 115.
Apskritai apie Basanavičių, kondensuotai žiūr. Vacl. Biržiška: Lietuv. Encikl. (Kaunas) II (1934) sk. 1430. Tas pats Liet. Encikl. (Bostonas) II sk. 244.
24 Basanavičiaus raštų bibliografija žiūr. Vacl. Biržiška: Dr. J. Basanavičius,=Mūsų žinynas 1927 m. Nr. 35, p. 121-45. Mūsų kultūros istorijai svarbiausios J. Basanavičiaus studijos yra šios: 1 )Lietuviškai-Trakiškos studijos, 1898.2) Levas lietuvių pasakose ir prygiškai-trakiš-koje dailoje 1907-1919. 3) Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon, 1921. 4) Trakų kalbos likučiai vietų varduose lietuvių kalbos šviesoje, 1925. Išskyrus pirmąjį darbą, visi kiti trys Basanavičiaus darbai buvo spausdinti Lietuvių Mokslo Draugijos, kurios jis buvo nuolatiniu pirmininku ir organizatoriumi, žurnale "Lietuvių tautoje". Kiti paminėtini Basanavičiaus kultūros istorijos darbai: 1) žiponas bei žiponė, 1885. 2) žirgas ir vaikas, 1885. 3) Etnologiškos smulkmenos, 1893. 4) Iš senovės lietuvių mytologijos, 1916. Plačiau žr. bibliografiją. Kritišką vertinimą žiūr. B. Untulis: Dr. J. Basanavičiaus teorija apie lietuvių tautos kilmę,=Lietuvių Tauta, knyga IV, sąsiuv. 2 (1928). Visas sąsiuvinis paskirtas J. Basanavičiui-Apol. Radžius; Lietuvių tautosaka ir Basanavičiaus teorija apie lietuvių kilmę, =židinys 26, 1937, p. 20-35. St. Zajaczkowski: Litewski ruch naukowy w zakresie historji, Kwartalnik Historyczny 49,1935, 301-339
25 Plg. Dr. J. Balys: Lietuvių tautosakos skaitymai II (1948) p. 247-250.
26 Plg. Z. Ivinskis: Senovės lietuvių religijos bibliografija atsp. iš=Soter (1935-37), Kaunasl938.Z. Ivinskis: J. Basanavičius (jo darbai senovės lietuvių religijos klausimais), =Soter IV (1927), p. 157.
27 1912 metais Basanavičius rašė įvadą prie Jaroševičiaus paruošto Lietuvių kryžių albumo, tyrinėdamas lietuvių kryžius "archeologijos šviesoje".
28 Labiausiai kritikavo Basanavičių "Vadovas" (J. Totoraitis) ir "Ateitis" (P. Dovydaitis). Atsikirsdamas J. Basanavičius paraše knygutę: Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra. 1914.
29 Lietuvių tauta senovėje ir šiandien, I (1904) Ply-mouth, Pa. p. 3.
30 Plg. z. Ivinskis: Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar, ^Suvažiavimo darbai III (1940), p. 332.
31 Ap. Radžius: Lietuvių tautosaka ir Basanavičiaus teorija apie lietuvių kilmę, =židinys 26, 1937, p. 20 .
32 A. Voldemaras: K. Būga žmogus ir mokslininkas, =Humanitarinių mokslų fakulteto raštai I, p. 297-347. Pr. Skardžius; KazimierasBūga,=Vairas 1934,Nr. 12, p. 514-526.
33 Plg. Vacl. Biržiška: Kaz. Būgos raštų bibliografija. =Tauta ir Žodis III, p. 224-231. A. Salys: K. Būgos rašto palikimas, ten pat 563-577.
34 16-tojo amžiaus kultūriniams santykiams pažinti yra svarbus K. Jablonskio išleistas: Istorijos archyvas, I tomas, XVI amžiaus inventoriai, Kaunas 1934 (XII ir 670 X131 in Quarto). Kiti Jablonskio kultūros istorijos darbai-straipsniai =Tautoje ir žodyje, Archivum philo-logicum.
35 K. Jablonskis Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje. I dalis. Tekstai. Kaunas 1941. (XV ir 376 p.). *
36 Ad. Šapoka: Kur senovės lietuviai mokslo ieškojo?, =židinys 22, 1935, p. 316-327,417-430. Pragos lietuvių kolegija, atsp. iš =Praeitis III (1935). Plg. Lietuvos kaimo ir dvaro santykiai LXVIII amž. antroje pusėje, Lietuvos Praeitis, I. t, sąsiuv. 2 (1941), p. 568-604.
37 K. Avižonis: švietimas Lietuvoje XVII-jo amžiaus pirmoj epušėje, =Lietuvos Praeitis, I t., sąsiuv. 2 (1941), p. 541-568. Tai tik nuotrupa iš K. Avižonio ruošto II-jo tomo: Lietuva Vazų laikais. Tas tomas turėjo apimti ano meto kultūrinį gyvenimą. Plg. Avižonis: Lietuvių kilimo iš romėnų teorija XV ir XVI amž., atsp. iš =Praeitis III (1939), p. 30. (Diss. apie Lietuvos bajorus, 1932).
38 Z. Ivinskis: Lietuvos prekyba su Prūsais iki 16-jo amž. I, 1934. Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmoje 16-jo amž. pusėje, =židinys 1933, Nr. 8-9. Senosios Lietuvos ūkis. =Vairas 1933, Nr. 7, 287-301. Senovės lietuvių religijos bibliografija (atsp. iš =Soter 1935-37) 1938. Medžių kultas, =Soter 1938-39.
39 žiūr. išnašą 8.
40 Karo metu rašė, bs įprastų žurnalų-laikraščių, =Mūsų Giriose. Pvz. J. Matusas; Lietuvos miško gaminiai ir jų transportas iki XVI-jo amž. pabaigos, =Mūsų Girios 1943 (VIII-X mėn.) Vienkartinis leidinys.
41 J. Matusas: Lietuvių kultūra senais laikais (iki 16-jo amžiaus) 40 psl. Kaunas (Sakalo b-vės leid.) 1938
42 j.  Matusas:  Liet. kultūra,  p.  32-36,   38-40.
43 Fr. Papže: Polska i Litwa na przelomie sred-nich wiekow, 1904.
44 Visa bibliografija yra pateikta Vrucknerio garbei išleistame  dviejų  tomų  leidinyje   1934   metais.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai