ŽEMAITIJA IKI ŠEŠUPĖS IR VIRBALIO Spausdinti
Parašė JONAS MATUSAS   
(Pabaiga)

IV
(Veliuona, Vilkija)
Anot Wigando Marburgiečio kronikos, Veliuona jau 1363 m. "stipri tvirtovė" (castrum, SRP, II, 540). Vokiečiai kryžiuočiai ją laikinai paėmė 1372 m. Gynimui, be kitų, vadovavo Surminas ir Goštautas, kurių gimtinė buvo Kulva netoli Kauno (ten pat, 711).

Veliuona vokiečių ir lietuvių kovų sūkuryje išbuvo iki 15-to šitm. pirmosios ketvir-ties. Įdomu, jog tokiu būdu žemaičiai praktiškai susipažino su vokiečių pilių statybos priemonėmis. Vytautas, aplinkybių verčiamas, Žemaitiją buvo pavedęs kryžiuočiams. Paskui žemaičiai, jo paties raginami, sukilo prieš vokiečius. 1409 m. jie užpuola anų pasistatytą pilį prie Dubysos ir, čia radę, "sudegina plytinę" (vorbrantin czygelschune, tenp. III, 300). Tas pat 1402 m. atsitiko su Ragaine (tnp. 263). Dar daugiau. 1421 m. kryžiuočių atstovas Konstanco Visuotiname Susirinkime (sprendžiant Žemaičių bylą) paliudija, jog statant Dubysos pilį (in construccione castri Dobesse) Vytautas jiems padėjęs "su savo valdiniais ir amatininkais (cum suis subditis et artificibus, Lites ac Res Gestae etc., Posnaniae 1865, III, 149).

Pirmutinė Veliuonos bažnyčia bus buvusi medinė (1415 - 16). Nes 1416 m. sakoma, kad Vytautas "vėl pastatė bažnyčią Veliuonoje (weder buwin eyne kirche scu Welunen tenp. 376). Iš aplinkybių sprendžiant, šį kartą statyta mūrinė. Mat, ji taikyta nepaprastam reikalui. 1416 m. spalių mėnesį į Veliuoną sukviesta suvažiavimas: pats Vytautas, Jogaila, Marien-werderio vyskupas, Livonijos magistras, daug Bažnyčios dignitorių, Prūsijos riterių ir miestų atstovai (tnp., 365-4, plg. 376-79). Be to, čia jau stovėjo Vytauto 1412 m. naujai pastatyta pilis (Lites etc., III, 148).

Tai vienas dalykas. Antras argumentas yra iš ano meto Lietuvos statybinės situacijos: mūrinės pilys jau buvo Kriave, Lydoje, Ašmenoje, Kaune, Trakuose, be to, šiuodviejuose miestuose ir, atrodo, Vilniuje būta mūrinių bažnyčių ir šiaip pastatų. Pagaliau, dar vienas mažmožis. Anot vysk. Valančiaus, viešus nusidėjė-

Veliuonos bažnyčia. Neturint dabartines nuotraukos, čia Podbielskio piešinys (iš P. Semenov, živopisnaja Rossi-ja, III, 1882). Joje bažnyčia čia triskart padidinta.

lius "Senowie. . . ties bažniezes duriemis už kaklą prikiergti pri sienas . . ." (Žem. Wiskupis-te, II, 215). O prie Veliuonos bažnyčios didžiųjų durų iki paskutinių laikų kabojo didžiulės apskritos grandys. Tai buvo imitacija pasaulinės valdžios anų laikų baudimo priemonių. 16-me amž. taip darė ir Lietuvos protestantai (Monumentą Reform. Polon., Ser. I, sąs. 1, 1925). Taigi—senumo ženklai. Na, ir ta nepaprastai masyvinė statyba. Žinoma, reiktų dar archeologiškai - architektūrinių tyrinėjimų. Bet esami istorijos duomenys kalba už 15-tą šimtmetį. Jokiu būdu nevėliau jojo pabaigos (palyg. Batiuškov, Bielorusija i Litva, išnaša 239). Juoba, kad Veliuona iki 15-to šimtm. vidurio buvo didžiojo kunigaikščio svarbiausias militarinis - ūkinis centras visoje Žemaitijoje. Pati pilis turėjo 3-4 priepilius. Kryžiuočių sąjungininkas Bavarijos kunigaikštis Henrikas prieš 1337 m. netoli Veliuonos pastato Bayer-burg, kuris numatytas kaip "sostapilis visos Lietuvos žemės" (castrum capitale tocius terre Litwanie — veik. Lites ac Res Gestae ete, III, 144-6). Čia planuojama įsteigti katedrą su arkivyskupo - metropolito sostu.

Veliuona peržengė Nemuną 15-to amžiaus pradžioje, taigi anksčiau už Žemaitijos kitus dvarus. Pirmutinė minima vietovė yra Vaigu-viškiai, kurių vardas bus kilęs nuo per juos tekančio Vaiguvos upokšnio. Tas kaimas Suvalkijos krante (iš tikrųjų, apie 1 km. nuo Nemuno), aiškiai paliudytas, kaip Veliuonos dvaro dalis 1408 - 1415 m. (dokumentacija yra mūsų recenzijoje prof. J. Totoraičio veikalo "Sūduva Suvalkija" ir atsakyme į jojo repliką "Naujosios Romuvos" žurnale 1938 m.).

G. Valavičius 16-to amžiaus viduryje tą vietovę vadina "Voikgovo, Veliuonos valsčiaus (se-lo ego korolevskoj milosti . . . Voikgovo, volos-ti Velenskoe, Revizija Pušč, 56-5 8). Kiek tas valsčius 15-me amžiuje buvo prasiskverbęs į pietus, kiek dabar žinoma istorijos šaltiniai, sunku pasakyti. "Slovvnik Geograficzny" autorius tvirtina, esą Šakiai (apie 15 kilometrų nuo Veliuonos) buvę gyvenama vieta jau 1352 m. Mūsų žiniomis, šią vietovę šiaip - taip galima implikuoti nebent 1375-tų ir 1387-tų m. kryžiuočių žygiuose (SRP, II, 636, 579).

Vaiguviškiai (380 ha. su 17 pilnų ūkių) oriklauso Plokščių valsčiaus ir parapijos. Prie bažnyčios ir miestelio buvo Plokščių nemažas dvaras (nuo 18-to amž. buvo valsčiaus teismas ir 19-tojo antroje dalyje įkurta pradžios mokykla). Tarp Vaiguvos upelio išsišakojimo yra piliakalnis (kol neišdalintas dvaras, buvo apaugęs eglėmis). Vietos žmonės m*" neatmenamų laikų jį taip ir vadino. Plokščių piliakalnis net senienų amato žmonėms beveik nežinomas. Jį mini, rodos, tik vienas Radziu-kynas.

Pati vieta daubuota, krantuota ir šiaip į-domi. Vietomis podirvyje pilna molinių puodų ir glazūruotų koklių šukių. Ypačiai jų daug Vaiguviškių kalvoje tarp vadinamojo Kibirmies-čio ir buvusios Latvio ūkio daubos. Kadangi kokliai (jų turėtų būti Šakių muziejuje) su trijų persmauktų lelijų herbu ir, be to, čia seniau iškasta keli vežimai akmenų, atrodo, toje vietoje 17 amž. stovėta didikų Sapiegų sutvirtinto pastato. Jau 16-me amž. ties ta vieta už Nemuno jie valdė Panemunės dvarą.

Plokščių vardą galima įvairiai aiškinti, mat, Žemaitijos gilumoje esama tokios vietovės. 1567 m. žinomas "kaimas Polovkist" (Litovsk. Metrika, 1915, p. 643). Be to, 16-me šimtmetyje būta Jurgio Plokščio (Plokštis) Kelpšaičių folvarke Šauduvos valsčiaus (Istor. Archyvas, 436). Bet, sugretinus 16-to amž. tų apylinkių faktus, tik ar nebus Plokščiai lietuviškas Per-vazninkų (slaviškai reiškia "Keltininkai") originalas? Juk Raudonė buvo išsitiesus abipus Nemuno. Pervazninkų kaimą prie pat Nemuno ties Jurbarku jau žinome. Rusiškai rašomi "Perevozniki" buvo dar prie Nemuno ties Vilkija (Sprogis). Plokščiai, atrodo, 17-me šitm. pakeista į lenkišką Blogoslawienstwo. Mat, tuomet iš Naumiesčio padaryta Wladyslawow. Beje, istoriškai - kalbiškai be galo įdomu, jog tuodu svetimvardžiai prigijo tik lenkų ir rusų kalbose, kuriose juodu turėjo prasmę. Tuo tarpu vietiniai žmonės per 300 metų težinojo tik lietuviškus Plokščius ir lietuvišką Naumiestį. Čia pat tiks pastaba, jog per tiek pat laiko neišnyko net tie vietovardžiai, kurių originalių nešiotojų seniai nebeliko: pvz., Borakas tarp Skirsnemunės ir Panemunės - Gelgaudų, kame 16-me amžiuje būta folvarko Birog arba Bo-rog.

16-me amžiuje Veliuona Suvalkijoje jau taip plačiai atsisėdusi, jog užima kokių penkių vėlesnių valsčių plotą. Veliuonos valsčius traukiasi į pietus apie 35 kilometrus, pasiekdamas Pilve su Pilviškiais. Per Siesartį jis prieina iki Novos upelio ir, atrodo, apima Šakių apylinkę.

Tuo metu, be Vaiguviškių, dar paliudyti gretimi kaimai: Karkazai (Karkaziška, dirva), Jotyškiai (Jatyški, Hatyki), Šilvienai (Šilvia-ny), Būdviečiai (Būdvietis, Budvete, netoli dabartinių Lukšių) (Sprogis, 33, 127, 353; Opisj Dokumentov, III, 7, V, 233-4, 263).

Priešais Veliuoną tiesia Linija už Nemuno paliudyta Žuklijų kaimas (Žuklej) ir Svetuši-no (Svetošin, Švetošin) dvaras (Sprogis, atitink. raidės, Opisj Dok. IV, 194). Rašoma: "Veliuonos valsčiaus". Ten pat dar dvareliai: Tvirbūtai, Panykiai, Panemunė, Žemaitlaukis (Sprogis). Svetušinas 1593 m. priklausė Bagdonui Povylaičiui Sapiegai (Opisj, III, 72). Kaip Nemuno krantas tirštai apgyventas, matyti kad ir iš Kriūkų, kurie ir dabar yra (ar buvo) pirmutinė vietovė už Žuklijų arba Pežerėlių. Kriūkų kaimas (Kruki) figūruoja, kaip panemunės dvaro dalis Veliuonos valsčiuje. Svetu-šino vardas, tur būt, kilęs nuo Pauliaus Sapiegos pamotės Svetochnos, kuri 1517 m. valdė Gelgaudiškio dvarą (Lit. Metrika, 1903, p. 1005 tol.).

Tradicinės nuomonės užliūliuotam žmogui tenka stebėtis, kai 1589 m. Veliuonos "paviete" randi Pilviškių dvarą (palyg. Sprogis, 231). O mums jau pažįstamas Valavičius, revizavęs tas apylinkes, pasako dar daugiau: jau 1559 m. būta net Pilviškių miestelio (iš Darsūniškio per Kauno girią kelias eina "do novogo miestečka až do riečki Pilvy"). Jis lygiai taip vadina ir Virbalį, būtent, "miestečko" (Reviz. Pušč, 43, plg. 34, 37). 1567 m. Pilviškiai priklauso valdovo maršalui Mikalojui Pauliaus sūnui Sapiegai (Lit. Metrika, 1915, p. 561).

Liubavskis savajame dvarų žemėlapyje (prie "Oblastnoje Dielenije") apie 16-to amž. pradžią paduoda ir Vilkaviškį. Bet jis tekste remiasi tik Bonieckio "Poczet Rodow" ir dar "Starožytna Polska". Trūkstant šaltinių, čia negalima ką galutinai nuspręsti. Bet, atrodo, Vilkaviškio vietovė bus gulėjusi Jurbarko valsčiaus ribose.
Savaime suprantama, Veliuona turi ir girią (pušča), kuri atsiremia į Novą.

Koks gaivalingas buvo veržimasis į Suvalkiją, matyti kad ir iš fakto, jog Nemunas, pasak dokumentų, teka per Svetušiną, Panykius, Žemalaukį, Skrebinius. Pastarieji (Skrebiny) rašoma esą "abipus Nemuno" (po obieim ego storonam, Sprogis, 206).

Toliau link Kauno — Seredžius (Serednik, Seredj, Serede). Čia 16 amž. buvo dvaras ir miestelis. Bet tai įėjo į Vilkijos valsčių (Opisj, V, 103, Sprogis, 289). Dėl to ties Seredžium ilgiau nesustosime, nors toje vietoje 14 - 15 amž. stovėjo pilis.

Vilkija yra labai sena vieta. Jau 14-me amž. jos apylinkėje, palyginti, daug kaimų. Kryžiuočių "Wegeberichtai" mini Babtus (Bap-tindorfe) ir dar penketą (SRP, II, 681-2). 15-me Vilkiją žino garsusis Dlogušas. Jis rašo villa, kas gali reikšti ir dvarą ir kaimą (His-toriae Polonicae, X, Przezd. leidime, 23 tol.).

Čia 16-me šimtmetyje yra valdovinis dvaras su miesteliu (deržava, gospod. dvor, gos-pod. mestečko, gospod. gorod, Sprogis, 51-53). Kartais kalbama apie miestą su priemiesčiu arba naujamiesčiu (plac Novgorod, predmestje).
Vilkija turi valsčių, kuris terminas kartais išreiškiama įvairiais pavadinimais (volostj, po-viet, oblastj). Jog tai reiškia tą patį dalyką, matyt iš posakio, "pavietas arba valsčius" (ten pat).

Vilkijos bažnyčia pastatyta 1542 m. (P. N. Batiuškov, Bielorussija i Litva, S- Peter-burg 1890, išnaša 263; palyg. Sprogį). Parapija bus buvusi dar prieš tai. Ir minėtoji bažnyčia, atrodo, buvo ne pati pirmoji.
Vilkija turi "valdovinę girią, esančią Vilkijos valsčiuje" (Vilkijskaja gospodarskaja puš-ča, ležačaja u Vilkijskoj volosti, Sprogis). Kur ta "pušča"? — Ji nuo Nemuno dešiniojo kranto traukėsi į kairįjį, t. y. Suvalkiją. Rašoma, pav., apie du kaimelius Tarvydaičius, kurie už Nemuno ir kaip tik šalia "Vilkijos valdovinės girios (Opisj, V, 199, Revizija Pušč, 56-58). 1588 m. Vilkiją laiko kunigaikštis Aleksandras Aleksandraitis Palubinskis (tnp., 270).

Suvalkijoje ties Vilkija pirmutinis dvaras yra Panemunė (taigi jau trečioji nuo Jurbarko), kuri dabar vadinama Žemąja Panemune. Ji lokalizuojama "Nemuno upės lanke (v lu-kie jeja), tarp Nemuno ir Nevėžio, tarp upelių "Ponališkoju i Bejnariškoju, o kartais šalia upelio "Poūsia", "Povsi" ar "Poasa" (Sprogis


Zapyškio senoji bažnyčia. Prie pat Nemuno, Suvalkijos krante ties Raudondvariu -Vilkija.

prie atitinkamų raidžių; Opisj, V, 163 tol.). Pasitaiko pavadinimas "dvarelis", matyt, būta nedidelio vieneto. Liudymai sukasi apie 1599 m.

Gaižuvos dvaro (Gojžova), atrodo, būta dvilypio: viena dalis prie Nevėžio - Lazduo-nos, antra — Suvalkijoje. Mat, kalbama apie kaimus "Torvadoviči" ir "Rimani", kaip esančius Gaižuvos dvare, bet už Nemuno (Sprogis). Kartais rašoma "Radvilaičiai arba Gaižu-va" (tnp., 268). "Abipus Nemuno" (obapol Nemna) yra ir dvaras Doviany - Dovieteviči. Nors daugiau ar mažiau panašiai skambančių vietovardžių, kaip tie iš 16-to šimtmečio, buvo 19-tojo viduryje, mes jųjų atitikimo bei tikslios lokalizacijos čia netyrinėsime. Per toli nuklystume — viena, o tai nereikalinga mūsų pasiimtai temai — antra.

Dabartinis miniatiūrinis Kretkampis, pasirodo, 16-me amžiuje buvo svarbi vietovė. Kret-kamp - Kretkomp minimas mažiausia 15 kartų (Sprogis, 147). Kartais, kaip kaimas, o kartais, kaip dvaras. Aišku, Vilkijos valsčiuje.

Pagaliau, Zapyškis. Rašoma ir dvaras ir miestas (gorod). Vardas taip pat įvairuoja (Sopiežiški, Sapožiški, Sapiežiški). Vienu atveju sakoma: kelias "iš Vilkijos miesto eina į Zapyškio miestą" (z mesta Viljkijskogo do mesta Sapožiškogo, pas Sprogį).

Zapyškio vardas kilęs nuo savininkų Sapiegų. Jų valdomi dvarai lietuvių šnekamojoje kalboje išriedėjo per Sapiegiškius į Zapyškį. Vienas Sapiega 1495 m. buvo Vilkijos "der-žavca", o 1501 m. laiko ir Veliuoną. Čia 1535 m. randame Joną Andriejaitį Sapiegą (Liu-bavskij, Oblastn. Dielenijel očerk II, skyr. VIII). Tos pačios pavardės Jonas Simonaitis prie Žygimanto I buvo Breslaujos laikytojas. Mirė prieš 1518 m., tai paveldėjo jo sūnus Paulius. Jis pradėjo vadintis "seniūnu" (Storasta). Mat, valdomi plotai buvo kompaktiški ir milžiniški: be pačios Breslaujos, dar Smal-vė, Rimšė, Drūkšiai, Apsas, Vydžiai ir kiti (Oblast. Dielenije, III).

Atrodo, jog Zapyškio dvarą bus įkūręs Jonas Sapiega. Mat, jo valdyta Panemunė - Gelgaudai ir Suvalkijos Gelgaudiškis. Be to, 1559 m. revizorius Valavičius Suvalkijoje jau randa Sapieginius vietovardžius, sakysim, "Sapieginę Gelgaudiškio girią". Apie tą laiką yra ir "Sa-pieginis klebonas", vadinasi, tokia parapija. Po Jono panemunių dvarus bus valdęs sūnus Paulius ir paskui šioj o sūnus Bagdonas.

Istorikus, ypačiai meno istorikus, labiausiai interesuoja Zapyškio mūrinė gotinio stiliaus bažnytėlė prie pat Nemuno ir mūrinių rūmų griuvėsių likučiai atokiau kranto papėdėje. Negali būti kalbos apie 15-to šimtm. statybą, mat, tuomet dar paties Zapyškio nebuvo. Bažnytėlės gotinis stilius tinka 16-tam amžiui: jo suprastintos formos bažnyčių pilna Bavarijos provincijoje, atseit, kaimuose. (Būta ir romaninio stiliaus provincinio suprastinimo: pavyzdžiu eina Anglijoje Bradford - on - Avon bažnytėlė, išlikusi iš 1-mo tūkstantmečio po Kr.). Zapyškinė neturi bokšto — bet ir Kauno bazilika bebokštė. Tokie dievnamiai Europoje ne-naujiena. 13 - 14-me šimtmečiais prie provin-cionalinio faktoriaus prisidėjo ir ideologinis. Mat, pranciškonai, būdami elgetaujanti vienuolija (mendicantes), savo bažnyčias neretai statydinosi priemiesčiuose ir vengė puošnumo, taigi net bokštų. (Pastebėsime, jog ir Kauno bazilika iš pradžių yra priklausiusi pranciškonų vienuolijai).

Zapyškio grubus, sandėliškas gotikas rodo, jog tai darbas vietinio meistro (antra vertus, gotinių sandėlių pilnas Kauno senamiestis). Galimas daiktas, jog bažnyčia buvo statyta tų pačių meistrų, ką ir dvaro trobesių.

Jog bažnytėlė ant Nemuno kranto, tai derinasi Į panemunių visų bažnyčių dislokaciją. Jos statyta šalia dvarų, kurie, natūraliai išriedėję iš pilių - tvirtovių, savo centrus turėjo ant Nemuno krantų, tai yra, strateginiuose punktuose.

Kad Zapyškio bažnyčia visiškai prie pat upės, bus buvę dėl to, jog ji ir jos parapija turėjo išsiplėsti iš Vilkijos parapijos, vadinasi, iš pradžių, bus buvusi anos filija. Tokiu būdu Vilkijos kunigams, atrodo, buvo patogiau ją aptarnauti. Tad galima net kalbėti apie Vilkijos koplyčią už Nemuno.

Yra galima, kad ji pastatyta Zapyškio savininko Pauliaus Jonaičio Sapiegos laikais. Šiokį - tokį argumentą sudaro faktas, jog jis (1520) Kodno cerkvėje (Bielsko apskr., Sied-leco gubernijos) pastatydina antkapį savo tėvui Jonui, Simono sūnui. Ir to dievnamio gotikas esmėje panašus į zapyškinį. (Batiuškov, Pamiatniki Stariny v Zapadnych Gubernijach, vyp. 7, lapas 105). Visiškai tikra, jog Zapyškio parapija įkurta prieš 1562 m., mat, tuomet paliudytas "Zapyškio klebonas" (plebanu sope-žiškomu, Istor. Archyvas, 152). Dėl to panašesni į tiesą 1530 metai, kaip bažnyčios pastatymo data. Atrodo, bažnytinės vyresnybės nurodomi 1578 m. nesiderina į tos parapijos istoriją, nors "Slovvnik Geograficzny" (X, 305) linkęs priimti šiąją datą.

Virbalio bažnyčia. Skeminis-simbolinis piešinys, 4 kartus
padidintas, iš Hcnnebergsrio žame'apio (Landtafeln von Preussen, 1576, čia iš Ortelijaus - Rle: catorio leidimo 1596 m.)
šernai, stirnos ir lokiai Prūsijos neįžengiamoje girioje tarp Jsručio (Insterburg) ir Lietuvos sienos XVI-to amž. viduryje. Iš Hennebergerio žemėlapio; 4-kart padidinta.

V
Bendros pastabos
Pagal tradicinę nuomonę, kuri buvo ir yra nepaprastai plačiai paplitusi, Suvalkija bei Sūduva 15 - 16-me amž. buvusi "pušča". Šioji, vėl, buvo linkstama indentifikuoti su dykuma. Šitokiam samprotavimui atsirasti pagelbėjo vokiečių moksliški ir nemoksliški autoriai, istorijos rėmuose kalbėdami apie Wildnis.
Pirmiausia, dabartinėje vokiečių kalboje die Wildnis reiškia "neįžengiamą girią" (gal geriau tiktų "neišeinama giria", kaip yra "neišvažiuojamas kelias" ir "neišbrendamas purvynas"?). Dykumai reikšti yra die Wueste.

Tuo tarpu 14- 16 amžiais, kuomet buvo rašomi to dalyko istorijos šaltiniai, Wildnis bus reiškusi nei daugiau, nei mažiau, kaip "giria". Mat, šiam reikalui svarbiausiuose kryžiuočių "Wegeberichtuose" (14-to amž. pabaigos ir 15-to pradžios), kiek mums žinoma, der Wald (bendrinėje vokiečių kalboje "giria") visiškai nevartojama.

Tas pats su 15 - 16 amžių Lietuvos dokumentų senovine gudų kalba. "Pušča", skaitant tuos šaltinius, nereiškia "dykumos" (dabartinėje rusų kalboje tam yra "pustynia"), o paprastą girią. Juk tokis Valavičius, 16-to amž. viduryje revizavęs valdovo girias, parašė "Revizija Pušč" (nors, pagal bendrinę dab. rusų kalbą, turėtų būti "R. Lesov"). Šimtą metų vėliau išleista nuostatai Lietuvos miškų ūkiui vardu "Ordinacija Pušč", kame kalbama išimtinai apie girias ir jų eksploataciją. Taigi, "pušča" (nors kartais pasitaiko ir "les") ano meto kalba reiškė, kas vėliau vadinta "les", atseit, "giria" bei "miškas". Pagaliau, Vilniaus krašte "pušča" ir šiandien reiškia mišką.

Ir antras nesusipratimų šaltinis. Reikia visuomet turėti galvoje, jog Wildnis būta ir Prūsijoje. Aiškiai sakoma "der heren von Prussen Wiltnisse" (SRP, II, 709). Charakteringiausia vieta yra ši. 1384 m. maršalas Konradas Wallenrodas "apjojo Wildnis tvirtoves" (die Wilthusz vmmereit). Kaip tik ten jis inspektuoja pilis: Insterburg (Įsrutis); Tammow, Tammowischken (ant Pisos, į rytus nuo Įsručio); Swaygube; Merwekitten (Norkitten, Narkyčiai ant Priegliaus, į vakarus nuo Įsručio); Goye (tarp Ašvinio ir Rėžavo ežerų, į pietus nuo Nordenburg); Mordenburg (Nordenburg, į šiaurę nuo Unguros); Malteinen Moltehnen, Maltainiai, pietvakariuos nuo Nordenburg); Auclitin (Aucoliten, Auclitten ant Alnos, šalia Wohnsdorf, žiemiuos nuo Friedland, atrodo, vėlesni Arklitten); Allenborg (Alna; viskas SRP, II, 708 - 709 ir Hennebergerio žemėla-pye). Taigi toje Wildnis stovėjo net 9 pilys - tvirtovės. Savaime aišku, kiekviena jų turėjo turėti po didesnį ar mažesnį ūkį, atseit, dvarą ar paprastą kaimą. Maždaug po 200 metų K. Hennebergeris savo garsiame žemėlapyje (1576 - 1595) čia dar paduoda miškus su nupieštais lokiais, šernais, elniais.

Pagaliau, trečias nesusipratimas. Lietuvoje nebuvo vienos kokios "pūsčios" bei girios, o daug jų, kaip, pagal natūralią tvarką, visuomet yra. Tai jau pasako 16-to amž. minėtų "Revizijos" ir 17-to "Ordinacijos" titulai, atseit, "puščos" bei girios daugiskaitoje. Suvalkijoje jau minėjome Jurbarko, Skirsnemunės, Gelgaudiškio, Velionos, Vilkijos, Kauno ir Darsūniškio girias. Girių — "puščų" buvo ir kitur Žemaitijoje. Iš Sprogio "Geografinio Žodyno" paduodame keletą: Josvainių, Pajūrio, Pašaltuonio, Platelių, Pernaravos, Airogalos. Jei imti visos Lietuvos visas valstybines ir privatines "puščas", tai suskaitytume keletą šimtų.

Ir taip, pagal 14 - 16 amžių sąvokas, giria — "pušča" reiškė plotą, kame, be medžių girios, galėjo būti ne vienas ir ne du tvirtoviniai arba ūkiniai centrai, visiškai nekalbant apie paskiras sodybas.

14-to amž. pabaigoje vokiečių kryžiuočių šnipai (leitsagen) ištyrė ir aprašė kelius žygiams j Lietuvą, kas pavadinta "Litauische Wegeberich-te". Čia yra žinių apie vidurio Suvalkiją nuo Virbalio iki Kauno. Jei tie pranešimai mini vietovardžius, vadinasi, kraštas buvo daugiau ar mažiau gyvenamas. Juk poliarinėse srityse nėra vietinių vardų, kadangi nėra žmonių. Ir taip paduodama vardai Suvalkijos krašto upių, upelių, ežerų: Šešupė (Suppe), Šeimena (Seymen), Liepo-na (Lipe), Rausvė (Rawsa), Lazduona (Lasde, Laxde), Kirsna, Širvinta; Meteliai (Methe), Seira (Seere), Vižainis (Wezezen), Vištytis (Dwi-ssit), Veisėjai (Ussey, Wessey). Minima miškas "Kempė" Pilvės aukštupyje. Dar duodama vardai 4-ių gyvenamų vietų. Dirvą "Molvat", atrodo, reikia identifikuoti su Pilviškiais, kadangi atitinka aprašomus nuotolius ir keliolinkmę. "Dawdisken", reikia sutikti su Wegeberichtų leidėju Teod. Hir-schu, bus iki paskutinių laikų išlikęs Šiaudiniš-kių kaimas prie Kybartų. Trečioji vietovė, rašoma Wisseseden, bus buvusi apie Vilkaviškį. O "Vdrie" tai dabartinė Ūdrija (SRP, II. 682-698).

Minėtame plote, pasak tų pranešimų, buvo "senų ir naujų kelių" (kommen di nuge wege in di alden, tnp. 683). Vienas kelias arba žygio linkmė buvo Insterburg - Virbalis - Vilkaviškis - Pilviškiai (varijantas per dabartinę Marijampolę) - Ūdrija - Alytus - Kaunas. Kitas traukė nuo Virbalio, Kalvarijos apylinkėmis, per Seirijus ir Merkinę į Vilniaus kraštą. Šiojo kelio senesnis varijantas bus buvęs Virbalis - Vištytis. Atrodo, per čia Jogaila ir vėliau jo sūnus Kazimieras (šventojo tėvas) iš Lenkijos keliaudavo į Lietuvą. Jogaila daug kartų yra medžiojęs Vygrių, Vištyčio, Merkinės apylinkėse. Tai aprašo Dlugošas (Wingri, Wyskytky, žiūr. Histor. Polonicae, IV, 283 tol.) Vištytis jau apie 1560 m. turi bažnyčią (Batiuškov, Bielorussija i Lit-va, 1890, p. 312 - prieraše).

Kas čia ir pirmuosiuose skyriuose sakyta, natūraliai veda į kelių ir linkmių problemą. Yra istorijos dėsnis, jog prekybinis - kultūrinis ir mi-litarinis varžtai eina tomis pačiomis linkmėmis, net ir tais pačiais keliais. Suvalkijos - Sūduvos šiaurėje nuo amžių tekėjo Nemunas. Šis vandens kelias (dešiniuoju krantu ėjo ir sauskelis) nuo priešistorinių laikų traukė prekybą bei kultūrą per Baltijos jūrą iš Vakarų. "Lietuvos Metrika" atvejų atvejais mini "Žemaitijos muitines". Jųjų viena bus buvusi apie Kretingą - Palangą. O Jurbarko muitinė yra įsakmiai minima 1588 m. (Komora, Volumina Legum, II, 275).

Mazginis eksporto - importo punktas buvo Kaunas. Literaliai per čia ėjo vokiečių - kryžiuočių militariniai žygiai. O Suvalkijos pietuose buvo kitas tokios pat reikšmės kelias. Juojuo bent nuo Gedimino laikų (14-to amž. pradžiia) prekyba iš vidurio Europos per Krokuvą ir Torną Mozūrijoje traukė į Lietuvą. O iš čia — į Didįjį Naugardą Rusijos šiaurės vakaruose. Tai kaip ant delno matyti iš Gedimino garsiųjų laiškų Hanzos pirkliams ir amatininkams Vokietijoje. Girdi, pirkliai pakeliui į Naugardą visuomet traukdavę per Lietuvą. Negali būti abejonės, jog tai kelias per Torną ir Suvalkijos pietus. Kadangi dėl krikšto santykiai su Prūsija buvo nepaprastai įtempti, Gediminas pataria keliauti per Mozūriją (žiūr. autoriaus "Kailių ir Odų gamyba ... iki 16-to amž. pabaigos", "Aidų", 1959 m., nr. 4). Vadinasi, ir jojo kviestieji amatininkai bus vykę kaip tik Suvalkijos pietų keliu. Vėliau per čia Prūsija vykdė nelemtuosius žygius į Lietuvą.

Po to suprantamas tokis, palyginti, ankstybas ir nepaprastas Virbalio iškilimas. Juk tas punktas buvo ant tradicinio prekybos kelio. Ne-pertoliausia veikė Augustavo muitinė, kuri paliudyta 1585 m. (Sobranije Drevnich Gramot gor. Vilni, XCII).

Vadinasi, Suvalkija buvo veikiama kultūrinės traukos nuo Nemuno šiaurėje ir nuo Šešupės - Virbalio — pietuose. Aišku, jos apgyvendinimas spinduliavo iš tųdviejų sričių. Prasidėjęs 15-to šimtm. pradžioje, jis jau prieš 16-tojo vidurį buvo pasiekęs pačią Suvalkijos širdį. Tuomet jau yra Pilviškių miestelis.

Yra visiškai nepagrįsta Suvalkijos apgyvendinimą be niekur nieko sieti su miško pramonės ifs;->lėtoj imu arba vadinamomis "būdomis". Šio;i atsiriulo 100 m. vėliau nuo apgyvendinimo pradžios. 1515 m. valdovas Žygimantas išnuomoja tokią "būdą" Vilkijos girioje vokiečiui Hanus Bielyj (Ganusu Bielomu, Litovskaja Metrika, kn. Zapiscj, IX, 219). Iš to paties šaltinio sužinome (1529 m. instrukcija apie miškų eksplotaciją), jog tikslus pavadinimas buvo "būdos arba išpirkimai giriose" (budy iii kupy v puščach). Čia pat skaitome: "pelnas iš išpirkimų girioje, t.y., dervos, vančoso (rąstų pjautiniai gabalai), šulų (statinėmis), pelenų".

15-to ir 16-to šimtmečių "būda", pati per save, nereiškia pernelyg prasto pastato, sakytume, kažko panašaus į šuns būdą. Maï, tai vokiškas žodis (nuo bauen — statyti namus ir Gebaeude — namas), kurį lietuviškai reiktų versti 'namas" ar "namelis". 15 - 16 šimtmečiais vokiškai buvo rašoma "bawde" ir taip buvo vadinamos, pav., turgavietėse prie rotušių (angl. City Hali) esančios amatininkų krautuvės - dirbtuvės. O šios vakarų Europoje paprastai būdavo mūrinės. Tokios jos Įsakyta statyti ir Vilniuje. Žygimanto I įsakymas 1526.11.28: "parduotuves - krautuves, to Vilniaus miesto grožio déliai, reikia steigti ir statyti mūrines (illas (institas) ob decorem civita-tis eiusdem Vilnensis muro erigere et construere tenebuntur, Sobr. Drevn. Gramot, 27).

Pats Suvalkijos, arba tiksliau, Suvalkų vardas, mums išrodo, bus kilęs iš vokiško soewalk, kurį 14 - 15 amžių (ypač Prūsijos) kronikininkai vartoja karinei užtvarai pažymėti. Livonijos eiliuotinės kronikos autorius tam pačiam reikalui turi hagen, hac. Tasai soewalk, turbūt, yra suvokietintas lenkiškas zawalek, reiškiąs tą pat dalyką.

Lietuvos istorijos bėgyje Suvalkija adminis-traciškai visuomet buvo jungiama su Žemaitija. Kai ši, politiniais sumetimais, būdavo pavedama Prūsijos kryžiuočių ordinui, drauge eidavo ir Sūduva - Suvalkija. Tokių visos srities perleidimų yra buvę keletas: Jogailos — 1382 m., Vytauto — 1384-ais, 1389-ais, 1398-ais ir 1404-ais m. Švitrigailos — 1402 m. (palyg. autoriaus "Švitrigaila, Liet. Didysis Kunigaikštis", Kaunas 1938, p. 7- 20). 1422 m. toji neskaldoma sritis Lietuvai grąžinama visiems laikams. Kai 1565 - 66 m. visa valstybė padalinta "pavietais", Kauno "pavieto" pietinė siena apima Balbieriškį, žodis į žodį -- "iki jo karališkos malonės girios, iki Žemaiti-jor, sienos" až po pušču ego korol. milosti, po granicu Žomojtskuju, Litovskaja Metrika, Pub-ličn. Dela, Peterb. 1914, 885-6). Taip išbūva iki 1795 m., kuomet Rusija panaikina Lietuvos valstybę. Tebuvo trumpas interliūdas, kai Prūsijos Albrechtas Jurbarko valsčių su Virbaliu valdė nuomos teisėmis (1561-67). Tokią būklę paliudija 1607 m. konstitucija: o puszczach Žmudzi. . . aby wedle dawnego zagraniczonia . . . zostawali (Vol. Legum II, 451).

Ir bažnytiškai Suvalkija visuomet buvo dalis Žemaičių vyskupijos. Vadinasi, iki Lietuvos-Lenkijos padalinimo. Virbalio mokykla 18 amž. buvo Kražių wydzialovos žinioje.

Žemaitijos užnemunė per 3-jį valstybės padalinimą teko Prūsijai (1795; iš to laiko Griškabūdyje likę vokiškai rašytų metrikų). Tilžės sutartimi ji įjungta į Nlapoleono įkurtą Varšuvos kunigaikštiją (1807). Vienos kongresui įsteigus Lenkijos karalystę, Suvalkija į ją įeina, kaip Augustavo karvedija (Wojewodztwo Augustows-kie, 1815). Po pirmo Lenkijos sukilimo Rusai iš tos srities padaro Augustavo guberniją (1837). Per antrąjį sukilimą ši gubernija, Muravjovo pastangomis, paduodama Vilniaus generalgubernatoriaus valdžiai (1863). Paskui ta Augustavo gubernija padalinama dviem — Suvalkų ir Lomžos (1866). Taip išbuvo iki 1918 m., kuomet atsikūrė nerpiklausoma Lietuva.

Valstybės žlugimą sekė ir bažnytinės administracijos permainos. Prūsų valdžia, gavusi šią sritį, palenkė popiežių, kad įsteigtų visiškai naują Vygrių vyskupiją (1795). Paskui vyskupo sostas perkelta į Seinus (1817), o po vienerių metų ir vardas pakeista į Seinų vyskupiją. Čia yra vyskupavęs Antanas Baranauskas, nemirštamas "Anykščių Šilelio" autorius. Lietuvos nepriklausomybės laikais, įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, seiniškė pavadinta Vilkaviškio vyskupija.