TELESFORO VALIAUS KŪRYBA Spausdinti
Parašė P. Jurkus   

Almaus galerijoje Great Neck, L.I. N.Y., gegužes mėn. vykusi dail. Telesforo Valiaus kūrinių paroda davė progos susipažinti su jo naujuoju keliu. T. Valių pažinome, kaip rimtą, ir kruopfitų dailininką, raižiusį medį ir linoleumą. Jo kūrybai būdinga: aiškus siužetas, idėjinis užakcentavimas, forminis apvaldymas. Siužetų daugiausia rinkosi iš lietuviškos buities, įžiūrėdamas joje tragiškus momentus. Toks "Tragedijos Baltijos pajūryje" ciklas — "Badas", "Atsisveikinant", "Gaisras Lietuvoje" giliai įsirėžė žiūrovui savo dramatine, simboline išraiška. Savo technikinėmis formomis jis buvo taupus, formai leido žaisti tiek, kiek ji atlėpė idėjai.

Šioje parodoje jį matėme kitokį — neįprastą. Atsisakė juoda balto derinio ir perėjo į spalvas; paliko ir kietą medį ar linoleumą ir sustoja ties lanksčia monotipo technika (atspaudai nuo stiklo); nutolo ir nuo aiškaus idėjos akcentavimo ir išryškino forminį žaidimą. Taip jo kūryba gavo nemaža abstrakčių bruožų.

Apsigyvenęs Kanadoje, Toronte, susieidamas su vietos dailininkais, sekdamas meno plėtotę, T. Valius kito su laiko dvasia. Pirmiausia jo raižiny atėjo tam tikras abstraktumas. Nors jis dar turėjo aiškų siužetą, bet iš paveikslo dingo idėjiniai užakcenta-vimai. Forma darėsi žaismingesnė. Anksčiau pamėgtas juodas dėmes užvaldė linijų pluoštai. Taip jo raižinys davė linijų raizginio įspūdį, kur vyravo jo ritminis judesys.

Kaip daugelis lietuvių grafikų, taip ir T. Valius iš juoda-balta priėjo prie spalvos. Tai įvyko jo kelionėje į Paryžių (1956). Iš ten parsivežė visą pluoštą naujų darbų, kurių dalį buvo išstatęs ir šioje parodoje. Tai visa spalvota, sukurta monotipo (nuo stiklo) technika.

Savo naująjį kelią jis dar labiau puoselėjo paskutiniais metais, vystydamas technikinį turtingumą, vis labiau linkdamas į abstraktą. Jis sukūrė visą eilę paveikslų su žvejų tinklais. Siužetas leido jam ypač žaisti linijom. Tie paveikslai vienas nuo kito skiriasi tik savo koloritu, savo nuotaika; dailininkas juos sunumeravo eilės tvarka. Piešė jis ir teatro scenų ciklą, kuris irgi turi tik eilės numerius. (Parodoje buvo išstatyti bent keli teatro scenos paveikslai).

Toks ciklinis to paties siužeto piešimas rodo, kad T. Valius jau atsipalaidavo nuo aiškaus siužeto. Neberūpi jam nei idėjinė persvara, kuri tokia ryški jo ankstybesniuose pajūrio vaizduose. Visas dėmesys sutelkiamas į forminį žaidimą, į spalvų ir linijų ritmą.

Susipažinkime trumpai su monotipo (nuo stiklo) technika. Tai padės mums labiau suprasti naująją T. Valiaus kūrybą. Šia technika daug kas dirba, bet lietuvių dailininkų tarpe tik vienas T. Valius plačiau panaudojo.

Pirmiausia pagaminamas piešinys. T. Valius jį ypač rūpestingai parengia, gerai jį išnagrinėdamas, pramatydamas visus spalvinius derinius, li-linijų akcentus. Kai piešinys baigtas, padedamas jis po stiklu. Dabar ant stiklo teptuku ar peiliu klojami dažai. Uždedama tik viena spalva per visą paveikslą. Dažniausiai pradedama nuo šviesiųjų tonų. Paėmus geltoną, reikia ją uždėti ten, kur ji dalyvauja visame piešinyje. Taip parengus pirmą spalvą, belieka tik spausdinimo procesas. Uždedamas popierius ir suspaudžiama guminiu voliuku ar kita priemone. Dažai nuo stiklo su visom smulkmenom, su faktūriniais niuansais, persiveda ant popieriaus. Atspaustasis piešinys yra atvirkščias projekto piešiniui, t.y., kas buvo dešinėje, pereina į kairę,—kaip ir visoje spausdinimo technikoje.

Tada lapas pakabinamas džiovinti, o stiklas parengiamas kitai spalvai.

Kai atspausdintasis lapas visai išdžiūsta ir kai nebėra pavojaus jo sutepti, tokiu pat būdu dedama antra spalva, vėliau trečia ir t.t. Kartais paveikslas spausdinamas net keliolika kartų, kol pasiekiama norimi spalviniai padengimai, perdengimai, ištaškymai, ritminiai judesiai ir kitos detalės.

Nors darbo procesas lėtas, bet jis turi vieną didelį privalumą, šia technika dirbdamas, dailininkas spontaniškai gali atsiverti spalvai ir faktūriniam žaidimui, čia nereikia tokios fizinės jėgos, kaip prie medžio, čia tiesiog žaizdamas ir taškydamas gali spalvas paskleisti ant stiklo, gali susirasti visokiausių technikinių priemonių, kuriomis ant popieriaus per-duosi įdomiausią faktūrą.

Kai stovi ties T. Valiaus paveikslu, matai dominuojančias šviesias ar tamsias spalvas. Bet arčiau pažiūrėjęs, pastebi, kad tose spalvose tarp linijų pažerta dar spalvų, įvairiausių pustonių, sodrios faktūros.

T. Valius turi jautrų estetinį skonį, kuris neleidžia jo paveikslams pasiklysti tik faktūriniame ar spalvų žaidime. Jo skonis nuveda į griežtą kontrolę, kur labai rūpestingai atrenkami spalvų deriniai, išjieškomas ritmo užakcentavimas. Taip jo kūryba pulsuoja originalumu ir šviežumu.
Įdomu, kad teatro scenų paveikslai yra ramesni ir kondensuotesni. Ten linijų pluoštai dažnai pavirsta stambiais brūkšniais ar dėmėm. Ir kur jis laisviau laužo formas ir derina spalvas, ten daugiau spantaniškumo ir kūrybinio polėkio.

Parodoje buvo ir linoleumo raižinių. Nors jų tema neužakcentuota, bet ji gana aiškiai įžiūrima. Jieškoma bendro linijų ritmo. Gi pačios linijos neiš-virsta į linijų pluoštus. Jos eina gana stambiais brūkšniais, atliepdamos baltom dėmėm. Kur ne kur įvedama ir spalva.

Baigiant reikia pasidžiaugti, kad dail. T. Valius nesustojo ties savo pasiektais laimėjimais, kad veržėsi tolyn ir užkariavo sudėtingą, estetiniai turtingų spalvų pasaulį ir naujais kūriniais praturtino mūsų kūrybą.
P. Jurkus