NAUJAS MŪSŲ DAINŲ LOBYNAS Spausdinti
Parašė A. Mažiulis   

Lietuvių dainų lobynas buvo gausus tėvynėje, gausus ir išeivijoje, nes lietuvis drauge su namų žeme, kaip sako J. Aistis, motinos škaplie-riun įsiūta, pasiimdavo ir savo dainas, kurias dainavo ir naujame krašte. JAV lietuvių dainų lobį sudaro kun. A. Burbos rinkiniai, spausdinti "Valtyje" ir kt., o paskui įjungti į J. Paukščio "Lietuviškas dainas" (1893), J. šimtakojo (Čapliko) "Trakiečių dzūkų dainos" (1899), J. Basanavičiaus "Ožkabalių dainos" I, II (1902) ir mažesni D.T. Bačkauskio, P.P. Mikalauskio, V. šlekio, A. Valin-čiaus, M. žukaičio ir kt. dainynėliai, pasirodę 1905-1945. Nemaža dainų buvo išspausdinta ir JAV laikraščiuose, žurnaluose.

Naują lietuvių dainų rinkimą ir skelbimą pradėjo dr. J. Balys, į šį kraštą atvykęs 1948; jis išspausdino U. Žemaitienės aprašytas Suvalkiečių vestuves su gausiomis dainomis (1953), o su 472 dainų ir 250 melodijų lobiu atėjo dabar (1959).

šiame rinkinyje (Lietuvių dainos Amerikoje 1958) J. Balys pateikia atrinkęs pasakojamąsias dainas ir balades. Tai labai įdomios tautosakinėms studijoms, dainų keliavimui ir jų kitimui susekti, taip pat ir kitiems tautosakos klausimams spręsti, tai jo ankstyvesnio darbo "Lithuani-an Narrative Folksongs" (1954) tęsinys: aname jis ūavė sutvarkytą pa. sakojamojo dainyno sisteminį katalogą, nurodydamas kiekvienos dainos kitų tautų atitikmenis ir pakitėles (varijantus), o šiame pačias dainas, sutvarkytas tais pat pagrindiniais skyriais, o prie skirsnelių duoda ir ano katalogo žymesnis (laužtiniuose skliausteliuose), tuo tautosakininką įvesdamas į atliktą darbą. Jei anąjį dainų katalogą skaitė tik tautosakos tyrinėtojai ir vienas kitas daugiau tautosaka besidomįs mūsiškis, tai šias dainas nevienas mielai skaitys ir padainuos, panaudos daug kas ir gilesniam tautos dainų pažinimui, jų melodijų atsklaidai ir gal kompozicijoms. Pats dainynas suskirstytas 11 skirsnių; jaunimo (bernelis ir mergelė), šeimos, žiauriosios (daugiausia svetimos baladės), karo, istorinės, maginės, mirusiųjų, likimo, skendimo, medžioklės ir paukščių, žvėrių bsi augalų dainos, bet šis tematinis skirstymas daugeliui mažai tepatarnaus, eilinis skaitytojas dažniau naudosis vardiniu sąrašu (319-324 psl.).

J. Balys atskiru įvadu bando trumpai aptarti lietuvių tautos dainas, paliesdamas jų pobūdį, metriką, kilmės laiką, dainos ir giesmės skirtumus, poetines priemones, savus ir svetimus jose pradus. Nors įvadas ir trumpas, bet sodrus, ir į mūsų dainas pažvelgta giliu tautosakininko į-žvalgumu, bet visų mūsų dainos klausimų grandies šioje vietoje nebuvo galima nei peržvelgti, nei pilniau atsakyti. Tačiau šis, tegu ir trumpas (XXXI-XLI psl.) įvadas nevienam jų skaitytojui patarnaus ir daug ką praskleis, kartu gal iškeldamas ir naujų žvilgių į dainas, jų sąrangą ir dainos visumą.

J. Balys linkęs mūsų dainas vadinti "liaudies dainomis", bet ns "tautos daina" ar "žmonių daina". Tautos dainoms jis norėtų skirti mūsų jau žinomų dainos kūrėjų (Strazdo, Vienažindžio, Maironio ir kt.) rašytines dainas, kurias tauta visuotinai jau dainuoja. Kad reikėtų skirti šias abi dainų grupes, niekas neginčija, tik reikia abejoti ar "liaudies" žodis šiems reikalams tinkamas. Paprastai "liaudimi" vadiname žemesnįjį, tiesiog žemiausiąjį visuomenės sluogsnį, kuriam romantikų ir marksistų poveikyje suteikiame ir tam tikros kūrybos primatą (liaudies daina, muzika, menas ir t.t.). Tačiau kuria ir toje liaudyje ne pats žemasis jos sluogsnis (jis daugų daugiausia tik pakartoja, bet dažnai ir tai kartoja nesugebėdamas, praleisdamas ir išleisdamas), bet tas iškilusis, daugiau matęs, tegu tik ir paprastas dvaro keliones su linais į Vilnių ar Rygą atlikęs, daugiau girdėjęs ir daugiau svetimos kūrybos (tegu ir tų pačių aplinkos dainų, pasakų) prisiklausęs, daug giliau į šią kūrybą įsigyvenęs ir vidiniu imlumu bei savu jieškojimu išsiskiriąs asmuo, priklausąs prie savo aplinkos "šviesuolių" ir iškyląs iš savojo sluogsnio į savotišką antsluogsnį. Teskiriant visuomenės tik tris sluogsnius, būtent valdančius kilminguosius, miestiečius ir visus likusius nuskiriant j liaudį, arba kaimiečius, toji mūsų liaudis lieka taip pat per marga savo pakopomis (smulkioji bajorija, laisvieji ūkininkai, baudžiauninkai, keliaują amatininkai, dvarų tarnai, net miestelių gyventojai, tik, žinoma, saviškiai, ir pan.). Šioji mūsų liaudis niekada, istoriškai žvelgiant, nebuvo visai atskirta, nebuvo uždara bendruomenė, bet turėjo daug sąlyčio su miestiečiais ir net kilmingaisiais (per tarnus ir pan.), todėl gaudavo ir anųjų kūrybinių nuokritų, kurios įtakojo vadinamosios liaudies gyvenimą, pvz. XVII a. jėzuitų teatras, religinės eitynės su naujomis giesmėmis, visokiais įtarpais ir t.t. Žvelgiant į mūsų dainų sąrangą, galima pastebėti jau XVII a. šventagiesmių įtakos, tiek savos, tiek svetimos (per vertimus). Pvz. šio rinkinio, nors ir gana neaiškaus amžiaus (XIX a. pradžia ?) 435 ir 436 dainos, kurios primena lsnkiškąsias, visa sąranga vargiai skirtinos nuo tokios šventagiesmės kaip "Jau Mesijošius rados teisingas" lietuviškai spausdintos jau 1646; labai joms artimas ir A. Strazdo "Sėdi kiškis plikas." Dar ryškesnis šventagiesmės ir vėlyvųjų dainų sąran-ginis ryšys ir priklausomybė galima išskaityti šių kelių sąranginėjo grandinėje, kurias sieja ir dviejų melodijų grandis. Šiandien kun. A. Strazdui priskiriama šventadainė:

Paklausykit, mano žekeliai maži,
Pagiedosiu jum navyną gražią.
Kad šią naktį jau girdėjau,
Kad netoli nuo Betliejaus
Aveles ganiau.

Ji XIX a. viduryje Dusetų, Kamajų, rodos, ir Kupiškio bažnyčiose buvo dar giedama per Kalėdas, o vėliau tik namuose, nors jokiame giesmyne šios nėra. Kamajiškiai ją gieda "Jau Mesijošius" ir kartais skirtinga melodija; dusetiškiai jai turi atskirą melodiją, kurią pažįsta ir kiti kaimynai; kupiškėnų šios šventadai-nės melodija sutinka, rodos, su duse-tiškių, kiek ją primenu iš Mitteilungen d. lit. literarischen Gesellschaft (P. Matulionio užrašas). Aiškioje šio šventadainės melodijos ir sąrangos Įtakoje yra sudaryta "ano šono svotams" pajuokti daina:

Šią naktį per naktį miego nemigau,
per visą Lietuvą misliu važiavau,
niekur nėra teipo rastė,
kaip (plūstamo kaimo vardas) žmonės prasti
ir neturtingi

Ją dusetiškiai ir jų kaimynai giedojo XIX a. gale kiekvienose vestuvėse, tačiau ji nėra sena, kažkokio nežinomo šviesuolio ar šiaip prasi-švietusio žmogaus sudėliota ir buvo tebegiedama anos šventadainės melodija iki 1925-30 m. šių abiejų įtakoje rašyta ir plačiai apie 1905 dainuota Rokiškio, Kamajų, Dusetų ir kt. apylinkėse yra vadinamoji Rokiškio daina:

Rokiškio bažnyčia medine buvo
visi gerai žinom, kad nesupuvo,
mes nežinom, kas ten tiko,
kad pelenai vieni liko,
vietoj bažnyčios.

Ją parašė rašto anksti pramokusi, nemaža ir lenkiškai skaičiusi, Rokiškio grafų Pšezdeckių kambarine— šeimininkė Barbora Klebonaitė iš Mažeikiškio vkm. ("dvariškių"). Ją žmonės gieda dviems melodijomis, kun. A. Strazdo šventadainės, arba svotus pajuokiančios vestuvinės dainos; kartais ją gieda visai nauja, kurią sudėstęs vienas vargoninkas (A Diržys ?, Milaknis ?).

Gerai įsiskaičius, net ir Rugio išspausdintas dainas (1745), pvz "Aš atsisakiau savo močiutei," jauti dainos kūrėjo jau pastangų jieškoti rimų (padūzgėsi: pablizgėste; virkdys-te: berūdyste), jau nekalbant apie gausius mažybinius daiktavardžius, kurie ir be didesnių pastangų sudaro rimus, nors šis, pastarasis, derinimas gali būti ir be jokios raštų įtakos, grynai iš lietuvio polinkio vartoti daug mažybinių lyčių.
Visos šios rašto ir šviesuomenės pateiktos įtakos mūsų dainose atsiskleistų giliau, patyrinėjus metriką, kurią šiame įvade trumpai, bet labai tiksliai palietė J. Balys. Ir pastebint mūsų dainose šias jau gana ankstyvas įtakas, atėjusias tiesiogiai ar netiesiogiai iš knygų ar tik šiaip perimtas iš šviesuomenės ir pan., ar nebūtų tiksliau mūsų dainas vadinti tautos dainomis (plg. tautosaka, tautodailė), tuo pabrėžiant jų kūrybinį kelią ar būdą; liaudies dainų vardas joms tinka daugiau, tik iškeliant pačios dainos išlikimą, nes XIX a. šias dainas tedainavo daugiau liaudis (socialinio sluogsnio prasme) ir maža dalis žemaičių bajorijos, taip pat jungtinos prie tos pačios liaudies (kaimiečių), nors ši dalis (bajorija) dainavo ir savo atstovų parašytas "sieliankas" ir kt. (A. Klementas, D. Poška ir kt.), kurios paskiau nugulė iki pačių kaimo sluogsnio apačių. Todėl, mano nuomone, mūsų visas dainas reikėtų atiduoti kūrėjui, ne jų išlaikytojui, taigi ir tautos dainos paliktinos visoms nežinomojo kūrėjo dainoms, o aiškiosioms rašytinėms, išplitusioms visame krašte ir visų naujųjų sluogs-nių žmonėse, tektų dar pasijieškoti kito vardo, o gal tiesiog jas vadinti dainomis.

Antra, tautos dainų vardas būtų parankus ir kitu atveju. Didžiosios XVIII-XIX a. sukurtųjų dainų dalies jau dabar neberandame kur priskirti: joms nežinome kūrėjų, nes šių vardai mūsų nepasiekė, bet jos nėra tikra prasme liaudies dainos, nes jas kūrė dažnai mokslą ėję ir įvairius raštus pažinę asmens. Šiame rinkinyje Jos priskirtos tartum liaudžiai, bet tokios dainos kaip 357 (su paki-tėle 358) mūsų kaimas tikrai nekūrė, bet jos nežinomas autorius yra koks nors klierikas ar kunigas, rašęs mūsų jaunimui dainų. Tokių ir joms panašių dainų daugiausia buvo parašyta ir nusirašinėta žemaičių kunigų seminarijoje. Vertant buvusių šios seminarijos auklėtinių dainynus, matyti, kad daugelis jaunų, pirmamečių klierikų nusirašinėdavo kunigų A. Pabrėžtos, A. Strazdo, K. Aleknavičiaus, Pr. Savicko, A. Baranausko, Kl. Kairio, o vėliau ir A. Vienažindžio, Maironio, S. Narkevičiaus (už-nemuniečio), Baukaus, Iz. Budrio, šlamo - Rūtos (užpalėno), net Tamošiūnaitės, kažkokio Pr. Dambrausko (vaistininko) ir kitų žinomų ar visai jau nebežinomų naujai sudėtas ar perdirbtas dainas, kurias jie rasdavo gražiomis ir padoriomis; jie nusirašinėdavo šį tą iš L. Rėzos, S. Stanevičiaus dainų rinkinių, L. Ivinskio kalendorių ir t.t., atrodo, kad yra pasinaudoję ir tuomet dėsčiusio A. Bar-nausko įvairiais užrašais, ką liudytų Tamošiūnaitės dainos ir kt. Atostogų metu jie parsiveždavo tuos dainynus namo ir visų "semenari.škų" dainų išmokydavo savo kaimo jaunimą. Tuo būdų visos seminariškos dainų naujienos po metų kitų pra-plisdavo visame krašte, o kartais ir toliau, nes žemaičių kun. seminarijoje mokėsi ir tolimesnių lietuvių, taip pat latvių. Ir man rodos, kad tik šios seminarijos buvimu galima pradėti aiškinti kai kurias naujas lietuvių dainas, kurios latviškais vertimais išplitę katalikiškame Kurše ir Latgaloje. Tokia seminarinė "Sėskis, sesyte, ažu stalelio, dar negirdėjom verkimo tavo" su pakitėlėmis, kaip "Leidžias saulytė vakarėliuos, sėda sesele ažu stalelio (graudymėliuos), kur jos verkimo ateina klausytis tėvelis, motinėlė, brolelis, seselė ir t.t., ją "bagaslovija" ir dalią išsako, man sunku atskirti ją nuo Latgalos (iš Andrupenės) vestuvių dainos:

Aizslaida sauleite aiz kalnėną,
aizguoja meitena aiz galdena,
baltuos rūcenas lauzeidama,
miluo teteites praseidama: —
Teteit milais begaslavei man!
na iz vinas dieninas, iz vysu miužu, —
iz vysu miužu dubleišu brystu,
dubleišu brystu, osoru liti . . . (Latviešu tautasdziesmas III 3770 1957).

Šios latgalietiškos dainos verstinu-mą liudytų toks dirbtinis "bagasla-vei man' " (apostrofa !) ir kiti panašūs naujikiai. Taip pat Žemaičių kunigų seminarijoje galėjome pasisavinti ir kai kuriuos latvių giesmių bei dainų vertimus, čia besimokančių latvių klierikų paruoštus.
šio rinkinio istorinių dainų tarpe iš Marijampolės apyl. užrašyta Baudžiavos laikų daina (335) yra grynas latvių trijų giesmių klostės apy-grubis vertimas ("Kas tie tadi, kas dziedaja bez saulites vakarą?", t.p. I 470 1955), nors ji mūsuose žinoma ir ilgesne, keturposme, pakitėle (B. Sruoga, Lietuvių liaudies dainų rinktinė 18 1949), kuri pasirodo esanti taip pat visai atskiras keturių latvių giesmių jungės tiesiogis vertimas (t.p. II 4621 1956). Ir kartu reikia pastebėti, kad lietuvių — latvių dainų santykiai toli gražu neišsemti J. Lautenbacho, A.R. Niemi ir T. Brazio darbais, bet verti naujų ir plačių studijų.

Toliau šio rinkinio istorinių dainų tarpe duotoji Samaros tremtinio skundas (336) yra savaip sutrumpin. ta (pamiršta ?) kun. A. Vienažindžio daina, parašyta dusetiškių Gruodžių ir Stauskų šeimų vargams priminti, taigi visai ne Lebediškių k. (prie Vabalninko) tremtiniams, kaip įsibėgėjęs teigia K. Bielinis (Dienojant 441 1958). 342 dainą norėčiau priskirti V. Belaisviui (Pūteikiui), kuris daug spausdino 1906-20 "Vienybėje Lietuvininkų", "Tėvynėje" i t kt. savo dainų ir kitų perdirbinių; savu laiku esu šiai labai artimą matęs jo rankraštiniame rinkinyje, ir tada buvo aišku, kad V. Puteikis JAV perdirbo savo giminaičio A. Ilgakojo (Jameikio) laišką — dainą, kurią dar 1898-1899 A. Jameikis iš Petrapilio pasiuntė vietoje laiško savo pusseserei Stf. Barzdaitei, o ši tuojau išmokė savo apylinkės jaunimą. Ir A. Jameikio "Aš Lietuvos bernaitėlis gromatą rašysiu," kur plačiai apdainavo Petrapilio lietuvių vargus, gana greit buvo pakeista, įdedant ten "piktą Rygos miestą"; A. Jameikio petrapiliškę vėliau savaip bus persidirbęs ir P.P. Mikalauskas (Naujos eilės ir deklamacijos 1915?). Taip pat daugis kitų istorinių dainų liudija vėlyvus dainų dėliotojų perdirbinius, sekimus, kurių nevieną vardą galėtume surasti, vartydami JAV lietuvių senuosius laikraščius.

Ir aplamai šis dainų rinkinys mūsų dainų kūrybos atsklaidai daugiausia duoda; J. Balys čia sudėjo visos eilės dainų pakitėles, kurias tie patys asmens padainavo sekančiu kartu, dažnai jau kitą dieną ar po keleto. Tai pirma tokia dainų kit-mės medžiaga plačiau praskleista, nes iki šiol nors daug tautosakos rinkėjų buvo pastebėję, kad dainininkas, kitos nuotaikos būdamas, nebe-padainuoja tos pat dainos, pridėlioja naujų įtarpų, kartais ir savos kūrybos įjungia, tačiau šių pakitėlių nebuvo skelbę. J. Balys šiomis paki-tėlėmis pralaužė tą mūsų dainininkų kūrybinę tylą, nors apie ją dar niekur plačiau neišsitarė, kai šie dainininkų kūrybiniai prasiveržimai ir išsiveržimai yra gyvi pavyzdžiai mūsų dainų kūrybos pradmenims bei jų raidai suvokti.

Toliau šio dainyno įvade J. Balys pateikia įdomių išvadų apie mūsų dainų poetines priemones (praplečia Sruogą), taip pat apie jų tautinius ir tarptautinius pradus (baladės ir pasakojamosios dainos yra dažnai keliauninkės!), pabrėždamas, kad daugelis jų yra tik Lietuvoje težinomos, dainos ir darbo giesmės, arba sutartinės, skirtumus, mūsų dainų amžių. Pastarasis skirsnelis, nors ir labai trumpas, bet labai įdomus, nes mūsų dainų amžių liečia patyręs tautoty-rininkas, bet nepripuolamai rašantysis. Ir čia J. Balys labai atsargus, nes iki šiol, kol neištirta mūsų dainų metrika, žodynas ir pan., tai kalbėti apie dainų senumą nėra lengva, vis tebėra prielaidos..

Pats rinkinys aprūpinta gera dainų metrika, kuri dažnai gali daug padėti, atskirų dainų amžių sprendžiant ir t.t. Pridėta gale rodyklės ir vardinis dainų sąrašas. Leidinys skirtas ir svetimtaučiams. J. Balys parūpino trumpus dainų, suimda-mas jas būriais, turinius, kas įgalins svetimtautį naudotis Europos baladžių, o iš dalies ir melodijų, lyginamosioms studijoms.

Baigiant tenka pažymėti, kad šis dainų rinkinys pasirodė Social Science Research Council (Washington, D.C.) pinigu parėmus, kas liudija, kad senąją mūsų kultūra domisi ir kitataučiai. Pati knyga apipavidalinta, palyginti, nedaug prikištinai, nors įvadų eilutes perdaug suspaudus, jie nejaukiai skaitantį nuteikia, ypač akiai nemalonus yra angliškas įvadas, kur gausu juodo raidyno. O viską baigtinai suglaudžiant, šiuo J. Balio paruoštuoju dainynu tenka tikrai džiaugtis ir linkėti, kad jis nebūtų dar paskutinis, kad dar pasirodytų likusios nespausdintos giesmės ir kt. tautosaka.

J. Balys: LIETUVIŲ DAINOS A-MERIKOJE. Pasakojamosios dainos ir baladės; gaidas iš fonogramų nurašė VI. Jakubėnas (Lietuvių Tautosakos Lobynas V (XLII — 326 psl. in 80, Boston, Mass. 1958 (1959); išleido Lietuvių Enciklopedijos Leidykla; kaina 5 dol.
P.S. Šio rinkinio 342 daina "Aš Lietuvos bernužėlis / Gromatą rašysiu" gali būti ne tik anksčiau minėtųjų perdirbinys, bet sutrauktinė, paskelbta St. Valasko Vabalninkėnų dainose (nr. 5 / 1904, kurios dainininku ar autoriumi pažymėtas J. Mockus.