NOBELIO LAUREATAS SAINT-JOHN PERSE Spausdinti
Parašė A.V.   
Saint-John Perse'o raštai ligi Nobelio premijos suteikimo garsėjo tik šiauresniame skaitytojų rate. Viena priežastis buvo ta, kad jis ilgoką laiką savo poezijos nespausdino, o antra — jo kūrybos kietumas, neįkan-damumas. Nepaisant to, jisai jau senokai turėjo ištikimų savo poezijos vertintojų, ir tai pačiose Parnaso viršūnėse. Prieš dešimtį metų prancūzų žurnalas "Cahiers de la Pleiade" paskyrė visą savo numerį šiam poetui. Apie jį ta proga rašė tokie vyrai kaip Andre Gide, Paul Claudel, T.S. Eliot ir kiti: vokiečiai, ispanai, italai ir kitų tautų atstovai. O anksčiau Hugo von Hofmannsthalis, kalbėdamas apie Saint-John Perse'o "Anabasį", šią poemą vadino "pilna ^grožio ir jėgos". Italų poetas Un-garetti "Anabasį" įvertino, kaip "retą epinės poezijos pavyzdį dabartiniais laikais". Prancūzų poetas Va-lery Larbaud, kuris savo poetinėse klajonėse kadaise buvo atsidūręs ligi tokių tolimų vietų, kaip Virbalis, rašydamas įžangą "Aintbasio" vertimui į rusų kalbą, dar 1926 m. taip išsireiškė, prieš tai suminėjęs įvairius paskesnių laikų prancūzų lyrikus: "Vis dėlto pasilieka faktas, kad šiandien patveria ir toliau patvers vien tik Claudelio, Valery, Jammes, Fargue ir St. John Perse'o veikalai"

Perse'o vardas buvo augštinamas ne tik rašytojų, bet ir kai kurių kitų. Vienas iš tokių yra Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ham-marskjoldas, Švedų Akademijos, skirstančios Nobelio literatūros premijas, narys. Sakoma, kad daugiausia jo pastangomis šiemet Nobelio premija ir atiteko Perse'ui. Esą, ir patsai Hammarskjoldas rašo poezijos, tiesa, jos neskelbdamas.
Bet vis dėlto platesnio atgarsio Saint-John Perse susilaukė tik dabar, jau turėdamas septyniasdešimt su viršum metų.

Gimė jis 1887 m. Saint-Leger les Feuilles salelėje, kuri prie Gvadelu-pės salos buvo jo šeimos nuosavybe. Jo tikroji pavarde yra Léger, o Perse — slapyvardis. Tenai, atogrąžų gamtos prieglobstyje, prabėgo jo vaikystės metai. Mokė jj vienas senas vyskupas, o jo žindyve buvo viena indė slapto Sivos kunige. Mažas berniukas regėjo jūras ir audras, atogrąžų vešlumą ir tėvo plantacijos gyvenimą. Paskui jis mokėsi Prancūzijoje — literatūros, medicinos ir teisės, kol įstojo į diplomatinę tarnybą. Tai atsitiko 1914 m. Po trejų metų jisai buvo paskirtas į Kiniją, kur jo bičiuliai buvo kinų filosofai, o jo mėgstamiausia priebėga — šventykla, kurią jis išsinuomojo tarp kalvų. Atostogų metu jis leisdavosi į keliones — į Gobio dykumą, į mažai teištirtas salas tarp Fidžio ir Naujųjų Hebridų.

Aristido Briando prašomas, 1922 m. Léger vyko į Vašingtoną dalyvauti nusiginklavimo konferencijoje, kaip Tolimųjų Rytų specialistas. Po to jis su Briandu grįžo į Paryžių ir buvo pastarojo "dešinioji ranka", bendradarbis ir bičiulis. Po Briando mirties Léger tapo generaliniu sekretoriumi Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje, šiose pareigose išlikdamas ligi nacių užėjimo. Tuo būdu jis tapo vienu iš pačių svarbiausių vyrų anos šalies užsienio politikoje. Dieną sukdamas diplomatijos ratą, nakčia jis nesiliovė kūręs. Tačiau vargiai kas iš jo artimų bendradarbių ką nors aiškiau apie tai žinojo. Jam buvo siūlomos ambasadoriaus vietos Briuselyje, Romoje ir Vašingtone. Jis pasiliko Paryžiuje, užsienio reikalų ministerijoje. "Niekas geriau už Léger nepažinojo Prancūzijos politikos vingių ir Prancūzijos politikų prigimties," sako amerikiečių poetas MacLeish.

čia dar galima priminti, kad Lietuvos ministeris Paryžiuje Petras Klimas, be oficialių, anuomet su Le-ger palaikė ir artimesnius, draugiškus asmeninius santykius.

Prancūzijai kapituliavus, Leger pabėgo ir sėdo į britų laivą. Tačiau, kaip primena MacLeish, naciai jo nepamiršo: užėmę Paryžių, jie įsibrovė į jo butą ir, tenai rankraščiuose radę bene penkis jo poezijos tomus, juos sudegino. Taip pelenais virto Leger ilgesnių metų kūrybos vaisiai, — nuorašų jis nebuvo spėjęs su savimi pasiimti.

Per Kanadą jisai pasiekė Jungtines Valstybes, kur MacLeish jam parūpino vietą Kongreso knygyne. Jungtinių Valstybių sostinėje Leger, raštų pasauliui geriau žinomas Saint-John Perse slapyvardžiu, gyvena ligi šiolei, nuolatos keliaudamas po įvairius kraštus. Sostinėje kaimynai vargiai ir galvojo, kad šalia jų gyvena vienas iš pranašiųjų dabarties poetų. Tačiau jo kūryba pamažu sklido. Jo raštų vertimai pasirodė įvairiomis kalbomis, tarp jų ir viena kita ištrauka lietuviškai. Bene daugiausia Saint-John Perse'o vardą garsino jo poema "Anabasis", kurią-į anglų kalbą išvertė T.S. Eliot. Šią poemą Perse buvo išspausdinęs 1924 m., bet ji nebuvo pirmoji jo knyga: savo viešą kelią literatūroje jis pradėjo 1911 metais su "Eloges", arba. "Liaupsių" rinkiniu.

"The Sewanee Review" (Winter, 1952, Nr. 1) žurnalo skiltyse apie šias ir kitas Perse'o knygas rašydama, poetė Katherine Garrison Cha-pin pažymi: "šios poemos, kuriose mes randame priešais vienas kitą sustatytą smurtą ir išmintį, barbariškumą ir išskaidrėjimą, chaosą ir augščiausią dvasinę santvarką, gauna savo formą ir turinį iš gyvo jo paties poetinės asmenybės antagonizmo." Kaip ji išveda, dvi Perse'o prigimties šakas sudaro aristokratiškumas, sena kultūra, patricijų tonas, kurio pavyzdį jis stebėjo savo tėvo namuose, ir — impulsyvumas, nuotykių jieškojimas, laukiniškumas, primityviškumas." šie kontrastai paaiškina ir kai kuriuos itin ryškius bruožus jo kalbos vartosenoje, o taip pat ir prieštaravimus jo vaizduose," priduria straipsnio autorė. Ji rašo, kad Perse'o poezijoje susibėga egzotiniai ir archainiai žodžiai, konkretūs retų verslų ir daiktų pavadinimai iš įvairių pasaulio dalių. Perse'ui žodis "niekados nėra rašytoji knygų, žinijos ar erudicijos kalba" . . . Jam žodis yra "magija, tai kibirkštis, žaibo švystelėjimas, rasos kritimas", sako Katherine Garrison Chapin. O jo poezijos versmė yra pasąmonio gyvenimas, okultinės galios. Poetą jis pristato įvairiais vardais — Regėtojo, žynio, Burtininko, Pranašo. Poetas jam yra vienas šitų, kuris "pučia ragą prie ateities vartų". Vienur Perse sušunka; "O Poete, o dvikalbi . . . žmogau, puolamas dievų, žmogau, kuris byloji abejaip". Abejopa prasmė būdinga ir Perse'o poezijai. Komentuodama vienos jo knygos pabaigą, Katherine Garrison Chapin rašo, kad Perse paskutiniais to veikalo žodžiais skaitytoją palieka dviprasmybėje, geriau tarus, — netgi trejopame prasmės išsiaiškinime. Tą kūrinį, "Vėjus", jisai baigia giesme apie naują, didelį medį, kuris išaugo po sunaikinimo. "Mes nesame tikri, ar tasai didysis medis yra poezija, o gal kalba arba dvasinio žmogaus augimo simbolis. O gal ir visi trys," stebisi ano straipsnio autorė.

Hierarchinis autoritetas ir lauki-niškas siautėjimas, modernizmas ir archainės formos, egzotika ir senovinė kultūra, žėrintys vaizdai ir prasmės pridengimas, asketinis orumas ir sensualumas, kalbos sklandumas ir staigūs šiurkštūs nutraukimai bei persimetimai, didingi akiračiai ir tiksliausia detale — tai prieštaringos savybės, Perse's kūrybai būdingos nuo pirmų jo raštų ligi pastarųjų, kurie stebina savo gaivalingumu ir gaivumu.

Kaip jau minėta, pirma jo knyga buvo "Eloges". čia atsispindi autoriaus vaikystė Gvadelupėje ir Anti-luose. Tai "jūra nelyginant dangus", "papūgų šauksmai", "tėvas, kuris buvo kilmingas ir kuklus", "kvapai, ligi vešliausiųjų viršūnių prasinešę", "auklė, kuri buvo metise". Nuo detalių poeto daina eina ligi erdvių mostų, nelyginant prieš jį Paul Claudelio lyrikoje. Tik Perse'o kūrybos posmai yra žymiai hermetiškesni, lyg dar labiau perkošti per prancūzų uždarųjų simbolistų mokyklą.

Netrukus pasirodė Perse'o "Princo bičiulystė", o po to — ilgoka pertrauka ligi "Anabasio". "Princo bičiulystėje" poetas į sceną išveda žmones klajoklius, kurie svarsto "dvasios dalykus". Atsiskleidžia ir barbariškasis pasaulis. Kiekvienas baigiamas mįslingu refrenu: "Ašai byloju apie karalių, mūsų Dudėjimų puošmeną, bešlovio išminčiaus garbę". Tuo būdų ši poema turi savotiškos misterijos bruožų,—pastebi Katherine Garrison Chapin savo straipsnyje.

Ji nurodo, kad "Anabasyje" atsiveria Saint-John Perse'o aristokratinis bruožas. O šios knygos turinį ji taip nusuko: "Mes skaitome apie žmogaus žemėje ciklus, apie miesto įsteigimą, apie įstatymų davimą. .. čia mes taip pat regime karalius, pasiuntinius, . . . tačiau jie poemoje praeina, palikdami mažiau pėdsakų, kaip "Grūdų šeimininkas", "Druskos šeimininkas", "vyrai su fleita", "vyrai su sakalu", "vyrai su bitėmis". Vėl perima nužemintasai žmogus, ir poemos veidas atgręžiamas į ateitį ir į naujas "sapnuose ariamas žemes". O T.S. Eliot įžangoje į savo vertimą "Anabasio" sąrangą taip pritaiko: —1. Nukariautojo atvykimas į vietą, kur jis ruošiasi statydinti miestą. —2. Miesto plano už-brėžimas. —3. žynių atsiklausimas. —i. Miesto įkūrimas. —5. Nerimas leistis į naujus jieškojimus ir nugalėjimus. —6. Planai miesto statydinimui ir nugalėjimams. —7. Nutarimas leistis į tolesnius žygius. —8. Keliavimas per dykumas. —9. Atvykimas prie naujo didelio krašto sienų. — 10. Sutikimas, puotos, poilsis. Bet vėl maudžia nerimas leistis į naujas keliones.

Po "Anabasio" prabėgo aštuoniolika metų ligi kitos Perse'o knygos pasirodymo. Tai "Tremtis" (1942). čia žmogus, vienišoje saloje žiūrėdamas į jūrą, regi prieš save visišką ateities tuštumą. Bet jis yra tikras, kad sušvitęs žaibas vėl jam atskleis "didžiulių užsimojimu guolį". Ir tik postas gali iš tremties nuniokojimo statyti didelę poemą, "gimusią iš nieko, padarytą iš nieko", tačiau kurios niekas negali sunaikinti.

Išeina ir daugiau Perse'o kūrinių. "Lietuose" jisai kalba apie žmogaus siekimus ir nuopolius. Prieš intelektualinio gyvenimo bergždumą pastatoma skaistinanti bei vaisinanti šiltų liūčių žemėje galia. "Snieguose" praskamba didelio liūdesio tonai, kurie paskui išsilieja į pagarbos ir pagyrimo giesmę.

Saint-John Perse šiuo laikotarpiu plačiausiai užsimojo "Vėjuose". Paul Claudel sakė, kad šioji knyga prancūzų kalboje "iškyla nelyginant kokis Saint Michel kalnas". O poetas Fargue tvirtino, kad ji atveria "naują poezijos žemę". Amerikietis Alien Tate manė, kad "Vėjai" užims savo vietą "kaip gairė bet kurios kalbos moderninėje poezijoje". Toliau Alien Tate kalba apie šio kūrinio formos simetriją, apie vaizdų preciziją ir didžiąją tragiškos sampratos tradiciją. Pačiam Perse'o vėjai simbolizuoja didžiąsias istorijos jėgas, kurios siautėja pirma žmonių, einančių iš rytų į vakarus. Vėjai atgaivina, įkvepia ir neša gyvenimą, tačiau drauge jie yra ir griovimo jėga, smurto šaukliai. Jie yra ir filosofo kalba, ir akcijos žmogaus simbolis, ir paties poeto dvasios išgyvenimų rodykle.

Kita stambi Perse'o poezijos knyga yra "Amers" ("Plūdurai". 2r. J. Balčikonio "Dabartines Lietuvos Kalbos žodyną": Plūduras, plūdė, rodanti plaukiantiems laivams pavojingas vietas). Yra tai iškilmingos liaupses jūrai, kaip dieviškai gyvybės, meiles ir mirties versmei. W.H. Auden apie šią knygą taip atsiliepia: "Poetas čia gieda apie neišsenkamą gyvenimo galią atsinaujinti ir iškilti augščiau kiekvienos katastrofos, gamtines ar žmogiškosios. Kiekvienoje iš savo poemų jisai jieško ir bando išsakyti būties šventumą". Veikalas pradedamas invokacija, kurios pirmi žodžiai yra tokie: "O jūs, Jūros ... " Paskui eina devynios poemos, kurių patys pavadinimai yra poetiški ir sugestyvūs: Augšti miestai žėrėjo saulėje visu pajūriu, žvaigždžių ir laivininkystes viešpats. Tragedijų vaidintojos atėjo. —Vakaras, kurį iškėlė dieviškoji ranka. — Siauri yra laivai. —Baalo jūra, Mámanos jūra." Kūrinys baigiamas dedikacija: "Vidudienis, laukiniai jo žvėrys, jo badmečiai". Paskutiniai dedikacijos žodžiai nuskamba kažkokiu mįslingu skaidrėjimu:
— Mes, kurie mirsime gal vieną dien-}, skelbiame žmogų nemirtingą akimirkos židiny.
Pakyla iš savo drambliakaulinio krėslo Uzurpatorius. Meilužis nusiplauna nuo savo naktų.
O žmogus su aukso kauke Jūros šlovei išsivelka iš savo ankso.

Viename savo eilėraštyje Saint-John Perse kalbėjo: "Išsaugok gyvą tarp mūsų; tavo okultinės giesmes
jėgą".
Eaint-John Perse kūryboje tikrai jaučiamas šios okultinės giesmes dvelkimas, jos versmių ir išraiškos praturtinimas archainiais ir naujovi-niais pradmenimis.
A.V.