VASARA

Parašė Danguolė Sadunaitė

Kai morkos išbėga į sėklą Ir žemė suskerdėja skaudriom prarajom — Ateinu į tave, o vasara, Kaip vyras į savąją moterį: Prieglobsčiui, Ir atoilsiui — Giliam būties apmąstymui. Kai vėjas varsnoja vynmedžio lapais, Ir dulksta ore saldus neveikimas — Mes glaudžiamės, gūžiamės Siekiame — Ar nepagausime Meilės kvapties.