NUOSTABUSIS PRANAS DOMŠAITIS Spausdinti
Parašė J. ŽMUIDZIN A S   
Šiemet rugsėjo 15 suėjo 80 metų, kai už Klaipėdos, Kuršių kopose, Vilukiemyje gimė— šimtmetis po K. Donelaičio mirties—Pranas Domšaitis, nūdien pačiame Pietų Afrikos smaigalyje, Cape Towne, gyvenantis ir tebegarsėjantis dailininkas.

Prašyčiau skaitytoją leisti priminti, kad šis klaipėdietis — tas būsimasis Vokietijos Karališkos Meno Akademijos auklėtinis, kurio kūrinius pasikabins Berlyno Nacionalinis ir eilė kitų Vokietijos muziejų bei privatinių galerijų, įskaitant Von Rathenau—iki 25 metų amžiaus buvo tėvų ruošiamas ūkininko karjerai.

Žinia, kitaip ir negalėjo būti: Domšaituks turėjo tėviškėje dirbti visa, kas Tolminkiemio mūzos "Metuose" pasakyta. Bet užėjus 1905 metams, šiapus Nemuno revoliucijai įsiplevėsa-vus, Pranas "sukyla" prieš tėvų agronominę santvarką ir, atsisakydamas nuo teisių į Vilukie-mio būro sostą, patraukia per Prūsijos lygumas Karaliaučiaus, vėliau Berlyno link—meno studijuoti.

Ir nuo tada iki šiandien — visą pusšimtį metų — eidamas per pasaulį, su teptuku rankoj skinasi sau kelią nelengvam žemės paviršiuj. Bet nuostabiausias dalykas — būdamas aštuoniasdešimties, tebeverda kūrybine energija, tebėra našus tapytojas, pranašus varžovas nau-jybininkų meno pasaulyje, uolus dalyvis parodose, kuriose jis visad pasirodo kaip lietuvis su švaria savo tautybės vardine vėliava: PRANAS DOMŠAITIS.
Tatai galima pavaizduoti ir pašaliečių sprendimais bei faktais. Štai keletas Montrealyje gautų (iš muziko Kazio Smilgevičiaus, kuris jau apie 15 metų palaiko santykius su P. Dom-šaičiu), tos "aukso ir deimantų" šalies meno kritikų atiliepimų: —

The Star Johannesburg pereito kovo 10 d. šitaip jį pavaizduoja:
"Pranas Domšaitis kuria paveikslus, sutuokdamas savo brandžią patirtį ir jaunatvišką ugnį. Lankant jo parodą, vykstančią Lid-chi Galerijoje, yra sunku patikėti, kad tai būtų aštuoniasdešimtmečio žmogaus darbai. Pirmieji trys, jau iš tarpdurio matomi, tapybos kūriniai sudaro triptiką, kuris vaizduoja jo niekad nesiliaujančio įkvėpimo temą —"Bėgimas į Egiptą" ir "Trijų karalių adoracija" abipus "Nukryžiuotojo." (Triptikas yra Valstybinės Afrikos Galerijos įsigytoji nuosavybė. (J.Ž.) Šiuos siužetus jis traktuoja su tokiu pirmykščiu apaštalų įkarščiu, kad baltieji dažai drobėje, rodos, taip ir plazda slaptingo balčio liepsna."

"Jo figūros suprastintos ligi esminių, bet atpažįstamu, formų. "Keturios stovinčios figūros" — tai darbas, kuris negali žiūrovo nuvarginti, nes iš jo sklinda kartu poilsis, didybė ir rimtis".

"Prano Domšaičio abstraktai ateina pasaulin iš jo patirties versmių lobyno; Karo gamtovaizdžiai — stiprūs, aštriažiūriai, pavergia. Tačiau pats "išradimas" šioj paveikslų rinktinėj—tai šaunusis "Mergiotės portretas." —Jis, atrodo, taip lengvai—it iš Dievo malonės—sukurtas, tarytum jisai jau būtų buvęs galutinai baigtas tapyti dailininko sąmonėje, prieš drįs-tant paliesti drobę; kūne spalviniai tonai — tyrūs bei švarūs ir realūs; formų modeliavimas suprastintas iki minimumo, o pluoštelis tamsių plaukų, ant kaktos nudrikusių, atrodo lyg kažkoks jaudinantis "atsitiktinumas" žavioj melodijoj. Iš tikro, šis portretas sakyte sako, jog kažkas stebuklingo esama šiame aštuoniasdešimtmečio dailininko negęstančios jaunystės mene, niekad nemažėjančioj jo kūrybinėj verž-loj".

Kitas laikraštis, Cape Argus, pereito birželio 22 d. rašo:—
"Garbus Pranas Domšaitis tebekelia nuostabą. Sulaukęs to amžiaus, kada jau dauguma dailininkų tesirūpina, kad tik nenuslydus žemyn bei teišlaikius savo įgytą vardą, Domšaitis, apsčiai dirbdamas, sutvirtina ir net pakelia savo reputaciją."

"Pastaraisiais dvejais metais jis pasireiškė kaip vienas produktingiausių dalyvių parodose, o dabar atskirai vienas pasirodo savo kūriniais Pietų Afrikos Meno Draugijos galerijoje. Tai laisvesnio meninio skrydžio ir šakotesnės apimties paroda."

"Keturis kartus už jį jaunesnių dailininkų nepralenkiamas, Domšaitis čia įrodo, kad ir jis gali būti nefigūrinis bei abstraktus menininkas. Nors ir galima įžvelgti jo "Visatoje", įspūdin-giausiame abstraktiniame jo kūrinyje, tam tikrą kosminę prasmę, tačiau man kur kas labiau patinka jo tradicinė visata, kurios fizines ribas atžymi apstulbinantys gamtovaizdžiai ir kurios dvasiniai horizontai esti simbolinėmis gairėmis nusmaigstyti. Savo abstraktiniais kūriniais jis ir nenorėdamas įrodo, jog dailininkas ne visa tapo, ką jis mato, o mato tik tai. ką jis gali tapyti. Užtat tie paveikslai, šitaip pro jo paties prizmę regimi, arba, kitaip sakant, praėję pro jo susiaurintos, bet užtat į-tempotesnės vizijos nesąmoningos drausmės varžtus, pasidaro kažkaip aistringiau jaučiami, negu tada, jei jie būtų sukurti objektyvesnės į-žvalgos pagalba. Taigi, kaip tik toji jo galia ir įkvepia jo "Karo gamtovaizdžiui" tą į širdį smingančią ilgesingą vienatvę, padaro tai, kad "Indas gėlių" žaižaruoja tarsi kuris Roult kūrybos fragmentas ir apgaubia jo Triptiko kūdikį laikančią ir kitas tris priblokštas žmogystas kažkokia misterija, kuri amžiais vertė žmogų tatai tapyti."

Ogi birželio 20 d. Cape Times minėtos parodos proga, tarp kitko, šitaip vertina mūsų menininką:—
"Užuot snūduriavęs ant savo laurų, Domšaitis ryžtas tobulinti savaimingos rūšies, savąjį ekspresionizmą..."

"Nenutrūkdamas nuo senųjų temų — kaip antai nuo Karo scenų ar pirmųjų krašto gyventojų — jo ekspresionizmas čia pasiekia savo lyrinę viršūnę: jis beveik ištisai atsiekiamas subtiliu spalvų naudojimu, bet kartu jis suprastina formą iki paskutinio reikalingumo laipsnio. Ypač Karo gamtovaizdžiai yra būdingas Domšaičio stiliaus pavyzdys. Čia dangus, kalnas ir priešakyje pieva sudaro vienetą, minkštai žėrintį misteriškomis spalvomis: — purpurine, skaidriai violetine, rožine, vystelėjusiai žalia, vis su mąsliais atspalviais."
Įdomu, jog ką tik cituotas kritikas, Mat-thys Bokhorst, randa Prano Domšaičio kūryboj lyrikos. Tuo jis netyčiomis iškelia lietuviškąjį dailininko bruožą, nes juk lyrika yra būdingiausioj i lietuvių kūrybinės galios apraiška: — Tai tvirtina ir trys be galo patikimi liudininkai — liaudies daina, Rūpintojėlis ir Čiurlionis.

Kaip minėta, rugsėjo 15 d. sukanka jam aštuoniasdešimt. Tad nepamirština ta proga pasveikinti šį, turbūt, paskutinį po Vydūno, vyresnės gretos mažlietuvį menininką tremtyje, kuris savo darbais — ypač "Lietuviai ūkininkai bėga" ir egzilų pranokėju "Bėgimu į Egiptą" — išsako sopulingąją lietuvio lemtį.
-----
žiūr. kitas jo kūrybos iliustracijas Aiduose; 1958 Nr. 5 ir 1959 Nr. 2.

Kaip bebūtų, o tuo tarpu Pranas Domšaitis, jaunųjų nepralenkiamas, nuostabiai tebekuria, lyg norėdamas savo, tautiečio, Lazdynėlių genijaus žodžiais mums ne vienam pasakyti:—

"Rods negražu žiliems bernams, ir didelė
gėda,
Kad juos koks bernuks glupoks apgėdina
dirbdamas" . . .