Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASAKĖČIOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. R.   
A. Giedrius; PASAKĖČIOS. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. 175p. Kaina 2 dol.
Pasakėčių istorija lietuvių literatūroje turi ilgą ir garbingą kelią. Pirmas lietuvių grožines prozos leidinys kaip tik buvo Jono Šulco atlikti Ezopo pasakėčių vertimai, pasirodę 1706 m. Paskui šiame žanre randame Donelaitį, Stanevičių, Daukantą, A. Savickį, Arminą, Kudirką, Vanagėlį, Margalį, Dagilėlį ir kitus. Bet arčiau į mūsų dienas pasakėčia jau nepajėgė patraukti stambesnių mūsų rašytojų. Jos perdaug sutapo su vaikų literatūra, pedagogine paskirtimi, lyg ir paseno. Be to, rašant geras pasakėčias, reikalingas ypatingas stiliaus aiškumas ir tikslumas, minties taiklumas ir vaizdo sutrauktumas. Šios savybes turi būti perregimo raiškumo, o sykiu ir ypatingo formos lankstumo, kuone virtuoziškumo. Todėl tikrų pasakėčių meistrų pasaulinė literatūra žino vos keletą. Jiems būdingas paprastumas ir sykiu augš-ta meninė kultūra. Dėl šių bruožų geriausieji pasakėčių autoriai mielai skaitomi ir mažų ir didelių.

A. Giedriaus nuopelnai jau nuo seniau žinomi, kaip lietuviškosios vaikų literatūros puoselėtojo. Išleisdamas šį rinkinį, jis pratęsia seną lietuvių literatūros tradiciją, siekiančią pustrečio šimto metų. Į šią knygą jis sudėjo pasakėčias, kurių anksčiausios siekia bene 1941 metus. Autorius laikosi įprastinių rėmų: veikėjai—daugiausia gyvuliai ir paukščiai, forma vingri—kaip tradicinių pasakėčių, pabaigoje—išvada, ne vienu atveju gana pesimistinė. Eiliavimas, ypač rimuose, neturi įmantrumo, ir šen ten galėtų būti įvairesnis. Tame pat puslapyje randame surimuota: paklausyti, - pamatyti, - daryti,-drąsiausia, - arčiausia (68 p.). Mūsų galva, pasakėčių rimai kaip tik reikalauja naujumo ir netikėtumo, nors ir išlikdami natūraliausiose, niekuo neišsišokančiose ribose, žinoma, tai sunkus menas, kuriame ypač neturėtų jaustis, kad rimas poetą vedžioja.

Nors apskritai pasakėčių turinys įvairių tautų literatūroje kartojasi, A. Giedrius sugebėjo įžvelgti ir įvairių lietuviškų elementų. Rinkinio pradžioje yra bemaž patriotinio pobūdžio kūrinėlis—"Nemunas ir jo intakai". Ir kitur, skaitydamas šios knygos lapus, randi pažįstamus daiktus iš savo kiemo ir iš savo namų. Net ir lietuviško būdo savybių netrūksta, štai, kai "užsidegė Jokūbo Dėdino namai", gaisro gesinti raginamas Plumpys seniūnui ramiai atsako:
Gerai, seniūne. Aš dabar
tepamačiau.
Eet nebijok, nesusipeiksiu:
kiaules pašersiu ir ateisiu.

A. Giedrius savo pasakėčias ne vienu atveju rašo ilgesnes, negu esame pratę šios rūšies eilėraščius matyti. Vietomis gaunami tarsi aprašymai, o panašiai poezijai tarpais tai reiškia lyg apkrovimą ir pasunkinimą. Be to, grynai iš praktinės pusės: jau sunkiau atmintinai išmokti tokias pasakėčias, kurios eina per kelis puslapius ir kuriose pasigendama itin tiesios linijos, kondensuoto vaizdo ir įvykio. Dar būtų galima pastebėti, kad šioje knygoje yra šiek tiek ir pasikartojimo: sakysime, veikėjuose itin dažni—kiaulė, vilkas, lape.

"Pasakėčiose" tektų išskirti keletą dalykėlių, kurie jau lyg netelpa šio žanro spielčiuose, o greičiau yra lyg kokios sueiliuotos noveliukes ar vaizdeliai, kaip "Dvi bičiulės", kur mieste susitikusios kūmos mala apie savo pažįstamus, kol jų dialogą nutraukia pasirodę jų vyrai.

Jei reikėtų pažymėti vieną kurią A. Giedriaus pasakėčią, kur jo menas pasilieka arčiausiai prie tradicinio supratimo, gal tektų nurodyti dalykėlį, kurio vardas—"Miestietis ir paršai", ar kurį panašų. Cia suminėta pasakėčia taip skamba:
Prie vieno viešo kelio užtverti ganėsi būrys paršelių. štai eina kažinkur stambus miestietis, toks nosį išdidžiai užrietęs. Pamatęs paršelius, sustojo ir smalsiai žiūri į visą kriuksintį tą būrį. Pro šalį ėjo kitas, iš pačių artojų, "štai aš žiūriu į maželius tuos paršelius", prabilo neiškentęs išdidus miestietis: "žiūrėk, kokie jie dailūs—kaip nulieti!

O koks jų per baltumas! O koks vikrumas! Ir laksto, ve, ir šoka, ir knisti moka! O še ir uodegytės jau ima jų raitytis, kaip vynmedžių spiralės! Tikėk manim, dailesnio daikto negautų pamatyti nė karalius!" —"Taip, taip, matau," lėtai artojas žodį saisto: Ir tamsta paršų uodegytėmis nesigėrėtum, jei jų mėselės nenorėtum!"

A. Giedriaus knygą iliustravo V. Simankevičius, kai kuriems dalykams nupiešdamas net po keletą paveikslų. Jo iliustracijos atliktos puikiai. Keliais brūkštelėjimais jis moka išgauti vaizdą, judesį, situaciją, nuotaiką, įvairias humoristines charakteristikas. Aug. R.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai