Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VILNELES ISTORIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PAULIUS JURKUS   
IŠ PASAKŲ CIKLO APIE VILNIŲ

Tai atsitiko seniai seniai, kada galingi pavasariai suskrido į Lietuvą žaisti. Šokinėjo kalnais, braidė girias ir daužė ledinius ežerų langus, tirpino sniegą.
Pavasariai juokėsi griaustiniais, vėdavosi debesim ir nubėgo į laukus, kulnimis ardami žemę, padarydami plačias vagas. Išraitė jas tarp kalnelių, nugriovė skardžius, išraustė miškus ir, grįžę į augštumas, paleido susitvenkusį vandenį. Jis liejosi pro jų dideles gauruotas kojas ir ūžė sriautais į pakalnes.

—Skubėkite mūsų vagomis ir būkite Lietuvos upės! Apdovanojame jus garsiais vardais, versmių gausybe, pakrančių pušynais, sieliais, laivais ir nesibaigiančiomis dainomis.
Tada uždusę pavasariai susėdo kalnuose, atrėmė kojas į lygumas ir linksmi alsavo kvapiais vėjais. Bet štai vieno delne užsilikęs lašas vandens! Ir kur jį dėtį?
Nulaužęs karklą, įbrėžė vagą ir supylė.

—Keliauk ir tu! — tarė pavasaris garbiniuotais plaukais. — Ir ką duosiu tau, kai viskas išdalinta? Būk greitas ir linksmink visus!
Naujasis upelis nedrąsiai nutekėjo tolyn, sprūdo pro akmenėlius ir už vingio apsidairė. Aplinkui žolės, barzdoti žilvičiai. Paglostė vieno nukarusias šakas, suvilgė lapelius.
—Tu draugiškas, — mieguistai sušlamėjo karklas. — Tu mane gaivini, tai mūsų būriai įsikurs tavo krantuose.

Upelis suklego ir apsidžiaugė: geriau sruventi, nei skendėti ežerų dugne ir nieko nematyti. Įsismaginęs suverpetavo ir pamatė paukštę, tupinčią alksnio šakoje. Ji kraipė galvą ir čiauškėjo:
— Upeliuk, tu nesi gražus. Mačiau daug skaidresnių vandenų, bet tavo čiurlenimas panašus į mano balsą. Aš suksiu čia lizdelius.
Tai buvo lakštingala. Ir ji pragydo taip saldžiai, taip svajingai, kad upelis net sustojo, įsikibo į meldus ir klausėsi.
Nutilus paukštei, jis išsijudino ir skardžiai nupliuškeno tolyn, galvodamas: koks puikus pasaulis—gavau žilvičius ir lakštingalą!
Staiga niūrus šešėlis puolė į srovę, ir balsas sugriaudė:
— Kas tu, kaip vadiniesi, jei drįsti ateiti pas mane?
Šlaite stovėjo didelis išsiskėtęs ąžuolas.
— Nežinau .... neturiu jokio vardo, — nedrąsiai atsiliepė upelis.
— Aš draugauju tik su tais, kurie galingi ir garsūs. Eik iš mano akių!
Ąžuolas sušniokštė, pakėlė galvą į debesų platybes, upelis gi pasitraukė nuo šlaito ir nuplaukė tolyn susimąstęs. Jis nesuprato, kodėl turi gauti vardą ir būti galingas, kad pasauly ir taip gražu.

Netoliese pasilenkė baltuolis beržas, pašiūra vo šakom ir palingavo. Upelis sustojo ir nedrąsiai pasiguodė.
— Mes visi turime vardus, —atsikvėpė beržas. — Štai mane žmonės praminė svyruonėliu. Kai sutiksi juos, prašyk, tegu duos tau vardą.
Nuliūdo upelis, nematė nei žaliaakių žiogų, šokinėjančių pakrantės žolėje, neregėjo nei mėlynųjų drugelių, pakibusių melduose. Skundėsi jo bangos, skalaudamos akmenėlius: ką veiks pasauly, jei niekur nesuras žmonių.

Sutemo. Naktis ištiesė žvaigždynų tinklus viršum žilvičių ir beržų, ir upeliui buvo dar graudžiau. Prisiminė tolimus ežerus, jų žvilgančius plotus, ir jam atrodė, kad būtų geriau su jų vandenais drauge tyvuliuoti metų metais ir nieko nematyti, nei dabar vienam, nereikalingam, nežinomam skubėti pro kalnelius.

Jis verkė taip gailiai, kad pro ašaras neregėjo nei žvaigždžių, nei patekančios saulės. O su ja pakrantėje iškilo žmogus.
Jisai žiūrėjo į upelį ir negalėjo atsidžiaugti jo skaidrumu, jo purslų daugybe. Skandino rankas, pylė šaltą vandenį ant veido, ir upelis tik dabar suprato, kad sutiko žmogų. Susijaudinęs ir dusdamas, plaudamas rankas ir į krantą šokdamas, upelis prašė duoti jam vardą.
— Tave pavadinsiu Vilnele, nes tu sušiurpusi, suskubusi.

— Aš Vilnelė! — iš karto lengviau atsikvėpė upelis ir, nusišluostęs ašaras, suspindęs saulėje, nuplaukė, nuputėjo. Dabar visom pakrantėm skardeno savo vardą. Atėjo grakščios stirnos, rūstūs taurai, šernai, atkišę iltis, skroblai, jovarai ir pušys lingavo, bet jis neišsigando ir nesustojo. Atrodė, kad visą laiką taip verpetuos ir džiaugsis.

Kartą išvydo augštus kalnus. Ir kas Vilnelei — apsuko linksma ir norėjo skubėti tolyn, kai puolė į plačius vandenis. Persigando ir aiktelėjo.
— Nesibijok manęs, nerk tolyn, nes aš Neris. —Subangavo upė.
—Bet aš turiu savo kelią, nejaugi čia pasibaigsiu?— drumstėsi Vilnelė.
— Taip. Mes visi baigiamės. Aš surenku daugel panašių upelių ir nešu į vakarus, kur teka Nemunas, mūsų didysis tėvas. Jam atiduodu save ir jus visus. Jis keliauja į marias, kuriom nėra nei pradžios, nei galo. Tačiau tavęs neskriausim, priimsim į draugę. Sakyk, kaip vadinies?
— Vilnelė.
— Menkas ir negražus vardas! Kaip tu gyvensi, kuo pasižymėsi?! Manęs gi nesibijok, tau padėsiu, tik buk nuolanki ir mandagi, kaip dera mažam.
Vilnelė nesuprato kalbos, dar šoko verpetavo, kol pamatė, kad tikrai čia jos galas. Atsiduso gailiai ir vandenis atidavė Neriui.
Iš pradžios, iš tolimų, krūmais apaugusių pelkių, iš ežerų ir girios šaltinių vėl rinko lietų ir nešė pro žilvičius, aplenkdama puikuolį ąžuolą, draugaudama su beržu, skardėdama lakštingalom. Ji pamėgo savo vagą—kalnelius ir klonius. Skubėjo vasarą, drumstėsi rudenį, nerimo žiemą, prisidengus ledu, o pavasarį tai siautė, tai putėj o. Ir daugel vandenų ir daugel metų nunešė į Nerį.

Kartą, kai šlaituose miegojo girios ir žvėrys, kai danguje ilsėjos išsidriekę žvaigždynai, augštuose kalnuose pasigirdo keistas balsas. Pradžioje kažkas sustūgavo, ir aidas nuūžė slėniais, išgąsdindamas medžių viršūnes. Tada balsas stiprėjo ir stiprėjo, skleidėsi aplink, judino ruoplėtus ąžuolus, skverbės į žemės gilumą. Atrodė, kad visa — kalnai ir slėniai ir apsamanoję miškai — staugia ir staugia.
Vilnelė išsigandus budino Nerį ir klausė, kas tai galėtų būti.

— Nieko negirdžiu, — atsakė upė. —Niekas niekur nestaugia! Esi maža, visko išsigalvoji-
Bet Vilnelė nieko neišsigalvojo — ji tikrai girdėjo Gedimino sapno vilkus ir rytmetį matė patį valdovą. Jisai atėjo nuo kalno žvilgėdamas raguotu šalmu, sidabro sagtim, ir jo kalavijas plieskė gražiau nei saulė.
— Geroji upė, — tarė valdovas, — tavo šlaituose man vaidenasi geležinis vilkas. Čia pastatysiu miestą ir pavadinsiu tavo vardu. Jis bus Vilnius — mano krašto neramiųjų vilnių sugintas.
Upelis sušvytėjo, pliuškino vandenį, prausė valdovo rankas ir veidą ir nuplaukęs tuoj pasigyrė Neriui.
— Pasaka! — nutraukė ją didžioji upė. — Jei čia įkurs miestą, tai tik mano vardu pavadins.
Neris sušiurpino bangas ir galingai nušniokštė. Vilnelė gi suraibuliavo ir nutilo. Ji niekad nebesakė, ko vėjas švilpauja karkluose, ko rudenį rausta šermukšnių skiauteres. Ji laukė ir svajojo, kol kartą ties augštaisiais kalnais išgirdo jaučių maurojimą. Tada sustojo ir žiūrėjo, kaip gyvuliai, išstatę kupras, vilko sunkius didelius rąstus. Suėję žmonės krovė juos ir tašė, vakare užkūrė laužo ugnis.
Pamatė ir Neris kylančius dūmus ir paklausė:
— Kas ten dedasi?
— Ten auga mano miestas, - atsakė susijaudinus Vilnelė.
— To perdaug! Aš griebsiu jį ir nusinešiu! —susidrumstė Neris ir kėlė savu vandenis, liejo į slėnį, veržės į kalnus, bet nepasiekė linksmųjų ugniakurų. — Tegu, tegu! —putojo įtūžus. —Kada nors būsiu reikalinga miestui, tada visa prisiminsiu.

Neris surinko vandenis ir nuplaukė rūsti, o Vilnelė džiūgavo su lakštingalom ir žilvičiais. Išgirdo ir ąžuolas puikuolis ir tarė:
— Dabar tu garsi, jei miestui davei savo vardą. Aš turiu ten būti. Nunešk mano gilių ir išbarstyk.
Didysis ąžuolas šiauštelėjo šakom, pažėrė sėklų, o Vilnelė jas nešė į Šventaragio slėnį. Keliavo ten karklai, o lakštingalos susirinko iš visų pakraščių pažiūrėti, kaip atrodo tasai Vilnelės miestas. Jisai stovėjo kalno viršūnėje, iškėlęs pilies bokštus, leidosi pakopomis į slėnį, skleidėsi namų namais. Tenai baltais žirgais jodinėjo kunigaikščiai, didžiūnai garsiai trimitavo ragus. Aplinkui, per slėnį riesdamos, ramiai tekėjo Vilnelė ir šypsojos.


Vilnelė tikėjo, kad visada taip bus: jos vandeny sūpuosis laimingi miesto bokštai, ir Šventaragio slėnis ąžuolais didžiuosis, o lakštingalom niekada nepristigs giesmių.
Bet kartą lūžo karklo krūmai ir paukštės išsigando — nematyti ginkluoti vyrai kirto girią, klojo per Vilnelę. Jų kalva j ai buvo pikti ir barzdos šiurpios.
Vilnelė suprato ir nustėro iš baimės — tai kryžiuočiai! Jie nori sugriauti jos miestą!
Dusdama ir putodama puolė į Nerį, prašė tuč tuojau išlieti vandenis ir nuplauti priešus.

Neris nusijuokė:
—Tavo miestas, ko man rūpintis. Gink, jei gali, jei turi iš kur pasisemti vandens!
Drebėjo Vilnelė, jos akmenėliai verkė, prašė Šventaragio ąžuolų, kad jie šakom kapotų, kad lieknos pušys griūtų priešui ant kelio. Nors medžiai blaškėsi, bet priešai švytravo kirviais ir žengė pirmyn.
Tada iš krūmų pakilo lakštingalos ir skrido srove augštyn. Jos prašė ežerų ir pelkių miškų neramių šaltinių, kad atiduotų savo vandenis. Ir jie išgirdo Vilnelės šauksmą: išsijudino šimtmečiais miegoję gelmės, pelkės samanas nugręžė, girių versmės net akmenis išspaudė ir pasiuntė vandenį į mieptą.
Vilnelė susuko verpetus, puolė tiltus ir griovė, išsiliejus vertė karių stovyklas. Zvimbė strėlės, plakėsi kalavijai ir barzdos, bet srovė šlavė krantus ir nešė į Nerį. Priešo likučiai traukėsi ir dingo miškų platybėje.
Tada Vilnelė atsiduso, nuvalė pašlaites ir grįžo į vagą. Padėkojo paukščiam ir tolimiem ežeram ir vėl sūpavo atsispindinčius bokštus. Žmonės gi nešė vainikus, leido į jos srovę, džiaugdamiesi dainavo.
Neris nesiklausė dainų, šiurpiai purtėsi ir blaškė Vilnelės dovanotus žolynus ir išdidžiai pasakė:
—Jei priešas ateis iš kitos pusės, ką tu darysi?
Vilnelė įsižiūrėjo į augštumas, į pilies kuorus ir suprato, kad ten žemė, ten nėra vandenų, kurie saugotų jos miestą.

Ir nebedžiugino jos linksmieji laužai, medžioklių ragai. Ji mąstė, klausė žilvičių ir lakštingalų, ir rūpestis šiureno jos pakrantėm, lenkė beržo šakas. Tada ežerai prašė savo žuvim plaukti į gilumą, pelkės liepė meldam susiglausti, o šaltiniai skubėjo per girią ir rinko kiekvieną lašą. Jie siuntė vandenis į Vilnelę pamažu, kas dieną ir kas naktį. Ties kalnų kilpa Vilnelė išsitempė ir pradėjo ardyti žemę. Graužė tyliai ir išnešus skandino į Nerį.

Neris kartą pastebėjo, kad Vilnelė drumzlina ir nešvari, vargas su tokiu purvinu upeliu!
Vilnelė negirdėjo, kaip Neris plūstas ir keikia. Ji ir laiko neturėjo. Nematė nei miesto bokštų, nei prajojančių didžiūnų. Ji dirbo ir dirbo. Nebuvo nei pavasarių, nei vasarų ir nei žiemos, — buvo tik vienas darbas, kol įveikė kalną, pragraužė vagą.
— Dabar išsaugosiu Vilnių, — ji pasakė Neriui, puldama iš kitos pusės ir apjuosdama miestą.
Neris perpykusi net liejosi iš krantų, šniokštė, taškė Vilnelės bangas.
— Prakeikti mažieji! — Jie visada gyvena gudrumu. Dabar tau pasisekė, bet ar ilgam? Vistiek mano pagalbos niekada nesulauksi!
Vilnelė džiaugėsi. Jos vardas buvo minimas pilyje, ir visi prajojantieji iš tolo ją sveikino. Vakarais žmones rinkos į jos pašlaites, klausėsi lakštingalų, laukė patekant mėnulio.

Tai buvo gražiausios Vilnelės dienos, ir ji manė, kad niekada jos nesibaigs. Bet metai ėjo, iškeliavo Šventaragio ąžuolai, namai nusikėlė anapus jos krantų; dilo grindinys ir tiltai pavargo. Žmonės užmiršo, kas kadaise gynė jų miestą ir apjuosė vandeniu, nebenešė gėlių, nebedainavo. Į jos senąją vagą ėmė mesti šiukšles.
— Koks bjaurus upelis, —tarė kartą praeivis. —Kam jis reikalingas?
—Užversim jį! — nusprendė miesto valdytojai.
Vilnelė net aiktelėjo, prigludo prie akmenėlių ir tylėjo. Kai pasilenkė žilvitis nusiprausti, ji pasiguodė.
— Tu man gera, ir tavęs nepaliksiu vienos, atsakė jai šlamėdamas karklas.
— Tu nebereikalinga, — sušvokštė puikuolis ąžuolas. —Žmonės seniai jau turi ugnies ginklus, ir tu miesto neapginsi. Pasitrauk iš didžiųjų tarpo ir man daugiau nesirodyk!

Ir beržas liūdnai palingavo viršūnę:
— Pasitrauk, jei dar nori gyventi. Sustingo Vilnelė, jos gelmės apmirė! Ji
mąstė naktų glūdumoje, kad niekur neras paguodos be miesto bokštų. Bet ji nepakels ir tokio skausmo, kai vagą užvers.
— Aš pasitrauksiu iš miesto ir liksiu savo išsikastam take. Iš čia galėsiu matyti savo Vilnių.
Vanduo pasitraukė, ir vaga užgeso. Tada užvertė ją, sulygino, ištiesė gatvę. Vilnelė gailiai apsiverkė, kad nebemato puikiųjų rūmų, nebegirdi kalbų. Buvo vieniša, suspausta tarp didžiųjų kalnų. Ir nieko nebeliko, kaip ramiais vakarais skųstis lakštingalom, svajoti žvaigždėtom naktim. Ji pati nepastebėjo, kaip sraunios bangelės skaisčiai sužibo.
Jos žvilga, pliuška vidurdienio saulėje, sužėri auksu mėnesienoje ir kalba taip gražiai, taip ilgesingai, kad žmonės, toli išgirdę jos balsą, ateina į jos pašlaites, sustoję klausosi, kol sulaukia aušros.

Neris gi šalta pasitinka Vilnelės skaistumą. Prisiminus praeitį, pašaipiai nusijuokia ir susi-drumstus išplukdo vandenis iš krantų, užlieja buvusį Šventaragio slėnį ir vėl maurodama sugrįžta į savo vagą.
Vilnelė gi nieko neatsako. Ji tik spindi, tik čiurlena. Manė, kad bus užmiršta, bet ji pasidarė brangiausias Vilniaus papuošalas. Ji turi baltus akmenėlius — savo ašaras ir lakštingalas. Ir kas ją bent kartą matė, tas visada prisimins ir klaus: iš kur tas jos gražumas?


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai