KALVOS IR LANKOS Spausdinti
Parašė Administrator   

Albinas Baranauskas: KALVOS IR LANKOS. Knygyno "Spauda" leidinys. 1959. 155 p.
Autorius tituliniame puslapyje padėjo tokią paraštę, nusakančią šios savo knygos pobūdį: "Tolimo Suvalkijos kampelio žmonės ir gamta".

Dabartinis veikalas savo nuotaiko. mis panašus į pirmą Albino Baranausko rinkinį —"Sniego platumas". Ten buvo novelės. "Kalvose ir lankose" novelių kaip ir neliko. Prie jų tiktų pirmas čia įdėtas dalykas—"Teisingasis skolininkas", ši novelė yra tarsi atplaiša iš "Sniego platumų." Be jos, "Kalves ir lankos" būtų vieno žanro knyga, būtent — beletristinių apybraižų ir vaizdų. Vietomis j tuos vaizdus įpinama šiek tiek akcijos, kaip "Durpkasių dienose Stirna-balėje, tuo tarpu kai "šniokštimai ir šlamesiai" ir "Paupiai, karklai ir čiurlenimas" yra gryni aprašymai, kurių stiprybė yra nuotaikingumas, tikslumas, humoras ir šiluma savo gimtinės velėnai.

Tokių beletristinių apybraižų apie vietas ir žmones kitų tautų literatūroje galime rasti kiek norint. Sakysime, šioje srityje itin gerų autorių turi ispanai. Mums tačiau tai kartais pasivaidena lyg naujiena. Gal dėl to čia ir atsirado vienas nesusipratimas. Kaip rašo "Naujienos" (balandžio 23 d.), per iškilmes Hamiltone, įteikiant šių metų Rašytojų draugijos premiją, jury komisijos narys J. Kardelis iškėlė motyvus, kodėl kiti vertingesni autoriai atkrito komisijos akyse: "Esą, pirmojo (A. Baranausko) kūryboje dar daugoka žurnalistikos, kuri turi maža ryšio su grožine kūryba. Jo kūriniuose, esą, dar daugoka reportažiškos paišybos... Visai ne-kvestijonuojant premijos paskyrimo tikslumo, negalima nesistebėti tokios nuomonės neapdairumu ir nepagrįstumu. Tikimės, kad ji neatspindi visų komisijos narių pažiūros. Pagal tokią sampratą, iš lietuvių literatūros tektų išbraukti žemaitės ir Donelaičio aprašymus, daugel vietų iš Vaižganto beletristikos, gerą pluoštą iš Jono Meko idilių, ir panašiai. Albino Baranausko privalumas tasai, kad jis susikūrė Lietuvos kampelį, kurio geografijos knygose gal ir nerasi, bet kuris yra tikras ir žavus autoriaus meninių sugebėjimų dėka. Net ir atidžiai jieškodami, "Kalvose ir lankose" vargiai berasime žurnalistinio stiliaus žymių, kurių tačiau neišvengia ne vienas kitas mūsų beletristas.

Kokios tad Albino Baranausko savybės ?
Didele dalimi jos yra tos pačios, kaip "Sniego platumose", tik su tuo skirtumu, kad dabar jo žanras kitoks. Tai provincinės literatūros pavyzdys. Albinas Baranauskas savo vaizduotėje susirado vietas ir žmones, kuriais jis gali žavėtis ir apie tai mums papasakoti. Tai savaip poetinis pasaulėlis. Iš tolybių žiūrint, kartais jis atrodo lyg įstrigęs tradicijoje ir praeityje, nelyginant koks vabalėlis gintare. Autorius drauge yra realistiškas, tikslus, pastabus ir savo kampelio tikrovę regįs ligi smulkių detalių.

Albino Baranausko knygos veikėjai yra ne tik žmonės, bet ir visa gamta, intymiai pajausta. Tai peizažas, medžiai, upelis, tiltas, paukščiai, vėjas, debesys, perkūnija, naktys ir dienos, čia autorius kaip tik mums atskleidžia savąjį, originalųjį įnašą, kurio spalvinių atgarsių mūsų raštuose nedaug berastum. Tai veikale atliepia poetine nuotaika ir originaliu, sodriu vaizdingumu, kaip štai: "Prieš saulėleidį kalvas visai apsėmė rausva migla, nebevirpanti, o tiršta ir sloginanti, lyg ore sustingusios dulkės" (113 p.) Autorius mėgsta aprašymus, juos pateikdamas su grakščiu mostu ir su humoru. Jo aprašymams ir variacijoms dera visa kas: ir varlių kurkimas, ir klėtys, ir aruodai, ir vėjų dainos, ir durpkasių triū. sas, ir žąsų maudymasis upėje, čia kaip pavyzdį pakartosime ištrauką apie žąsis: "Žiūrėkite, kaip viena paskui kitą, iš troškulio pražiotais snapais, kraipydamos uodegas jos traukia pievomis braston (gylių nemėgsta dėl stataus, nenugalimo kranto), kaip paskui stabterėja ir laukia, kol senis žąsinas, pulkelio vadas, pirmasis nenusikrapštys žemyn, apsiversdamas smėlyne ir nusirisdamas stačiai galva į vandenį. Viena po kitos nerangiai seka jo pavyzdį, kiekviena taip pat versdamasi kūliais nuo krantelio. Įbridusios jos pariečia kojas ir girkšnodamos plūduriuoja, te-pajudindamos irklus tada, kai srovė ima sukti atbulas ir nešti iš brastos. Vos viena, antra, nurijusios gurkšnį, tesušvagžda nuo kaitros ir miežių varpų užkimusiu balsu. Rodos, taip ir mirks jos čia iki vakaro, tėkmės liūliuojamos" .. (76-77 p.)

Albino Baranausko kūryba lydima nuolatinio pustonio: lengvo, skaidraus humoro, kuris nusidriekia per visą jo knygą. Kartais jis savo humorą išplečia į situaciją ar epizodą, kaip tai yra su bernu, kuris po ilgų įvadų ir pasiruošimų visa, ką turėjo išlieti iš savo širdies, suveda į šiuos kelis žodžius: ". . . jis iššovė kimiu iš sumišimo balsu: —šaltupių kaime buvo atsitikimas, kad vytas mirtinai užkuteno mergą!" (140 p.)

Albino Baranausko kalba ir sakinys yra klasiško raiškumo. Jo kalboje jaučiamas išprusimas ir kultūra. Reikale jis nevengia pasigauti ir lengvo tarmiškumo dialoguose. Jo periodinių sakinių bangavimas yra
pavyzdingas ir dabar mūsų raštuose bsveik retenybė.

Visa tai yra gražios savybes. Drauge negalima išvengti jausmo, kad Albinas Baranauskas šios rūšies kūryboje jau yra pasakęs, kg. turėjo tarti, ir kad dabar jam tektų savo jėgas išbandyti platesnėje drobėje. Grįžtant prie dabartinės knygos, dar galima pažymėti, kad joje vietomis aptinkame pasikartojančių scenų (lietus ir perkūnija). Plačiau žvelgiant, "Kalvose ir lankose" gal jaučiamas ir tam tikras lukštas, kurį sudaro įstingimas tradicinėje, lyg apžavėtoje praeityje, kur tartum ir laikas nustojo tekėjęs, neliečiamas dinamiš-kesnių papūtimų ir dramatiškesnių sukrėtimų bei prasiveržimų.
Aug. R.