| |
|
|
|
Parašė NELÉ MAZALAITÉ
|
(KNYGA: MIESTELIS, KURIS BUVO MANO)
Ne, aš nesijuokiu iš anos keistos istorijos, ne, aš nesakau, jog taip negalėjo būti. Kaip negali būti? Jeigu tu būtum pažinęs du vyrus, iš Vaineikių kaimo! Jie ir buvo beveik tų pačių metų ir abu juos vadino melagiais, tačiau vis-tiek vienam tikėjo—Gedvilui Leksiui—niekas jo ir nevadino rimtu Aleksandro vardu; bet netikėjo Ronkaičiui, nors ir sakė jam Stanislovai.
Aš dar esu juos mačius pati — ir jie buvo senyvi, kai aš tiktai vaikas buvau. Leksis atrodė toks, kaip vėliau galvojau, apie kokius rašomos avantiūrų istorijos: vilionė moterims ir patrauklus pavyzdys jaunuoliams, šauklys į tolumas ir gelmes. Jo akys visuomet švytėjo, jos nestovėjo vietoje, ir nors mano laikais jos buvo apsemtos raukšlių—bet jos degė kaip ugnies šaltiniai, ir žmonės kartais pasakydavo: —Tas tai ir pasiliko velnių priėdęs iki pat smerčio.
O Ronkaitis buvo toks paprastas, jis nekėlė jokių minčių nei nerimo, kaip medis viduryje miško—nė augštesnis, nė sulinkęs, nė su perdaug šakų—jo negali pastebėti. Bet kaip galėjai netikėti jam? Aš žinojau, aš tikrai žinojau, kad viskas, kas buvo jam įvykę, buvo tikra. Aš žinojau. Reikėjo tiktai pasižiūrėti į jo akis: jos buvo teisingos—kaip grynas vanduo, kuris atmuša būtinai tą, ką mato, ne kitką. Tačiau juos abu vadino melagiais, kaip sakiau—ir vienam tikėjo.
Kas nebuvo girdėjęs jų istorijų, nors jie gyveno kitam kaime ir nebuvo giminė, ar net reikalingas žmogus? Aš girdėjau taipgi. Gedvi-laitis pradėjo garsėti taip jau prasikalęs iš pusbernių—jis buvo apyslinkis, bet norėjo turėti viską geriau negu kiti. Kur galėjai greitai tapti turtingu? Tokie bėgo į Ameriką—taip darė ir jis; tėvai—gaspadoriai—davė jam pinigo kel'o-nei, bet po metų grįžo visai be nieko.
Taip, žinoma, nebūtų atsitikę, jeigu jis laive nebūtų buvęs užpultas labai gudrių nedorėlių, kurie jį apgirdė aguonomis, — svetimo krašto aguonos, šimtą kartų stipresnės negu mūsų—jis taip užmigo, kad pabudo ant kranto ir nė pats nežino, kas jį buvo išgelbėjęs, nes jį juk išmetė į vandenį pačiame vandenyno viduryje, ir Viešpats žino, kiek dienų jis plūduriavo ir kaip išliko. Tiktai tiek jis pajuto, kad jis buvo apvilktas kitais, prastais drabužiais, ir kiek ten buvo kišenių—visos tuščios. O juk jis vežėsi namo dešimtį tūkstančių dolerių! Kaip jis taip greitai uždirbo? Niekam iš mūsų žmonių nebuvo pasisekę per metų laiko nė dešimtos dalies sukalti. Na, kiti! Ar jis toks durnius, kad lįs į kasyklas ar eis akmenų vartyti—reikia turėti laimės ir proto: jis buvo sugalvojęs vieną tokią mašiną,—jis sakė, jog neturi teisės skelbti niekur kitur, kaip Amerikoje, kokia ji ir kam tiko, tačiau galit žinoti, kad labai naudinga mašina, ir jis iš karto gavo savo dešimtį tūkstančių. Kam jam buvo likti svetur? Žinoma, jis galėjo pasirinkti gražiausią miesto paną—kiek jam piršo! ir dar tiek ir tiek pinigo suvaryti i savo maišą, bet kam? Su tiek, kiek turėjo, jis galėjo pirkti polivarką ir būti ponas namie— vadinas, jis sėdo į laivą. Bet tenai atsitiko, kas jau buvo sakyta, ir jis atsigavo iš aguonų miego ir bėdinas—gerai, kad dar tas krantas buvo Hamburgo mieste, uoste; gerai, kad padorus Vokietijos žydas jį pavėžino iki rubežiaus—pažino, matote, jog ne bet kam padeda.
Nebuvo praėję nė trys mėnesiai nuo Leksio išvykimo į Ameriką, kažinkas jį matė Klaipėdos turguje, šeriant būro arklius—šiek tiek ap-siklausinėję žmonės sužinojo, jog jis čia prūsuose bernauja, ir ne dėl to, kad mėgo dirbti, bet bus kur karčiamoje praradęs kelionės pinigus ir pradžioje gėdinosi grįžti namo. Vadinasi jo pasakojimams niekas netikėjo ir negalėjo tikėti—ir vistiek savyje tikėjo: juk kalba ėjo apie pinigus, malonu buvo pamanyti, kad žmogus imtum ir per savo išmintį staigiai pasidarytum turtingas.
Kažin kaip būtų buvę toliau, bet namie jam vėl įkyrėjo, o tėvas daugiau nebedavė pinigų, kai sūnus veržėsi grįžti į savo Ameriką, ir užtat jis vissi nesispardė, kai jį paėmė į kariuomenę—vis kur nors kitur. Jis parašė į namus laiškų iš tolimos Rusijos, ir visas kaimas sueidavo klausytis. Žmogau! Kas ten buvo parašyta! Jis buvo pulke pirmas, karininkai klausė jo patarimų, kur tiktai jis kėlė koją, taip ir augo Įvykiai. Klausėsi kaimynai ir sakė: —Tai brėžia, šeškas, tai meluoja—ir sau manė: —O kas žino, o gal?
Po penkerių metų jis grįžo, šaunus ir dailus vyras, ir tuojau visi sužinojo, jog jis galėjo ir negrįžti: kad buvo išgelbėjęs iš kovos lauko caro giminaitį, sena istorija—tiktai gal jie neskaitė laikraščiuose, bet jis pats to labai nevertino, taip yra padarę ir kiti kareiviai, prieš jį, jis girdėjo. Bet, broleli, jo laimė su moterimis buvo tokia, kaip nė vieno kito. Jis vos nusikratė kapitono žmona, ir generolo dukterim, bet buvo kiek sunkiau su gruzinų kunigaikštyte — vos nesubadė kinžalais jos broliai, kad jis sesers nevedė. Juk jis negali visų vesti, ar ne? Tiesa, yra ten ir tokių vietelių, kur gali turėti po kelias pačias, tik jau ar jos akių neišsikabinėja viena kitai, tai neaišku. Rimtesnis reikalas buvo su pirklio dukra—jos tėvas davė kraičio: aukso kasyklas Sibire—o ten to aukso, pūrais seikėja mergina. Gi kitas ir be kojinių vestų tokią—tiktai ne jis. Kodėl? Ką čia pasakosi, gal jis buvo palikęs namie tą, kur jo laukia, ką sugaudysi. Visi žinojo, kad niekas jo nelaukė, nieko nepaliko, bet visi kartojo jo kalbą, lygiai, kaip niekas netikėjo į tas, kurios jį gaudė svetur—bet kas žino, o kartais gal? Ypač merginos svarstė ir rūpinosi—ir jis atrodė vyras, toks jau svarbus, jog stačiai baimė ėmė pamanius, kaip būtų jam negrįžus į Vaineikius.
Gal dėl to tiktai jis ir gavo gražiausią parapijos mergaitę—vienturtę ūkininko dukrą ir nuėjo į žentus—jis galėjo ten gyventi laimingas ir tingėdamas, tačiau, kaip jis sakė, jo kraujas negalėjo išsitekti siauroje vietoje, jis kartas nuo karto turėjo kur nors iškeliauti. Žmonės žinojo, jog tai nebuvo toliau kaip Ryga ar Liepoja, arba kur Lietuvos kitame šone—bet kai jis vėl atsirasdavo namie, reikėjo pasiklausyti, kur tik jis nebuvo nukeliavęs, ko nematė, su kuo nesusitiko. Melagis, vienu žodžiu—bet kas žino ? Ir nenuostabu, kad tokį buvauną žmogų rinko valdžios pareigūnu, ir dar prašinėjo, kad teiktųsi.
Jis nesiteikė—negalėjai pasakyti, kad jis nebuvo gudrus—jis žinojo, kaip veikiai baigtųsi jo garbė, kur tikrai reiktų ką nors veikti. Ir jis mokėjo parodyti, kad visi tie paskyrimai būtų permenki jo protui ir sugebėjimams; kam jam eiti į tokią vietą, kur užtenka bet ko? Pagaliau, tas jo kraujas, kuris ūžė ir nerimo— jis negalėjo prisirišti. Melagis, —kalbėjo žmonės — bet vistiek jis buvo kažkas, kuo nesumojo būti—ir nekartą kas nors išsitaria, nors tuojau ir susigėsta: —Jeigu Gedvilos Leksis būtų staršina, jis geriau išmano. — Taip, pasiteisindamas žmogus pasako dar: —Bet kur dėsi tokį melagį.
O, Stanislovo nesu girdėjusi tiesioginiai apšaukiant taip: melagis. Tačiau kai kalbėjo apie jį kiti, ar jis pasakojo pats, užteko suminėti jo vardą—ir jutai, kad yra palikta vieta, kur kiekvienas aiškiai ir neabejotinai sprendžia, kad čia išmislas. Nuo pat anų senų laikų, kai jis mažas jomarko metu kažkur nuklydo minioje, ir paskui, kai miestelyje beliko tiktai saldainių popieriukai, šlitiniuojantys girtieji—žodžiu, nieko—ir tada tėvai negalėjo pamatyti savo vaiko. Jie išvažiavo namo be jo—kas nors gal bus parvežęs iš kaimynų, tačiau — ne. Kitą dieną jie iki suotemių j ieškojo su žmonėmis ir net su policija—ir tiktai kai jau talkininkai ruošėsi išsivaikščioti, pamatė ateinantį vaiką nuo Lauk-žemės pusės, iš miško. Toks pavargęs, nemiegojęs ir alkanas—jis tuojau paprašė duonos, o motina geruoju ir tėvas pykdamas teiravosi:— "Kur tu buvai?"
—"Važiavau karietoj," — pasakė jis, ir jie negalėjo suprasti, ar jis tik nesapnuoja ar ne-blūdija. Kai jis pavalgė, tai plačiau išaiškino: jis su tėvu sukosi toje pusėje, kur arkliais prekiavo, o tai ir buvo ant Laukžemės kelio. Bet žmonės tiek rėkavo ir arklius žvingino, bežio-dydarni ir bekilnodami jų kojas—jis pavargo ir nuėjo keliu toliau. Jis ėjo ir ėjo, buvo labai gerai, nes iš abiejų pusių buvo miškas, o kelyje smėlys. Tiktai, kad privažiavo karieta, su keturiais juodais arkliais, o ten sėdėjo ponas, ir buvo beveik toks pat juodas, kaip arklys—jis pasilenkė nuo sėdenės ir įsikėlė vaiką šalia. Ir visą popietę ir visą naktį jie važiavo—iš pradžių berniukui patiko, bet paskui jau ne, nes naktį vežimas važiavo labai smarkiai ir niekur nesustodamas, ir iš arklių snukių dribo putos, o taip spindėjo, kad matėsi ir tamsoje. Ir ponas visą laiką tylėjo, ir vežėjas taip pat, ir net kai vaikas ėmė verkti—jie nesiklausė, ir kai jis norėjo išlipti—neleido, laikė už kupros. Tiktai vieną kartą, vėl bemėginant išsiristi, ponas nutvėrė už kaklo ir pataikė už škaplėrių—ponas labai sucypė, tarsi nudegęs nagus, ir paleido jį taip, kad jis iškrito ant žemės. Ir kad suūžė vežimas! Jis ir nebematė kur. Jis pradėjo eiti, štai jie ir susitiko su žmonėmis ir tėvais.
Tai šitaip? Stebėjosi žmonės—negirdėti dalykai. Kad baronas von Rutzen važinėja su karieta, nenaujiena—jis gi vokietis ir nusišovęs, jis ir savo dvare naktimis geria, kad ir numirėlis būdamas, ir su ketvertu važinėja—aišku, velnius pasikinkęs—bet tik naktimis ir niekuomet jo nematė vaikai, tiktai bobos ir seniai, ir nieko jis nevėžino, o jeigu jau būtų ką pasigavęs—tokiam nešk ant pazvanų. Ir tėvai ir svetimi klausė ir perklausė: —Juk nebuvo taip? Juk tu tiktai esi girdėjęs ir dabar mums tyčia pasakoji, kad tau taip buvo. —Bet jis, žiurėjo visiems į akis, kas tik j jį žiūrėjo, ir paprastai sakė:—"Taip buvo."
—"Tai paršelis, užsispyręs, ir jau tokiame amžiuje dideliems į akis juokiasi,"—tarė vienas, bet visi jau buvo nuvargę ir nusibodo jiems ginčytis su tokiu žiogu—pagaliau, juk tai nebuvo nieko svarbaus, jie išsivaikščiojo, vaiką nusivežė namo—ir viskas. Ir užmiršo.
Iki kito atsitikimo. Jis jau buvo pusbernis, jau dirbo visus darbus pas savo tėvus, vidutiniame ūkelyje—ir vasarvidyje, rugiapjūtėj, pokaičio metu, jis nusivedė pagirdyti arklius, čia pat prie sodybos kūdroje. Nuvedė ir nuvedė. Jau ir numigo talkininkai, jau sukilo ir taisėsi eiti į laukus, o Stanislovas su arkliais kur? Sakytum nuskendo, jeigu ežeras, bet čia tokia bala, ir tuojau už jaujos—kur jis? Tėvas išėjo žvalgtis į vieną pusę, brolis į miestelio šoną—nė balso, nė pasagėlių.
Pavakariais parjojo—ir jis ir arkliai prakaituoti, ir toks jau jis nubalęs ir pro saulės nudegimą. Ar jį smegenų uždegimas trenkė ir karščio apsėstas be sąmonės lakstė, ant vieno arklio nugaros ir kitą šalia tempdamas?—pyko visi. Kas atsitiko?
Štai kas: kai jis girdė arklius, vanduo jau buvo gerokai apsmukęs, nes kaitros ilgai tęsėsi—jis prijojo į patį kūdros vidurį, o tenai kyšojo rentinio rąstų galai—kažkokiais neatmenamais laikais, kažkodėl, kažkas čia buvo išsikasę šulinį. Bėrasis kaip tiktai iš ten siurbė vandenį, bet taip tingėdamas, košė po lašą per suspaustus nasrus—ir paragindamas, vaikinas pradėjo švilpauti—juk žinia, kad jiems tai patinka. Patiko ir bėriui—jis plačiau, atrodo, prisitraukė vandens—ir staiga, kad pašoko, Stanislovas vos nenukrito per sprandą, ir kad ėmė žirgas muistyti snukį vandenyje! Kaipgi ne: už tų gyvulio nasrų laikėsi dvi gauruotos rankos, ir kai arklys kėlė galvą augštyn, ir tie nagai drauge kilo, o paskui išlindo ir ragai, aptriušę ir prisivėlę dumblo, ir visa marmūzė pasirodė. Kokia! Ir taip atkakliai laikėsi už bėrio, jog arklys netrukus ištraukė visą, kaip stovi, velnaitį, šlapią, nusišėrusiu kailiu, o uodega, kaip vos gimusio žiurkučio.
Žinoma, ar gali žmogus ką nors kita daryti, kaip baisiausiai persigąsti? O nakabis išvertė akis, prilindusias buožingalvių, laiko gauruotais nagais už brizgilo, ir lipa augštyn, ir sako:
—"Gerai, kad prikėlei, buvau užmigęs, kokias penkiasdešimt metų —kai sušvilpei, tai stačiai ausin. Ko nori?"
Vaikas nenorėjo nieko, tiktai nusikratyti nelabuoju, tačiau jis buvo taip apimtas baimės, jog užmiršo net pakelti ranką kryžiaus ženklui —bet jis dar galėjo veikti jėga: jis su brizgilo galu tvojo per šonus prakeiktam daiktui, ir arklys, kaip suprasdamas, šokinėjo ir kratėsi, jis būtų galėjęs nupurtyti nuo savęs ir erkę, tiktai jau ne velnaitį. Tuomet ir arklius apėmė tokia pat baimė, kaip ir vaikiną, jie pasileido per užjaują į ganyklas, į mišką, ir lėkė per pačius tankumynus, per šakas—uodas nebūtų išsilaikęs nenubrauktas, bet velniūkštis tupėjo nė nepa-krypęs, ir laiks nuo laiko sušnypšdavo: —"Ko nori? Ko švilpei?" —Ir kažinkur jau jie buvo nusibloškę, už Šiltinės, už Akmenos upės, kai staiga Stanislovas sušuko, kiek tik turėdamas balso: —"Eik į peklą."
Ir kad jūs matytumėt: čia pat kipšas nusmuko nuo bėrio sprando, ir kad susijuokė jis bjauriai, ir prasivėrė žemė, po pat arklio kojomis, tokia juoda skylė, kaip degutas, ir ties ten krito žemyngalviui—braškėdamas, lyg jo ragai kliuvinėjo už akmenų ar kelmų. Ir taip giliai jis krito, kad kokią pusę valandos jie stovėjo, žmogus ir arkliai, visi sustingę ir virpančiomis ausimis, ir klausėsi. Paskui žnekterėjo dugne, žemės viduryje—ir čia paviršius užsitraukė vėl, tiktai toje vietoje žolė buvo parudavusi, staiga, lyg apsvilo nuo karščio. Tada jie pasuko į namus, pavargę, apsibrozdinę į šakas, nuplukę. Tai tiek.
Tai tiek? Savieji ir talkininkai piktinosi, juokėsi, durnium vadino, o Stanislovas žiūrėjo tiesiai į tėvą, motiną ir kiekvieną, ir sakė:— "Kam klausėte, jei netikite."
Jis niekuomet nepasakojo neklaustas, bet jeigu teiravosi, jis kalbėjo, kaip ir kas, jis nemokėjo slėpti, nors ir žinojo, kad geriau būtų nutylėjus. O tie, kur klausinėjo, žinodami, jog patys netiki, vistiek klausė—žmonės mėgsta pasijuokti, ar ne. Ir juk tai ne kas dieną dėjosi— praeidavo metų metai, kol vėl kas nors pasitaikydavo Stanislovui. Jis nejieškojo prajovų, bet nustojo ir bijoti—vistiek, kad kartais senkapiuose, prie buvusio kryžiaus įdubimo užkalbindavo jį dūšelė, maldos prašydama, ar šiaip kokia baidyklė pasinaudodavo proga pasirodyti apšauktose vietose jam, kaip tiktai jam. —"Jie nedaro nieko pikto"—sakė jis klausinėjantiems, lygiai kaip ir jis niekuo jiems nenusikalsta.
Bet vieną kartą jis buvo nuskriaustas: jis susirado mergaitę ir jau taisėsi vestuvėms. Kaip sakyta, jis buvo paprastas, bet padorus, ir jam ir ūkelis atiteko, kaip vyresniam sūnui, ir be savo tų regėjimų jis nieku blogu negarsėjo— mergina su noru ėjo už jo, o jam buvo labai ji patikus.
Bet jau dvejiems užsakams išėjus, viskas sugriuvo. Kodėl? Vieną vėlybą vakarą jam prisiėjo grįžti per pievas, per jas plaukė upė, nedidelė, bet srauni, ir per ją buvo lieptas, o prie jo Stanislovas sutiko skalbėją. Palaidais plaukais ir baltu drabužiu, o drobė, kurią velėjo, buvo plona, ir kultuvė kaip iš žvaigždės padaryta, taip spindėjo, taip spindėjo. Vistiek reikėjo pasakyti labas vakaras praeinant, nes taip arti ji stovėjo prie liepto, jog užkliuvo jo alkūnę. — "Labas vakaras," — tarė skalbėja, ir kad jau saldus buvo jos balsas! —"Ko taip skubi namo?" —Jis nebegalėjo beskubėti, jie atsisėdo šalimais ant liepto, ir jis nejuto, kaip plaukė naktis. Kaip pajusti? Skalbėja kalbėjo, o jam atrodė, kad jis geria vyno, kokio nė nebuvo ragavęs, tik girdėjo, kad dainose minimas—taip jam buvo saldu. Ko jis taip skuba namo, ko jis taip skuba pasirinkti mergą? Ar ji graži labai? —Skalbėja atsisuko veidu į jį, iš arti, ir jis regėjo, kad tokios, kaip šita, jis ir nebuvo regėjęs. Ar jo išrinktoji tokia gera darbininkė? —Tegu jis pasižiūri, kokias drobes skalbėja velėja, va. Nėra plonesnio lino, ir ji pati susiverpė, pati išaudė. Ko ji nemoka? Ar jis gerai pažįsta tą, su kuria užsakai eina? Ar ji gera, ar nepasens nelaiku, susirūpinusi vištomis, ir kad karvės užtrūksta, ir kad reikia naktimis prie vaiko keltis? —"Imk mane, —" sako skalbėja,—"aš niekuomet nepavargstu, aš nesenstu, ir visuomet dainuoju, ar skalbiu, ar lingę linguoju, ar rugius rišu. Ar ji, mokės taip bučiuoti, kaip aš. — Bet jis nesidavė bučiuojamas, ne — tiek jis dar galėjo atsilaikyti, kad širdis ir troško, jis žinojo, kas dedasi, kai laumė suvilioja žmogų—jis pašoko ir nubėgo lieptu. Ir kitoj upės pusėj jis regėjo, kaip ji atsipjovė miglos gabalą, kaip drobės, ir ėmė ją skalbti, ir kultuvė skambėjo, ir skalbėja dainavo. Ir jis bėgte atbėgo namo.
Ko jam reikėjo pasisakyti, kas buvo prie liepto? Tačiau jis pasisakė, ir dar kam—tai, su kuria užsakai ėjo. Bet ji norėjo žinoti, kodėl jis susigalvojęs, kas jam galvą rūpesčiais užgulė, ar alus gerai nerūgsta, ar dar iš jos tėvo nori išsiderėti kokią kiaulę, kas? —"Laumė mane beveik sugundė, " pasakė jis, nes nemokėjo nutylėti, ir mergina klausė toliau, ir jis pasakojo.
Jeigu jis būtų nors išsijuokęs iš to, jeigu būtų užtvirtinęs, kad nors laumė buvo gražiausia, jo mergaitė dar gražesnė—ne, jis pasakojo, jog jam buvo sunku pabėgti, ir kad jis ir dabar atsimena balsą ir plaukus. — Mergina netekėjo už jo — tokio glušo ir pusgalvio, visi juokėsi iš jo, aišku, o ją gyrė. Ji net labai greit gavo kitą vyrą, o jis niekuomet nebemėgino vesti. Jis net nežinojo, ar kita būtų ėjus. Ir laumės jis nebematė daugiau. Bet niekuomet jos neužmiršo. Žmonės tai žinojo—juk taip linksma pasijuokti, ar ne. Jie kartas nuo karto pa-siklausdavo, kaip ta jo skalbėja nuo liepto—ir jis sakė, kad ji graži ir kitos tokios nėra. Jis nemokėjo slėpti savęs nė kiek, nė kiek.
Taip jis sulaukė vyresnių dienų, senatvės, vienas brolis atėjo atgal į ūkį, o Stanislovas dirbo, kaip bernas. Jam nedaug ko reikėjo—tiktai būti ten kur gimęs, dirbti, regėti saulę tekant, justi žemę, pasimelsti Viešpaties dienomis, parūkyti pypkę. Tiesa, pypkė. Jau sakiau, kad regėjau jį, savo mažose dienose, apsenusį— ir tai mano laikais įvyko taip, kad vėlų ir tamsų rudens vakarą Stanislovas grįžo namo. Purvynas gulėjo kelyje, sunkiai mynė batai, buvo tuščia ir nyku, nes jo pypkė išgeso ir, pasitaikė taip, kad jis buvo pritrūkęs degtukų. Vargas tokią valandą rūkoriui, bet juk nieko nepadarysi—jeigu dieną, jeigu saulė, tai su laikrodžio stiklu išgautum ugnį, o ką naktį? Ir jis tiktai žengė. Ir staiga šalimais truputį pasirodė šviesos — kažkas keliavo su žibintuvu. Jis sustojo ir laukė prisiartinant kurį kaimyną, taip pat nusivėlavusį iš turgaus, kaip jis pats. Pagaliau šviesa priėjo tiek, kad jau kaimynas galėjo girdėti balsą nešaukiant, ir Stanislovas tarė: — "Sveiki gyvi, kas čia toks nakviša?" Neatsiliepė niekas, bet žengė artyn, ir jau ėjo prie jo, šalimais, tačiau žmogaus nebuvo, ir jis pamatė, jog ir ne žibintas koks, tiktai klaidžiojanti žvakelė.
Nemėgo žmonės tokių šviesų, ne—bijojo: jų nereikėjo užkliūti, nederėjo pralenkti jų, ir nė bėgti negalėjai, nes ji vistiek pasivys—negerai sutikti. Bet Stanislovas tiktai pagailėjo, kad ta vargšė ugnelė tokia nenaudinga, ir pradėjo vėl žygiuoti namų pusėn, ir žvakelė plaukė gretimai, rodos, tokiais pat žingsniais, kaip jo, net norėjosi kalbėti su ja. Ir oj, kaip jis geidė rūkyti! Pypkė spaudė šoną, tabako maišelis, lyg atsigavęs, visą laiką judėjo švarko kišenėje, gerklė džiūvo—baisu, koks noras. O čia pat dega žvakė, kur čia—dega, stačiai prisiploja liežuviu, užlinksta, kaip tiktai pakurti pypkę.
Ir Stanislovas neištvėrė—jis sustojo—jis jau manė, kad dabar žvakelė eis tolyn viena, ir taip jis ir pasiliks be pagundos. Ne, ji taipgi stovėjo, rodos, laukė. Jis pamažėli, vis dar abejodamas ir svarstydamas, rišo maišelį, gaišdamas krapštė pypkę—žvakelė stovėjo. Tačiau jam vistiek buvo labai nejauku, kai jis pritūpė: ar netrenks jo kokia bausmė? Jis pūkšnojo prie žvakelės, traukdamas, ir liepsna linko į patį tabaką, kaip ir reikėjo: pypkė buvo uždegta, jis atsistojo, pradėjo eiti, ir žvakelė gretimai. Buvo labai malonu, ir rūkai, ir kelią matai prieš save, kiek reikia—ką čia pasakoja tie, kurie sakėsi buvę lydimi klystžvakių, kad jų šviesa ne šviesa. Jam net pagailo, kad jau nebetoli kaimo, ji kažkur pasuko ir nulingavo, kaip žmogus einąs su žibintu per naktį.
Jis to nebūtų pasakojęs, jeigu ne tai, kad pypkė dar nebuvo užgesusi ir kitą rytą—kitaip sakant, vos tik prisikimšo ją naujai, nė padegti nereikėjo, tabakas taip ir pradėjo rusenti, kaip pridera. Jis ir sumurmėjo: —"Tai, matai, kokia ugnis" —ir namiškiai pradėjo klausinėti, o jis pasakė, kaip visuomet—žiūrėdamas į akis. Šitas nepataisomas išmislinčius!
Jis nesiliovė iki pat galo prasimanyti—kalbėjo žmonės, žiūrėk, vieną rytą jis pasakė, labai ramiai nors kiek liūdnas:
—"Tai jau ir atėjo valanda."
—"Kokia?" — sako brolienė baimingai; ko gero senis dar sugalvos vesti, ir vėl bus bėdos su ūkiu.
—"Kaip visiems ateina, paskutinioji."
—"Tai, jau,"—tarė brolis, — ar sapnavai ką negero?"
—"Angelas sargas pasirodė, pasiruošk, sako, daugiau nebus tau sekmadienių, užteks šito."
—"Įsikalbėk tik, tai ir bus."
—"Neįsikalbu, taip sakė man.,"—Ir žiūrėjo broliui į akis, ir kitiems, kurie neiškentė nepasijuokti, kad ir rimtais veidais teiravosi apie angelą sargą—ne, jis nemokėjo nieko slėpti.
Ir sekmadienio rytą jis nuėjo išpažinties, taip, ir viskas šioje žemėje jo buvo baigta. O pirmadienyje, taisydamas stogą, nusprūdo nuo kopėčių, ir, neatgavęs sąmonės, netrukus mirė. Nėra ko stebėtis, kalbėjo savieji ir svetimi, jeigu žmogus ką prasimano ar įsikalba, tai taip ir atsitinka. Visą amžių gi toks buvo, nė vieno žodelio rimto. Kas jam galėjo tikėti?
Aš tikėjau. Ne, ne tam, kuris keliavo po tolimus kraštus savo pasakojimais, kuris rado ir prarado turtus ir gražuoles—tai tam, kuris gyveno neįtikimus dalykus, tikėjau. Aš ir kiti vaikai.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
