Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKOSIOS KULTŪROS KILIMAS IR SMUKIMAS IŠEIVIJOS GYVENIMO SĄLYGOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANDRIUS BALTINIS   
(Pabaiga)

3. Tauta—augštosios kultūros -pagrindas išeivijos sąlygose.
Iki šiol esame išaiškinę augštosios kultūros bendrąsias žymes ir reikalavimus. Pirmoji išvada, sekanti iš šios sampratos, bus tokia, kad šios žymės ir reikalavimai konkrečioje kultūros kūryboje nebus visada tie patys įvairiais laikais ir įvairiose vietose. Kultūra yra gyvo žmogaus kūryba ir dažnai ji prilyginama augalui. Ir kaip tą patį augalą negalima visuose kraštuose, visose klimato sąlygose ir metų laikuose prižiūrėti ir auginti vienodu būdu, bet visada atsižvelgiant į tai, ko reikalauja ypatingos sąlygos, kuriose augalas būna, taip ir kultūros, o ypač augštosios kultūros, kūrybos ir išsilaikymo reikalavimai ir jos išraiška bus įvairi įvairiuose kraštuose ir įvairiais laikais. Todėl mūsų svarbiausias klausimas yra ne tik žinoti augštosios kultūros žymes ir reikalavimus apskritai, bet žinoti jos reikalavimus mūsų tautoje ir mūsų išeivijos sąlygose. Iš anksto jau aišku, kad augštosios ir apskritai kultūros išraiškos būdai ir jos reikalavimai negali būti pas mus visai tokie pat, kaip didelėse tautose. Mūsų ligšiolinė klaida, nors sunkiai išvengiama, buvo toji, kad mes savo kultūros idealus be ypatingos kritikos esame pasiėmę iš didžiųjų tautų. Tai darydami, esame pamiršę, kad gyvenimas didelėse tautose vyksta pagal kitus reikalavimus, negu mažose. Didelėse tautose išvidinė tvirtybė ir tautinis sąmoningumas yra toks didelis, kad jose atskiriems asmenims ar net jų grupėms galima leisti didesnius žingsnius į šalį, nes didžiųjų tautos masių negalima taip lengvai išjudinti, ir jų žingsniai į šalį nėra pavojingi. Čia galima leisti atskiriems asmenims išsiskirti ir nukrypti nuo bendrojo darbo arba net priešingai dirbti, čia tai nėra labai pavojinga. Mažosios tautos negali sau leisti tokios prabangos. Jų stiprybė menkesnė, ir čia gali atsitikti, kad atskiri asmenys ar jų grupės gali lengvai suardyti tautos išvidine pusiausvyrą. Todėl mažosioms tautoms, jei jos nori išsilaikyti, reikalinga daug didesnė drausmė ir išvidine vienybė, negu didelėms tautoms. Svarbu ir tai, kad mažosios tautos yra daugiau grasomos ne tik iš vidaus, bet ypač iš oro, net ir normaliomis sąlygomis.

Iš šių pavyzdžių matyti, kad vertybių hierarchija — jų pirmenybės tvarka — net ir normaliomis sąlygomis mažose tautose negalės būti visai tokia pat, kaip didelėse tautose — mažiausia, kai kurių vertybių iškėlimas ir pabrėžimas bus kitoks. Kiekvienu atveju aišku, kad šį pirmenybės tvarka, kaip jau anksčiau nurodyta, priklausys nuo to, ką pasirinksime augščiausia vertybe ir pagal kokį matą jas visas matuosime. Jei norėtume abstrakčiai surasti kriterijų, pagal kurį matuojamos visos vertybės ir nustatoma jų pirmenybės tvarka, įsileistume į nepabaigiamas diskusijas. Todėl mes čia spręsime šį klausimą visai konkrečioje ir praktiškoje plotmėje, kaip tai darė ir Aristotelis, remdamiesi dorais normaliais kokios nors tautos nariais, kurie ne tik trokšta turėti savo tautinę kultūrą, bet nori, kad ji vis kiltų, tvirtėtų ir laikytųsi neribotai ilgai. Tuo būdų žiūrint į problemą, nėra abejonės, kad mes visi pagrindiniu reikalavimu kultūrai išlaikyti ir matą, pagal kurį viskas matuojama, pripažinsime tautos gyvybę, jos išlaikymą. Tauta yra pamatas visam, ką mes kuriame. Jei ji grasoma ar žūsta, tai negali būti jokios mūsų kultūros ir jos kilimo bei išsilaikymo. Jei kam atrodytų, kad tautai nykstant, kultūra vistik kyla, tai tokį atsitikimą būtų galima prilyginti sunkiai sergančio ligonio patalo-giškai geros savijautos valandėlei, kuri ateina kartais visai trumpai prieš mirtį. Žodžiu, paskutiniu kriterijumi, prieš kurį negali išsikreipti nei viena kultūrinio gyvenimo apraiška, mes pripažįstame tautos gyvybės ir jos išsilaikymo primatą, t.y. reikalavimą, kad tautinei gyvybei reikia teikti pirmenybę, ir kas jai kenkia, neturi būti leidžiama. Pozityviai veiklai, kuri tarnauja šiam tikslui, galima statyti tik vieną apribojimą, kuris rodo, kad čia dar slepiasi gili principinė problematika, būtent, etikos reikalavimą: saugoj ant ir išlaikant savo tautos gyvybę, negalima pažeisti kitų tautų lygiai teisingų reikalų, bet į juos reikia atsižvelgti ir su jais susiderinti. Ir šis dalykas atrodo savaime aiškus, ir dėl jo negali kilti daug diskusijų.

Jei tuo būdu primename paskutinį kriterijų—tautos išlaikymą, pagal kurį viskas vertinama, tai visi tolimesni reikalai plaukia pagal geležinę logiką, kuriai turime pasiduoti. Jei taikos metu šis kriterijus mums statė didelių reikalavimų, tai dabartinėmis sąlygomis šie reikalavimai yra būiinesni ir nepakeičiami ir dėl jų visai neturėtų kilti diskusijų. Tikrumoje mes stovime ant bedugnės krašto, ir mirties šešėliai gaubia mus. Sukurti ir išlaikyti augštą kultūrą mes galėsime tik tada, kai mes ir mūsų tauta egzistuos. Tai yra pagrindinis reikalavimas, kuris mūsų dabartinėmis sąlygomis yra toks būtinas, neabejotinas ir neatidėliotinas, kad tik aklas jo galėtų nematyti, o visai silpno proto ir valios žmogus negalėtų iš to padaryti jokių išvadų, liečiančių vertybių hierarchiją mūsų sąlygomis. Nesakysime, kad kaip augščiausios, bet kaip būtiniausios, kaip pirmoje vietoje statomos vertybės, mūsų sąlygomis iškyla visa tai, kas stiprina ir išlaiko mūsų tautos gyvybę, jos sąmonę ir vienybę. Iš to seka praktiška išvada: iš vienos pusės, šias vertybes kurti, ginti ir išlaikyti visomis priemonėmis, iš antros, nuolatinė kova prieš visa, kas šią tautos gyvybę naikina ar silpnina, nuosekliai ir būtinai suderinant su šiais principais visą mūsų veiklą iki pat smulkmenų.

Bet konkrečioj i veikla yra tik dvasinio ir išvidinio nusistatymo pasėka. Tautinės gyvybės primato principas turi pirmiausia virsti mūsų vidujiniu nusistatymu, įsitvirtint mūsų sieloje, ir tai yra pats svarbiausias ir atsakingiausias tautos auklėtojų ir vadovų darbas ir uždavinys. Tikrumoje čia negali būti kalbos apie dirbtinį tokio nusistatymo ugdymą. Tai nereikalinga, nes šis nusistatymas natūraliai glūdi kiekvieno tautos nario sieloje. Bet jis gali būti daugiau ar mažiau nesąmoningas, gali būti nustumtas į paskutinę vietą, aptemdytas kitomis moderniosios kultūros vertybėmis, ir kas svarbiausia— daugelio moderniojo gyvenimo apraiškų ryšys su šiuo primatu gali būti neįžvelgtas ir nesuprastas. Todėl mūsų darbai šia kryptimi turi reikštis daugiausia rūpesčiu padaryti šį įgimtąjį nusistatymą sąmoningesnių, apsaugoti jį nuo iškreipimo ir sunaikinimo, iškelti jį į sąmonės priešakį ir išaiškinti daugelio moderniojo sudėtingo kultūros gyvenimo apraiškų derinimąsi ar susiderinimą su tautinės gyvybės primatu. Konkrečiai šis darbas apsireikš, iš vienos pusės, atitinkamo laikymosi, mąstymo ir veikimo būdo išugdymu, bet iš antros—viso, kas priešinga tautinės gyvybės primatui, sulaikymu ir slopinimu.

Tuo būdu, jei augštąją kultūrą sudaro visų kultūros apraiškų paskutinių principų žinojimas ir supratimas, kaip įvairūs kultūros reiškiniai atsiliepia į šiuos principus, kokios turi jiems įtakos, tai pas mus augštosios kultūros bus toks žmogus, kuris, kartą pripažinęs tautinės gyvybės primatą, sugebės tuo atžvilgiu vertinti kiekvieną gyvenimo apraišką ir pagal tai tvarkyti visą savo gyvenimą. Ugdyti žmones su šios rūšies augštąją kultūra turėtų būti svarbiausias mūsų mokyklų ir visos bendruomenės uždavinys. Mokytojai ir kiti kultūrininkai galėtų siekti šio tikslo su įsitikinimu, kad čia jie vykdo ir visuotinės kultūros uždavinius plačiausia šio žodžio prasme. Iš tikrųjų reikia įsidėmėti, kad kultūros niekad nekuria atskiri izoliuoti asmenys, bet jie gali kurti tik tiek, kiek jie yra įaugę į gyvąją tautos bendruomenę. Kultūros vertybėms kurti reikalinga organiškai vieninga aplinka, dvasinė bendruomenė. Kultūra visada išauga tik iš tų nepasiliaujančių skatinimų ir įkvėpimų, kurie kyla iš žmonių grupių intymaus bendradarbiavimo. Kultūra visada yra pirmiausia minčių ir jausmų padaras, todėl dvasios vaisius, kuris reikalauja dvasios gyvenimo, bet dvasinis gyvenimas visad yra žmogiškųjų santykių gyvenimas arba bent kyla iš jų, ir juo šie santykiai gilesni ir glaudesni ir visuotinesni, juo gilesnė tampa dvasia ir juo augštesnė ir gilesnė iš jos kyla kultūra. Bendruomenę neigiąs individualizmas ir abstraktinis kosmopolitizmas yra visada nekūrybingi, nes žmogus čia yra atsiskyręs nuo tos dvasinės aplinkos, iš kurios jis gauna kūrybinių jėgų. Todėl visos kultūros visada yra tautinės, o nėra nei vieno genialaus kūrėjo, ar tai būtų literatūroje, ar tapyboje, ar muzikoje, kurio kūriniuose nebūtų tautos charakterio giliausių bruožų. Ir tai suprantama, nes atskiro žmogaus gyvenimas yra per trumpas, jo patyrimas perdaug ribotas, kad jis galėtų pilnai ir pastoviai atidengti tikrai gilias pagrindines vertybes ir atitikti tokius dvasios akordus, kurie rastų giliausią atgarsį kituose žmonėse, jei jis šių savo sugebėjimų ir pagrindinių vertybių nebūtų įsigijęs pirmomis savo gyvenimo dienomis šeimos židinyje, jei nebūtų pasisavinęs šių vertybių ir sugebėjimų giliausios prasmės, kuri jame atsiskleidžia tėvų paprasčiausioje kalboje, stebint jų kasdieninį elgesį ir darbus, jei nebūtų pasisavinęs jų savo aplinkumoje tūkstantinėmis tautinio gyvenimo smulkmenomis, kurios sudaro tūkstančiais metų tautos įgytą patirtį ir kurių prasmė aiški tik tam, kuris nuo kūdikystės yra įaugęs į savo tautą ir įkvėpavęs jos dvasinę atmosferą. Tokius priešdėlius pridėti daiktams, kaip "geras", "blogas", "gražus", "bjaurus", žmogus išmoksta tik šeimoje ar tautinėje bendruomenėje.

Nuo to, ką šeima ar tauta bus jam davusi, priklausys, ar jis gyvens tik juslėmis suvokiamų daiktų pasaulyje kaip gyvis, ar pamatys jame ir gilesnę dimensiją, atskleidžiančią dvasios vertybes ir jų prasmę. Todėl įaugimas į lietuviškąją kultūrą labiausiai vyksta pirmomis kūdikystės dienomis, kada vaikas nesąmoningai paneriamas į tautinės kultūros gelmes, o ši kultūra įsiskverbia į subtiliausius jo dvasios kampelius. Kultūros pagrindai todėl visada yra tautiniai—ir tokie jie visur ir visada yra buvę. Tarptautinės kultūros dar niekad nėra buvę, ir sunku įsivaizduoti, kaip tokia galėtų atsirasti. Ant tautinės kultūros pagrindų gali būti sukuriamos ir visai žmonijai bendros vertybės, bet jos galimos tik tada, jei jau yra tautinė kultūra, kurios pradais visuotinė kultūra remiasi.

Šiuos visus tvirtinimus gali paremti patyrimai svetimuose kraštuose. Būdinga, kad vadinamajame Naujajame Pasaulyje, kuris dėl didelio nuotolio ar kitų priežasčių yra atitrūkęs nuo tautinės kultūros paveldėjimo, viešpatauja didelis kultūros seklumas. Čia krinta į akis, kad žmonėms pasaulis yra ne kas kita, kaip tik juslinio suvokimo visuma. Jie neturi jokio supratimo apie tai, ką šimtai ankstyvesniųjų žmonių kartų yra pridėję prie šių daiktų, kaip juos vertinę, kaip mąstę ir jautę ir ką juose atidengę. Jie nieko apie tai nežino, pasaulis jiems atrodo tuščias, be dvasinio atgarsio, jis yra tik tai, ką galima matyti ir paliesti. Bet kartu su tuo atsiranda, didelis gyvenimo tuštumas, kurio negalima užpildyti nei blizgančiais išoriniais patogumais, nei milžiniškomis sportinėmis varžybomis ir laimėjimais. Iš šių dalykų seka, kad tikrumoje tik tauta gali būti augštosios kultūros kūrėja, o kokios nors tautos išnykimas reikštų ir vieno pastovaus kultūros centro išnykimą. Iš čia aiškėja, kad tautinės gyvybės primato pripažinimas visai nereiškia kokios nors tautos specia-linių reikalų, kuriuos diktuoja jos išsilaikymo į-gimtas noras, bet išreiškia apskritai kiekvienos kultūros egzistencijos pagrindinę sąlygą bei pamatą.

Šio tautos gyvybės primato pagrindinio būtino pobūdžio įžvelgimas ir pagal šį įžvelgimą visų asmeninių ir viešųjų reikalų tvarkomas yra viena iš svarbiausiųjų augštos kultūros apraiškų. Kas, stovėdamas ant savo tr tos kultūros pagrindo, to nenori ar nesugeba suprasti, nenori visos savo veiklos smulkmeniškai suderinti su šia samprata, tas tuo parodo savo minties negilumą ar būdo lengvumą, o vienu ir antru atveju apie jo kultūros augš-tumą negalima kalbėti. Kaip mes negalime gėrėtis tokiu žmogumi, kuris gerai nusiteikęs ar pats kerta ar leidžia kitam kirsti šaką, ant kurios stovi, taip pat negalima gėrėtis žmogumi, kuris vertina kultūrą, bet tautinės gyvybės klausimą atmeta ir juo nesidomi.

Toliau reikia pabrėžti, kad tautinės gyvybės primato pripažinimas pats savyje dar nesudaro nei augštos kultūros ar kultūros apskritai, bet jis yra tik augštosios kultūros būtinoji sąlyga. Nors žmogus ir būtų labai kokioje nors srityje išsilavinęs, bet jei jis, iš vienos pusės, pripažindamas savo ryšius su tauta, nenorės iš tautinės gyvybės primato padaryti būtinų išvadų, taikomų visiems jo darbams ir gyvenimui, tai augštos kultūros žmogumi jo negalėsime laikyti, bet greičiausia teks pasakyti, kad jis nežino ką daro, ir šis nežinojimas eina iš gilesnio žvilgio trūkumo. Sąryšy su tuo galima tvirtinti, kad galų gale pats tautinės gyvybės primato pripažinimas, nors ir įjungtas į platų visuotinės kultūros supratimą, dar nesudaro to, ką mes laikome augštąja kultūra. Augš-tąją kultūrą sudaro sugebėjimas matyti visas kitas vertybes sąryšy ir priklausomai nuo pagrindinio principo, sugebėjimas įžvelgti, kaip visa kita į šį principą atsiliepia, ir čia tat reikalingas aštrus ir gilus protas įžvelgti, kad daugelis tariamai nereikšmingų dalykų netiesiogiai vis dėlto galop veikia pagrindinį principą—būtent, šiuo atveju—tautos gyvybės išlaikymą ar žlugimą.

Jei kalbame apie mūsų kultūros pagilinimo reikalą, tai jis tenka suprasti ypač šia kryptimi: turime gilinti vertybių savitarpio sąryšio supratimą, kad įžvelgtume, kaip jos veikia vienos kitas, ypač jei pagrindine vertybe pripažinta tautos gyvybė, kad matytume visa sąryšy su šia pagrindine vertybe.

Šia prasme pas mus yra be galo daug kas -veikti. Tarpais pas mus galima matyti, kad žmonės, kurių patriotizmu negalima abejoti, dažnai ir net sistemiškai daro tai, kas prilygsta tos šakos kirtimui, ant kurios stovi. Mes dažnai iškeliame vieną kitą savo ypatybę ar tariamą laimėjimą, bet užmirštame paklausti savęs, kokiame santykyje tai yra su pagrindine mūsų vertybe—tautos gyvybe—ar tai nesusikerta su šiuo pagrindiniu mūsų darbų kriterijum. Dažnai šis elgesys išaiškinamas pagal tam tikrus istorinius anachronizmus, netinkamus laiko dvasiai kai kurių dalykų panaudojimus. Mes esame išlaikę kai kuriuos idealus, kurie savo metu buvo naudingi ir vertingi, bet kurie, pasikeitus aplinkybėms, darosi žalingi mūsų tautinei egzistencijai. Jei tuo būdu turime trūkumų, kurie eina iš mūsų tradicijų laikymosi, tai antra vertus, daugelis mūsų trūkumų kyla iš mūsų jaunuoliško nusiteikimo, iš atitinkamo patyrimo ir tradicijų nebuvimo.

4. Estetizmas tautinės kultūros šviesoje.
Esame jauni ir nepatyrę ta prasme, kad tarp mūsų yra labai daug augštesniųjų vertybių gerbėjų, kurie žiūri su panieka į kitas vertybes. Būdinga ir tai, kad iš šių augščiausių vertybių mes labiausiai vertiname estetines vertybes. Dėl to mūsų reprezentacinė inteligentija, bent jau toji jos dalis, kuri vartoja išraiškos priemones ir kuri duoda toną, yra stipriai vienašališkai nusistačiusi estetiškai: ji turi palinkimą estetinę kultūrą sutapatinti su kultūra apskritai ir pripažinti, kad su tuo jau viskas pasiekta, visai nesistengdama stebėti estetinės kultūros kultyvavimo atgarsių ir įtakos kitoms vertybių sistemoms. Literatūra ir estetinės vertybės apskritai dažnai iškeliamos augš-čiau už tautines, politines, visai jau nekalbant apie etines vertybes. Šias kitas vertybes šalia estetinių pas mus per mažai pažįsta, o visa tai sudaro sąlygas, kad apie augštą kultūrą pas mus sunku kalbėti. Konkrečiai visa tai pasireiškia tuo būdu, kad dalyje mūsų inteligentijos religijos, doros ir tautinių vertybių supratimas yra menkas, ir jiems yra ne tik visai svetima, bet ir nemaloni ir žalinga mintis, jei reikalaujama, kad didelis ir išskirtinis estetinių vertybių kultyvavimas nepakenktų religijai, dorovei ar tautinei gyvybei. Paprastai užtenka tik mažo pastebėjimo šia prasme, kad prieš drąsuolį sukiltų didelė pasipiktinimo banga ir grynojo meno augštieji žinovai jį kaip profaną ir neišmanėlį prikaltų prie gėdos stulpo.

Jei j ieškosime pas mus šio estetizmo — estetinių vertybių suabsoliutinimo ir viršum ir visų kitų iškėlimo — priežasčių, tai galima rasti jų keletą. Svarbiausios yra tos istorinės sąlygos, kuriose lietuvių tauta gyveno. Šios sąlygos vertė lietuvių tautą gyventi pagal žemą gy-

ADOMAS GALDIKAS RUDENS VĖJAS

venimo lygį, bet lietuvis, kaip matyti, tokiu gyvenimu niekada negalėjo būti patenkintas, nes jis turėjo greičiau perdėtą, negu sumažintą savo asmens vertės pajautimą, ir pagal savo būdą yra buvęs visada augštų dalykų siekėjas ir troškėjas. Lietuvis visada turėjo ir tebeturi palinkimą nepasitenkinti žemu gyvenimo lygiu, kilti vis augštyn, iškelti save gyvenime, būti pranašesniu už kitus, net visur pirmuoju, žodžiu, jame yra stipriai išsivystęs palinkimas, kurį vokiečių psichologija vadina troškimu būti reikšmingu. Šis troškimas buvo juo didesnis, juo gyvenimo sąlygos labiau leido savo menkavertiškumą pažinti.

Bet gyvenimo sąlygos seniau davė labai mažai progų patenkinti šį savo reikšmingumo troškimą. Natūraliai šis palinkimas nukrypo į vidų: į siekimą neišsipildžiusius troškimus patenkinti kitoje plotmėje — būtent, svajonių, fantazijos pasaulyje. Nepatenkintasis veiksmo žmogus tuo būdu virto pasyviu svajotoju ir, jei turėjo kiek talento, rašytoju. Tokio būdo kompensacijos vyksmas pas mus ėjo jau seniai. Apie jį liudija jau didelis skaičius mūsų liaudies dainų, kurį turi atitikti ir didelis skaičius nežinomų poetų. Apie tai liudija ir mūsų būdo lyrizmas, kas didele dalimi yra šių sąlygų vaisius. Vėliau, kai nežinomų poetų vietą užėmė individualūs poetai, iš tų sąlygų išaugo didelis mūsų poetų, ypač lyrikų, skaičius nau-jesniaisiais laikais.

Todėl atsitiko, kad pirmieji žymūs lietuviai, tautos pasididžiavimas, buvo rašytojai. Buvo vertinamos ir visos kitos meno šakos, ir taip didelė aureolė supo estetines vertybes. Pagaliau reikia atsiminti, kad senesniais laikais ši aureolė buvo reikšminga ir tautiniu atžvilgiu: rašytojai tada nekūrė nuo vietos ir laiko atitraukto grynojo meno, bet kartu buvo ir aktyvūs kovotojai dėl tautos teisių ir laisvės, todėl daugelis jų iš tikro buvo labai vertingi, o jų nuopelnai dideli šioje srityje. Bet kai tradicinės kovos metas pasibaigė ir rašytojai daugiau ar mažiau galėjo siekti grynai estetinių uždavinių, tai, atsižvelgiant į susidariusias tradicijas, rašytojų palyginti didelį skaičių ir jų prestižą, es-tetizmui durys buvo plačiai atdaros, ir jis daugelį patraukė. Ir čia reikia pabrėžti, kad grynojo meno vertinimas pats savyje yra augštos kultūros apraiška, tačiau jo suabsoliutinimas, atitraukimas nuo gyvenimo ir dirbtinis iškėlimas augščiau visų kitų vertybių, kaip tai atsitinka estetizme, yra žalingas ir smerktinas. Šios rūšies estetizmas kenkia tautinės gyvybės primatui, todėl savo pasėkomis žlugdo tą kultūrą, kurią mes norime kelti, ir negali būti suderintas su augštos kultūros reikalavimais.

Ir tai nesunku suprasti. Pirmiausia aišku, kad žmogui, augščiausiomis vertybėmis pripažįstančiam estetines vertybes, visos kitos vertybės darosi antraeilės, nesvarbios. Ypač tokioj padėtyje atsiduria tautinės vertybės. Jei jis gali gėrėtis estetinėmis vertybėmis, tai, pagal savo pažiūras, jis yra pasiekęs augščiausias vertybes, kokias tik žmogus gali pasiekti, ir rūpintis dar kuo nors kitu jam atrodo visai nereikalinga. Ar šių estetinių vertybių kūrimas ir išlaikymas nepriklauso dar ir nuo kitų vertybių egzistencijos, apsunkinti save tokiais klausimais jam net į galvą neateina. Ir visa, kas vyksta jo aplinkumoje, jis vertina tik šiuo es-1 etiniu žvilgsniu. Dažnai pas mus rimti dalykai, kurie turi ypatingos svarbos — religinės, etinės, tautinės ir kitokios, — vertinami tik es-1 etiniu atžvilgiu. Todėl dažnai atsitinka, kad svarbūs įvykiai ir asmenys liko neįvertinti ii nesuprasti, nes neturėjo estetiškai patrauklios išorės, stiliaus, pozos. Iš antros pusės, visai menki dalykai padaromi reikšmingais, įvelkant juos į estetiškai patrauklią formą. Tai tarp kitko atsitinka ir su knygomis: menkos vertės knygos gražiai ir patraukliai išleidžiamos, ir snobai džiaugiasi jomis. Tuo būdu estetizmas, išskirtinai ir dirbtinai pripažindamas tik savo vertybes, daro žmones aklus ir neimlius visoms kitoms vertybėms. Savaime aišku, kad šios rūšies žmonės nebus ypatingai vertingi darbuotojai tautinėje srityje, nes čia darbai ne visada gali būti stilizuojami pagal esteto skonį.

Ir čia dar reikia suminėti vieną dalyką, kurį jau savo metu yra iškėlęs Dekartas. Jis sako, kad knygų skaitymas yra tas pats, kas ir keliavimas svetimuose kraštuose, ir jis yra naudingas daugelio atžvilgiu. "Bet jei skiria perdaug laiko kelionėms, — sako jis, — tai žmogus pasidaro svetimas savo kraštui; perdaug domintis dalykais, kurie atsitiko praeitais šimtmečiais, nepastebima, kas vyksta mūsų laikais. Be to, romanai padeda įsivaizduoti galimais daugelį dalykų, kurie tikrumoje nėra tokie. Net reališkiausi apsakymai, jei jie nepakeičia ir neiškreipia daiktų tikrosios vertės, kad padarytų juos patrauklesnius, vis dėlto neiškelia jų tamsiųjų pusių ir neigiamų įvykių. Dėl to ir visa kita atrodo ne taip, kaip tikrumoje yra, ir tie, kurie mėgina elgtis pagal literatūroje esamus tipus, patenka į romano herojų perdėjimus ir svajoja apie dalykus, kurie viršija žmogaus pajėgas." Kitais žodžiais, čia Dekartas iškelia, kad vienašališkas domėjimasis estetinėmis vertybėmis, šiuo atveju romanų skaitymas, padaro žmogų svetimą gyvenimui ir tais atvejais, nors ir neužtemdo jo kitų vertybių sampratos, vis dėlto iškreipia jo tikrą žvilgį į gyvenimą, daro jį nepajėgų bendriems reikalams dirbti pagal aplinkybes, ir kartu su tuo padaro jį mažiau vertingą kaip savo tautos narį.

Dekarto pastebėjimą būtų galima papildyti dar ir tuo, kad perdėtas ir vienpusiškas estetinių vertybių kėlimas ne tik daro įtakos žmogaus protui, iškreipia jo gyvenimo tikrąjį supratimą, bet ne mažiau, gal net daugiau, veikia ir jo jausmus ir valią. Kaip tai jau seniai pastebėjo Platonas, tam tikros rūšies poezija, o mūsų dienų poezija beveik visa priklauso prie šios rūšies, tarsi suminkština žmogaus būdą— daugiausia tuo, kad duoda progos ilgai gyventi jausmais, paskęsti savo pergyvenimuose, ir tai dažnai padaro žmogų perdaug jautrų, silpnina jo valią, didina jos nukrypimą nuo gyvenimo ir padaro jį nepajėgų vertingiems darbams.

Iki šiol esame apžvelgę perdėtą estetizmą, jo įtakos būdinguosius bruožus, turėdami galvoje vertingo meno ir literatūros kūrinius. Tikrumoje žymių ir vertingų rašytojų ir menininkų jokia tauta neturi perdaug. Bet kad apsisaugotume nuo perdėto estetizmo blogų pasėkų, turim atsiminti, kad augštai vertinga literatūra ir menas dingsta menkavertės literatūros ir meno antplūdyje. Jei jau apskritai perdaug didelis įsigilinimas į literatūrą ir meną gali atitraukti žmogų nuo bendruomenės, kurioje gyvena, padaryti jį nevisuomenišką, ką jau kalbėti apie literatūrą, kuri iškelia ir idealizuoja nevi-suomeniškus, nedorovingus ir iškrypusius tipus. Kiek turime tiek meno, tiek literatūros kūrinių, kurie, visai nekalbant apie tai, kad iškreipia gyvenimą, tiesiogiai ar netiesiogiai padaro herojais suglebėlius, egoistus, lėbautojus ir visokių nuotykių j ieškotojus. Kaip dažnai mūsų literatūroje idealizuojamas nuo savo tautos demonstratyviai atsiskyręs, prieš ją nusistatęs, bet pats visokiais mažavertiškumo kompleksais sergantis asmuo! Be abejonės, šios rūšies literatūra nėra tautai geras dvasinis maistas, ir jei ji daug skaitoma ar dėstoma mokyklose, anksčiau ar vėliau pasirodo jos žalinga įtaka. Svarbu ir tai, kad literatūra plinta labai patraukliomis priemonėmis. Nekalbant visai apie modernią spaudos techniką, literatūrą perduoda teatrai, kinai ir televizijos, ją vulgarizuodami ir pertempdami, o tuo būdu dar toliau padidindami jos neigiamą įtaką.

Vienas kitas gal galėtų suabejoti iškelto pavojaus tikrumu nurodydamas, kad mes, priešingai, turime labai daug tokių žmonių, kurie literatūros ir meno visai nebrangina, kuriems svetimos visos dvasinės vertybės, kurie yra paskendę praktiškume. Siauras praktiškumas tautinės gyvybės išlaikymo atžvilgiu nėra mažiau pavojingas, bet estetizmo garbinimas čia nieko negelbsti, nes ir jis atitraukia mus nuo tikrųjų dvasinių vertybių ir nuo tikrojo meno. Tai pavojinga ypač dėl to, kad šie estetai, nors jų ir nedaug, turi išraiškos priemones ir vienu ar kitu būdu turi tautai didžiausios įtakos: rašytojai ir menininkai juk yra svarbiausieji tautos švietėjai, bei jos nusistatymų ir pažiūrų formuotojai. Dvasia, kuri viešpatauja kokios nors tautos literatūroje, laikui bėgant įsiviešpataus ir tautoje, ir tai, kaip iš patyrimo matyti, apsprendžia tautos likimą.

Didelės reikšmės čia turi šviesūs mokytojai ir kiti jaunimo auklėtojai. Numatydami ir tolimiausias savo darbo pasėkas, jie gali daug ką pakreipti į gerąją pusę, ar atitinkamai parinkdami knygas, ar kritiškai jas vertindami, ar geras iškeldami ir blogas pasmerkdami. Kitaip atsitinka, kai šie auklėtojai ir vadai patys yra nesubrendę, stiprioje neigiamo estetizmo įtakoje. Tuo atveju menkavertės literatūros įtaka dar padidinama: mokoma branginti visa, kas ekstravagantiška, normaliam gyvenimui priešinga, idealizuojami iracionalieji efektai ir emocijos, iškeliamas "naudojimasis gyvenimu", išsilaisvinimas iš "visų varžtų" ir iš pilkosios kasdienybės. Tikrumoje tuo pasmerkiamas tylus nesavanaudiškas darbas ir gyvenimas. Kaip visa tai veikia tautinės gyvybės pastovumą ir išsilaikymą, netenka čia plačiau kalbėti.
Nors ir tų, kurie pavergti neigiamojo estetizmo, nebūtų daug, tai daug yra tokių, kurie, sužavėti šio estetizmo, pradeda eiti kita nemažiau pavojinga linkme. Žmonių dauguma pagal savo dvasios ypatybes nepajėgia nei tikrųjų estetinių vertybių kurti nei jomis gėrėtis, todėl pasuka į estetizmui artimą vulgarinį gyvenimo kelią—į epikurinį gyvenimo būdą. Šioje išplitusioje estetizmo vulgarinėje apraiškoje grožio idealo vietą užima prabangos ir malonumų idealas. Stiprios emocijos čia apsireiškia "meilės nuotykiais", svetimoteriavimais, skyrybomis, malonumų j ieškojimais restoranuose, kelionėse ir žaviose vietose. Laisvės čia siekiama senbernyste, bevaikėmis moterystėmis, tautiniu ir religiniu indiferentizmu ir kitais panašiais reiškiniais. Kad šia linkme einantieji žmonės yra tautos kamieno nudžiūvusios šakos, apie tai netenka kalbėti.

Todėl nėra svarbesnio klausimo už šį, ir jei kur jis nebuvo įžvelgtas, ten kaip tik yra būdingas kultūros nuosmukis. Meno, literatūros, kinų ir televizijos milžinišką reikšmę šioje srityje jau apskritai pradedama suprasti ir ją atitinkamai vertinti. Bet ir eilių rašymas ir paveikslų piešimas nėra toks nekaltas dalykas, kaip daugeliui atrodo, nes juose yra užsilikęs kažkas iš pirmykščio burtininkų meno, kuriam šie dalykai tarnavo. Ne veltui į meną žiūrima kaip į kažką dieviška ar demoniška, nes jis pajėgia paveikti dvasią, sužavėti ir užkerėti ją. Todėl išmintingų vyrų uždavinys turi būti ne sunaikinti šį galingą ginklą, bet pasiekti, kad šiomis magiškomis formulėmis į dvasią nebūtų į-vesti tamsos ir žlugimo demonai, bet kūrybingo gyvenimo pradai. Estetizmas reiškia šių teigiamųjų tikslų nepasiekimą. Jame dvasia užsi-skleidžia nuo didžiojo Dievo pasaulio, užsisklei-džia nuo plataus tautos gyvenimo, padeda save ir savo estetinį išgyvenimą viso ko centre ir vertina visa tik pagal šį siaurąjį specialinį žvilgį. Estetizmas čia savo pasėkomis susiliečia su praktiškumu ir veda prie tų pačių dalykų: prie tautinės bendruomenės suskilimo į atskirus egoistinius individus, iš kurių kiekvienas eina savo keliu, o visi kartu tačiau žengia į neišvengiamą žlugimą.

5. Neigiamumo dvasia ir tautinė kultūra.
Iki šiol apžvelgtoji kultūrinio nuosmukio apraiška yra, kaip jau minėta, mūsų jaunatviškos dvasios išdava. Bet mūsų kultūra smunka šia linkme ir dėl visai priešingos priežasties: dėl pasenimo, dėl pergyventų papročių laikymosi pasikeitusiose sąlygose. Žinome, kad mūsų tauta visada yra buvusi tokiose sąlygose, kuriomis ji nebuvo patenkinta. Sąryšy su tuo tautai vadovaujančioji inteligentija laikė savo pareiga rūpintis, kad tauta neapsiprastų su savo nevertinga padėtimi ir kad joje visada būtų gyva kovos dvasia prieš rusų ir lenkų pavergimą. Kritiškas nusistatymas, esamosios tvarkos nepripažinimas šiose aplinkybėse buvo tinkama kovos priemonė, ir čia net perdėjimai buvo pateisinami. Ši priešiškumo dvasia tat ir apėmė visas gyvenimo sritis ir pasireiškė įvairiais būdais. Pradžioje tai buvo nukreipta tik prieš tam tikras gyvenimo apraiškas, kurios kenkė mūsų tautai, bet kadangi tokių buvo labai daug, tai neigiamas nusistatymas jų atžvilgiu tapo tradicija, tapo bendru nusistatymu prieš esamąją tvarką. Kadangi rusų administracija buvo nekenčiama, bet ji norėjo išlaikyti savo autoritetą, tai pradžioje buvo kovojama tik prieš rusų valdžios autoritetą, bet pamažu ši kova nukrypo prieš kiekvieną autoritetą apskritai: ne tik prieš administracijos autoritetą, bet prieš autoritetą visuomenėje, dirbtuvėje, mokykloje, šeimoje. Kadangi žmonėms atrodė, kad jie kenčia nuo suvaržymų, tai pradėjo kovoti prieš visa, kas žmogų varžo, nežiūrint, ar tai buvo policija, ar bažnyčia, ar šeima, ar moralė. Kadangi tauta norėjo išsilaisvinti nuo rusų pavergėjų, tai pradžioje reikalavo išsilaisvinimo tik nuo jų, bet pagaliau pradėjo reikalauti laisvės nuo viso, kas kokiu nors būdu varžė žmogų.

Jei savo metu dalį šio neigiamo nusistatymo pateisino istorinės sąlygos, po šių sąlygų pasikeitimo jo pasilikimas tarp mūsų dvasios bruožų ne gryna, bet pridengta forma, būtent, kaip nesidomėjimas viskuo, kaip teigiamų įsitikinimų neturėjimas, yra būdingas reiškinys mūsų dabartiniame gyvenime, nors kai kas iš šio priešiško nusistatymo gali būti panaudota ir tautinei gyvybei išlaikyti.

Iš tikro, neigiamu nusistatymu daugelio gyvenimo reiškinių atžvilgiu galima padaryti savo gyvenimą daug lengvesnį Neigimas, abejojimas ir viso sukritikavimas, pozityvaus nusistatymo trūkumas sudaro galimybę atsisakyti nuo kiekvieno bendro darbo ir pareigų. Išsilaisvinimas iš visų pareigų lietuviškoje plotmėje teikia daugiau laisvės ir duoda progos pateisinti savo neveiklumą, apsileidimą bei tingėjimą ir kitus panašius dalykus. Jei kas nors klausia, kodėl tu nedalyvauji visuomeninėje ar tautinėje veikloje, galima lengvai atsikirsti, viską paneigiant: "Iš to vistiek nieko neišeis, tai kam man gaišinti laiką". Neigiamas nusistatymas visos kultūrinės ir tautinės veiklos atžvilgiu iš tikro teikia daug laisvės: žmogus jaučiasi laisvas, nesiskaito su jokiais įsipareigojimais ir tuo gali įsigyti pagarbos kitų panašių akyse, nes visko neigiamumas daugeliui tinka, pateisindamas žmogaus žemuosius linkimus: tingėjimą, pavydą, domėjimąsi tik savimi ir savo gerove bei malonumais. Jei atitinkamas asmuo dar turi talento, jis gali savo neveiklumu tapti net herojumi viską augštu stiliumi pateisindamas, kaip kovą dėl augštesnių vertybių: dėl laisvės, tiesos, grožio ir panašiai. Šis negatyvus nusistatymas gyvenimo atžvilgiu artimai rišasi su este-tizmu, kuris irgi pripažįsta tik vieną vertybių rūšį, paneigdamas visas kitas.

Kiekvienu atveju, pozityvių idėjų ir uždavinių vykdytojų padėtis yra daug sunkesnė. Pozityvus uždavinys reikalauja darbo ir aukos, ir tai tinginiams nėra malonu. Toliau—kiekvienas darbas surištas su atsakomybe ir sunkenybėmis, su nepasisekimais, bet ypač su neigėjų kritika. Kas apsisprendžia dėl vieno dalyko, kartu negali dirbti dėl dešimt kitų, o juo labiau dėl priešingų. Todėl pozityvių idėjų vykdytojas visada atrodys daugiau ar mažiau ribotas, atrodys žmogumi, netekusiu plataus žvilgio ir susiaurinęs save viena kuria nors linkme. Kaip toks, negalės tikėtis ypač plačiųjų masių pripažinimo. Iš tikro, apsisprendęs dėl vieno dalyko, jis tuo pačiu bus apsisprendęs prieš kitus priešingus dalykus, ir jam teks kovoti prieš juos. Jam teks pasakyti ir daugeliui nemalonių dalykų, o iš viso to išeis, kad jam niekad netruks priešų ir gyvenimas nebus lengvas. Bet nors ir to viso neįvyktų, jei jis šiuo atžvilgiu būtų laimingas žmogus—jo gyvenimas neturės patrauklios išvaizdos. Pozityvus darbas šiuo atveju bus tylus darbas, jame bus daug vadinamojo juodo triūso, ir nebus jame nieko, ką būtų galima išstatyti parodoje.

Neigiamai nusistatęs žmogus, be pozityvių nusistatymų, čia turės irgi pirmenybę: jis kiekvienu atžvilgiu bus visai neapribotas, "plačių pažiūrų žmogus", kuris galės kritikuoti visus konkrečius sumanymus, nei vienam iš jų nepritardamas, nesuteps savo rankų nei sąžinės jokiais juodais darbais ir jausis pakilęs viršum visų, siekdamas kažkokių be galo augštų idealų, kuriais stengsis pridengti ir pateisinti savo neveiklumą ir neigiamą nusistatymą. Todėl atsiras žmonių, kurie vengs susikompromituoti kokiais nors pozityviais nusistatymais bei tvirtais įsitikinimais kokioje nors srityje, ir jie tada paskęs oportunizme ir visais būdais sieks populiarumo: jie kalbės, rašys ir darys tik tai, kas atitiks plačiųjų masių pažiūras ir kas garantuos jiems visų pripažinimą.

Šis pas mus labai išplitęs tam tikrų pozityvių pažiūrų ir įsitikinimų trūkumas, ypač svarbiausiuose gyvenimo klausimuose, šis gaudymas populiarumo, už kurio tikrumoje slepiasi viso neigimas, pridengtas pažangos iškaba, yra viena iš svarbiausių mūsų kultūros nuosmukio apraiškų. Šis nuosmukis reiškiasi ypač tuo, kad neįžvelgiama, kai šis pozityvių įsitikinimų trūkumas ir viso neigimas apsprendžia mūsų tautos likimą. Bet dėl to niekas neturėtų abejoti. Bendras neigiamas nusistatymas ir pozityvių į-sitikinimų trūkumas, jei dėl nesusipratimo ar paviršutiniško galvojimo plačiai pasklinda ar tampa net mėgiamu reiškiniu, yra tautos gyvenime sunkiausia liga ir gresia jai mirtimi. Sąryšy su tuo čia didelės reikšmės turi šeštadienio mokyklos ir visi jaunimo auklėtojai. Jaunimas negali būti ugdomas be vadovavimo ir po-

ADOMAS GALDIKAS MIŠKO KAMPELIS

zityvių idealų. Jei mokykla neįskiepys idealų meilės, kas ją įskiepys? Jei kas, tai tik mokytojai ir bendruomenės vadovai neturi būti apsukrūs laviruotojai tarp įvairių priešingybių, negali būti nuošalūs dalykų stebėtojai, bet aktyvūs jų formuotojai. Bent jie turi turėti šviesos, rodančios kelią ir vedančios jaunimą į aktyvų dalyvavimą savo bendruomenės gyvenime ir darbuose. Tauta tik tiek yra tauta, kiek joje yra išvidinė vienybė ir susiklausymas, kiek jos nariai tarp savęs jaučiasi surišti kokiais nors pozityviais įsitikinimais ir pozityviomis pažū-roms dėl bendrai siekiamų tikslų. Jei šios išvidinės vienybės nėra, tai tikrumoje nėra daugiau ir tautos. Tai yra toks savaime aiškus dalykas, kad reikia ypatingai nemokančio mąstyti žmogaus, kuris nesuprastų, kad jei kas nors kartą yra apsisprendęs dėl savo tautos, tai turi galvoti ir veikti pagal šį apsisprendimą, veikti pagal tautinės gyvybės išlaikymo reikalavimus. Dar aiškiau, kad tuo atveju negalima tautos gyvybės ir kultūros išlaikyti visko neigimu ir griovimu.

Dar tenka pabrėžti, kad neigiamumo dvasia mums žalinga ir kenksminga ne tik savo aštriomis ir ryškiomis išraiškomis, bet ypač tais šimtais susilpnintų būdų, su kuriais mums tenka susidurti kas žingsnis. Svarbiausiai iš jų yra jau minėtasis pažiūrų ir nusistatymo neturėjimas ir nenoras apsispręsti ten, kur negalima neapsispręsti. Kiek kartų mums teko patirti, kad net atsakingi asmenys nenori sakyti tai, ką turi sakyti, ir nenori daryti tai, ką turi daryti, ir apie ką negali būti jokios abejonės, pasiteisindami, kad tai nebus populiaru. Šia prasme daug nusikalto pas mus kai kurie laikraščiai, kurie savo buvimą pagrindė tuo, kad su didžiausiu rūpestingumu sekė žmonių nuotaikas ir stengėsi rašyti tik tai, kas populiaru, o vengė rašyti apie tai, kas masėms galėtų nepatikti, nors tai būtų ir absoliučiai būtina.
Kad išvengtume nesusipratimų, reikia pabrėžti, kad nusistatymas prieš neigiamumą nereiškia nusistatymo prieš kritiką apskritai. Kritika yra būtina, ir mes čia taip pat kritikuojame. Bet kritika turi remtis atitinkamų vertybių hierarchijos pažinimu, kurios negalima iškreipti ar sukeisti. Ir jei kas nors, tai kritikas turi būti augštos kultūros žmogus, turi žinoti, koks yra svarbiausias kriterijus, pagal kurį visa matuojama ir vertinama, ir jis turi įžvelgti santykį tarp to, ką jis kritikuoja, ir tarp tos vertybės, pagal kurią kritikuojama. Mums ši vertybė, pagal kurią kritikuojama, gali būti tautinės gyvybės primatas.

6. Gyvenimas ir kultūra.
Estetizmo ir negatyvizmo analize ir kritika mėginame išaiškinti, kaip pas mus galėtų susidaryti sąlygos kultūrai kilti, o kaip augš-čiausią kriterijų šiai kultūrai vertinti mes pripažinome tautinės gyvybės primatą. Nėra abejonės, kad reiškinių, kurie pagal šį kriterijų galėtų būti vertinami, pas mus yra dar daug, ir kad daugelis labai mūsų tarpe iškeltų kultūrinių apraiškų įgautų visai nelaukto aspekto, jei būtų apžvelgiamos šioje šviesoje. Ilgiau sustoti prie šių reiškinių tačiau šiuo atveju negalima, ir kas jais domėtųsi, gali lengvai jų pats susirasti. Čia tat susidaro platūs darbo laukai mūsų mokytojams, mokyklų vadovėlių ruošėjams ir visiems lietuviškųjų reikalų tvarkytojams. Iš tikro, kaip buvo mėginta čia iškelti, kova dėl tautos gyvybės ir jos išlaikymo glaudžiai surišta su tuo, ką vadiname kultūros kilimu, o tai juk yra visų svarbiausias mūsų uždavinys. Todėl visų pareiga yra kovoti dėl šio kultūros pagilinimo, kurį sudaro mūsų tautos narių toks ugdymas, kad jie pajėgtų įžvelgti įvairiausių gyvenimo reiškinių tarpusavio sąryšį ir kad jie pajėgtų visą savo veikimą suderinti ir nukreipti į vieną tikslą—tautos gyvybės išlaikymą ir jai laisvės atgavimą.

Jei būtų norima konkrečiai suformuluoti idėjas, pagal kurias turėtų vykti visas mūsų darbas, tai jas būtų galima sutraukti į šiuos keturis reikalavimus.

2. Žmogus gali tapti pilnutiniu žmogumi ir kurti kultūrines vertybes, tik būdamas organiškoje vienybėje su savo tauta ir tvarkydamas savo gyvenimą pagal tautos gyvenimo sampratą.

2. Niekas neturi galvoti, kad pirmykščių kartų begalinė eilė yra gyvenusi ir kovojusi tik todėl, kad ateitų iki jo, ir po jo užgestų tautinės gyvybės liepsna. Joks tautos narys, kiek tai nuo jo priklauso, moterystėje neturi likti be įpėdinių.

3. Tarp mažos tautos narių turėtų ypač viešpatauti draugiškumas ir broliškumas. Didžiausias tat nusikaltimas yra tarpusavis skilimas, įskundimai ir išdavimai. Jei kas nors ir buvo klydęs, bet dabar sugrįžęs prie savo tautos, tai praeitis neturi būti minima. Nereikalingos tada kalbos apie atsiteisimą, bet turime žvelgti į ateitį ir atsiminti, kad kiekvienas lietuvis mums brangus.

4. Viena mintis turi būti aiški kiekvienam lietuviui: kad kiekvienas jo darbas būtų suderintas su tautos siekimais, kad jis susilaikytų nuo visko, kas bent iš tolo galėtų šiems siekimams kenkti. Pagal šį dėsnį turi būti tvar> komi tiek jo darbai, tiek jo žodžiai: turi vadovautis ne noru įgyti populiarumo, bet daryti ir sakyti tai, kas būtina, atsižvelgiant tik į tautos reikalus, ir nebijoti dėl jų patekti į nepopuliarumą.

Ne vienam gali atrodyti, kad mūsų čia nukrypta nuo temos: pradėta kalbėti apie kultūrą, o baigta visai kuo kitu. Iš tikrųjų nukrypimo čia nėra, bet yra tik mėginimas iškelti visus sąryšius ir apžvelgti juos, ir jei pradėjome kultūra, o baigėme kuo kitu, tai tokie yra dalyko tikrieji santykiai. Iš tikro, kultūra nėra kažkas izoliuoto, kabančio ore, ji neegzistuoja pati savyje, bet yra tik tautos gyvenimo apraiška, išaugusi iš tautos dvasios ir besilaikanti tautos gyvenime, be kurio jie negali išsilaikyti. Mūsų straipsnio tikslas kaip tik buvo iškelti ir apžvelgti šiuos sąryšius, reikalavimus, jų žinojimą ir pagal juos veikimą laikyti augštos kultūros svarbiausia žyme. Vienam kitam ši apžvalga gali atrodyti kaip nusikaltimas augš-tosioms dvasinėms vertybėms, ypač dėl to, kad jos tarsi palenkiamos vitalinėms—tautinės gyvybės vertybėms. Iš tikrųjų taip nėra. Dvasinės vertybės yra ir lieka augštesnės už vitalines, o pergyvenimai, kuriuos mums teikia dvasinės vertybės, yra nepalyginamai augštesni už visa tai, ką gauname iš vitalinių vertybių. Tai, kas įprasmina mūsų gyvenimą, yra augš-čiausios dvasinės vertybės, o vitalinės tik tarnauja joms, o ne priešingai. Žmogus prasideda tik ten, kur prasideda sugebėjimas pripažinti ir mylėti dvasines vertybes; priešingai—tas, kuris tarnauja tik vitalinėms vertybėms, kuris vertina tik medžiagines gėrybes, dar nėra pasiekęs žmoniškumo. Dvasinių vertybių pamiršimas arba jų paniekinimas todėl yra didelis žmogaus nuosmukis. Tikrasis žmogaus tikslas yra tarnauti dvasinėms vertybėms, siekti idealų.

Bet kokie yra šio tarnavimo reikalavimai? Pirmasis jų, kad žmogus iš viso būtų, egzistuotų. Todėl negalima atsisakyti galvoti apie tai ir rūpintis tuo. Bet šis rūpestis neturi virsti pats sau tikslu. Jis turi būti tik priemonė, kad žmogus galėtų gyventi žmogaus vertą gyvenimą.

Jei šio augštojo tikslo neišleidžia iš akių, tai žmogus niekada nepaskęs į praktinį materializmą. Taip pat, iš antros pusės, jei kas, tarnaudamas ir kurdamas dvasines vertybes, nepamirš vertinti individo ir tautos gyvybės, ją ugdyti ir išlaikyti, tai niekada kultūra negalėtų išsigimti ir nusmukti, o tautos išnykti. Tikrai augšta kultūra galima tik tada, kai išlaikomas visų vertybių derinimas ir jų hierarchinė santvarka.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai