Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TĖVAS AUGUSTINAS GEMELLI, O.F.M PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M.   
Praeitų metų liepos 15 d. Milane mirė garsus mokslininkas, daugelio mokslinių ir religinių institucijų organizatorius ir vadovas, Tėv. Augustinas Gemelli, pranciškonas. Jo asmenybė, energija ir pastangos iškelti katalikus į mokslo ir kultūrinio gyvenimo viršūnes ir jo laimėjimai daro ji mūsų epochos apaštalu. Dėl to ir mums įdomu arčiau su juo susipažinti.

I. BLOGIO IR GĖRIO TARNYBOJE
1. Jaunystės klystkeliais
Gemelli gimė 1878 m. Milane iš pasiturinčių liberalų tėvų, kurie nesirūpino religiniu sūnaus auklėjimu, bet dėjo pastangų, kad jis, prigimtosios etikos dėsniais vadovaudamasis, būtų doras jaunuolis. Baigęs gimnaziją ir licie-jų, jis įstojo į Pavijos universitetą, kur 1902 m. įsigijo medicinos daktaro chirurgo laipsnį. Universitete studijuodamas, Gemelli susižavėjo Markso doktrina, metėsi į socialinę kovą, organizavo darbininkų mitingus, redagavo socialistų laikraštį "Le Plebe", paminėjo 50 m. jubiliejų nuo pirmojo komunistų manifesto paskelbimo ir aršiai kovojo prieš religiją.

Už komunistinę veiklą pašalintas iš socialistų partijos, Gemelli įstojo savanoriu kariuomenėn, kur jis sutiko savo jaunų dienų draugą dr. Liudviką Necchi (dabar palaimintąjį) ir kelis klierikus pranciškonus, atliekančius karinę tarnybą. Jų draugystėje jis rado kelią į Dievą ir atsivertė. Negana to 1903 lap. 16 įstojo į pranciškonus, 1907 m. padarė amžinuosius vienuolio įžadus, o 1908 įšventintas kunigu, pradėjo apaštalo ir mokslininko darbą.

2. Moderniųjų laikų apaštalas
Tėv. Gemelli, įsigilinęs į šv. Pranciškaus dvasią, padarė išvadą, kad veikimas yra vienas iš būdų mylėti Dievą. Jis suprato, kad pranciškoniškas apaštalavimas nesiriboja viena sritimi, bet apima visas sritis gyvenamame laikotarpyje. Tada jis padarė pasiryžimą mylėti Dievą, apaštalaudamas visose srityse.

XX-jo amž. pradžioje Italijoje buvo įsigalėjusi masonerija ir pozityvizmo doktrina. Inteligentų tarpe ten vyravo pažiūra, jog tikėjimas prieštarauja mokslui ir trukdo kultūros pažangą. Dėl to pozityvistai, atmetę antgamtę, kovojo prieš antgamtines apraiškas. Tuo metu labai akivaizdūs antgamtiniai ženklai buvo Liurdo pagijimai. Pozityvistai ėmė įrodinėti, kad ten jokių stebuklų nesą.

Tada Tėv. Gemelli, kaip medikas, grynai mokslinėje plotmėje, išėjo ginti Marijos garbės. 1908 m. jis parašė medikų liudijimais paremtą studiją: "Liurdo pagijimai neprieštarauja mokslui." Tą patį darė jis ir savo pamoksluose. Pagaliau pozityvistų buvo iššauktas moksliniam medikų disputui. Disputavo jis dvi dienas Tiesa, jis neatvertė pozityvistų medikų, bet laimėjo publiką, o savo kalbomis ir straipsniais visai nutildė pozityvistus.

Po savo atsivertimo Tėv. Gemelli suprato kad pozityvizmas Italijoje įsigalėjo dėl katalikų atsilikimo nuo mokslo ir kultūros pažangos, o labiausiai dėl to, kad jie apreikštųjų tiesų nemokėjo vertinti mokslo šviesoje, senąjį viduramžių paveldėjimą sujungiant su naujųjų Laikų laimėjimais. Tada jis sumanė jungti intelektualines katalikų jėgas ir mokslo bei kultūros keliu grąžinti žmonėms antgamtės pagrindą, ko labiausiai bijojo pozityvistai.

Pažinęs savo laiko gyvenimo pulsą, Tėvas Gemelli subūrė aplink save katalikus filosofui kultūrininkus, literatus ir išleido filosofijos žurnalą "Revista di filosofia neoscolastica", kultūros žurnalą "Vita e Pensiero", literatūros žurnalą "Fiama viva" ir kunigams skirtą žurnalą "Revista del clero italiano". Visi šie žurnalai, o vėliau ir knygų serijos, planingai sutvarkyti ir sumaniai redaguojami, ne tik nutildė pozityvistus, bet ir krikščionių mokslo šviesoje išsprendė daugelį problemų, kurias iškėlė šių laikų reikalavimai.

Markso paskelbta socialinė doktrina ir šaukimas į klasių kovą rodo stiprų atgarsį Italijoje. Nuo šio socialinės laimės miražo reikėjo gelbėti inteligentus, studentus ir darbininkus. Tam tikslui buvo pradėtos organizuoti "Socialinin studijų savaitės", į kurias paskui labai aktyviai įsijungė Tėv. Gemelli tiek paskaitomis, tuk straipsniais socialiniais klausimais, tiek joms pats vadovaudamas.

Dar pirmaisiais kunigystės metais jis rūpinosi ir pasauliečių apaštalavimo darbu. Tam tikslui jis suorganizavo moterų ir mergaičių valdininkių—tarnautojų draugiją. Fašizmo metais, uždarius Pijaus XI suorganizuotą Katalikų Akciją, Tėv. Gemelli ją išsaugojo "Kristaus Karaliaus sąjūdžio draugijoje," kurios dėka jis galėjo sukelti ir liturginių savaičių sąjūdį ir dvasinio atsinaujinimo oazių kūrimą.

II. MOKSLO BARUOSE
1. Mokslinis pasiruošimas
Be jau minėto priešuniversitetinio pasiruošimo ir Pavijos universitete įgyto medicinos doktorato bei ten tęstų mokslinių tyrinėjimų nervų sistemos struktūros, histologijos, embriologijos, hipofizinės fiziologijos srityse ir ateistinės pasaulėžiūros horizontui plėsti privačių pozi-tyvizmo ir marksizmo studijų, Gemelli po savo atsiverumo įsigijo dar didesnį mokslingumą, tiek studijuodamas pranciškonų seminarijoje, tiek įvairiuose didelio garso Europos universitetuose gilindamas savo mokslo žinias ir Įsigydamas net kelis akademinius laipsnius.

Tapęs kunigu, ypatingą dėmesį atkreipė į eksperimentinės psichologijos studijas. Liuveno universitete įsigydamas filosofijos doktoratą, studijavo eksperimentinę psichologiją ir darė laboratorinius tyrinėjimus su ja susietų kitų mokslų srityse. Tos rūšies tyrinėjimus jis darė Torino, Muencheno universitetų ir Kraeplino psichiatrinės klinikos laboratorijose. O ši-s studijas biigęs, givo, eksperimentinės psichologijos specialisto diplomą. Negana to, Bonos fiziologijos ir Frankfurto neurologijos laboratorijose, garsių ano meto profesorių Viernowo ir Endigerio priežiūroje, darė tų mokslų srityse tyrinėjimus ir jų išdavas pritaikė savo specialybei. Tuo pačiu tikslu dar susipažino su Vienos, Amsterdamo, Koelno, Paryžiaus ir kitų universitetų tos rūšies laboratorijomis ir jų pasiektais laimėjimais.

Kilus karui, Tėv. Gemelli, 1915 m. pašauktas kariuomenėn, dirbo, kaip vyriausiojo štabo kapelionas medikas. Čia jis įkūrė psichiatrinę kareivių ligoninę ir lakūnams tirti psichologijos laboratoriją. Taigi net ir karo metu jis dirbo savo mokslo srityje. Po karo jis vėl studijavo įvairias eksperimentinės psichologijos sritis, tyrinėjo nenormalius, atkreipė dėmesį į fonetiką, kaip psichologinį reiškinį, į biologijos ryšius su psichologija ir filosofija.

2. Mokslo, filosofijos ir religijos derintojas
"Tėvas Gemelli", kaip filosofas G. Bontadi-ni sako, "nebuvo griežta prasme filosofas, bet buvo mokslo ir veiklos žmogus; dar tiksliau — mokslo ir akcijos žmogus tikinčiojo žmogaus tarnybai. Šiame trikampyje: tikėjimas—mokslas—veikla ir ribojosi jo ryšiai su filosofija". Jam reikėjo filosofijos jaunystės veikloje, skleidžiant pozityvizmo mokslą ir platinant Markso tikėjimą; jam reikėjo ja naudotis, tapus kunigu ir apaštalaujant, pastatant mokslą jam prideramoje vietoje, kad nebūtų pervertintas pozityvistų ir paniekintas idealistų. Filosofijos pa-gelba jis galėjo įrodyti, kad mokslas tikėjimui ir tikėjimas mokslui neprieštarauja.

Kodėl Tėv. Gemelli studijavo filosofiją ir rūpinosi jos kultūra, jis pasisako savo įkurto filosofijos žurnalo "Rivista di filosofia neosco-lastica" 25 m. jubiliejaus proga. "Praradau tikėjimą per žmonių pastangas, kurie, remdamiesi absoliutine mokslo verte, parodė man pozityvizmą, kaip galutinį žmogaus minčių išsprendimą. Atradau tikėjimą kitu keliu, filosofijos pagalba nagrinėdamas didžiąsias problemas, ir pamačiau, kad modernaus mokslo atradimai buvo galima įjungti, kaip elementai visatos filosofijos vizijoje." "Pajutau tada pašaukimą mokslui, kad jis tarnautų filosofijai, o per ją — tikėjimui".

Supratęs šį pašaukimą, jis visa savo jaunatvės energija metėsi į mokslą. Po atsivertimo įerėjo nuo biologijos į eksperimentinę psichologiją, nes, kaip jis prisipažįsta, prie šių studijų jį privedė reikalas pažinti "pirminį žmogaus gyvenimo rspektą: jo psichinį veikimą". Kaip iš materializmo svaigulio išsivadavęs biologas, jis paliko savo įnašą neovitalizmui, tuo būdu jau aiškiai priartėdamas prie Aristotelio. Kai tik Gemelli constatavo gyvio rūšies, ypač žmogaus, nesidavimą pakeisti kita rūšimi, jis tuoj ėmė nagrinėti specifinį žmogaus skirtumą — ir atsirado eksperimentinės psichologijos mokslo laukuose. Tačiau ir čia jis greitai pastebėjo, kad psichologija stovi tarp gamtos mokslų ir filosofijos ir kelia filosofines problemas, nes kai tik baigiama grynai metodiški fiziologijos tyrinėjimai, tuoj įžengiama į introspekcijos kelią. "Atsitinka, kad mokslas, kuris yra empyriškesnis už kitus mokslus, kiek jis vienas savo objektu turi tiesioginį ir asmeninį patyrimą, yra taipgi tas, kuris gyviausiai reikalauja filosofinio papildymo." Šis papildymas ir yra didžiausias Tėv. Gemelli indėlis neoscholastinei filosofijai, nes jis atidengia ryšius tarp mokslo (psichologijos) ir filosofijos.

Kadangi T. Gemellio atsivertimą daugiausia nulėmė naujų nepakeičiamų vertybių pristatymas, kurios atskleidė jam pozityvizmo spragas, tai dabar naujoje šviesoje jis turėjo iškelti ir vertę paties mokslo, kurį pozityvistai buvo pastatę prieš religiją. Tai nebuvo sunkus uždavinys, nes konfliktas buvo tik tarp pozi-

Tėv. Augustinas Gemelli Milano kat. Universiteto psichologijos laboratorijoje.

tyvistų ir religijos, gi patsai mokslas buvo neutralus. Visa pozityvistų gudrybė buvo scientiz-me: jie mokslą paskelbė absoliučiu žinojimu, o religiją nustūmė į iliuzijų sritį. Šiam scientizmui nugalėti daug prisidėjo mokslų kritikos sąjūdis, vėliau išsigimęs iki kraštutinumo. Tėvas Gemelli nėjo kraštutiniu keliu. Jis tik teigė, kad tikrasis mokslas par excellence yra filosofija, ypač metafizika, šalia kurio stovi kiti mokslai, turį savo teoretinę vertę. Vėliau jis ragino vertinti visus mokslus ir juos kultivuoti. Tam jis įkūrė ir Katalikų Universitetą, nes mokslo niekinimas, anot jo, būtų didžiausias paskatinimas vėl grįžti į pozityvizmą. Šio mokslo ir filosofijos santykių nustatymas, po to kai pozityvistai buvo filosofijai paneigę mokslo vardą, yra didelis Tėv. Gemellio nuopelnas.

Nugalėjus pozityvizmą, filosofas Gentile sukūrė laicistinį idealizmą, kuris teigė, jog tik viena filosofija galinti išspręsti visų vertybių problemas. Su tokiu idealistų teigimu, kur mokslas ir religija neturėjo vietos svarbiausiuose klausimuose, Tėv. Gemelli taip pat negalėjo sutikti. Pagal krikščionišką mintį, filosofijos uždavinys yra atsiskleisti religijai. Logiškai todėl Tėv. Gemelli galvojo, kad ne filosofija, o religija išsprendžia visas svarbiausias žmogaus problemas ir atsako į filosofijos iškeltus klausimus. Tik ji viena suderina mokslą ir filosofiją, nes ji visas didžiąsias žmogaus egzistencijos vertybes suveda į vieną darnią harmoniją.

Dėl šios visų vertybių harmonijos religijos vienybėje Tėv. Gemelli kovojo visą savo gyvenimą.

3. Katalikų Universiteto įkūrėjas
Dr. Gemelli, jau atsiversdamas, suprato, o tapęs vienuoliu, dar daugiau įsitikino, kad Katalikų Bažnyčia išsaugojo antikinės kultūros likučius ir kad ji visais laikais puoselėjo mokslą. Jis puikiai žinojo, kad viduramžiais, be vienuolynų ir katedrų mokyklų bei Bažnyčios išlaikomų unviersitetų, kitokių švietimo įstaigų ir nebuvo. Tik moderniaisiais laikais laicistai, išplėšę švietimą iš Bažnyčios rankų ir katalikus nustūmę į šalį, priešiškai atsigręžė prieš Bažnyčią, apšaukdami ją obskurantizmo palaikytoja. Tokioje padėtyje patys katalikai mokslininkai jautėsi pažeminti ir ilgai nerado galimybės savo organizuotam intelektualiniam pajėgumui į-rodyti.

Dar seminarijos laikais klierikas Augustinas Gemelli brandino savyje planus, kaip Italijos katalikus mokslininkus pakelti iš pozityvistų pažeminimo ir įrodyti, kad ir šiais laikais katalikai ne tik nesibijo mokslo šviesos, bet patys jo siekia, jį kultivuoja net geriau už visokio plauko laicistus. Nenuostabu, jei jis, dar klieri-kaudamas, 1907 m. Pizos katalikų inteligentų suvažiavime skaitė paskaitą "Kodėl italai katalikai turi turėti savo universitetą". Jo mintims karštai pritarė visi suvažiavimo dalyviai, ir greit aplink jį susibūrė stambesnės katalikų intelektualų jėgos, j ieškančios galimybės katalikų universitetui įkurti. Tiesa, ilgai užtruko, ligi įsikūnijo jų planai, nes pradžioje šiam darbui reikėjo paruošti labai nedosnius Italijos katalikus, paskui kilęs karas vėl keleriems metams sutrukdė darbą, iki pagaliau 1921 m., didelėmis Tėv. Gemelli pastangomis, Bažnyčios hierarchijos parama ir tikinčiųjų aukomis buvo įkurtas Milano šv. Jėzaus Širdies Universitetas.

Katalikų Universiteto kūrimo darbas buvo ilgas ir sunkus. Jis pareikalavo iš įkūrėjo viso jo gyvenimo dienų, iki buvo sudaryti visi fakultetai. Pirmiausia buvo atidaryti filosofijos ir socialinių mokslų fakultetai, kuriems pradžioje trūko ir mokslo priemonių ir tinkamų patalpų. Šiuo kritišku momentu dargi ir pats Tėv. Gemelli buvo sunkiai susirgęs šiltine. Nusiminusius jo bendradarbius turėjo raminti Milano kardinolas Achiles Ratti, kuris, netrukus, išrinktas popiežium, visais galimais būdais rėmė įkūrėjo darbus, kad šis, po trejų metų nugalėjęs visus sunkumus, Katalikų Universitetui išrūpino valdžios universitetų teises.

Ilgainiui buvo įkurti literatūros, teisės, administracijos, ekonominių, prekybos ir politinių mokslų fakultetai. 1925 m. Castelnuovo Foglia-ni, popiežiaus dovanotose patalpose, buvo atidarytas Apaštališkas šv. Jėzaus Širdies institutas seserims vienuolėms, kuriame studijuodamos, jos gali įsigyti akademinius laipsnius literatūros, pedagogikos, kalbų ir matematikos moksluose.

Pirmosios universiteto patalpos greitai buvo per ankštos, nežiūrint, kad šalia jų išaugo dideli Pijaus XI rūmai. Laimingu atveju buvo atgautas, kitados valdžios nusavintas, benedik-tinų-cistersų vienuolynas, paverstas šv. Ambro-ziejaus ligonine, kurioje, atlikdamas mediko praktiką ir karo tarnybą, dr. Gemelli atsivertė. 1933 m. buvo pastatyti trys bendrabučiai studentams. 1937 m. išaugo penkių augštų Amb-rosianum pastatas su auditorijomis, talpinančiomis po 600 studentų. Karo metu per bombardavimus buvo sugriauta dalis universiteto pastatų, bet, Tėv. Gemellio pastangomis, jie buvo vėl atstatyti. Šalia bendrabučių dar buvo pastatyta Domus nostra, universiteto valgykla ir statomi Gregorianum rūmai, skirti įvairių fakultetų seminarams.

Tėv. Gemelli 1957 m. Piacenzoje atidarė agrikultūros fakultetą ir aprūpino jį moderniškiausiomis mokslo priemonėmis. Katalikų Universitetui betrūko tik medicinos fakulteto. Tėv. Gemelli rūpinosi ir jo atidarymu. Tam tikslui Pijus XI 1934 m. Romos priemiestyje, Monte Mario, buvo dovanojęs 36 hektarus žemės su bažnyčia ir dviem pastatais, bet karas ir įvairūs sunkumai vis trukdė fakultetą įkurti. 1958 metais, švenčiant Tėv. Gemellio auksinį kunigystės jubiliejų ir 80 m. amžiaus, Pijus XII priminė, kad Katalikų Universitetas dar neturi medicinos fakulteto. Šis priminimas paskatino Tėv. Gemelli šiam reikalui paaukoti paskutines savo gyvenimo dienas. Jis dar spėjo paruošti pastatų planą, gauti reikiamus statybai leidimus ir parūpinti valdžios patvirtinimą pačiam fakultetui. Pradėtų statybos darbų jis jau nematė, nes išsisėmė jo jėgos, ir 1959 m. liepos 15 d. jis mirė. Jo neatliktą darbą užbaigs kiti, ir taip Katalikų Universitetas Italijoje turės visus fakultetus.

Šalia universiteto patalpų plėtimo, fakultetų, katedrų ir institutų atidarymo, reikėjo dar jį aprūpinti mokslo priemonėmis, biblioteka, laboratorijomis ir knygų leidykla, reikėjo nustatyti programas, parinkti profesorius, rūpintis mokslo pažanga, studentų auklėjimu ir jų šelpimu. Taip Tėv. Gemellio ir jo bendradarbių pastangomis šiandieną universiteto biblioteka turi virš 700,000 tomų knygų ir gauna 3,500 perijodinių žurnalų. Universitetas yra įsigijęs visas reikalingas laboratorijas, ypač visame pasaulyje išgarsėjusią eksperimentinės psichologijos laboratoriją. Rūpindamasis mokslo pažanga ir augštu universiteto moksliniu lygiu, konkursų keliu parinktiems profesoriams rektorius neleisdavo užmigti ant savo laurų, bet reikalavo mokslo veikalų, kartais tiesiog nurodydamas jų temas.

Mokslui puoselėti, šalia jau anksčiau Tėv. Gemellio rūpesčiu leidžiamų žurnalų, Katalikų Universitetas leidžia dar šiuos: "Archivio italia-no di psichologia", "Revista internazionale di scienze sociali,", "Aevum", "Archivio di psichologia, neurologia e psichiatria", "Jus", "Aegyp-tus" ir "Medicina e Morale". Visi šie leidiniai ir profesorių knygos spausdinama Tėv. Gemellio įkurtoje "Vita e Pensiero" leidykloje.
Sumanaus rektoriaus vadovaujamas, Milano Katalikų Universitetas labai pagarsėjo ir išpopuliarėjo, taip kad jis pradėjo vadovauti ne tik katalikų, bet ir apskritai Italijos moksliniam ir kultūriniam gyvenimui. Jo paruošti mokslininkai šiandieną jau profesoriauja visuose Italijos ir daugelyje kitų kraštų universitetų. Jis Italijai yra davęs tūkstančius tvirtai paruoštų katalikų inteligentų, kurie dirba visuose kultūrinio darbo baruose. Pravartu paminėti, kad iš tą universitetą baigusių kunigų Bažnyčia jau yra konsekravusi 12 vyskupų. Studentų skaičius kas metai vis auga. 1958-59 mokslo metais Katalikų Universitetas turėjo 11,662 studentus ir 176 profesorius. Metinės universiteto išlaidos siekia 800 milijonų lyrų, kurias padengia beveik viena "universiteto dienos rinkliava", daroma Kristaus Karaliaus šventėje. Iš to galime matyti, kad Tėv. Gemellio troškimai išsipildė: Italijos katalikai, Katalikų Universiteto dėka, moksle ir kultūriniame gyvenime atgavo vadovaujantį vaidmenį.

4. Mokytojų mokytojas

Tėv. Gemellio rūpestis nesiribojo Katalikų Universitetu. Jis apėmė visą švietimą ir auklėjimą pradžios mokyklose, gimnazijose, liciejuo-se ir universitetuose. Jis kovojo už mokyklų laisvę, prisidėjo prie jų reformos, buvo Italijos švietimo ministerijos augščiausios viešojo auklėjimo tarybos narys ir labai rūpinosi pilnutiniu mokytojų paruošimu.

Jei prieš šv. Jėzaus Širdies Universiteto įkūrimą jis kovojo už universitetų laisvę, tai dar daugiau jis kovojo universitetą įkūręs, kaip tai matome iš akademinių mokslo metų atidarymo kalbų. Jis kritikavo sustingusią universitetų sistemą, kur profesoriai tesirūpina skaityti paskaitas, o studentai įsigyti titulus karjerai laimėti. Tokių universitetų fakultetai atsilikę nuo gyvenimo reikalavimų, bibliotekos nepakankamos, profesoriai ne konkurso keliu parenkami, o pagal politinius nusistatymus ir rekomendacijas švietimo ministerijos skiriami. "Universitetas be kontakto su tauta neturi gyvybės ir neduoda savo tautai, ką turi duoti. Mes tvirtiname, kad universitetui pakelti tėra tik vienas kelias: tai grąžinti jam laisvę, kurioje jis yra gimęs".

Su Tėv. Gemellio skelbiamomis idėjomis skaitėsi ir fašistų ir pokarinės demokratijos švietimo ir auklėjimo organai. Jis visą laiką buvo augščiausioje auklėjimo taryboje. Pozityviai vertino 1923 m. švietimo ministerio Genti-le pravestą mokyklų reformą, bet stipriai ir atvirai kritikavo tos pačios reformos neigiamas puses. Kai, baigiantis karui, Italija pradėjo demokratinį gyvenimą, Tėv. Gemelli Katalikų Universitete sudarė profesorių komisiją mokyklų problemoms studijuoti ir paruošti pasiūlymus naujai mokyklų reformai. Šis darbas neliko be vaisių, nes daugelis komisijos pasiūlymų buvo priimta naujosios reformos metu.

Iš augštųjų mokyklų Tėv. Gemelli reikalavo ir asmenybių formavimo. "Universitetas, paruošdamas vadovaujančias klases, negali ribotis profesionalų paruošimu, bet jis turi suformuoti ir tvirto charakterio žmones." "Tautai reikia technikų, bet visų pirma jai reikia ištikimų piliečių, kad didžių idealų šviesoje įsigytų jėgų jai aukotis." "Dėl to kiekvienas universiteto profesorius turi būti par excellence auklėtojas, sąžinių formuotojas ir sielų inspiratorius."

Rūpindamasis bendru studentų asmenybių formavimu akademiniame amžiuje, jis nepamiršo ir žemesniųjų mokyklų. Ypatingą dėmesį jis kreipė į mokytojų paruošimą ir jų didžiąją misiją. Dar 1927 m. mokytojų suvažiavime, kalbėdamas apie pedagogines sroves, pareiškė: "Nė viena iš jų nėra pilnai katalikiška, dėl to turite jas pažinti, ir pažinti giliai . . . Neišsigąskite priešingai kraštutiniškai galvojančių. Aš nesibijau žinojimo, bet bijausi riboto žinojimo; tiesa nesibijo tiesos. Niekuomet neniekinkite priešo, bet apsiginkluokite mokslu, kad jį nugalėtumėte. Jūsų profesinė kultūra turi būti plati, pakili, progresyvi, apaštališka, dėl to religinės kultūros apšviesta."

Šiuo religinės kultūros perteikimu Tev. Gemelli rūpinosi visą savo gyvenimą. Dėl to net jau ir invalidas būdamas, neapleido nė vieno didesnio mokytojų kongreso ar suvažiavimo, kuriuose visuomet tardavo savo tėvišką pamokantį žodį. Iš įvairių jo konferencijų mokytojams yra sudaryta knyga "L' anima dell' inseg-namento".

Nuostabu dar ir tai, kad jo konferencijų klausydavosi visų ideologijų mokytojai. Visiems patiko mokytojo aukos supratimas ir jo misijos vertinimas. Jis juos mokė pranciškoniškoje šviesoje sutikti skausmus ir nemalonumus. "Dievas leidžia skausmą, ir jį reikia priimti su džiaugsmu; kada sieloje sielvartas, o veide šypsena, tada Dievui įteikiama didžiosios meilės žiedais pražydusi aukos gėlė." Apie mokytojo misiją jis šitaip kalbėjo: "Viena didžiausių Dievo dovanų yra pašaukimas, o mokytojais tampa tik pašauktieji." Daug nuostabiai gražių žodžių Tėv. Gemelli yra pasakęs mokytojų misijai iškelti ir vertinti. Iš jų matome, kaip jam rūpėjo visas jaunimo auklėjimas, pradedant pradžios mokykla ir baigiant universitetu.

5. Popiežiaus Mokslų Akademijos pirmininkas
Pijus IX, norėdamas padėti technikos mokslams ir pakelti popiežiaus valstybės industriją, 1847 m. įkūrė Mokslų Akademiją, kuri savo mokslu garsėjo iki valstybės likvidacijos. Nusilpusią Mokslų Akademiją pradėjo gaivinti Benediktas XV, pavesdamas garsiam fizikui jėzuitui Gianfranceschi ją perorganizuoti. Pradėtąją reformą pagreitino Pijus XI, pritaikydamas Mokslų Akademijos paskirtį naujų laikų reikalavimams, "kad, objektyvaus mokslo apšviesti, mūsų laikų žmonės per kūrinius pažintų Kūrėją."

Turėdama tai prieš akis, naujoji Mokslų Akademija turėjo ribotis tiksliaisiais mokslais: biologija, fizika, chemija, astronomija, matematika ir kt., visai išskiriant humanitarinius mokslus. Tam tikslui visame pasaulyje buvo renkami garsiausi mokslininkai, neatsižvelgiant į jų tikėjimą: užteko, kad jie buvo dori ir nekovojo prieš religijos pagrindus. Taip pirmieji buvo pakviesti vokietis fiziologas Abder-haldenas, Berlyno — Dahlem astronomas Guth-nickas, olandas fizikos kriologas Keesomas ir matematikai švedas protestantas Mittag-Leffler-is, graikas stačiatikis Caratheodory ir Italijos žydas Levi Civita: visi pasaulinio garso mokslininkai.

Dar pilnai nebaigęs savo darbo, mirė Benedikto XV paskirtas Mokslų Akademijos pirmininkas Gianfranceschi. Tada Pijus XI 1934 m. paskyrė Tėv. Gemelli vadovauti akademijai, kurią šv. Tėvas 1936 m. birželio 12 d. pavadino Popiežiaus Mokslų Akademija. Šia perorganizuota akademija susidomėjo viso pasaulio mokslininkai, o visų kraštų vyriausybės norėjo būti reprezentuojamą joje savo mokslininkų. Tėv. Gemelli, padedamas nuncijų ir delegatų, greitai išrinko geriausius pasaulinio garso mokslininkus, kurių net 70 Pijus XI "Motu proprio" raštu 1936 m. spalio 28 d. paskelbė Popiežiaus Mokslų Akademijos nariais. Jie visi, anot jo, buvo "summi in sua cuiusąue disciplina et maximis honoribus dignati e longinąuis vari-isąue nationibus." Kadangi, kaip jau minėjome, pagal akademijos statutą nebuvo daroma konfesinių skirtumų, dėl to šioje akademikų sudėtyje, be katalikų, buvo aštuoni protestantai, du žydai ir vienas stačiatikis. Sėkmingesniam Popiežiaus Mokslų Akademijos darbui Pijus XI pavedė visas savo žinioje turimas gamtos mokslų įstaigas ir laboratorijas ir pažadėjo visokeriopą paramą.

Naujoji Ppiežiaus Mokslų Akademija tuoj ėmėsi darbo, mesdama šūkį: "Nil actum, siąuod agendum". Tėv. Gemelli davė vieningo darbo direktyvas, dėl to nors akademikai gyveno tolimuose kraštuose, net ir karo metu per nuncijus ir delegatus galėjo dalintis savo pasiekto mokslo vaisiais ir vieni kitiems padėti, sprendžiant pirmininko pateiktas mokslo problemas. Negana to, T. Gemelli šaukė visų narių sesijas, o socialinėms problemoms spręsti rengė studijų savaites. Ypatingai pagarsėjo studijų savaitės savo išleistomis studijomis apie vėžio ligą, Oligo elementus ir planetarinius gyventojus bei paties pirmininko rūpesčiu surinktais ir paskelbtais akademikų mokslo darbais antrojo pasaulinio karo metu. Jie išėjo dideliu tomu "Relationes de actis scientiis tempore belli 1939-45."

Kitas Tėv. Gemelli nuopelnas yra tas, kad jis Popiežiaus Mokslų Akademiją išlaikė autonomišką. Dėl to niekam neduota progos sakyti, esą, Bažnyčia turinti slaptą mintį—panaudoti akademiją savo apologetiniams tikslams. Kokioje pozicijoje Bažnyčia laiko Popiežiaus Mokslų Akademiją, galima matyti iš Pijaus XI žodžių: "Esame ypatingai laimingi, galėdami būti mūsų akademijos narių tarpe, dėl labai augštų ir gilių priežasčių; užtenka pasakyti, kad kaip mes per paslaptingą dievišką sutvarkymą turime tikėjimo mokymą, taip jūs, mylimieji sūnūs, tam tikru būdu, turite pažinimo mokymą." Iš šių žodžių aišku, kaip popiežius vertina mokslą ir kaip jis stovi už mokslo autonomiją ir laisvę.

Tėv. Gemelli, kaip Popiežiaus Mokslų Akademijos pirmininko, darbus labai vertino popiežiai Pijus XI, Pijus XII ir Jonas XXIII. Kai Tėv. Gemellis mirė, Jonas XXIII Milano kardinolui atsiuntė laišką, kuriame pažymi, kaip daug nustojo Popiežiaus Mokslų Akademija, netekdama Tėv. Gemellio, "kurį taip vertino mūsų pirmatakai ir mes patys."

Taip, trumpai suglaudus, atrodo Tėvo Gemellio gyvenimas ir darbai. Tai gyvenimas žmogaus, kuris j ieškojo objektyvios tiesos ir ją surado. Tai mokslo ir darbo gėlė, kuriai mažai k?s beprilygsta. Tai apaštalas ir mokslininkas, kurio darbo vaisius skina ne tik Bažnyčia, bet ir visa Italija.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai