Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DĖL POLITINĖS PASAULĖŽVALGOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Dambriūnas   
Dr. V. Viliamas, atsiliepdamas į mano pastabą, kad Maritaino politinė filosofija galėtų būti geras pagrindas lietuviams katalikams susikalbėti dėl politikos ("Aidai" 1959, Nr. 10), nurodo, kad mūsų krikščionių demokratų politinės pažiūros sutampa su Maritaino pažiūromis. Tam įrodyti jis pateikia po vieną citatą iš Maritaino raštų ir iš "Tėvynės Sargo" ("Aidai" 1960, Nr. 1).

šios dr. V. Viliamo pastabos reikalingos patikslinimo. Tiesa, kad mūsų krikščionių demokratų spaudoj nesunku rasti vietų, kurios visai derinasi su Maritaino mokslu, bet taip pat tiesa, kad joj galima rasti min, pareiškimų, kurie su M. mokslu ir nesiderina. Pasitenkinsiu tik pora pavyzdžių, kurie, mano nuomone, rodo, kad mūsų krikščionių demokratų pažiūros tais atvejais su Maritaino mokslu nesiderina.

Štai "Tėvynės Sargo" bendradarbis A. Gražiūnas gina tokias pažiūras, skelbiamas "direktyvose katalikams": "Valstybė negali leisti, kad būtų viešai skelbiamas ateizmas..; Lietuvos katalikai sieks, kad tikėjimą ir dorą liečia klausimai... nebūtų viešų diskusijų spaudoje, susirinkimuose ar parlamente objektu" ir pan. Kai aš "Laiškuose Lietuviams" (1957, Nr. 9) pastebėjau, kad tokie siūlymai ne visiems katalikams priimtini, nes tokia ateistų diskriminacija šiandien nepraktikuojama net ir krikščionių demokratų valdomuose kraštuose, tai minėtas "Tėv. Sargo" bendradarbis atsakė: "mes nesistengsime patenkinti tų, kurie neseniai spaudoje nusiverkė dėl vyskupų instrukcijos" ("Tėv. Sargas" 1959, Nr.l, 32p.). (Šią būtent citatą turėjau galvoj ir savo recenzijoj, o ne tą, kurią pateikė dr. V.V.). Vadinas, ir A.G. pritaria minčiai, kad valstybė turėtų apriboti teises ateistų ar kokių laisvamanių, kurie norės kalbėti ar rašyti "tikėjimą ir dorą liečiančiais klausimais". Panašiai pasisako ir Julius Graurogkas. Jis stebisi frontininkais, norinčiais būsimoje Lietuvoje tokių į-statymų, "kuriais būtų leidžiama Dievą viešai negarbinti", t.y. įstatymų, kurie gintų visų religijų bei ideologijų laisvę ("Jaun. žygiai" 1959, Nr. 2-3, 19p.). Vadinas, J.G. mano, kad katalikai tokiems įstatymams neturėtų pritarti.

Man, kiek esu su Maritaino politinėmis pažiūromis susipažinęs, nėra žinoma nė viena vieta, kurioje būtų pasisakoma už ateistų teisių apribojimą ir kad toks apribojimas krikščioniškoje valstybėje šiandien būtų laikomas pateisinamu dalyku. Mari-tainas sako, kad valstybė gali drausti tik tokias organizacijas, kurios "siekia griauti bendro gyvenimo pagrindus", kurios pvz. skelbtų "kolektyvinę savižudybę ar rasės išnaikinimą" ar kurios yra "kriminalinės ar destruk-tyvinės krašto saugumo atžvilgiu" (žr. Man and the State 174 p.). Turint tai galvoj, suprantamas pvz. Amerikoje daugpatystės draudimas, kurią skelbia marmonai, arba komunistų partijos draudimas vakarų Vokietijoj, nes pirmieji eina prieš krašte priimtą moralę, o Vokietijos komunistai pavojingi krašto saugumui. Tačiau nė vienoje šių valstybių nėra varžomos ateistų teisės.

Jeigu dr. V. Viliamas nepritaria augščiau cituotoms iš krikš. demokratų spaudos pažiūroms, tai manyčiau, kad mudu galėtume susitarti bendros lietuviams katalikams politikos klausimu. Bet jeigu jis mano, kad anų cituotų autorių pareiškimai derinasi su Maritaino pažiūromis, tai tada tektų daryti išvadą, kad mudviejų Maritaino mokslo supratimas yra skirtingas.

Esu vis dėlto linkęs manyti, kad tokių, kaip citatose pareikštų, pažiūrų laikosi tik nedaugelis krikščionių demokratų tarpe, nes šiandien krikščionių demokratų valdomuose kraštuose, pvz. Vokietijoje, tokios ateistų diskriminacijos nėra. Ten turbūt nėra įstatymų, kurie draustų ateistams diskutuoti spaudoje ar susirinkimuose "tikėjimą ir dorą liečiančiais klausimais". Jeigu nėra dabar, tai greičiausiai nebus ir ateityje. Tokio įstatymo nebuvo net ir neprikl. Lietuvoje krikščionių demokratų valdymo laikais. Todėl augščiau minėtų autorių siūlymai iš tikrųjų reiškia siūlymą grįžti atgal į dar senesnius laikus. Kad tai nėra įmanoma, manau, aišku ir patiems siūlytojams. Ir dėl to man visai nesuprantamas tokių minčių propagavimas dabartinėje krikščionių demokratų spaudoj. Kai šitokios mintys skelbiamos be jokių redakcijos pastabų ir dargi pačių redakcijos narių, susidaro įspūdis, kad tai yra ne vien straipsnių autorių, bet ir redakcijos, o gal ir platesnių tos partijos sluogsnių pažiūros. Gal būtų naudinga, kad mūsų krikščionys demokratai galėtų minėtais klausimais aiškiau pasisakyti.
L. Dambriūnas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai