P. VAIČIŪNO "PRISIKĖLIMAS" ČIKAGOS SCENOJE Spausdinti
Parašė St. Meringis   
čikagos scenos darbuotojų sąjungos dramos teatro premjera Jaunimo Centro salėje, 1960.111. 13 d.: Petro Vaičiūno 5 veiksmų komedija "Prisikėlimas". Dailininkas Jurgis šapkus, režisierius Antanas Rūkas, Kazio Ci-jūnėlio apšvietimas. Vaidino: Elena Blandytė, Julija Cijūnėlienė, Emilija Gepnerienė, Alė Koželienė, Ona Petravičiūtė, Elena Petrokaitė, Pranas Beinoras, Stasys Bernatavičius, Alfonsas Brinką, Algimantas Dikinis, Jonas Kelečius, Nikodemas Micius, Vacys Petrauskas, Edvardas Radvila ir Juozas Raudonis. Režisūros padėjėjas Pranas Beinoras.

Petro Vaičiūno komedija "Prisikėlimas" pirmą sykį iš rankraščio buvo vaidinta Kauno ir Klaipėdos valstybės teatruose; Kauno repertuare išsilaikė iki 1944 m. vasaros. Po to, maždaug po dešimtmečio, veikalą su pasisekimu statė Šiaulių valstybinis dramos teatras.

"Prisikėlimo" autorius, rečituoda-mas centrinio vaidmens lūpomis "prislėgtos dvasios, žmogaus svajonės prisikėlimą" ir panašiomis frazėmis suteikia raktą idėjai. Bandydamas iškelti menininko anuolaikiniame Lietuvos fone problemą, faktiškai tačiau šia problema tik žaidžia, jokio sprendimo nesiūlydamas. Tai tik dažnas, meno žmogui rodant simpatijas, P. Vaičiūno kūryboje tarp gyvenimo ir menininko konflikto iškėlimas.

Pagrįsta kiek naivia ekspozicija, komedija bematant virsta kunkuliuojančiu veiksmu, kurį rutulioja, be-sikeisdamos, melodraminės ir linksmos, netgi satyrinės situacijos, o įvairina bei šildo šešiolika savitų personažų.

Įprastu meistriškumu autorius kuria išradingas padėtis ir žiūrovus patraukiančią sceninę teisybę, besiribojančią su psichologine. Komedijoje apstu melodraminio elemento — perdėjimo ir sentimentalumo bei quantum libet netikroviškų užmezgimų, kuriems surandomos hipnotizuojančios atomazgos. Vietomis praskamba romantiškai šiltas patosas.
"Prisikėlimas" — ne vien originalaus turinio bei formos sceninis kūrinys, bet ir dėkinga kuriamajam aktorių darbui žaliava. Petras Vaičiūnas nemenkai juk talkininkavo vaidybos šedevrams pagimdyti: tiek ir tiek Lietuvos aktorių jo dramaturgijoje buvo pagimdę neužmirštamus vaizdus ir charakterius!

Komedijos turinys yra pramanytas, raizgytas, nepretenduojąs į tikrovę, tačiau sukeliąs lietuviškos realybės aliuziją. Nors kai kuriuose P.
Vaičiūno veikaluose pabrėžiamas "aktualumas" šioje komedijoje nėra akcentuojamas.

Rašytojas pasilieka ištikimas žmoniškumo idėjos kėlimui — būdingam kūrybos bruožui — tai atskiras pliusas.
Šioje apie "karstą ir prisikėlimą" komedijoje temos atžvilgiu operuojama vieno menininko skyrybų ir naujos, prasmingesnės meilės epizodu. O lošimo lentoje, be herojaus-skulpto-riaus, stumiamos jvairialytės figūros: miesčioniškai menkadvasiškų palinki, mų žmona, šią moterį paviliojęs turtingas vertelga, menininką pamilusi jauna čigonė ir tą čigonaitę savo meile persekiojąs čigonas, trys miestelio ponai, vienuolė, užsienyje studijas baigusi pianistė, gėlių garsus au. gintojas, policininkas, laikraščio reporteris ir t.t. Tie personažai — spalvingiems charakteriams puikus lipdymo molis: aktoriškam kūrybingumui akstinas.

Melodramai niekad nepakenkiąs eg-zaltavimas, savotiška "egzotika" ir panašios teatrališkumu per se žiūrovų masėms paveikti priemonės "Prisikėlime" naudojamos nešykščiai: laimę nešanti Paryžiaus paroda iš mi-nisterių (!) laiškai ir telegramos, čigonų gimtąja kalba pašnekesiai, vienuolės duktė, Purvynės gatvės pavertimas Gėlių gatve, gyvojo žmogaus į "karstą" atsigulimas et cetera — vis naujos ir naujos bengališkos ugnys! Tai nėra vyksmo stumiamoji galia, tik ūmai sprogstąs melodrami-nis fejerverkas, kuris pabyra, žvaigždėmis nušviečia ir užgęsta, sukėlęs, momento "nepaprastą" įspūdį.

Beveik visi komedijos personažai— melodraminiai karštesnio temperamento žmonės, sugebą valdytis, iš viršaus ramūs, tačiau, kai aistros užvaldo ar kai kovoja už savąją "teisybę", emocijų slėpti nelinkę.

"Prisikėlimo" kompozicija ištęsta. Gal kad vaidintojams būtų daugiau progų pasireikšti, gal kad žiūrovams dovanojus ilgiau trunkantį pasismaginimą. (Publika, matomai, būtų smalsi net ir šeštajam komedijos veiksmui, nes penktojo veiksmo uždangai nusileidus, dar lieka pakankamai neišnarpliotų painiojimų).

Čikaginį "Prisikėlimo" pastatymą režisavęs Antanas Rūkas į komediją yra pažvelgęs kaip į pramoginį farsą. Atmetęs melodraminį romantinį sultingumą, veikalą nukreipė į paviršutiniškumo bėgius. Petrui Vaičiūnui taip būdingas gėrio ir blogio (šviesos ir tamsos) susikirtimas, šių dviejų pradų konflikto auginimas bemaž neryškinamas, nebent praskamba personažų replikose ar tiradose. Pirmųjų veiksmų baletinės šokinėjimo (ir pozicijos po kiekvienos replikos keitimo) mizanscenos, vaidinimui įpusėjus virtusios statinėmis ar stilizuotai paralelinėmis, vėl sugrįžta į blaškymosi sūkurius, o priešpaskutinėse veikalo scenose tenkinasi bejėgiu pusrutulyje išsirikiavimu. A. Rūkas mėgsta ir būna išradingas dviejų personažų sceninėje aikštėje padėtyse, bet dar neįveikia masinių, finalinių (lygiai kaip ir "grįžtamo bangavimo") padėčių. Pasitenkindamas nenuodugnumu, vengia kontrastų, nesukelia stipresnių konfliktų, gilesnius išgyvenimus nukreipia į ramų ar pašaipingą rezonavimą. Panašioje režisūroje Petras Vaičiūnas atrodo nepilnas ir nevisapusiškas. Nors autorius ir nebuvo sužlugdytas (nes sugeba išlikti žiūrovus pavergiąs bet kurioje interpretacijoje!), tačiau tenka manyti, jog vien "žaidimu" apsiribojimas nėra tikras "Prisikėlimui" vaidinti būdas.

Jaunimo Centro scena neproporcingai augšta. šiaip skoningi, Jurgio šapkaus panneau pavidalo, dekoratyvūs scenos gilumoje "papuošimai" yra abstraktūs, nesukelia veiksmavietės nuotaikos, tik sceną dar labiau augš-tiną. Verti pagyrimo: efektyvi Prisikėlimo skulptūra, dailininko išradingumas keliuose veiksmuose panaudojant (netgi "karstui") tuos pačius negausius meblių elementus, žiūrovams gal nesusivokiant, jog tai yra vis tie patys baldai. Įdomus ir Bar-vos vasarvietės kambario primityviomis priemonėmis išsprendimas. Vienok, išskiriant du pirmuosius veiksmus, sceninė aikštelė atrodo per tuščia paversta arena; tai ypač jaučiama Algaudo oranžerijoje, kur būtų naudingas priešybės su skulptoriaus dirbtuve (" čia gi tikros kapinės") pabrėžimas—ramumo atmosfera, šiltas jaukumas.

Apšvietimas, tuos pačius prožektorius nukreipiant į dekoratyvius fragmentus bei baldus, o taip pat ir į vaidintojų veidus, yra taisytinas, nes vaivorykštės spalvomis vargina. Aktorių veidai yra būtini ramesnio, minkštesnio šviesomis išryškinimo, ir jie svarbesni, negu baldo ar panneau "vaidyba". Panašus apšvietimas retkarčiais tinka baletinio spektaklio momentams, bet nėra priimtinas draminio veikalo vaidinimui.

Grįžtant prie režisūros, nesinorėtų nutylėti, jog Čikagos "Prisikėlimo" pastatyme pasigendama ne vien gilesnio traktavimo, bet ir tvirtesnio spektaklio kompozicinio piešinio. Lygiai ir kitų pamatinių režisūros da. lykų: skirtingos veiksmų atmosferos, iškilimo taškų, vaidybinių akcentų, gėrio ir blogio kovos linijos, charakterių ir t.t. Antanas Rūkas tenkinasi teksto "švelniu" ar juoką turinčiu sukelti iliustravimu ir yra linkęs nekomplikuotiems forminio pobūdžio sprendimams. Vaidintojai jam gal tėra marionetės, kurias įpareigoja arba energingai judėti, neleisdamas nei sakinio vienoje pozicijoje ištarti, ar verčia atsisakyti bet kurio psichologinio pagrindo. Dėl to turinys ir forma nueina skirtingais keliais. Pastatyme nestinga "rezultatų" ir specifinio manierizmo, šiaip spektaklis disciplinuotas, ritminiu atžvilgiu dažniausiai guvus, nesunkai žiūrimas, bet paliekąs pramoginio vaidinimo įspūdį.

Išbraukdamas čigono vaidmenį, A. Rūkas nuskriaudė "Prisikėlimo" melodraminį vešlumą, atėmė dalį "egzotikos", o Maros scenoms (ypatingai ketvirtame veiksme) taškus. Komedija dėl to nustojo dar vieno vaičiūniško "fejerverko."
Prieš pradedant vertinti paskirų vaidintojų pastangas, norisi sugrįžti prie režisūrinio diktato, iškėlusio "tamsiuosius" personažus, mažaspal-viais padariusio "šviesiuosius". Čika-ginio pastatymo žiūrovams ar tik ne turtingas Barva pasidarė moralinis veikalo didvyris? Ar nebuvo į antraeilį planą nustumti skulptorius Alna, gėlių mylėtojas Algaudas bei energinga ir kilnių sumanymų jo duktė Cilė? Netgi ir tarnaitė — autoriaus patronizuojamo kaimo atstovė— nukelta į "tamsiąją" pusę, paversta groteskine ar (priklauso nuo skonio) klounados figūra. Vargu įtikėtina, kad panaši tarnaitė galėjo būti skulptoriaus pastogėje, o ypač Barvos vasarvietėje, pakenčiama ir kad jos poelgiai Alnienės bei kitų liktų toleruojami.

Iškeltina dar ir kita naujenybė. Trečias ponas—kovotojas už gėrį ir teisybę, paverstas senosios kartos inteligentu. Tai, berods, originali interpretacija, nors, autoriaus norais, personažas turėjo būti naujos gadynės atstovas, šviežio idealizmo reprezentantas. Įvykdyta metamorfozė, tiesa, padėjo iškilti rolės vaidintojui, tačiau klausimas: nejau įsivaizduojamoje Lietuvoje vien tik senesnio amžiaus žmonės buvo tiek energingi, kad surasdavo savyje įkarščio kovoti su būties negerovėmis?

čigonė Mara — egzotiška ir neeilinė a-menybė, gal net simbolis. Kai Lietuvos meninėse scenose Maros vaidmeny dvi pirmaujančios aktorės sukūrė žanriniu bei emociniu požiūriu niuansuotus charakterius, čikaginėje interpretacijoje toji, anot autoriaus, "čigonės duktė" virto tik per gausių, monotoniškų pasišvaistymų vykdytoja. Tai jau veikalui minusas.

Tenka iškelti E. Blandytės, J. Raudonio ir N. Miciaus per šį spektaklį iš ankstyvesnio sustingimo atsipalaidavimą — vertinga režisūros pagalba.

Kai dalis personažų paversta su aplombu šnekančiais manekenais, o kita dalis — isteriškai besiblaškančiais šokėjais su įkyriai ir betiksliai mosikuojančiomis rankomis, trečiaeiliai vaidmenys (Irmos motina, policininkas) pasilieka gyvenimiški. Gaila, jog kai kurie vaidintojai scenoje pasirodo bei iš veiksmo vietos pasišalina dvasioje tušti (laimingą išimtį sudaro Alg. Dikinis ir dar pora dalyvių). Keli jų, paskutinę repliką pratarę, išsijungia iš akcijos ir, lyg susigėdę ar atsiprašydami, be tikslo nuslenka į užkulisį.

Atskirą vietą komedijoje užima vienuolės Sesers Angelijos vaidmuo. Jis yra aiškiai melodraminis, dirbtinai jungiąs vyksmą, galįs žiūrovus "pavojingai" nuteikti, jei veikalas vaidinamas farsiniuose tonuose, nepa-naudojant melodramai specifinio sen. timentalumo. Šį teigimą patvirtina Algaudo ir vienuolės Angelijos scena, išplaukusi iš pirma to buvusios rezonieriškai ir pašaipiai skambėjusios situacijos. Iš anksto neparuoštas motinystės faktas kai kuriuos žiūrovus šokiravo, nors tai ir nebuvo autoriaus intencijose.

"Prisikėlimas" reikalingas veikalo pradžios ir užbaigos bendrumo — ištisinio veiksmo, čikaginėje vaidybinėje versijoje to "poliusų vienijimo" nėra buvę. Vaidinimas beveik tuščioje scenoje komediją dar labiau iškėlė į farsinį pobūdį.

Apie atskirus "Prisikėlimo" vaidintojus
"Kilniųjų" (autoriaus remiamų!) vaidmenų interpretatoriai: Alna, Al-gaudas, Mara, Cilė ir Trečias ponas — bemaž tevaidino tik komedijos tekstą, šioje grupėje talentu ir technika pajėgiausias buvo Algimantas Dikinis (skulptorius Alna). Nors neparodė nei persikeitimo, nesudarė draminio vaizdo, neišnaudojo rolės "stumiamos jėgos". Grynai komedi-jinis charakterio traktavimas, gal ir per jaunatviška išvaizda pakenkė bū. do gilumui ir Alnos konfliktui su aplinka atskleisti. Alg. Dikinis labiau priminė jaunąjį "Naujųjų žmonių" Zigmą Sakalą, negu kad "Prisikėlimo" centrinio vaidmens vaizdą. Skulptoriaus sielvartas ir neviltis, jo dvasinis palankioje atmosferoje atgimimas paskendo lengvų pašaipų ir išdykavimų smaguriavimuose.

Algaudas, lipšnus žmogus, jautrus grožiui ir retiems augalams, nepakeliąs niekšybės, išauginęs pagarsėjusių vyrų būrį — vienas pačių gražiausiųjų Petro Vaičiūno dramaturgijos charakterių. J. Kelečius iš daugelio to seno esteto bruožų, kurie aiftkūs iš veikalo teksto, nepasirinko, regis, nei vieno. Jisai taurųjį Algaudą teapdovanojo tiktai ekscentriškumu ir šv. Vito liga, lygiai kaip ir keistu bukaprotiškumu. Lieka mįslė, kaip tasai sodininkystės stebukladarys tomis drebančiomis rankomis sugeba lepinti net į užsienio parodas siunčiamas gėlių atmainas? J. Kelečius apskritai yra palinkęs sugalvotais pokštais ir "atsila-pojimais" pavaizduoti bet kurį charakterį. Vaidmeny šį sykį vaidintojui parūpo juoką galinčios sukelti replikos, o pats charakteris dar laukia įdomesnio atskleidimo.

Elena Blandytė čigonę Marą vaidino be ilgesnio pasiruošimo, pavaduodama kitą, dėl fizinių priežasčių negalinčią spektaklyje dalyvauti, aktorę. Pirmame veiksme buvo savita, įdomi. Vėliau, įkyriai kartodama formą, be naujų spalvų ir be poteksčių, pasidarė vienoda bei nuobodi, o paskutiniame veiksme dargi ir blanki. Nors vaidybiškai pasiekta nebloga pažanga.
Stasys Bernatavičius Trečiojo pono vaidmeny gal buvo įdomiausias ir lietuviškai tikrovei artimiausias tipas —spektaklio bei asmeniškai vaidintojo laimėjimas! Kad ir prasilenkta su autoriaus sumanymu, bet laimėta.

Alė Keželienė—Cilė, Algaudo duktė, — didelių galimybių rolė. Ne jaunos vaidintojos kaltė, kad vaidmuo buvo sumenkintas ir nebuvo išryškintas įdomus charakteris. A. Keželienė turi malonų balsą, pakankamai patraukli ir nuoširdi, turėtų neatsisakyti vaidybinių pastangų.
"Tamsiųjų" personažų junginį "Prisikėlime" sudaro: vertelga Barva, du miestelio ponai ir skulptoriaus žmona Irma. Pastaroji prie grupės jungiasi dėl savo nepastovumo, silpna-dvasiškumo, materialiems išskaičiavimams palinkimo.

J. Raudonis Barvos rolėje — lankstus ir komedijine prasme pretenzingas. Kadangi personažo daromos skriaudos bei kiti negeri dalykai režisūros buvo palaiminti, o piktadarybės pripažintos tik smagiais išdykavimais, vaidmuo žiūrovuose pasipiktinimo nekėlė.
Du miestelio ponai "kombinatoriai" paversti greičiau scheminėmis kaukėmis, negu gyvais, apsukriais ir savanaudiškais subjektais. Vaidybiškai įdomesnis ir vaizde tikresnis bei įtikinamesnis buvo Edv. Radvila. Jisai, pakely į žymesnį vaidybinį laimėjimą, deja, neturėjo histrioniškai stimuliuojančių įteigimų. Antrojo pono vaidmenyje Alf. Brinką pasirodė sausesnis ne tik vaizdu, bet ir vaidyboje, kur buvo jaučiamas apsimeti, mas. Padėčių sukaustymo ir abiejų tipų "nusausinimo" dėka neatsirado ir žanriniu atžvilgiu sultingų spalvų.
Irmos, skulptoriaus neištikimos žmonos, rolei būtina patyrusi aktorė, nes vaidmenį tenka ypatingai "daryti", t.y. vaidybiškai praplėsti. Julija Cijūnėlienė, klusniai besilaikiusi re-žiūros direktyvų, darė, ką pajėgė, o-peravo nesudėtingomis priemonėmis. Dirbo atsidavusi ir, reikia tikėtis, kad ir toji monotoni mėgėjiška vaidyba suteikė pamoką ir padės vaidintojai bręsti.

Skirtingų tikslų vienuolės Angelijos rolė, kurią vaidino O. Petravičiūtė, neužtikdavo scenoje palankios bei paruoštos atmosferos, todėl ir personažo scenoje pasirodymai būdavo lyg tam, kad vyksmas būtų "kažkuo" paįvairintas. Tikrumoje vaidmuo (melodraminis fejerverkas!) yra ne tik sunkus, bet reikalingas ypatingo režisūrinio dėmesio ir tinkamų akcentų. Ona Petravičiūtė buvo sausoka, santūri ir savyje neveiksminga, nors dėl to priekaišto jai daryti gal ir nedera.

Antraeiliai ar trečiaeiliai vaidmenys: Irmos motina (gėles Algaudo žydinčioje viešpatijoje prižiūri), reporteris, policininkas, žmogus iš Centro.
Iš šių vaidintojų išskirtinas Vacys Petrauskas, geros intuicijos ir pergyvenimų teisybės atstovas. Jo judrusis žinių laikraščiui gaudytojo vaizdas primena a.a. Juozo Monkaus, vieno pirmųjų šio vaidmens interpre. tatoriaus, vaidybą. Gal tai vien atsitiktinumas, gal režisieriaus anksty-vesniems įspūdžiams nusilenkimas, tai nei kiek nemažina V. Petrausko ver-satiliškumo bei charakterių vaidmenims daugpusiško gabumo.

Em. Gepnerienė—motina buvo realiai paprasta. Policininkas N. Micius teigiamai atsipalaidavęs, — įtikinamas, savaip jaukus bei vaičiūniškai šiltas. Jo trumpas epizodas buvo farsinėje aplinkoje — prošvaistė. Pr. Beinoras — žmogus iš Centro, mėgėjiškai blankesnis, neatnešė į finalą deus ex machina melodraminio majestoto ar "galingųjų augštybių" nuotaikos.

Išimties keliu minėtina E. Petro-kaitė — tarnaitė. Ji sodriai improvizavo, karikatūriškai iškreipė vaidmenį ir kiekvienoje scenoje iškris-davo iš veikalo. Norisi net įtarti, jog iš antraeilės rolės stengtasi išspausti išskirtino dėmesio vaidmenį: akompanimentą paversti vedama melodija, šaržavimas, kad ir iššaukiąs publikos juoką, buvo ne vietoje, o tipas visiškai netinkamas.

Čikaginis "Prisikėlimo" spektaklis, skirtas nesenai mirusio autoriaus atminimui pagerbti, gal galėjo scenoje atkurti rašytojo tikslus, t.y. iškelti jo kūrybos specifiškumą — kovą su piktžaizdėmis ir meno žmogaus gyvenime misiją. Petras Vaičiūnas savo komedijoje nejuokina, bent tai nėra jo pamatinis tikslas — ir tai turėtų būti pastatymo kamertonas, kurio aiškus skambėjimas, deja, nebuvo išgirstas. Moralinės problemos liko užtušuotos, draminis (ar melodraminis) veikalo pobūdis paneigtas. Tai yra nemenkas paklydimas, kurio neišper-ka net tariamas pastatymo originalumas.
St. Meringis.