KAI KALĖDŲ NAKTĮ PRABYLA BAŽNYČIŲ VARPAI Spausdinti
Parašė VYSK. V. PADOLSKIS   

Kai Kalėdų naktį prabyla bažnyčių varpai, skelbdami pasauliui Kristaus gimimą, džiaugsmo banga pagauna žmonių širdis, ir jos pradeda plakti stipriau. Ir ne tuščiai galima džiaugtis. Juk su Kristaus gimimu pasauliui prasideda nauja gadynė: šviesos ir vilčių, taikos ir ramybės gadynė. "Garbė Dievui augštybėje ir žemėje ramybė geros valios žmonėms", giedojo dangaus angelai, Kristui gimus (Lk. 2, 14).

Su Kristumi ir per Kristų, į žemę ateina taika: taika su Dievu, taika ir ramybė tarp tautų ir paskirų žmonių, nes Kristus mus sujungė visus į vieną šeimą, kur Dievas yra mūsų Tėvas, mes gi Dievo vaikai ir broliai savo tarpe. Štai pagrindai, ant kurių bus statomas naujos žmonijos gyvenimas ir tvarkomi žmonių tarpusavio santykiai. Kur to nėra, kur Dievas nelaikomas Tėvu ir žmonės nelaikomi jo vaikais, ten nė žmogus žmogui nėra brolis. Kur iš gyvenimo išjungiamas Dievas ir neigiami mūsų ryšiai su juo, ten nė žmogui nepripažįstama augštesnė vertė, nė jo teisė į augštesnį, kilnesnį gyvenimą, kur pirmautų dvasia. Ten pripažįstama tik medžiaga ir fizinė jėga. Ji viena viską nulemia, ne teisė ir meilė. Kaip tai priešinga Kalėdų dvasiai, kuri pasiaukojimu ir meile dvelkia.

Kalėdos, Kristaus Užgimimo šventė, tai ryškiausia Dievo meilės šventė: Dievo meilės žmonėms. "Dievas taip mylėjo pasaulį, kad davė savo viengimusįjį Sūnų, kad kiekvienas, kurs į jį tiki, nežūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Nes Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį pasaulio teisti, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas" (Jn. 3, 16-17).

Užgimdamas Betliejuje, Dievo siųstasis pasaulio Gelbėtojas, Kristus, ateina į mūsų tarpą kaip pasaulio šviesa, kuri turi nušviesti pasaulio tamsybes — nusidėjimuose paskendusius žmones.

Bet čia įvyksta žmogaus tragedija — nusidėjimuose paskendęs žmogus nusikreipia nuo tos šviesos, nesiduoda jai savęs apšviesti. Kodėl taip neišmintingai elgiasi žmonės? To liūdno reiškinio priežastį pats Kristus nurodo: žmonės vengia šviesos, kad nebūtų pastebėti pikti jų darbai. "Šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau mėgo tamsybę, kaip šveisą, nes jų darbai buvo pikti. Nes kiekvienas, kurs daro pikta, nekenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų peikiami", sako Kristus (Jn. 3, 19-20).

Yra taip sugedusių žmonių ir užkietėjusių pikte, kad jiems lengviau atmesti Dievą su jo varžančiais įstatymais, negu liautis darius pikta, štai kur glūdi daugelio netikėjimo priežastis, štai kodėl jie atmeta Kristų. Ne mokslas jiems įrodo, kad nebūtų Dievo, bet kad jie yra paskendę nuodėmėje ir nenori iš jos pakilti. Jie gerai supranta, kad tikėjimas tokius dalykus jiems draudžia. Tad šalin tikėjimą! Tada tikėjimas jiems pasidaro nemoksliškas.

Bandymas eiti per gyvenimą be Dievo — tikras nesusipratimas ir žmogaus gyvenimo tragedija. Tai gyvenimas be išeities, be tikslo ir prasmės.
Žmogaus gyvenimo prasmę ir tikslą Kristus mums atskleidė: tai Dievo vaikų gyvenimas Dievo meilėje ir tarnyboje šiapus ir anapus amžinybės slenksčio. Tą Dievo vaikų gyvenimą mums perteikia pats Kristus, asmeniškai atėjęs į mūsų tarpą. "Kas jį priėmė, tiems jis davė galios būti Dievo vaikais, būtent, tiems, kurie tiki į jo vardą", sako šv. Jonas Apaštalas (Jn. 1, 12).

Kalėdos todėl nėra mums tuščia šventė, bet per atėjusį į mūsų tarpą Kristų mums naujų santykių su Dievu pradžia ir laidas. Branginkime tą dieną ir švęskime ją su visu dvasios pakilimu.

Sekdami įsikūnijusį Dievo Žodį — Kristii, nenuklyskime nuo savo gyvenimo paskirties. "Aš pasaulio šviesa. Kas mane seka, nevaikščioja tamsybėje, jis turės gyvenimą šviesos", sako Kristus (Jn. 8, 12). Kristų sekti — tai vienintelis kelias į gyvenimą. "Neduota žmonėms kito vardo po dangumi, per kurį mes turėtumėme būti išgelbėti", sako šv. Petras apaštalas apie Kristų (Apd. 4, 12).

Tai turėtų gerai įsidėmėti visi valstybių vadai. Jie nesukurs žmogaus verto gyvenimo be Dievo, žmogaus, kurs yra Dievo vaikas ir kurs jau čia žemėje skirtas gyventi dievišku gyvenimu. Neužtenka, kad žmogus būtų sotus ir apsirengęs, nes jis nėra tik kūnas, bet jis turi nemirtingą dvasią, kuri, savaip nemaitinama, alksta, nežiūrint, kad žmogus būtų žemiškuose gėriuose paskendęs.

Kristaus prakartė Betliejuje, nors ir kaip mums varginga atrodytų, yra galingas kvietimas, pilnas meilės, į viso mūsų gyvenimo atnaujinimą ir persunkimą antgamtine tikrove. Jame glūdi viso mūsų gyvenimo didybė ir kilnumas, tikrasis mūsų dvasios gyvenimas ir išsiskleidimas.

Šiuo keliu sekti Kristų nėra visuomet lengva, nes dažnai mums kelią pastoja piktas žmogus, kurs nori mus atitraukti nuo Dievo ir Kristaus. Už ištikimybę Kristui neretai tenka ir kalėjime mirtį patirti . .. Bet tai neturi mūsų bauginti, nes mes turime Kristaus pažadą galutinei pergalei. "Pasaulyje jūs patirsite priespaudos, bet pasitikėkite, — aš nugalėjau pasaulį," sako Kristus (Jn. 16, 33). Tai mums duoda vilčių susilaukti šviesesnių dienų, kada visokia neteisybė gaus atpildą. Dievas neapsijuokins prieš žmones, nors jie kažinkaip būtų išdidūs ir pasipūtę.

Džiaukitės ir didžiuokitės, kad vadinatės Dievo vaikais ir esate, kaip sako šv. Jonas apaštalas (1 Jon. 3,1). Tuomet ir sielvartuose švenčiamos Kalėdos mums bus prasmingos ir mielos.
1959.


ALEKSANDRA KAŠUBIENĖ - MADONA