LIETUVIŠKOSIOS KULTŪROS SUSITIKIMAS SU AMERIKIETIŠKĄJA

Parašė DR. ANTANAS MUSTEIKIS

Amerikiečių "gyvenimo būdas", arba kultūra plačiąja prasme, yra susilaukęs daugelio pastabų, kritikos ir studijų nuo pat JAV kūrimosi ligi šių laikų. Europiečių etnocentriškumas dažnai nuvertindavo kultūras, kurios nepriklausė Vakarų Europai. Aš gerai atsimenu savo gimnazijos literatūros mokytoją, kuris tikino, jog nesą amerikiečių tautos nei kultūros. O jis buvo stiprus lituanistas ir gabus mokytojas. Bijau, kad dar ir dabar mūsų vad. tremties vyresniojoje kartoje gali būti daug stiprių ir gabių lietuvių, kurie, nežinodami, kas yra tauta ir kultūra, neatras sau tinkamos vietos svetimybėj ir neatliks jokios misijos, kuri pagelbėtų išlaikyti lietuvišką kultūrą antrojoje ar trečiojoje kartoje. Jeigu yra nelengva rašyti apie amerikiečių kultūrą, tai tik todėl, kad apie ją yra perdaug prirašyta: besirenkant šakinius, galima pasiklysti. Blogiau kalbėti apie lietuvių kultūrą, kuri yra tik pradėta nagrinėti. Tad ir lietuviškosios kultūros susitikimas su amerikietiškąja šia proga bus sekamas daugiau pagal amerikoniškų studijų rėmus. Bandysime iškelti charakteringuosius amerikiečių kultūros vertybių pavidalus (patterns) ir pa j ieškosime lietuviškų atitikmenų. Dvi pastabos tenka padaryti dar prieš kultūrų palyginimą. Pirma, kultūrinių vertybių pavidalai, sistemos, ar temos, sudaro tik vieną pagrindinių kultūros dalių, bet jokiu būdu nepretenduoja į pilną kultūros atskleidimą. Antra, kalbėti aplamai apie amerikiečių ar lietuvių kultūrą yra rizikingas uždavinys, nes pirmojoje yra dar bent šešetas ryškesnių kultūros regionų, skirtingų vienas nuo kito, o antrojoje yra bent keturi būdingi plotai — augštaičiai, žemaičiai, dzūkai ir suvalkiečiai — turį savitus kultūros bruožus. Tačiau kultūrinių vertybių pavidalų pažiūriu yra galima rasti bendros žymės, apjungiančios paskirų kultūrų daugumų narių poelgius, sąmoningai praleidžiant smulkesnes vienų ir kitų skirtybes. Šia prasme yra į-manomas dviejų kultūrų palyginimas. * Netenka abejoti, kad amerikiečių ir lietuvių vertybių pavidalai yra skirtingi. Čia pateiksime dešimt jų porų, pirmu žodžiu apibūdindami amerikietišką kultūrą, o antruoju — lietuviškąją. 1. Ekonomistas — inteligentas Amerikiečių kultūroj dominuoja ekonominė institucija, dažnai įsiverždama į kitų institucijų ribas. Linkolnas yra šios kultūros herojus: "taupus, sunkiai dirbąs, trokštąs žinių, ambicingas, ginąs eilinio žmogaus teises, nepaprastai gabus visokiomis progomis kopti karjeros laiptais į pasisekimą — nuo žemiausio juodadarbio ligi garbingų pirklio ir teisininko augštybių". . . Turtas bei pinigai yra vienas pagrindinių, jei ne pats esmingiausias, socialinio statuso pažymys. Laimė žmogui gali padėti iškilti, bet svarbiausias dalykas yra paties žmogaus pastangos prasimušti kitų biznio varžovų tarpe. Šioje kovoje laikomasi biznio taisyklių, ir moralės dėsniai neturi trukdyti ekonominės sistemos. Nors priemonės prasimušti yra labai lanksčios, amerikiečių herojai vis dėlto privalo būti ar atrodyti esą padorūs, garbingi bei moralūs žmonės. Lietuvių kultūroj švietimas atrodo esąs centrinė institucija. Atstatant Lietuvos nepriklausomybę, buvo reikalinga daugelio mokytų žmonių administracijos, švietimo ir kitų sričių tarnautojų tinklui plėsti bei specifinti. Moksli-nimasis padaro žmogų inteligentu, kuris privalo būti kūrybingas literatūroj bei mene, filosofijoj ar moksle, ir savo žinias bei sugebėjimus privalo mokėti pritaikyti masėse, kurios turi būti keliamos į "augštesnį kultūros lygį". Ekonominis aspektas, kaip žinome, buvo susijęs su inteligentinėmis profesijomis bei užsiėmimais: profesoriai, rašytojai, menininkai, filosofai gaudavo daug didesnį atlyginimą nei eiliniai darbininkai, ir jie buvo vadinami tautos vadovais. 2. Darbas — kūryba Anglosaksų posakis "laikas — pinigai" reiškia darbo svorį bei atlyginimą, ne vien pinigų svarbą. Kolonistų įsikurdinimas, naujajame pasauly" pareikalavo daug kietų pastangų ir ištvermės, ir geriausias išlikimo laidas pasidarė darbas. Antra vertus, kaikurių protestantų grupės vešliuose ekonominio darbo vaisiuose į-žiūrėjo Dievo malonę. Tai buvo ženklas, kad Dievas taip prakutusius žmones laiko savo išrinktaisiais (predestinacijos dogma). Pralobimu tad žmonės galėjo sau įrodyti, jog būsią išganyti kitame pasauly. Štai kodėl amerikiečiai, sakoma, nuolat eina ir eina "iš namų į darbą". Lietuvių kultūroj ryškus juodo ir balto darbo išskyrimas, paveldėtas iš bajoriškų tradicijų, yra susijęs su inteligento paskirtimi. Kūrėjas privalėjo turėti daugiau laiko mąstyti, planuoti, vadovauti, medituoti. O technikinis personalas privalėjo vykdyti inteligento numatytus uždavinius bei konkretų darbą atlikti. Dažnas pareigūnas Lietuvoje nemokėjo rašyti mašinėle (tam buvo sekretorė) ir ne vairavo automobilio (tam buvo šoferis), jei jis buvo priskirtas tarnybai. Jeigu amerikietis beveik negalvojęs stversis darbo ir gal tik vėliau pagalvos apie pasekmes, tai lietuvis pirma rimtai ir gal ilgokai pasvarstys ir tik tada ims "kalnus versti". Lietuvių darbštumas yra paliudytas ne tik nepriklausomos Lietuvos pažangos, bet ir dabartinėse okupuotos Lietuvos sąlygose, ypač in-teligentinėse apraiškose. 3. Praktiškumas — abstraktiškumas W. James ir J. Dewey, didieji amerikiečių intelektualai, 20 a. sąvartoje pabrėždami pragmatizmą, utilitarizmą bei praktiškumą, nieko naujo neįnešė į amerikiečių kultūrą, o tik patvirtino ir pagilino šimtmečiais susikristalizavusias "naujojo pasaulio" tendencijas. Amerikiečiai ypatingai vertina darbo našumą, prisitaikymą, technologinį išradingumą, uždavinio į-vykdomumą, numatomus rezultatus. Antra vertus, jie yra ypatingai jautrūs tokiems epitetams kaip "atsilikęs", "nenašus", "nenaudingas." Lietuviai, beveik nepaveikti pramonės revoliucijos ir pagrindžiai išlikę žemdirbiais, nepabrėžė gamtos apvaldymo technologijos, o linko į estetiką (liaudies menas), kontempliaciją (kaimo pasakoriai, filosofai), misticizmą (lietuvio susigyvenimas su gamta) bei rūpestį antgamtiniu gyvenimu. Technologiniai pagerinimai, jų nuomone, yra trumpalaikiai, praeiną dalykai, o grožis, mąstymai, socialus bendravimas yra ilgalaikiai, neišsenką žmogiškosios asmenybės šaltiniai, giliau įprasminą žmogaus gyvenimą šioje "ašarų pakalnėje". Yra kitas dalykas, ar tas grožio supratimas nebuvo primityvus ir ar jų filosofija nebuvo šiurkšti. To paties primityvumo ir šiurkštumo galima užtikti ir amerikiečių praktiškume. Savo ruožtu amerikiečių kasdienis praktiškumas veda į ryškesnį bei pilnesnį gyvenimą dabarty, kai lietuvių atitrauktos nuo realybės bei pakeltos mintys labiau koncentruojasi į šviesesnės ateities perspektyvas. 4. Kitimas — pastovumas Amerikiečių tikėjimas progresu, išplaukęs iš trumpo nepriklausomos tautos gyvenimo laikotarpio ir paremtas akivaizdžiais technologiniais laimėjimais, skatina keisti visa, kas buvo vakar naudota, ir laukti naujų išradimų rytoj, kurie bus geresni už šiandieninius. Amerikiečiai bijosi tokių apibūdinimų, kaip "atgyvenęs", "atžagareivus" ir kt. Čia įtaigojo ir apšvietimo amžiaus bei Darvino evoliucijos idėjos, sutapin-damos kitimą su progresu ir gėriu; tai savo ruožtu turėjo pateisinti ekonominių ir technologinių sričių plėtotę. Lietuvių istorinė patirtis prieštaravo optimistinei progreso raidai. Didinga viduramžių valstybė vėliau vaidino podukros vaidmenį sąjungoj su lenkais ar tarnaitės vaidmenį rusų okupacijoj. Lietuvos "auksinis amžius" spindėjo praeity, ir valstybingumo atžvilgiu negalima buvo tikėtis atgauti bei išlaikyti tai, kuo Lietuvos didybė rėmėsi praeity. Antra vertus, liaudies kūryba, palyginama su kitų kraštų liaudies sugebėjimais, atrodė didesnėj augštumoj nei naujųjų laikų lietuvių individualus menas, palygintas su to pat laiko Vakarų Europos menu. Ir aplamai abstrakti pasireiškimų plotmė, atsieta nuo technologinių naujenybių, nerodė ryškesnių progreso žymių galimybių, tad išlaikyti tai, kas yra pastoviai vertinga, tapo daugiau ar mažiau dominuojama Lietuvių kultūrine tema. 5. Civilizacija — kultūra Amerikiečių "gyvenimo lygis" yra vienas iš augščiausių, jei ne pats augščiausias, pasauly. Dėsnis pirma gyventi, o paskui filosofuoti yra taip perkeistas, kad filosofijai beveik visai neliko laiko. Materialiniai patogumai ir hedonistinių poreikių patenkinimas yra kiekvieno eilinio amerikiečio būtinybė. Kinai, televizija ir literatūros bestseleriai dažniausiai rodo bei vaizduoja gyvenimą su happy endu, pasiekiamu materialinių gėrybių pagalba. Amerikiečiai savo kultūrą matuoja technologiniais išradimais, pragyvenimo lygiu, ekonomine pajėga, kai tuo tarpu europiečiai yra linkę visa tai vadinti civilizacijos atributais, jokiu būdu neatstojan-čiais "tikrosios kultūros" vertybių. Lietuviai save tapatina su Vakarų Europos kultūros nešėjais ir pabrėžia "augštojo tono" kultūrą, susijusią su rinktine kūryba literatūroj bei mene, moksle ir filosofijoj. Koncertų, operų ir dramų lankymas buvo kultūringo žmogaus pažymiai, o mažoji scena privalėjo vegetuoti. Kultūra yra suvokiama kaip žmogaus dvasios apraiška, pastatytina prieš civilizaciją. Ne "masės" turi nustatyti gyvenimo bei meno stilių, o "kultūrinis elitas". 6. Racionališkumas — tradiciškumas Technologijos pažanga bei amerikiečių suvoktas progresas yra ryškiai susijęs su racionaliu priėjimu prie aplinkos, kurią reikia apvaldyti. Daugelis Amerikos intelektualų rodo tendencijos taip tikėti mokslu, kad dažnu atveju jis gali visiškai išstumti religiją bei filosofiją ir užimti jų vietą. Žmonių masėse gi reklama, tikrai ar tariamai paremta mokslo dėsniais ar vad. "revoliuciniu (mokslo) principu," yra pati e-fektingiausia vartotojuose. Mokslas čia, beje, suprantamas tiksliųjų bei griežtųjų disciplinų prasme. Lietuvių kultūrinė linkmė, pabrėžiant dvasinį kultūros pradą ir amžinas vertybes, rūpinasi daugiau nekintamomis mokslo bei pažinimo tiesomis, bet ne inžinierių civilizacija. Štai kodėl inteligentai pirmiausia yra tie, kurie gilinasi į humanitarines bei socialines problemas. Atitinkamai ir amerikiečių mokykla ruošia primiausia specialistą, pragmatinių sričių žinovą, kai lietuviškoji mokykla ugdo pirmiausia pilnutines asmenybes bei jų kūrybinius polėkius. 7. Laisvė — tvarka Laisvė, palydima individualizmo, lygybės bei demokratijos, yra viena ryškiausių amerikiečių kultūros temų. Laisvė aplamai ar sąžinės, spaudos, susirinkimų bei žodžio laisvė specifiškai yra pagrindinės amerikiečių išorinės dorybės, kartojamos konstitucijoj bei realiam gyvenime kiekviena proga. Pagrindžiai Amerikos revoliucija reiškė išsilaisvinimą iš anglų ekonominių, politinių ar net religinių varžtų, nors kultūrinio lūžio aplamai nebuvo. Ir iškovoję nepriklausomybę, JAV piliečiai nepakeitė savo pažiūrų į valdžią bei autoritetą: pirmąja nepasitikėjo, antrojo nepakentė. Juodu buvo tapatinami su nekenčiama prievarta. Kitas dalykas tačiau, jei ta pati prievarta išplaukia iš privačių rankų — biznierių ar biznio korporacijų. Pagal laissez f aire principą teoriškai tai negalėjo pažeisti žmogaus laisvės... O dažno europiečio akyse taip suprasta laisvė ir autoriteto nepaisymas, kur vaikai, taip sakant, moko tėvus poelgio normų ir nepilnamečių gaujos laisvos iniciatyvos vardu pasiruošia nusikaltėlių gyvenimui, yra greičiau vadinama netvarka, o ne laisve. Laisvė yra brangiausias visų tautų turtas, tik lietuviai jos labui nenorėtų atsisakyti ir tvarkos. Karinė viduramžių Lietuva rėmėsi gera organizacija, susiklausymu ir tvarka. Masės žmonių, ilgainiui atsidūrę baudžiauninkų vaid-meny, pakentė daug prievartos vad. tvarkos sąskaita. Konservatyvūs žemdirbiai mažai tesi-skundė švelnia autoritetinio režimo doze netgi Nepriklausomybės laikotarpy ir įvertino laisvę religinnėj, švietimo, ekonominėj, šeimynėj ir pramogų srityse. Autoriteto bei tvarkos svarba buvo stipriai remiama lietuvių visuomenės išsiskaidymo į inteligentiją ir "liaudį". Nors niekas pasauly nežino bendruomenės, kuri skelbtų absoliutinę laisvę, lietuvių kultūra pabrėžia tvarkingą laisvę daugiau nei amerikietiškoji. Šia prasme ir lietuvių priemonės įvairiems tikslams siekti privalo būti tvarkingesnės, nor-miškesnės bei morališkesnės nei amerikietiškosios, kurias mokslininkai laiko anomiškos visuomenės išdava. 8. Individas — bendruomenė Laisvė amerikiečių kultūroj yra suvokiama pirmiausia kaip asmens nepriklausomybė, kurio pasireiškimai nėra varžomi visuomenės ar valdžios; jis esąs atsakingas (sau pačiam) ir turįs laisvę savo teises panaudoti, kur tinkamas. Individas (asmenybės plėtotėj) yra pats sau tikslas, bet neturi būti naudojamas kaip priemonė kokiems nors visuomenės tikslams pasiekti. Ši visuomenės varžtų grėsmė praktikoje yra išvirtusi į dažną individo užmačių grėsmę, kai veržlus asmuo "paima įstatymą į savo rankas", o šiurkštaus individualizmo (rugged individualism) teise bando kitus panaudoti savo reikalams, lyg ir tęsdamas istorinės Amerikos pasienio sąlygų tradicijas. Lietuvos individualizmas yra stiprus, tačiau bendruomeninis "jausmas" atrodo labiau dominuojąs nei individinis. Kaimų išskirstymas į vienkiemius ekonomiškai praturtino Lietuvą, tačiau bendruomeninius santykius apardė. Vis dėlto tradicinės talkos tarnauja ne tik ekonominiams tikslams, kiek socialiniams: bendravimui patenkinti. Jose savitas lietuvių tautos gyvenimas, savo ar svetimo augštojo sluogsnio suvaržytas, atsiskleidžia gilesne prasme dainų, muzikos, šokių bei liaudies meno simboliais. Tam ir savaitgaliai būna panaudoti. Šia prasme varganos lietuvių gyvenimo sąlygos yra išperkamos turtingais žmogiškosios sielos pasireiškimais tautinėje bendruomenėje. 9. Lygybė — hierarchija Amerikiečių demokratija yra pati miglo-čiausia amerikiečių kultūros tema. Tai rėmai, kuriuose randame lygybės, laisvės, individualizmo ir kitokį turinį. Negrai ją supranta vienaip, ku-kluks-klano bendrininkai — kitaip. Pagrindžiai demokratija reiškia formalių individo teisių lygybę, nors visiems yra žinoma turtų, jėgos, prestižo nelygybė tos pačios visuomenės nariuose. Neformalūs įvairaus rango amerikiečių tarpusavio santykiai (tėvų-vaikų, mokyto-jų-mokinių, darbdavių - darbininkų ir t.t.) yra lygybės ženklu nužymėti, ką, pvz. ryžkiausiai matome kreipiniuose, vartojant vardus be titulų ar pavardžių. Lygybė balsuoti, mokytis, prasimušti varžovų tarpe yra suvokiama kaip priešprieša hierarchinei kitų kraštų sąrangai. Išimtį sudaro didžiulės ekonominių ir politinių organizacijų sąrangos, priartėjančios prie karinio formalumo bei tikslingumo. Tik išskirsčius didžiulius dvarus, nepriklausomoje Lietuvoje žmonių masės pajuto ekonominės lygybės dvelkimą. Tačiau žmonių pasireiškimo kilti ar smukti galimybės buvo ribotos, tad hierarchinei sąrangai kelias nebuvo sutrikdytas. Tik pati sąranga nebuvo uždara, nes kiekvienas eilinis krašto gyventojas, turėdamas gabumų, mokyklos pagalba galėjo užkopti į augštesnį visuomenės klodą. Vidujinė žmonių laikysena, kaip ir amerikiečiuose, rodė nepažeidžiamą žmogaus vertės suvokimą, kurs prastuolį gali gretimai sustatyti su karalium ant tos pačios plotmės, kadangi visi giliąja prasme yra lygūs (prieš Dievą, savo sąžinę ar visuomenę) ir atsakingi už gerus ir blogus darbus. 10. Humaniškumas — geraširdiškumas Ir amerikiečiuose ir lietuviuose humaniškumo tema yra labai būdinga. Amerikiečiai yra pagarsėja filantropiniais žygiais, pagalba nelaimių ištiktoms tautoms, asmeniniu malonumu bei vaišingumu. Tačiau šie vertybių pavidalai amerikiečiuose nuolat susikerta su individualistiniais kultūros vertybių pavidalais. Yra sunku tuo pat metu beatodairiškai veržtis į ekonominio prestižo viršūnę ir būti labdaringu angelu savo varganam artimui. Geraširdiškumas buvo viena pagrindinių lietuvių pagonių ypatybių lietuvių istorijos pradžioje. Ji išliko per valstybinio kilimo ir kritimo šimtmečius ligi pastarųjų laikų, kai tūkstančiai vokiečių liudininkų paskelbė, jog ir okupuoti lietuviai, patys svetimą jungą vilkdami, dalinosi savo menkais ištekliais su svetimos tautos karo belaisviais, kurie neseniai vaidino grubų to paties krašto okupantų vaidmenį. Aplamai amerikiečių kultūra yra mažiau tolydinė nei lietuviškoji. Pirmoji yra gausesnė prieštaravimais ir alternatyvomis. Demokratiškieji, lygybe pasižymėję amerikiečiai kariavo prieš Hitlerio rasinę politiką ligi galutinės pergalės, tačiau savybėje jie tebetoleruoja rasinę diskriminaciją. Pastarąjį dešimtmetį jie stengėsi atsispirti tarptautinei komunizmo sub-versijai, tačiau savybėje jie daug aršiau puolė didžiausią komunizmo priešą Amerikoje — sen. J. McCarthy nei Staliną ar Chruščiovą. Dažnai amerikiečių kultūros vertybių pavidalai yra perdaug nutolę nuo realių poelgių pavidalų, kas gali prisidėti prie disintegruotos asmenybės ugdymo ir visuomeninio sutrikimo. Nuotolis tarp idealo ir realybės lietuviškoje kultūroje yra mažesnis nei amerikietiškoje ir harmoningos asmenybės plėtotė lietuvių kultūroj turi puresnę dirvą. * Žinant, kas sudaro pagrindinius lietuvių kultūros vertybių pavidalus, o taip pat ir jų atitikmenis amerikiečių kultūroj, yra įmanoma ir sąmoningiau saugoti tautinę kultūrą svetimybėj ir ginti ją nuo žalojančių įtakų. Nors kultūros vertybių pavidalai susikristalizavo tam tikros aplinkos sąlygojami, toji aplinka nebuvo vienintelis ar apsprendžiąs veiksnys, tad yra galima išlaikyti brangiuosius kultūros pavidalus ir nepalankioje aplinkoje. Dviejų kultūrų susitikimo — akultūracijos dėsniai juodųjų varnų balsu pranašauja galutinį nulietuvėjimą trečiojoj kartoj, nes dominuojanti krašto kultūros nešėjų dauguma yra per didelė, kad negausi lietuvių mažuma galėtų ilgiau atsispirti. Tačiau tikėjimas savo kultūros pranašumu gali pažeisti juodą pranašystę bent tais atvejais, kur gerai informuota lietuviškoji šeima sugebės išnaudoti pirminius, arba bendruomeninius (pastatytus priešpriešiais visuomeniniams), santykius, kad norimus kultūros pavidalus perteikus jaunosioms kartoms. Čia, žinoma, irracionalus tautinės kultūros įsisavinimas (subtilus, paslėptas, sugestyvus) yra patvaresnis nei racionalus. Kiekvienu atveju tačiau tautinės misijos pasisekimas priklausys ne tiek nuo vadovo laiko ar geros valios, kiek nuo žinojimo ir įgudimo žygy, kurio jokia mokykla neparuošė.