| |
|
|
|
Parašė William Shakespeare
|
TREČIAS VEIKSMAS
III SCENA: SALE PILYJE
(Įeina Karalius, Rozenkrancas ir Gildensternas)
KARALIUS:
Nemėgstu jo; bet ir saugumui mūsų
Jo siautėjimas gresia. Pasiruoškit;
Kelionės raštus gausite tuojau,
Ir jam reikės išvykti su jumis
Į Angliją. Mums padėtis neleidžia
Pakęst vis augančios grėsmės jo šėlsmo
Arti savęs.
GILDENSTERNAS:
Gerai, mes pasiruošim.
Juk tai šventų švenčiausia baimė saugot
Tiek daug žmonių, kur minta ir gyvena
Tik Jūsų Didenybės gerumu.
ROZENKRANCAS:
Jau net ir paprastas žmogus privalo
Visomis savo proto jėgomis
Pavojų vengti; tuo labiau tasai,
Kurio dvasia tiek daug gyvybių laikos.
Mirtis valdovo, tartum sūkurys,
Nutraukia viską su savim į gelmę.
Tai lyg didžiulis ratas, kurs, aukščiausioj
Kalnų viršūnėje iškeltas, laiko
Galingais savo stipinais daugybę
Prikibusių mažų daiktų, kurie,
Šiam krintant, griūva su baisiu trenksmu,
Dalindamiesi likimu kiekvienas.
Karalius net neatsidūsta vienas.
KARALIUS:
Prašau skubiausiai rengtis į kelionę;
Tik šitaip mes supančiosime baimę,
Kuri dar vaikščioja laisva.
ROZENKRANCAS ir GILDENSTERNAS:
Skubėsim.
(Abu išeina. Įeina Polonijus)
POLONIJUS:
Dabar pas motiną jis eina, Pone.
Už kilimo užlindęs paklausysiu,
Kas bus; užtikrinu — jinai sudraus.
Tad, kaip jūs sakėte, ir išmintingai,
Gerai bus, jeigu dar kas nors išgirs,
Be motinos, kuri iš prigimties
Jau šališka. Dabar — sudie, Šviesybe.
Prieš gulant jums į lovą aš ateisiu
Pranešt ką sužinojau.
KARALIUS:
Ačiū, Pone.
(Polonijus išeina)
O, kaltė mano šlykščiai dvokia dangui;
Ją slegia pats pirmasis prakeikimas:
Užmušti brolį! Melstis negaliu,
Nors ir valia ir noras lygiai traukia.
Tvirčiausius siekius parbloškia jinai,
Ir aš tarytum prieš du darbu stoviu
Ir nežinau, kurį pirmiau pradėti.
Kažin, jei toji prakeikta ranka
Pažliugusi nuo brolio kraujo būtų,
Ar nepakaktų danguje lietaus
Nuplauti ją baltai — kaip sniegas.
Kam gi Tuomet malonė, jeigu ji nuo pikto
Neapgina? Argi malda neturi dvigubos
Jėgos: neleisti kristi ir išmelsti
Malonę puolus? Nusidėjau — taip;
Dabar pakilsiu. Bet tik kaip man melstis?
"Atleisk man šlykščią žmogžudystę!" Ne,
Ne taip: juk aš tebeturiu dar viską,
Dėl ko tai padariau: karūną, garbę
Ir moterį. Ar gali būti kam
Atleista, kaltės pelną pasilaikant?
Tik šiam pasauly nuodėmės ranka
Auksuota taip dažnai nušluoja teisę,
Ir pikto pinigas nupirkti gali
Įstatymą. Bet taip nėra augštai;
Tenai kiekvienas veiksmas pasirodo
Toks, koks yra; tenai ir mums reikės
Kaltes, prieš jas akis į akį stovint,
Paliudyti. Ir kas tada? Kas lieka?
Bandyti atgailos jėgas? Bet kam,
Jeigu iš tikro negali gailėtis?
O, juoda kaip mirtis širdie! O, būvi!
O, siela, spurdanti dervoj, ir vis
Gilyn! Pagalbos, angelai! Bandyk!
Sustingę keliai, lenkitės!
Širdie Plienine, tapk minkšta kaip vaiko gyslos!
Gal viskas bus gerai.
(Atsitraukia ir klaupiasi. Įeina Hamletas)
HAMLETAS:
Galėčiau juk aš jį dabar, kai meldžias;
Gerai — dabar! Bet jis nueis į dangų;
Ir tai bus kerštas! O kažin? Štai niekšas
Nužudo mano tėvą ir už tai
Aš, jo vienintelis sūnus, tą niekšą
Siunčiu į dangų!
Tai būtų žudymas už pinigą, ne kerštas!
Jis mano tėvą paėmė iš puotos,
Pačiam aistrų žydėjimo gegužy.
Kaip jam dabar — težino tik dangus,
Bet viskas sako, mintyse apsvarsčius,
Jog ten ne kas. Argi tai būtų kerštas
Jam smogti atgailos metu, kuomet
Jo siela pasiruošus į Anapus? Ne!
Atgal tad, karde, ne dabar! Jam smok,
Kai girtas miega, kai įsiutęs;
Kraujožagos linksmybių lovoj; lošiant,
Kai plūstasi — tokiam veiksme, kuris
Išganymui neruošia, — taip, kad kulnys
Į dangų trenktų, kad jo siela būtų
Juoda kaip pragaras, kurin jis eis.
Manęs jau laukia motina. Bet tai
Prailgins tau kančių dienas tiktai. (Išeina)
KARALIUS:
(keldamasis)
Tik žodis skrenda, ne mintis žmogaus;
Bemintis žodis nepasieks dangaus.
(Išeina)
IV SCENA: KARALIENĖS KAMBARYS
(Įeina Karalienė ir Polonijus)
POLONIJUS:
Jis tuoj ateis; išdroškite jam viską:
Kad jis su pokštais eina per toli,
Kad jūs turėjote jį nuo rūstybės
Pridengt. Aš pakiūtosiu čia. Prašau
Kalbėti įsakmiai ir aiškai.
HAMLETAS: (už scenos)
Motin! Motin! Motin!
KARALIENĖ:
Užtikrinu;
Tik nebijokit! Eikit; jau ateina!
(Polonijus pasislepia už kilimo. Įeina Hamletas)
HAMLETAS
Na, Motin, kas yra?
KARALIENĖ:
Tu savo tėvą įžeidei, sūnau!
HAMLETAS:
Jūs mano tėvą įžeidėte, Motin!
KARALIENĖ:
Man atsakai palaidu liežuviu!
HAMLETAS:
Jūs klausiate nedoru liežuviu!
KARALIENĖ:
Tai kaip dabar, sūnau?
HAMLETAS:
O kas yra?
KARALIENĖ:
Tu pamiršai, kas aš?
HAMLETAS:
O, Kryžiau, ne!
Jūs — karalienė, dieverio žmona
Ir mano motina (kad taip nebūtų!).
KARALIENĖ:
Jei taip, tai teks kalbėtis su kitais!
HAMLETAS:
Na, na, tik sėskit.
Nepabėgsit tol,
Kol mano veidrodyje neišvysit,
Kas jūsų viduje — giliausiai!
KARALIENĖ:
Ko nori? Negi tu mane žudysi?
Gelbėkit!
POLONIJUS:
(už kilimo)
Gelbėkit! Gelbėkit!
HAMLETAS:
(išsitraukdamas kalaviją)
O čia kas? Žiurkė? Lažinuos — jai galas!
(Duria per kilimą)
POLONIJUS:
(už kilimo)
Mane nužudė! O!
(Krinta ir miršta)
KARALIENĖ:
Ai man! Ką padarei?
HAMLETAS:
Aš nežinau;
Ar tai karalius?
KARALIENĖ:
O, koks staigus ir kruvinas tai darbas!
HAMLETAS:
Taip, Motin! Ir beveik toksai, koks esti
Užmušt karalių ir jo brolį vesti!
KARALIENĖ:
Užmušt karalių!
HAMLETAS:
Taip, tai mano žodžiai. —
(Praskleidžia kilimą ir pamato Polonijų)
Sudie, landus ir smulkus juokdary!
Maniau, kad tavo ponas! Toks likimas!
Matai, kad persistengti pavojinga. —
Negniaužykite šitaip rankų, sėskit
Ir leiskit širdį jums sugniaužti, jeigu
Dar galima ir jeigu dar jinai
Nuo įpročio šlykštaus nesukietėjo,
Neperžengiama jausmui tapdama.
KARALIENĖ:
Už ką manę tu savo liežuviu Be gailesčio plaki?
HAMLETAS:
Už tokį veiksmą,
Kurs sutepa kuklaus skaistumo grožį;
Kurs plūsta dorą nusidėjėle; nuplėšęs
Nekaltai meilei rožę nuo kaktos,
Pūsles palieka; apžadus vestuvių
Kreivom lošiko priesaikom iššvaisto, —
Už veiksmą, kurs vedybų kūno jungčiai
Išrauja sielą, kurs tikėjimą tuščių
Kalbų rapsodijom paverčia! Kaista
Dangaus veidai; tvirta pasaulio masė,
Paniurusi, tarsi prieš Teismo Dieną,
Juo šlykštisi.
KARALIENĖ:
Ai man, koks gi tas veiksmas,
Kuris taip griaudėja dar nepasakius?
HAMLETAS:
Pažvelkite tik į paveikslus šiuos,
Tuos atvaizdus abiejų brolių!
Kiek Grakštumo antakiuose šio!
Kakta — Jupiterio; plaukai — Hiperijono;
Kaip Marso, žvilgsnis įsakmiai grasus
Ir vos ant dangų liečiančios kalvos
Lengvai nutūpusio Merkuro poza:
Ir derinys, ir forma, tartum jį
Kiekvienas dievas antspaudu savuoju
Patvirtinęs pasaulio žiniai būtų,
Jog tai žmogus! Jis buvo jūsų vyras!
O čia, žiūrėkite, štai dabartinis —
Kūlėta varpa, savo sveiką brolį
Užnuodijusi. Kurgi jūsų akys?
Ir kaip galėjot tą kalnų ganyklą
Pakeisti šiuo raistu? Kur jūsų akys?
Ne, tai ne meilė, nesgi jūsų metuos
Praėjus kūno pjūčiai, kraujas klauso
Sprendimų. Ir koksai sprendimas vestų
Nuo to prie šito? Ir tatai jūs jaučiat,
Nes jaudinatės, tik jutimas jūsų
Apmiręs; net beprotis nesuklystų,
Nes jausmo niekados dar beprotybė
Nebuvo taip pajungus, kad neliktų
Šiek tiek sprendimo galios. Ir koks velnias
Apgavo juos bežaidžiančią gužynių?
Bejausmės akys, jausmas neregys,
Berankės, aklos ausys, — vien tik uoslė
Arba liguista pojūčio dalelė
Neapsigautų taip!
O, gėda, rauski! Pragare nuožmus,
Jei tu matronos kauluose maištauji,
Jaunystėje dora tebūna vaškas,
Sutirpstąs jos ugny! Argi tad gėda,
Jei geiduliai maištaudami mus puola,
Kai šaltis dega aistromis ir protas
Sugundo valią.
KARALIENĖ:
O, sūnau, nebekalbėk!
Tu atgręžei akis į mano sielą;
Ten aš matau gilias dėmes juodžiausias,
Kurių nebenuplauti.
HAMLETAS:
Ir gyventi
Pašvinkusiam tvaike dėmėtos lovos,
Gašlybėj šuntant ir paleistuvaujant
Šlykščiausiam migy
KARALIENĖ:
Nekalbėk daugiau!
Tie žodžiai man ausis lyg durklai bado.
Gana, sūnau!
HAMLETAS:
Tas niekšas ir žudikas!
Tas vergas, nė menkos dalies nevertas
Velionies tėvo; tas karalių yda;
Tasai valstybės ir valdžios vagis,
Kursai iš spintos nukniaukė karūną
Ir — į kišenę!
KARALIENĖ:
Jau užteks!
(Įeina karaliaus dvasia naktiniais rūbais)
HAMLETAS:
Brizgų ir lopinių karalius ... —
Sparnais pridenkite, dangaus sargai,
Ir ginkite! Ko jums, kilnusis vaizde?
KARALIENĖ:
Deja, jisai pamišęs!
HAMLETAS:
Ar tik ne barti nerangaus sūnaus,
Kurs švaisto laiką ir aistras, apleidęs
Tai, ką įsakėte jam rūsčiai, šičia
Atėjote. Sakykit!
DVASIA:
Tik neužmiršk: aš atėjau paaštrint
Kone visai atšipusio siekimo.
Žiūrėk, kaip siaubas slegia ją. Įženk
Tarp jos ir tarp kovojančios jos sielos!
Silpnų vaizduotė juk stipriausiai veikia.
Kalbėk jai, Hamletai.
HAMLETAS:
Na, kaip jums, Ponia?
KARALIENĖ:
Deja, kaip tau, sūnau,
Kad taip akis į tuštumą įsmeigęs,
Kalbi su neapčiuopiama erdve?
Nuožmi dvasia iš tavo žvilgsnio trykšta,
Ir, tarsi miegantys kariai, išgirdę
Pavojaus ženklą, suvelti plaukai
Išsitiesė ir atsistojo. Mielas
Sūnau, aplaistyk šaltu kantrumu
Maištavimo liepsnas. Kur tu žiūri?
HAMLETAS:
Į jį! Pažvelk, kaip jis išblyškęs žiūri!
Net akmenis jo vaizdas ir byla
Sujaudintų. — Nežvelk taip į mane,
Užjausdamas, kad neprarasčiau ryžto,
O mano užmojis — tikros spalvos:
Kad ašaros nepavaduotų kraujo!
KARALIENĖ:
Su kuo gi tu kalbi?
HAMLETAS:
Nematot nieko jūs?
KARALIENĖ:
Nieko; nors visa, kas yra, matau.
HAMLETAS:
Ir negirdėjote?
KARALIENĖ:
Ne, vien tik mus pačius.
HAMLETAS:
Štai ten! Antai jis sėlina laukan!
Toksai, koks gyvas buvo, mano tėvas!
Kaip tik dabar jis eina pro duris!
(Dvasia išeina)
KARALIENĖ:
Tai padaras tavųjų smegenų.
Tokių vaizdų kūryboj beprotybė
Tikrai įgudus.
HAMLETAS:
Beprotybė?
Štai mano pulsas, kaip ir jūsų, plaka
Saikingai ir sveikai. Ne beprotybė,
Ką jums sakiau. Patikrinkit, prašau,
Ir aš vėl pakartosiu žodis žodin.
Dėl Dievo, pataikavimo aliejum
Neguoskit sielos, Motin, lyg ne jūsų
Pikti darbai, bet mano beprotybė
Kalbėtų. Tai tiktai padengtų opą:
Puvimas plėstųsi, nematomas, viduj.
Prisipažinkit dangui, atgailokit
Ir venkite to viso ateity;
Netreškit piktžolių, kai jos ir taip
Bujoja; ir atleiskit dorai mano,
Nes šiais nutukusiais laikais dora
Maldauti ydos atleidimo turi:
Kad leistų gera padaryti jai!
KARALIENĖ:
Tu mano širdį perplėšei pusiau.
HAMLETAS:
Tad meskite šalin blogesnę pusę;
Gyvenkite tyriau su geresne.
Labanakt! Bet tik neikit dėdės lovon;
Vaidinkite dorybę, jei jos trūksta.
Tas pats pabaisa įprotis, praryjąs
Kaltumo jausmą, ir geriems veiksmams,
Kaip angelas, gražiai pritaiko rūbą,
Kurs tinka. Tad susilaikykit šiąnakt,
O kitą kartą bus jau daug lengviau;
O paskui dar lengviau, nes įpratimas
Beveik pakeičia prigimties žymes:
Stebėtina jėga suvaldo velnią,
Arba įvaro. Tad sakau dar kartą:
Labanakt! Jei palaiminimo trokštat,
Prašysiu jo ir sau. Kai dėl to pono, —
Gailiuosi; bet dangus, matyt, norėjo
Mane nubausti juo, o jį — manim,
Kad būčiau šitaip rykštė jo ir tarnas.
Imu jį su savim ir atsakysiu Už mirtį jo.
Ir vėl sakau: Labanakt!
Žiaurus esu jums vien tiktai iš meilės;
Tai tik pradžia, o seka dar blogiau.
Dar žodis, Motin.
KARALIENĖ:
Ką gi man daryti?
HAMLETAS:
O, tik ne tai, ko aš prašau! Tegu
Ir vėl tasai išpurtėlis karalius
Sugundo lovon, gnybteli į skruostą,
Vadindamas juos savo peliuke;
Ir taip už porą bučinių šlykščiausių,
Už palietimą pirštais nelemtais
Jums kaklo pasistenkite išduoti,
Kad aš pamišėlį tik vaidinu:
Te sužinos iš jūsų, nes kuri
Graži ir išmintinga karalienė
Pajėgtų neišduoti viso šito
Tam katinui, šikšnosparniui ir šliužui?
Nes kas gi laiko paslaptis? Užlipkit
Ant stogo — taip, kaip ta garsi beždžionė,
Atvožkite pintinę ir išleiskit
Paukščius; po to, išbandymui, pati
Įlįskite ir sprandą nusisukit.
KARALIENĖ:
Būk tikras: jeigu žodžiams reikia kvapo,
O šiam — gyvybės, — aš jos neturiu
Išduoti, ką tu man sakei.
HAMLETAS:
Man reikia Anglijon; ar žinot?
KARALIENĖ:
Taip;
Buvau pamiršusi; bet taip nuspręsta.
HAMLETAS:
Laiškai jau paruošti, ir du kolegos,
Patikimi, tarytum dvi nuodingos
Gyvatės, juos įteiks ir ruoš kelius
Kažinkokiai niekšystei prieš mane.
Tegu! Bus įdomu, jeigu jie patys
Nuo savo parako išlėks erdvėn!
Bet vargas man, jei tik nepasisektų,
Giliau įsikasant, pasiųsti juos
Mėnulin! Kaip gražu, kai susitinka
Dvi klastos! O, dar ta našta! Aš jį,
Kaip vėdarą, į kitą kambarį nutempsiu. —
Labanakt, Motin! — Gerbiamas tarėjas,
Dabar tylus toks, rimtas, nekalbus;
O buvo niekšas, kvailas ir plepus. —
Na, pone, baigsime jau su jumis. —
Labanakt, Motin!
(Hamletas išeina, vilkdamas su savim Polonijų)
Išvertė A. Nyka-Niliūnas
 |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
