| |
|
|
|
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS
|
 VORATINKLIAI
Kiekvieną vakarą,
Kai saulė eina Baltijon skandintis
Kiekvieną tokį graudų vakarą
Plonais voratinkliais
Nuraizgo mano mintys
Visų laukų ražienas.
Ant tų voratinklhį
Vandens lašelių milijonai laikos.
Ant tų plonų voratinklių,
Suskilus, žėri Baltija.
Ateina laikas —
Tu perplėši naktis,
Ir savo deimantus parodai,
Tiktai nenori pasakyti man,
Kur tokį vakarą
Nusiskandina saulė,
Kai marių jau nėra.
VALDOVAS
Kai regiu Tave mozaikose,
Man atrodai toks didingas,
Toks rūstus
Su teisybės atskleista knyga.
Ir giliai tikiu, o Dieve,
Kad valdai visas žemes, visus kraštus
Savo žvilgsnio,
Savo piršto
Nuostabia jėga.
Kai regiu Tavo palaukėse,
Nei didybės, nei rūstumo
Nematau —
Varganas atrodai, kaip ir mes,
Apgaubti mirties šešėlių,
Ir prašau dagilį, kad čiulbėtų. Tau —
Visą dieną,
Visą naktį
Džiugintų skausme. . .
DABAR
Dabar jau žinome,
Kodėl mums ašaros ant veido
Nedžiūvo taip lengvai,
Dabar suprantame,
Kodėl nuo verksmo liko
Užtinę paakiai—
Tu mūsų lūpom dejavai,
Tu mūsų akimis verkei
Per daugel šimtmečių,
Per daugel gentkarčių,
Dangaus ir žemės Viešpatie!
Dabar jau žinome,
Ką reiškia Dievo skausmas,
Atgimęs žmoguje.
Dabar suprantame,
Ką sako tyliai nuo pušelės
Nuskrisdama skuja
Ant kankinio apleisto kapo
Naktim, prieš gaidgystę.
Dabar jau žinome,
Ir tas tiesos žinojimas
Iki dangaus iškėlė mus,
Dabar suprantame,
Ir tas likimo supratimas
Sutaikė su žeme—
Ne mes bodėjomės skausmu,
Ne mes raudojome, ne mes —
Tu mūsų lūpom dejavai,
Tu mūsų akimis verkei
Per daugel šimtmečių,
Per daugel gentkarčių,
Dangaus ir žemės Viešpatie!
TROŠKULYS
Šaukei ant kryžiaus: Trokštu,
O gert gavai tulžies,
Maišytos su vynu—
Nealpk, nealpk,
Nusilpęs Viešpatie,
Dabar Tave gaivins pavasariai,
Vėdindami vagų kvapias velėnas,
Supurtindami kiemų liaunus jazminus
Įkaitusiomis rankomis.
Dabar Tu atsigausi
Pačiu pirmuoju lašeliu
Pavasario lietaus.
Jis taip giliai
Į purią dirvą sunkiasi,
Jis žadina jazminų krūme pumpurus—
Tai kaip sausas palikt galėtų Dievo lūpas
Ir dingti, troškulio neužgesinęs Tau
Mirties agonijoj!
Ant kryžiaus nenorėjai
Paliesti lūpomis tulžies,
Maišytos su vynų —
Tuomet matei
Minias pavasarių,
Į mūsų žemę atkeliaujančių
Iš prarastų kadaise rojaus sodų—
Matei lietum patvinusias upes ir šaltinius
Gesinti savo troškuliui.
ADORACIJA
Mėnulio regime tik vieną pusę,
O tavo Veidą visą.
Nėra dar jo uždengti drįsę
Pakeleivingi debesėliai,
Skubėdami pro šypsantį mėnulį,
Aušrinės pasitikti.
Nėra dar jo užstoti drįsę
Pakluonės liepų leisgyviai šešėliai,
Išaugę neregėtais milžinais
Per naktį mėnesienoje.
Mes sakome, jog tai šešėliai,
Bet, Viešpatie, kas žino?
Aš klausiu patylom žvaigždynų,
Ar čia tiktai ne mano protėviai,
Parpuolę kryžium, guli nuolankioj
Maldoj prieš tavo Veidą.
Aš klausiu debesėlių,
Ar čia ne mano protėvių našlaitės vėlės
Naktim nuo kartuvių kalnelio
Pareina adoracijai.
NUPLAKIMAS
Tie žmonės pakelia nuo tako slieką,
Draskyti paukščių lizdelius,
Krūmokšnių laužyti šakas,
Ganykloje vytelėm ugnį plakt
Jie piemenėliams draudžia—
Už kokias nuodėmes tą metą, Viešpatie,
Jie tavo rykštėm
Buvo nuplakti taip skaudžiai?
Už kokias nuodėmes,
Už kokias nuodėmes
Tą metą nukryžiuota saulė merdėjo?
Plakimas truko gal tiktai akimirką,
O visą amžių sopulys
Plazdens bekraujėm gyslom sąnariuos.
Mes būsime panašūs į Tave,
Piloto nuplaktą prie stulpo—
Nuo mūsų ašarų bus drėgnos lygumos,
Nuo mūsų kraujo
Bus raudonos tulpės,
Ir jurginai bus raudoni—
Nuo mūsų ašarų,
Nuo mūsų kraujo
Iš krantų, kas metą liesis nemunai.
ATILSIS
Ne visiems čia ramu,
Ne visi po mirties
Randa amžiną atilsį kūnui ir sielai.
Mūsų žemės velėna sunki,
Mūsų žemės velėna šalta—
Atėjūnams ilsėtis nemiela,
Atsigulus po ja.
Mūsų žemės velėna,
Įmirkus krauju
Kankinių ir šventųjų,
Neuždengs nė veja
Didžio nerimo jų—
Juos nukrės šiurpuliai,
Čia pajutus net krintančią skują
Tamsoje nuo pušies.
Atėjūnams gaivi mėnesiena
Ant nakties išgulėtiį blakstienų
Sidabru nelašės.
Jie nebuvo verti,
Kad užbertų žmogus
Tris sykius ant karstų smėlio saujos.
Gal dėl to karalienė Bona,
Atsikėlus iš kapo naktim,
Nuolankiai pakeleivių maldauja
Gelbėt ją iš kančios;
Gal dėl to karalaitės
Žada savo lobius,
Siūlo garbę ir šlovę
Tam, kuris pabučiuos,
Ir išgelbėtos bus;
Gal dėl to naktimis
Pakaruoklių kalnelyje stovi
Apsiverkus pušis—
Tu būk, Viešpatie, ir atėjūnui
Atlaidus, jei jo sielai ir kūnui
Kas ramybės prašys.
PAGUNDA
Mes išsisklaidėm —
Tu likai
Su ta pačia didybe ir galia,
Bet man vaidenasi, kad niekuomet
Taip brandžiai neprinoks laukai,
Taip gausiai nesravės sula iš beržo,
Ir karklo dūdele
Taip gailiai neaidės vaikystė,
Kaip ji tuomet aidėjo.
Lyg negalėtum Suvaldyt
Nei šiaurės vėjo, nei šalnos—
Man vis vaidenasi, kad niekuomet
Sula nebus tokia saldi,
Ir nukryžiuotoje šių metų saulėj
Taip varpos neprinoks
Didžiajai tavo žemės pjūčiai,
Kaip jos tada prinoko.
Nenoriu būti
Aš netikėliu
Ir tavo užsitraukt bausmės,
Bet taip gudriai šėtonas kužda man:
Tu jau negrįši tuo keliu,
Supynę varpas į vainiką,
Ir tavo padėkos giesmė
Nebus jau maloni Augščiausiam
Nė pabaigtuvių šventėj.
MEILĖ
Kokia stipri yra ši meilė,
Tu pats gi, Viešpatie, matai—
Visais upokšniais plaukia mano balsas
Į šiurpią gelmę,
Visom padangėm skrenda mano mintys
Į klaikų tolį,
Bet grįžt atgal nejieško kelio,
Nors baugiai krūpteli šakelė,
Išsprogstant pumpurui.
Toj meilėje nėra
Nei keršto, nei pavydo—
Tik ta vienų viena viltis,
Kad vėl, akis pravėręs, linas
Grąžins man dangų,
Kad vėl, namo sugrįžęs, paukštis
Parneš man saulę,
Ir negalės naktis paslėpti
Iškilusio auksinio liepto
Giesmėj į tavo širdį.
Į širdį, kurioje sutilpo
Visų kančia, visų džiaugsmai,
Šį metą belsis alksnio pumpuras
Manęs užtarti,
Šį metą smeigsis lino žiedas
Manęs išteisint—
Jei per mažai Tave mylėjau,
Paukštelio ir žmogaus Globėjau,
Naktų užtemdytas.
PAVAKARĖ
Keista pavakarė—
Nublanko smėlis,
Užsnūdo sraigės kiaute vėjas,
Neteko jūra sąmonės.
Pasvirę buvo debesys
Ant akmeninių bokštų,
Kaip mano tėviškėj per šventą Roką
Ant beržų,
Prie molų šliejos samanos—
Nebuvo tyliame pajūryje
Žuvėdrų juoko.
Keista pavakarė—
Nusilpus jūrai,
Užmigus savo guoly vėjui,
Many išbudo sąmonė:
Kad šitame pajūryje
Esu vienintelis karalius.
Kad man priklauso akmeniniai bokštai
Ant krantų,
Ant molų, samanos,
Ir jau banga į prapultį
Negali benublokšti
Nė vieno smėlio grūdo,
Man nežinant.
Keista pavakarė—
Nusijuokė žuvėdros,
Pakėlė vėjas savo galvą,
Atgavo jūra sąmonę.
Aš debesų pasvirusių
Nebegalėjau nulaikyt
Nusilpusiomis rankomis — sustingęs kraujas
Buvo gyslose—
Buvau vėl silpna samana.
Vėl smėlio grūdu, numestu
Iš Dievo saujos.
LAUKIMO NAKTĮ
Nesigailiu po tavo kojiĮ, puolęs
Ant dirvų grumsto
Ir saulių, žemėje praleidęs
Laukimo naktį.
Dabar užvožto karsto guolis
Nebus man kietas,
Dabar žiogelių smuiko aidas
Nebus man liūdnas.
Jau bus ilsėt įgudę kaulai
Ant kieto grumsto,
Jau bus širdis kentėt išmokus
Laukimo naktį—
Tu pats akim lydėsi mano saulę
Už smėlio kopti,
Kol paskutinis dirvų žiogas
Baigs groti maršą.
DĖKINGUMAS
Tau dėkingas esu už tą skausmą-
Už tą skausmą,
Sukeltą širdy,
Gęstant saulei—
Gęstant saulei ir virpant upeliui
Dėl žilvičių dalios
Ir dėl gluosnių trapumo.
Tau dėkingas esu
Už tą spindulį,
Tartum įremtą jietį
Mano krūtinėn
Iš debesų:
Tau dėkingas esu,
Kad šią naktį galėsiu mylėti
Pilnaties blyškų, veidą—
Blyškų veidą,
Panertą upelin
Be gedulo skraistės—
Kad šią naktį galėsiu pajaust
Kūne, sieloj
Žilvičio ir gluosnio trapumą.
GRĮŽIMAS
Nuo mano žingsnių
Šakelė lūžus,
Duos ženklą Tau, kad pareinu
Maldos užbaigti.
Jau bus gegužis,
Jau bus rugsėjis
Pakeitę viską—
Gal nepažinsiu žmogaus nei daikto,
Tik tavo žvilgsnis,
Nepasikeitęs,
Nušvies man taką.
Ak, ne pagunda
Nutraukė maldą,
Ne ji supainiojo mintis,
Užvėrė lūpas.
Mačiau prikaltą,
Mačiau negyvą
Ant kryžiaus Dievą.
Ir žemę visą mirtis apsupus,
Sulaikė amžiams
Rugsėjo giesmę,
Gegužio dainą.
Po tokio siaubo
Atgavęs žadą,
Tiek daug turiu Tavęs prašyt.
Tiek daug maldauti—
Įgriso badas,
Įgriso šaltis
Lig gyvo kaulo.
Dabar jau žemės kiekvieną skiautę
Krauju suvilgęs,
Grąžinsi derlių
Bevaisių metų.
BUDĖJIMAS
Danguj užsnūsta visos žvaigždės,
Tik Tu dar, Viešpatie, budi,
Tik tavo sopulingos žaizdos
Liepsnoja rankose ir kojose
Per kiaurą naktį,
Liepsnoja perdurtoj širdy,
Lig pat aušros,
Kaip gyvos ugnys.
Budėk, budėk čia amžinai,
Kad mes galėtume ilsėtis,
Kad mūsų rūpestį linai
Uždengtų savo dangiškom blakstienom,
Ir mūsų dalią
Sapne linguotų kietis
Palaimintų naktų lopšinėmis.
Žvaigždė užsnūsta ir atbunda—
Ji mūsų balso negirdės.
Jai lino verksmas, kiečio skundas
Dėl suvėlavusios atgimt aušrinės
Klaidžią naktį
Nesugraudins širdies
Ir neuždegs
Joj meilės žmogui.
Budėk, budėk čia amžinai,
Kad mes galėtume ilsėtis,
Kad mūsų rūpestį linai
Uždengtų savo dangiškom blakstienom,
Ir mūsų dalią
Sapne linguotų kietis
Palaimintų naktų lopšinėmis.
Tau rytmetys rankas ir kojas
Ugningom lūpom išbučiuos.
Jis nebėgęs, įsiliepsnojęs,
Nei žemėj, nei padangėje—
Įsiliepsnojęs
Nuo tavo meilės ir kančios
Nauja ugnim,
Nauja galybe.
Budėk, budėk čia amžinai,
Kad mes galėtume ilsėtis,
Kad mūsų rūpestį linai
Uždengtų savo dangiškom blakstienom,
Ir mūsų dalią
Sapne linguotų kietis
Palaimintų naktų lopšinėmis.
(Iš leidžiamo rinkinio)
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
