MELODIJOS PRIMATAS IR LIETUVIŲ MUZIKA Spausdinti
Parašė KUN. K.SENKUS   
GIESMES IR DAINOS

I. MUZIKA IR JOS PAŽANGA.
Svarstymų pradžioje reikia trumpai pakedenti du klausimu, būtent: Kas yra muzika savo esmėje? ir: Ar senovės muzika savo esmėje buvo skirtinga nuo "moderniosios" muzikos? Jeigu būtų išeinama iš daugumos šiandieninių žmonių galvosenos, kurią formuoja jau ne gilesnė mintis, bet medžiaginė nauda, tai atsakymai į šiuos klausimus būtų labai įvairūs. Tie atsakymai vargiai atitiktų objektyvią tiesą.

Senovėje "muzika" reiškė tą pat, ką šiandien reiškia "melodija" (graikų MELOS), giesmė, odė kartu su melodija. Ši sąvoka apjungė paprastutes psalmes su jų melodijom ir plačias, komplikuotas arijas. Izraelitų, graikų, egiptiečių muziką sudarė tik vientisinės melodijos, vienbalsės ir be harmoninio palydo. Melodijų palydėjimas oktavių, kvinčių arba kvarčių būdu esmėje buvo paprastas tos pačios melodijos pakartojimas augštesnėje arba žemesnėje padėtyje. Melodijos esmės nepakeitė skirtingas tonų arba pustonių palydimose melodijose išdėstymas. Šiandienis melodijos (muzikos) harmonizavimas, kitais žodžiais tariant, greta turimos (pagrindinės) melodijos pridėjimas arba sukūrimas antros, trečios ar net ketvirtos melodijos yra tiktai muzikos sutirštinimas. Tiršti akordai nepakeičia muzikos esmės. Jie tarnauja įspūdžiui sustiprinti.

Kaip darnus skirtingų melodijų šalia viena antros sustatymas yra vadinamas kūrimu, komponavimu, taip ir vienos vienintelės daugiau ar mažiau meniškos melodijos išradimas užsitarnauja šio vardo. Gražią melodiją sukurti yra daugiau meniško talento reikalaująs darbas negu jau esamą melodiją suharmonizuoti, t.y. paversti daugiabalse. Harmonija yra melodijos rūbas, kuris nesunkiai gali būti keičiamas. Šis harmoninis rūbas gali būti tai pačiai melodijai pagal norą įvairinamas. Įvairaus stiliaus melodijų junginys determinuoja muzikos harmonijos rūšis: diatoninę, chromatinę, disonansinę-modernią.

Melodijos (muzikos) dvasios įvairinimas, kaitaliojimas, naujų ritmų išradimas ir įvairių intervalų panaudojimas yra žinoma taip pat senosioms ir net "laukinėms" tautoms. Melodijos grožis, apimtis, arba plotis ir ilgis priklauso nuo kūrėjo muzikinio talento ir išsilavinimo, nuo jo dvasinio ir fizinio pajėgumo ir genialaus lakumo. Kaip architektūros pastato dydis nepagerina savaime dar jo meninės išvaizdos, taip melodijos paprastumas nemažina jos vertingumo meno atžvilgiu. Melodijos ritmų įvairinimas iki komplikuotumo, naujų muzikos formų išradimas arba esamų formų perkombinavimas ir įvairūs kitoki europietiškos muzikinės kultūros išradimai galutinėje sąskaitoje gali būti suvesti į techninę pažangą; techninių išradimų panaudojimas muzikos srityje nepakeičia pačios muzikos esmės—melodijos. Harmonijos kaitaliojimas, naujų kompozicinių formų sugalvoji-mas, muzikos išpildymo įvairinimas ir tobulinimas kartu su naujų muzikos instrumentų išradimu ir tobulinimu—tai visa yra muzikinės technikos dalykai.

Įvairūs muzikoje vartojami terminai siekia padėti vieną muzikos kompoziciją atskirti nuo kitos. Pavyzdžiui, monodija arba monodinė muzika yra melodija su instrumentų palydu. Homofonija arba homofoninė muzika yra melodija su žmonių balsams pritaikytu palydu. Polifonija reiškia keleto meniškų melodijų junginį. Šie ir kiti muzikiniai terminai nenusako muzikos esmės, o tik apibrėžia muzikos pavidalą arba jos išraiškos bei išpildymo būdus. Kurgi tad jieškotina muzikos esmės (melos) pažanga? Ar iš viso tokia pažanga yra galima? Pačioje muzikos esmėje pažangos negali būti. Apčiuopiama muzikos "pažanga" pilniau paryškėją estetikos ir grožio šviesoje, būtent, 1) kada objektyviai, arba amžinojo meno dėsniais remiantis, nušviečiama rašytos muzikinės kompozicijos vertė visais atžvilgiais, ir 2) kada subjektyviai, t.y. gero ir tinkamo muzikos išpildymo dėka, pati muzika būna sudvasinama, naujai atkuriama ir paverčiama gyva, matoma ir girdima.

Iš 19 amžiaus atkeliavusi nuomonė: su laiku viskas gerėja, laikui slenkant menas daro pažangą, "modernėja" arba tobulėja, šiandien jau yra pasenusi ir atsilikusi. Keičiasi, gerėja, tobulėja ne meno esmė, bet tik antriniai dalykai: medžiaga, forma, meno supratimas ir išpildymas, technika medžiagos ir formų valdyme ir pan.

Senovės muzika savo esmėje (melos) stovėjo nė kiek ne žemiau už šiandieninę. Jai trūko tik šiandieninio išvystymo, į augštesnį laipsnį pakėlimo, jos išpildymą įvairinančių naujų priemonių. Nuomonę, kad muzika esanti jauniausia iš visų menų, nes vėliausiai "išsirutuliojusi", reikia laikyti tik gražiais žodžiais, tinkan-čais pasakų pasauliui. ( Plg. Dr. J. Handschin, ibd., 16 pusi.).

Pažangos įstatymas mene remiasi bendrąja žmonių prigimtimi, prigimtiniais talentais, išvystomais atitinkama lavyba, tobulinimu ir technika. Jis yra visoms tautoms ir visiems laikams bendras, tik ne lygiai prieinamas. Tikroji pažanga muzikos mene, geriau sakant, muzikos kultyvavime, vyksta bendrosios dvasinės ir techninės kultūros kėlimo keliais ir priemonėmis: įgimtų talentų atpažinimas, galimybių su darymas jiems plėtotis ir žydėti, jų lavinimas, stiprinimas ir praktiškais darbais atskleidimas tautos naudai. Juo plačiau ir daugiau šie asmeniniai talentai būna bendruomenės turimų priemonių pagalba atskleidžiami ir plėtojami, tuo labiau didėja muzikinė pažanga kokybe ir kiekybe atskirų asmenų ir bendruomenių bei tautos atžvilgiu. Muzikinio talento bei išradingumo galia pagrįsto, sociališkumu bei artimo meile ir kartu tinkamu meno įvertinimu paremto gyvenimo sudaromos ir pasiūlomos progos yra vartai ir kelias į muzikos kultūros augimą. Šituo gyvenimo įstatymu remiasi visokia pažanga muzikoje. Atskirų žmonių arba bendruomenių materialinėmis ir dvasinėmis kultūrinėmis priemonėmis teikiama pagalba yra būtina sąlyga muzikai augti ir tarpti. Meniškam talentui vystytis ir augti yra reikalinga atitinkama dirva. Be tokios dirvos ir geri talentai dažniausiai pasilieka apmirę, o bendruomenė ir tauta atsilikusi, nes nėra kas jai šioje srityje vadovautų, kelia rodytų ir ateičiai šviestų.

II. ISTORINĖ PARALELĖ
Daugiabalsės muzikos pradžia Vakaruose yra veidrodis ir kartu atspindys, kuris padeda lietuvių muzikos kultūros raidą geriau suprasti. Natūrali, bendroji muzikos gimimo ir vystymosi, kūrimo ir plėtojimosi eiga esmėje yra ta pati visose tautose. Dvasinei žmonių kultūrai kylant, gerėja, stiprėja ir didėja įvairios meno rūšys, tarp jų ir muzika, kaip viena iš dvasingiausių meno reiškimosi sričių.

Žmonių kultūros raidoje iki 9-to amžiaus po Kristaus muziką apskritai sudaro vientisinės melodijos, giedamos tai vyriškų, tai moteriškų balsų, arba abiejų kartu, tai grynai vokaliniu būdu arba palydimos to laiko muzikos instrumentų. Esamai melodijai antrą balsą, t.y. šalutinę melodiją prikergti iš apačios arba viršaus, pradedama tik 9-12 amžių laikotarpyje. Tam pradžią padarė St. Marcialio vienuolynas Limožo mieste Prancūzijoj. Iš pradžios palydin-čiojo melodija buvo paprasta, ėjo būdu "gaida prieš gaidą" daugiausia kvinčių ir kvarčių atstume ir baigėsi unisonu arba oktava. Vėliau prieš vieną melodijos gaidą imama statyti keletą palydinčios natos gaidų, ir taip pastaroji Įnešė naujumo į tuometinę muziką (jau esamas melodijas). Tuo būdu buvo parodyta galimybė ir atverti vartai į daugiabalsę muziką, vadinamą polifonija. —Šitas kelias einamas taip pat ir lietuvių muzikos mokyklose.

Instrumentinės savarankios muzikos pirmieji pėdsakai Vakaruose žinomi iš 13-14 amžiaus taipgi Prancūzijoje. Pradžioje tai yra tik bandymas pamėgdžioti vokalinės muzikos pavyzdžius—giesmes. Tie pėdsakai labiau ryškėja kartu su styginių instrumentų atsiradimu ir vargonų statymo technikos tobulinimu. Šalia iki tol žinomos muzikos formos, vadinamos "motete", dabar sugalvojama nauja muzikinė forma, pavadinta "kantilena". Motete—tai grynai vokalinė giesmė, kurios pagrindinį balsą (esamą melodiją arba canto firmo) palydi naujai pridėti balsai. Kantilenoje pagrindine melodija eina visai naujai sukurta nata. Taigi jau nebesilaikoma tradicinio dėsnio: canto firmo partiją skirti seniau sukurtom, ypač gregorinėms melodijoms. Tai yra originalios ir visai savarankios kūrybos pradžia. Naujai sukurtoji pagrindinė melodija giedama su atitinkamu tekstu, o antrąjį vadin. tenoru, ir trečiąjį balsą, vadin. kontratenoru, pavedama atlikti instrumentams. Tai yra pradžia instrumentinio palydo, akompanimento tikrąja žodžio prasme. Šitas yra natūralus kelias muzikos raidoje: per vokalinę muziką eiti prie instrumentinės. Jis tinka ir lietuviams.

Motete ir kantilena buvo paprasti, vienos dalies arba vieno muzikos sakinio kūriniai. Dviejų ir trijų dalių kompozicijos atsiranda 14 amžiuje. Tai yra italų "madrigale" ir "ballata" ir prancūzų "virelai". Jos yra visai naujos, mu-zikališkai poetinės kompozicijos, pasaulinės savo dvasia, turiniu ir paskirtimi. Šitų formų pradėtoji vartoti priemonė yra visos kompozicijos arba vienos jos dalies (arba jos nario) pakartojimas, dažniausiai antros dalies pakartojimas. Tolimesniame muzikos formų vystymesi ši priemonė vaidino svarbią rolę.—Antros

dalies kartojimas yra charakteringas bruožas ir lietuvių liaudies dainoms.
Šalia minėtų muzikos formų 14 amžiuje Italijoje ir Prancūzijoje imama kurti kanono būdu. Atsiranda italų "caccia,"-kanonas dviem balsais plius instrumentais, ir prancūzų "cha-ce,"—kanonas trimis balsais. Kanono išradimas ir pakartojimo į muzikos kompozicijas įvedimas dar plačiau atvėrė vartus į naujus kūrybos laukus ir sudarė galimybę naujas muzikos formas išrasti, naujas kompozicijas sukurti.—Pabrėžtina, kad šitas muzikos vystymasis vyko kartu su"T>endrojo dvasinio kultūrinio bei techninio gyvenimo rutuliojimusi. Gal čia reikėtų jieškoti svarbiausios priežasties, kodėl lietuvių "sutartinės", griežtu kanono būdu išpildomos dainos, pasiliko elementariniame stovyje.

Ano meto (14 a.) muzikoje nauja era prasideda kartu su karalių dvaruose steigiamomis ir į madą įeinančiomis muzikos kapelijomis. Pradžioj jas sudaro rinktiniai giedotojai kartu su chormeisteriu priešakyje, o vėliau ir instrumentalistai. Jie giedojo ir grojo karališkojo dvaro iškilmėse: bažnyčioje per pamaldas ir dvaro puotų bei švenčių metu. Šią madą pasiskolino ir Lietuvos d. kunigaikščio dvaras. Jos įtakoje Lietuvon atkeliavo vakarietiškoji muzika, kuri įvairiausiais būdais darė įtakos taip pat ir Lietuvos liaudiška j ai muzikai.

Bažnyčios liturginėje muzikoje 14 amžius padaro tikrą "perversmą", kuris turi labai didelės reikšmės tolimesniam visokios muzikos rutuliojimuisi. Iki tol svarbiausias dėmesys buvo skiriamas visoms kintamosioms mišių dalims: Introitui, Gradualui etc. Dabar dėmesys atkreipiamas į penkias pastoviąsias giesmes, į Ordi-narium Missae: Kyrie, Gloria, Credo etc. Šių giesmių komponavimui pasišvenčia patys didžiausi kompozitoriai, ir klasikinė muzika išvystoma iki augščiausio laipsnio, kur kiekvienas balsas tampa pilnai užbaigta melodija. Tokių trijų ar daugiau melodijų skambėjimas sudaro darnią, nuolat kylančią ir banguojančią harmoniją, muzikos bangų žaismą, balsų lenktyniavimą Dievo garbei skelbti. Klasikinės polifonijos viršūnė pasiekiama 16-me amžiuje su Palestrina, Orlando di Lasso ir kitais.
Dėl įvairių kliūčių klasikinė polifonija Lietuvoje, atrodo, neturėjo galimybės tinkamai įsišaknyti. Perdaug neramūs laikai jai užkirto kelią ir užgniaužė jos pradžią. Didesnės įtakos Lietuvos senovėje bus turėjusi gregorinė muzika, ypač su savo paprastomis psalmių melodijomis ir judriomis, laisvo ritmo mišparų ir mišių giesmėmis. Apie tokių pamaldų gausumą liudija dažnos istorinės žinios, kurių nemažą pluoštą pateikia prof. Z. Ivinskis savo dideliame straipsnyje: Kirchengesang in Litauen im XVI-XVII. Jahrhundert (Commentationes Bal-ticae I, 1953. Bonn 1954. Pusi. 69-106). Šis strapisnis buvo ir lietuvių spaudoje paskelbtas: "Laiškuose Lietuviams" ir "Muzikos Žiniose".

Bažnytinės ir pasaulinės muzikos tarpusavio veikimas, abipusis pasipildymas vyko Lietuvoje panašiai kaip kituose kraštuose. Tačiau grynai lietuviškos muzikos esmė j ieškotina lietuvių liaudies melodijose. Lietuvių originaliosios giesmės ir dainos yra lietuviškosios muzikos šaltiniai, jų melodijos sudaro tautinės muzikos esmę, joms priklauso primatas lietuviškoje muzikoje.

III. LIETUVIŲ MUZIKA
Čia apsiribosime giesmėmis, dainagiesmė-mis ir dainomis. Jos duoda pradžią ir pagrindžia visokią instrumentinę muziką. Be to, instrumentinės muzikos lietuvių tautoje yra palyginti nedaug.

1. Lietuvių giesmės
Nebijodami suklysti, laikome tikru faktą, kad ir Lietuvoje bažnytinės arba pusiau bažnytinės giesmės buvo kuriamos dviejų skirtingai pasiruošusių tautos sluogsnių: dvasiškių arba jų pagelbininkų (vargonininkų bei mokytojų) ir paprastų žmonelių. Giesmėms tekstus davė dvasiškiai. Vienur kitur jie stengėsi tas giesmes žmonėms įskiepinti, skolintas arba naujai sukurtas giesmių melodijas išmokyti giedoti. Apie tai istorinių žinių turima nedaug, tačiau jų užtenka šios prielaidos teisingumui pagrįsti. Buvo spausdinami katalikiškoje Lietuvoje tiktai giesmių tekstai, t.y. tik tų giesmių viena pusė. Pamokytas melodijas visados atsiminti nebuvo lengvas dalykas. Išskyrus žinią apie jėzuito Liauksmino gradualą, iki šiol nesurasta jokių žinių, kad kas nors ir kur nors katalikiškoje Lietuvos senovėje būtų spausdinęs giesmes su gaidomis. Gi Mažvydo katekizmas-giesmynas kalba už tai, kad ir gaidos anuomet maža padėdavo, nes jų niekas nemokėjo, išskyrus didesniųjų bažnyčių vargonininkus. Taigi turimus giesmių tekstus reikėjo bandyti giedoti savaip (kaip tai darė Strazdelis), arba pagal kokią nors jau girdėtą natą arba originalias melodijas jiems sukurti. Tokiu būdu atsirado visai naujų melodijų, daugiau ar mažiau originalių ir giminingų senosioms dainų melodijoms.

Prašome įsigilinti į keletą čia priede paduodamų melodijų.
Lietuvių muzikos senas, liaudiškas stilius dvelkia iš šitų ir daugumos kitų, bendru vardu vadinamų "kantičkinių giesmių" melodijų. Šitas stilius padeda atskirti pelus nuo grūdų, lietuviškas giesmių melodijas nuo svetimųjų, nuo vokiškų arba lenkiškų. Kad toks skirtumas ne specialistui galėtų pilniau paaiškėti, reikėtų sugretinti ir palyginti visą eilę iš lietuvių tautos kilusių ir iš svetur skolintų melodijų. Čia turime pasitenkinti tik keleto pavyzdžių nurodymu. Svetimos dvasios giesmių melodijos yra, pavyzdžiui:
Prieš tai didį Sakramentą,—kilusi greičiausia iš Silezijos (Vokiet.),
Linksma diena mums prašvito,—jos tema iš Vokietijos,
Skaisčiausioji, gražiausioji Pana Marija,— iš Vokietijos,
Sveika Marija, Motina Dievo,—"mojinė" iš Lenkijos,
Garbę ir šlovę, Dieve malonės,—procesinė iš Lenkijos,
Jėzau Kristau maloniausias,—gavėninė, atrodo, kilusi iš Lenkijos.
Dar būtų galima išskaičiuoti eilę Gavėnios giesmių, kilusių iš Lenkijos (arba Čekoslovakijos). Gana daug kalėdinių giesmių skolintasi iš Lenkijos, ypač pereito amžiaus antroje pusėje. Svetimos dvasios į lietuvių giesmes įnešė ir pats Juozas Naujalis, pirmasis lietuvių daugiabalsės muzikos judintojas, studijavęs Lenkijoje ir savo muzikinio brendimo laikotarpyje neturėjęs užtenkamos galimybės geriau susipažinti su gregorine muzika ir su lietuvių liaudies melodijomis. Jo originaliosios giesmės neturi lietuviško gyvumo, laisvumo, nuoširdumo, paprastumo. Tebūnie čia suminėtos, pavyzdžiui, plačiai žinomos jo originalios giesmių melodijos: "Išleiskit rasą, dangūs, iš augš-tybės" ir "Vardas Marijos maloni saldybė". Panašiai "oficiali" dvasia dvelkia beveik iš viso jo "Lietuviško Bažnytinio Giesmyno" (Kaunas 1906), kuriame daugumas giesmių yra lenkiškos kilmės.

Atitrūkimas nuo savo tautos dvasinio kamieno buvo, yra ir liks svarbiausioji priežastis, kad iš savos tautos kilusieji muzikai, svetur išsimokslinę, savo tautiečių tarpe skleidžia svetimos dvasios muziką. Neigiamiausios įtakos padaro svetimos giesmės ir dainos, nes jos iš esmės keičia tartinės muzikos pagrindus ir įsiskverbia į tautos dvasią.

2. Dainagiesmės
Negalima nuo giesmių staiga peršokti prie dainų. Yra natūralu tarp dviejų skirtingų dalykų surasti jungiamąjį narį. Tokį narį lietuvių giesmininkai ir dainiai surado. Jį galime pavadinti "dainagiesme". (Tokį terminą jau vartoja A. Mažiulis savo "Lietuviškoje Krikščionybėje"). Dainagiesmės yra tokios giesmės, kurios savo minčių bei turinio atžvilgiu tik iš dalies atitinka pilnai religinės giesmės reikalavimus. Jose kalbama apie dalykus, kurie mažiau "pritinka" tikrai bažnytinei giesmei, arba pradedama grynai svietiška tema ir pereinama prie religinės minties, kaip tai matyti, pavyzdžiui, "Našlaitės dainoje" (L. Ereminas, DAINOS, Tilžėje 1902, Nr. 27). Ji pradedama: "Oi dienos mano klapatų, kur pasidėsiu be turtų?"... Jos paskutinis posmas yra religinės minties:
Oi Dieve mano mieliausias,
Tėve dangiškas augščiausias,
Prie tavęs šaukiuosi
Sunkiuose varguose,
Šelpk mane!
Panaši dainagiesme yra Maironio-Sasnaus-ko "Kur bėga Šešupė". Jos paskutinis (dvigubas) posmas yra tikra malda už tėvynę: "Apsaugok, Augščiausias, tą mylimą šalį"... Prie dainagiesmių reikia priskirti taipgi Maironio "Marija, Marija, skaisčiausia lelija". Jos 3-4 posmą yra "svietiškos" minties ir dažnai nebe-giedami... Daugiau dainagiesmių galime rasti Valančiaus Kantičkose.
Dainagiesmių buvo ir dar yra lietuvių liaudyje. Jos yra natūralus ryšys tarp pasaulinių dainų ir religinių giesmių. Gražiai simboliškai jos nurodo kryptį, pagal kurią žmogus turįs orientuotis: iš savo materialaus, neretai gana vargingo ir sunkaus gyvenimo turi pakelti akis į visagalintį Dievą ir pasitikinčios maldos atsidūsėjimais pasivesti Tam, kurio rankoje slepiasi žmogaus žemiškoji gerovė ir galutinis likimas.
Senosios lietuvių liaudies melodijos daina-giesmėms pritinka labai puikiai. Tik reikia joms duoti naujų, dabarčiai tinkamų tekstų, kurie pasitarnautų svarbioms idėjoms pabrėžti. Šiuo keliu būtų galima atgaivinti gražias senąsias lietuvių melodijas ir lengviau perduoti naujoms kartoms. Minčių ir idėjų atsirastų. Augštesnieji idealai, padėti į šalį ar gal net pakasti po praktinio materializmo velėna, laukia naujai išreiškiami: religiniai, tautiniai, kultūriniai idealai.

3. Lietuvių dainos
Lietuvių tautoje dainos buvo puoselėjamos daug labiau negu bažnytinės bei religinės giesmės. Šiandien turime nemaža dainų, užrašytų, surinktų ir išleistų įvairiose knygose. Tie dainų rinkiniai tačiau, išskyrus Sabaliausko "Lie-


Ryto giesmė. Senasis tekstas Valančiaus Kantičkose (1859 m.) 670 puslapyje. Melodiją pagiedojo Konstancija štarienė iš Alvito parapijos, 63 metų amžiaus, užraše k. K. Senkus lapkričio pradžioje 1951 m. senelių prieglaudoje Varelyje (Odenburg, Vokietija)
Adventinė. Senasis tekstas "Iš rojaus, linksmo miesto" Valančiaus Kantičkose 3 pusi. Melodiją pagiedojo Konst. štarienė (kaip augščiau)
Kristaus Gimimas. Senasis tekstas "Juozapai pamažu" Valančiaus Kantičkose 27 pusi. Melodiją pagiedojo kun. Rapolas Krasauskas Romoje 1954 metu pradžioje, užrašė, k. K.S.
KVIETIMAS ATGAILON. Senasis tekstas "O dūšia žmogaus kiekviena" Valančiaus Kantičkose 126 pusi. Melodiją pagiedoję Konst. štarienė (kaip augščiau)
U2 SIELAS SKAISTYKLOJE. Senasis tekstas Valan-f? čiaus Kantičkose 652-656 pusi. Melodiją pagiedojo kun. dr. Juozas Vaišnora Romoje 1952 metų pradžioje, už-įaše k. K.S.
1 SOPULI NGĄJA.Senasis tekstas Valančiaus Kantičkose 161 pusi. Melodiją pagiedojo Petronėlė Stanaitienė iš Sintautų parapijos, 71 metų amžiaus, užrašė k. K.S. (kaip K. štarienės)
J ŠV. JUOZAPĄ. Senasis tekstas "Laimingas, kurs už patroną"... Valančiaus Kantičkose 362 pusi. Melodiją pagiedojo Uršulė Linartienė, kilusi iš Gražiškių, nuo 1914 m gyvenusi Pajevonyje, 60 metų amžiaus, užrašė k. K.S. (kaip K. štarienės).
------------------
tuvių dainų ir giesmių gaidas", paduoda tik pluoštą atsijotų dainų, dažnai net be melodijų. Dabar dr. J. Balys pridėjo gaidas prie Amerikoje surinktų lietuviškų dainų, ką tik išleistu. Nešališkam ir pilnam vaizdui apie lietuvių dainas susidaryti reikėtų išstudijuoti, statistiškai apskaičiuoti ir palyginti visokias lietuvių dainas: seniausias ir naujesnes, pačias paprasčiausias ir "šedevrais" vadinamas, jas išnagrinėti ne tik minties ir poetiniu atžvilgiu, bet ir kitais aspektais, ypač jų melodijas išnagrinėti formos, ritmo, tonacijos, intervalų ir greičio bei slinkties atžvilgiais. Tik tada būtų galima apie dainas susidaryti objektyvų vaizdą, kuri būtų galima lyginti su kaimyninių tautų dainų paveikslais ir galų gale surasti tik lietuvių dainoms charakteringuosius bruožus.

Reikia pabrėžti, kad ne tik giesmių, bet ir dainų tarpe yra labai daug "ubagiškų", menkaverčių kaip teksto, taip ir melodijų atžvilgiu. Kas kaltas? Kaltas yra melodijų, arba liaudies muzikos apskritai, per mažas kultyvavimas, dainų ir giesmių srities apleidimas, tarsi tai nebūtų priklausę prie tautinės kultūros kėlimo uždavinių...

Lietuvių liaudies dainos yra daugiausia paprasti paprastų žmonių kūrinėliai. Stiprų dvasinį lietuvio veržlumą atskleidžia dešimtys tūkstančių jau knygomis išleistų dainų. Menkavertės dainos į leidinius pateko rečiau. O jų buvo labai daug. Jos liudija apie lietuvių žemoką muzikinį kultūrinį lygį. Atrodo, kad lietuvių daugumui užteko tik dainuoti, o visai nesirūpinta, kaip dainuoti. Palinkimas ir mada dainuoti bei giedoti buvo kartu teigiamas ir neigiamas lietuvių bruožas. Neigiamas, nes daugumas ėmė "gromuliuoti" visa, kas tik po ranka pateko, kas tik buvo nugirsta, net visai prastas ir svetimas dainas bei giesmes. Ypač pereito šimtmečio antroje pusėje į lietuvių kalbą imama gausiai versti svetimas dainas ir gabenti net į Lietuvos kaimus. Lietuvos vyrų tarnavimas rusų kariuomenėje, studijavimas svetur, spaudos uždraudimas ir dar kitokios aplinkybes sudarė geras sąlygas svetimai muzikai skverbtis į Lietuvos gilumas. Beauganti lietuvių karta nejučiomis persisunkė svetima muzikos dvasia, atprato nuo savųjų, pamėgo svetimąsias melodijas. Atskilimas nuo senojo tautos kamieno grėsė vis labiau. Atsirandantį plyšį tinkamai užklijuoti nebuvo kam, arba nesuprasta pavojaus iš muzikos pusės... Lietuvių poetų ir muzikų pavėluotai sukurtos dainos jau vargiai įstengė konkuruoti su svetimomis įtakomis. Laicistinės tendencijos ruošė laidotuves senajam lietuvių giedojimui, visaip jį pravardžiuo-damos ir išjuokdamos, ir kartu padėjo pjauti tautinės kultūros šaką, ant kurios ir jų pro-pagatoriai sėdėjo.

Dėl padarytos svetimos įtakos nebuvo lengva tarp paskutiniais dešimtmečiais Lietuvoje giedotų melodijų atrinkti tas, kurios yra lietuviškos kilmės. Liaudies dainų rinkti važiuojama į tolimus kaimus, kuriuos svetimos muzikos įtaka paveikė mažiau negu miestus. Tačiau ir kaimų jaunimas jau buvo suspėjęs susižavėti "naujoviškom" dainom. Skubėta dainas užrašinėti iš senų ir vis labiau retėjančių dainininkų. Bet ar to užteko šiam tautos dvasiniam turtui išgelbėti? Argi jis netrūnija palaidotas po archyvų dulkėmis ir, yra užmirštas?
Muzikos dvasios pajautimas, pamėgimas ir pasisavinimas plačiu mastu tautoje vyksta ne koncertų pagalba, bet giesmių ir dainų melodijų, skriejančių "iš kaimo į kaimą, pas jaunus, senus". Pasenusių giesmių ir dainų neat-naujinimas, lietuviškos liaudies muzikos nekul-tyvavimas paruošė kelią svetimųjų melodijų lavinai, kuri, laisvai riedėjus lietuvių tautos gilumon, daug kur palaidojo savos tautinės muzikos dvasią ir pajautimą.

Svetima muzikos įtaka Lietuvon veržėsi iš visų pusių, ypač iš pietų ir rytų. Lietuvių liaudies dainoms daug neigiamos įtakos padarė ir vakarų kaimynas, vokiečių muzikos dvasia. Vokiečių muzika sekant, originalios senoviškų tonacijų melodijos pradėta sprausti į mažoro rėmus ir jų ritmas į griežtą taktą. Iš kaimynų į Lietuvą atėjo būdas dainuoti, pritariant tercė-mis (turavojimas), kuris sutampa su romantinės muzikos dvasios veržimusi į lietuvius. "Turavojimas lietuvių liaudies dainose atsirado tik apie 19 amžiaus vidurį. Įdomesnės mūsų liaudies melodijos nėra turavojamos". (Iš Vlado Jakubėno paskaitos. MUZIKOS ŽINIOS 1954. nr. 1, 8 pusi. Tenai yra suminėti keli pavyzdžiai dainų, pasisavintų iš kaimynų).

Kriterijai, kuriais remiantis bent apytikriai galima atpažinti melodijos lietuviškumą, yra tokie: Senosios lietuvių melodijos beveik visos yra bažnytinėse (graikiškose) tonacijose. Tai joms suteikia savotiškai originalią spalvą bei nuotaiką. Melodijoje pasitaikantis kromatizmas arba kitokios tonacijos rodo svetimos, ypač instrumentinės muzikos pėdsakus. Originalios lietuvių liaudies melodijos rečiau laikosi griežto takto. Jų ritmas yra daugiau ar mažiau laisvas, slinktis dažniausiai gan gyva. Dainos melodijos ritmo vienodumas arba monotoniškumas yra ženklas, kad melodija gali būti naujoviška arba svetima. Vidurinės kadencijos ant penktojo skalės laipsnio kalba už melodijos naujoviškumą.

Sustingę medžiai ( Vyt. Maželio nuotrauka)

Cia reikia suminėti dar vieną senųjų lietuvių liaudies dainų charakteringą ir svarbų bruožą: jų dialogini arba draugijinį išpildymo būdą. Jos juk iš tautos kilo ir tai pačiai tautai buvo skiriamos. Jų išpildyme atsispindi tautos būdas. Dialoginis arba draugijinis daugelio dainų išpildymo būdas kalba apie lietuvių bendruomeniškumą, visuomenišką charakterį, kuri šiandien kai kas bando lietuvių tautai paneigti. Senųjų dainų tarpe draugijinių dainų yra labai daug. Dialoginio pobūdžio dainos yra, pavyzdžiui, kuriose vyksta kalba tarp bernelio ir mergelės, tarp močiutės ir dukrelės, tarp tėvelio ir sūnelio. Draugijinio charakterio yra beveik visos vestuvių, puotos bei gėrimo dainos, talkos, šokių ir žaidimų dainos. Draugijinės yra arba tokios seniau buvo visos dainos su refrenais arba su į refrenus panašiomis įtarpomis. Iš leistuose dainų rinkiniuose ių galime rasti labai daug. Prie jų reikia pridėti dar visas sutartines. Senųjų lietuvių bendruomeniškas giedojimas bažnyčiose ir namuose savo ruožtu kalba už senovės lietuvių draugijinį nusiteikimą.

Neprotinga būtų tvirtinti, kad senąsias melodijas reikia atgaivinti tokias, kokias mums yra dainų rinkiniuose užrašytos. Ne dainų viršinė išvaizda, užrašyti tekstai ir melodijos, gali pilnai perduoti senąją lietuvių tautinės muzikos esmę. Yra mokslas, menas ir kartu uždavinys jų vidinę dvasią suprasti, pažinti, ją atgaivinti, saugoti ir toliau perduoti. Dainų konservavimas archyvuose yra būtinas ir svarbus darbas. Tačiau jo neužtenka. Apipelėjusios ir apdulkėjusios melodijos turi būti atitinkamai nuvalomos ir su šviežios dvasios priemaišomis naujai pateikiamos šių dienų kultūriniame gyvenime.

Senąsias melodijas vienokiu ar kitokiu būdu pagerinti, praplėsti, jų charakteringuosius bruožus sustiprinti, jas aprūpinti pagerintais arba naujais tekstais, jų išpildymui panaudoti šiandieninės muzikos technikos priemones ir būdus yra vienintelis kelias senovę sujungti su dabartimi. Senosios lietuvių muzikos dvasią perduoti visai naujomis melodijomis yra pasiruošimo ir kartu talento reikalaująs uždavinys. Jį tinkamai atlikti tegali tiktai savos tautos dvasioje išaugę muzikai.

IV. AUGŠTESNIOJO LAIPSNIO LIETUVIŲ MUZIKA IR MELODIJOS PRIMATAS
Vien tik paprastomis ir vientisinėmis melodijomis negali pasitenkinti tauta, kuri muzikos kultūroje nori augščiau pakilti ir toje augštumo-je išsilaikyti. "Būtinai reikia,—teigia I. Va-syliūnas,—kad kiekvienas naujasis pasaulinės muzikos stilius rastų atgarsį tautos kūrybiniame pajėgume (t.y. muzikuose), kad tuo būdu naujos priemonės, naujos idėjos būtų (muzikoje) persunktos savu raugu, būtų priderintos prie tautos kūrybinių tradicijų, pagrįstos savos tautos etniniais elementais. Tik tuo būdu tauta kyla kūrybiškai. Jai darosi suprantamos naujos (muzikos) idėjos, nauji stiliai". (MUZIKOS ŽINIOS, 1956, nr. 1, pusi. 3).

"Tikrasis tautos įsijungimas į Vakarų (ir apskritai žmonijos) kultūrines muzikos vertybes (geriau sakant, iki jų augštumos pakilimas ir toj augštumoj išsilaikymas yra) galimas tik tuo atveju, kai atsiranda kūrėjai, gebantieji sujungti tautos aspiracijas su bendru (pasaulio kultūros) progresu" (I. Vasy liūnas, ibd.) Bendrosios pasaulio kultūros augštumon pakilti reiškia dvasiniu atžvilgiu, techniškai ir kūrybiškai įstengti suprasti ir mokėti apvaldyti iškilusias kultūrines idėjas, jų reiškimosi būdus bei formas, ir visa tai savu būdu savai praktikai bei savam gyvenimui pritaikyti. Sugebėti visa tai naujoms generacijoms perduoti reiškia pasiektoje kultūros augštumoje išsilaikyti.

Viena iš lietuvių tautos aspiracijų buvo ir yra ši: savą tautinę muziką (melodijas, giesmes, dainas) pakelti ir įjungti augštesnio laipsnio muzikon, kaip temas jas panaudoti didesnėms kompozicijoms, jas tinkamu stiliumi harmonizuoti balsams arba instrumentams, jas paruošti kaip galima įvairesniems išpildymo būdams. Tačiau tai padaryti tegali tik tokiam uždaviniui atitinkamai pasiruošę savi muzikai.
Koki lietuvių tautos muzikai ir kompozitoriai, tokia yra ir lietuvių muzika.

"Mūsų senesnieji kompozitoriai išaugo klasikinės (ir romantinės, KS) muzikos įtakoje. Jiems buvo artimi mažoras ir minoras (tonacijos, kurios senosioms lietuvių melodijoms tinka tik rečiau). (Todėl) senesniųjų mūsų kompozitorių liaudies dainų harmonizacijos (yra) mažiau originalios" (Plg.: Iš VI. Jakubėno paskaitos. MUZIKOS ŽINIOS 1954 nr. 1, pusi. 8). Prie tokių senesniųjų kompozitorių reikia priskirti J. Naujalį, Č. Sasnauską ir visą eilę kitų, kaip J. Žilevičių, J. Gaubą, A. Aleksį ir dar kt.

St. Šimkus jau pradeda jieškoti naujų kelių, nors dar kvėpuoja romantine ir neoromantine muzikos dvasia. Po jo seka Bronius Budriū-nas su romantiškai moderniu kaip pereinamuoju stiliumi. "Mums plačiai žinomas ir naujausias bandymas lietuvių liaudies dainas įdomiau harmonizuoti yra K. V. Banaičio 100 LIAUDIES DAINŲ. Nors daugelis dalykų ten atrodo neįprastai, bet K.V. Banaičio pasirinktas kelias yra labai naujas, įdomus ir iškelia mūsų dainų originalų grožį". (VI. Jakubėnas, ibd.).

Jau gana originaliai ir meistriškai (kartais gana sunkiai ir neįprastai) liet. melodijas harmonizuoja arba jas net didesnėmis kompozicijomis paverčia didysis lietuvių kompozitorius Juozas Gruodis. Apie jį rašo VI. Jakubėnas 1958 m. MUZIKOS ŽINIOSE (nr. 2).
Aiškiai moderniu stilium kuria arba liet. melodijas harmonizuoja Čiurlionis, Julius Gaidelis, Vyt. Bacevičius ir visų pirma Jeronimas Kačinskas. Pagal šio straipsnio autoriui prieinamas žinias sintetinio, t.y. įvairius muzikos stilius jungiančio, komponavimo būdo arba stiliaus laikosi garsieji muzikai Amerikoje VI. Jakubėnas ir Lietuvoje Balys Dvarionas. Atrodo, kad lietuvių melodijoms augštesnio laipsnio muzikon pakelti jokiu būdu negalima apsiriboti kokiu nors vienu muzikos stiliumi. Lietuvių melodijos apskritai nepakenčia siaurų rėmų. Kaip tauraus lietuvio dvasia, jos siekia laisvės ir tyro augštumos oro.

Prieš einant prie šio straipsnio svarstymų galo, negalima nepaminėti fakto, kad vėlesniųjų liet. muzikų posūkis į moderniąją muziką buvo labai staigus. Gal labiausiai dėl to įvyko studijuojančių lietuvių sluogsnio atitrūkimas nuo lietuviškosios masės. Išsibarstę po įvairius Europos (dabar ir Amerikos) kultūros židinius, jie sėmėsi naujų žinių save praturtino naujausiais muzikos kultūros laimėjimais ir staiga pakilo į tokias augštumas, kad nebuvo (ir dabar nėra) lengva nusileisti, paprastiems žmonėms ranką paduoti ir juos palengva vesti didesnėn muzikos kultūros augštumon. "Šitoje rinkimo bei studijų ir jieškojimo stadijoje dažnai lietuviškoji muzikinio genijaus žiežirba suspindi perdaug svetimoje jai formoje, perdaug staigiai pakeistoje aplinkoje, perdaug naujoje technikinėje sąrangoje. Juk mes (lietuviai) tik artojų tauta. Mūsų augščiausias muzikinis pasireiškimas—tai liaudies daina. Nuo liaudies dainos iki simfonijos tūkstantmetės evoliucijos tarpsnis"... Šio tarpsnio kūryba "visad liks drąsiu ir ryžtingu mūsų (lietuvių) muzikinės kūrybos formavimu" (I. Vasyliūnas, Penkiasdešimtąjį gimtadienį pagerbiant. MUZIKOS ŽINIOS 1954 nr. 3, pusi. 55).

Pakartotinai reikia pabrėžti, kad muzikos esmė ne jos technikoje ir ne harmonijoje. Nenoromis peršasi įspūdis, kad ne vienam moderniam lietuvių muzikui bei kompozitoriui harmonija, jos įvairiausiais disonansais perkrovimas buvo arčiau prie širdies negu gražių ir vertingų, prisitaikant prie lietuvių gyvenamųjų sąlygų ir aspiracijų, jiems savo muzikinės kultūros pagalba talkon atėjimas. Pavyzdžiui, yra labai gražu, kad sukuriamas vienas ar daugiau "hyper-moderniškų" muzikos veikalų, kurie "stebina" ne tiek savo meniniu požiūriu (nes jį sunku tinkamai įvertinti), kiek savo vargiai prieinamu išpildymu. Smarkiai nuskriaudžiami savieji tautiečiai, kada jiems nesuteikiama šiuo metu reikalingo dvasinio maisto. Svetimieji arba savo tautai mirusieji vargiai domėsis šitokiais veikalais.

IŠVADOS
Vertingų lietuviškų melodijų apvilkimas nauju harmonijos rūbu yra didelis žingsnis pirmyn į muzikos kultūros augštumas. Gražus joms pritaikytas instrumentinis palydas padeda jas plačiau paskleisti ir koncertų salėse panaudoti. Reikėtų labiau rūpintis, kad būtų daugiau instrumentinės muzikos su lietuviškomis melodijomis, kad lietuviškos melodijos gautų įvairių instrumentų palydą.
Lietuviams reikia daugiau polifoninės muzikos. Tokiai muzikai kurti temos turėtų būti imamos galimai dažniau iš tautinių melodijų lobyno.

Muzikos reikalai turi labiau rūpėti visiems, nuo kurių priklauso religinio, tautinio bei kultūrinio gyvenimo tvarkymas. Muzikos, giesmių ir dainų pažanga rūpintis visuomet teks patiems muzikams, kaip šios srities specialistams. Tačiau klaidinga ir nesocialu jiems vieniems visokią naštą ir atsakomybę užkrauti.

Turėtų būti plačiau ir giliau įsitikinama, kad ir muzikos srityje galioja dėsnis atiduoti Dievui, kas Jam priklauso. Religinio gyvenimo tinkamomis giesmėmis aprūpinimas ir su lietuviškomis giesmėmis pamaldų pravedimas turėtų daugiau rūpėti kaip kunigams, taip ir pasauliečiams.

Lietuvių didieji muzikai galėtų duoti daugiau gražios ir melodingos muzikos, ypač religinės, prieinamos platesnėms giedotojų masėms. Tokios kompozicijos užpildytų atsiradusią spragą tarp platesnės lietuvių liaudies ir didžiųjų muzikų bei jų kūrybos ir platesnėms masėms padėtų geriau ir lengviau kilti muzikinės kultūros augštumon.