Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANTROSIOS TĖVYNĖS REIKALINGUMAS PDF Spausdinti El. paštas


1. Argi ne keistas klausimas?

Negausingai tautai, gyvenančiai siauroje teritorijoj ir vos pakilusiai iš karsto, negalima išvengti idėjų smulkumo ir siaurumo. Tad aš nesistebiu, kad prieš mano kolonizacinius planus kai kurie Lietuvos valdžios sluoksniai ne tik priešinosi, bet ir kovojo. Tokiai kovai buvo pašvęstas net žvalgybos organo „Akies“ specialus numeris, pilnas šmeižto ir kartumo... Daugumai atrodė gal keista turėti lietuvių kultūros saugų židinį ne vien prie Nemuno, bet dar ir kuriame tolimame krašte.

Nuo 1927 m. vasaros dažnai žodžiu, o kai kada ir raštu, tekdavo priminti, kad mūsų kultūros ir net tautos padėtis prie Baltijos yra labai nesaugi. Atleiskite už nemandagumą, kad pacituosiu čia pats savo senuosius žodžius. Pirmiausia iš tos kalbos, kurią pasakiau tarsi simboliškoje vietoje (Virbalio muitinės salėje) visam tūkstančiui žmonių 1928 m. vasario 16 d.:


„Bendrai kalbant apie pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio kūrybą ir gamybą, reikia konstatuoti faktą, kad lietuviai parodė normalių gabumų ir sugebėjimų ir gauti jų darbų rezultatai neleidžia būti pesimistu. Normalinėje padėty būdami, galėtume savo atliktu darbu net pasigėrėti. Tačiau Lietuvos padėtis nėra normali, nes mes gyvename ypatingai pavojingame Europos kampely. Nėra Europoje antros tautos, kuri būtų tiek išstatyta ištautėjimo ir svetimos kultūros užgožėjimo pavojams, kaip Lietuva, gulinti svarbiųjų Europos arterijų kryžkely. Dėl jokio uosto tiek nesivaržoma, kiek dėl Klaipėdos, Nei vienai tautai tiek nepavydimą josios sostinės, kiek Lietuvai Vilniaus. Nei viena tauta nėra tokioj disproporcijoj su savo priešais ar konkurentais, kaip yra Lietuva, trijų didelių tautų apsupta. Nei viena Europos tauta neturi tiek nutautintų miestų, kaip mūs.ų šalis. Kai Šveicariją ir Afganistaną charakterizuojame aukštais kalnais, Italiją — meno kūriniais, Suomiją — ežerais, tai Lietuvą reiktų pavadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi mažai  tautai!

... ar mūsų tauta turi tiek pat laiko laisvai kurti kultūros turtus ir ugdyti savo galybę kiek jo turi kitos tautos? Ar mūsų nepriklausomybė ilgiems amžiams garantuota, ar ji tik kelių dešimtų   metų    meteoras,    blykstelėjąs    keista pašvaiste istorinių amžių eigoje? Nesitikėdamas tikro atsakymo į iškeltą klausimą, atsargumo vedamas noriu jaunuosius, galinguosius, idealinguosius paskatinti mylimos tautos likimą taip spręsti, lyg mūsų politinės laisvės laikas būtų apribotas. Šitaip sprendžiant klausimą, atėjus nelaimių audrai, būsim jau gal pasiruošę imti savo likimą į savąsias rankas ir stosim į kovą nedrebėdami ir tikėdami ją tikrai laimėti!“ (Kalba tilpo 1928 m. pavasarį „Židiny“ ir buvo išleista paskira brošiūra 16 pusi.: „Iš praėjusio dešimtmečio  į  ateinantį“, Kaunas,   1928.).

2. Kolonizacijos klausimas 1929 m.

,,...Pirmas ir svarbiausias išeivijos tikslas yra užtikrinimas tautai daugiau erdvės jos dabartinei ir būsimai plėtotei, suradimas pagrindo jos būsimai didybei. Tai labai realus klausimas, kuriam antropogeografijoj ir istorijos geografijoj   tenka užimti labai svarbi vieta.

Antras, irgi realus, išeivijos tikslas yra užugdymas sau tikro draugo ir bendrabarbio visuose kultūros, ūkio ir politikos reikaluose, rėmėjo nelaimėse.

Europa, ypač mūsų gyvenamas jos kampas, ir ateity neapsieis be politinių ir ekonominių katastrofų. Šitokiais pavojingais momentais patogiau yra turėti lietuvybės rezervus tolimose žemėse, negu visad tautai gyventi vienoje vietoje.

Lietuvai nepaprastai svarbu yra turėti kur nors toli turtingą ir kultūringą naujokyną, kurs visai nesunku sukurti, turint tokį gausų gyventojų prieauglį ir taip skaitlingą išeiviją, kol kas niekieno netvarkomą ir be jokio plano barstomą po Pietų Amerikos gigantiškus plotus.

Su tokia išeivija, planingai ją tvarkant ir spiečiant į labai tiksliai parinktas vietas, galima padaryti nuostabiai didelių dalykų.... Brazilijos plantatoriams dovanai atiduodama tūkstančiai sveikiausių ir energingų žmonių, net nepaklausiant, į kokias sąlygas tie tūkstančiai lietuvių pateks.

Dabar didelių tuštumų ir gerų neapgyventų kraštų jau daug mažiau, negu prieš 30—50 metų. Tačiau mažesnių derlingų plotų su pakenčiamu, kad ir ne pačiu geriausiu, klimatu vis dar yra ir kuklesnės kolonijos dar galimos visose naujose žemėse: Pietų Afrikoje, P. Amerikoje, Kanadoje ir kai kuriose salose. Kad ir su penkiais tūkstančiais kasmet išvažiuojančių, bet vienon vieton koncentruojamų ir žemės ūkiuose apgyvendinami ų emigrantų galima padaryti didelius dalykus...

Tai nebebūtų paprasta emigracija arba išmetimas per duris atliekamų žmonių, bet jau būtų kolonizacija arba tikslus persodinimas dalies tautos į platesnius ir derlingesnius kraštus, kuriuose ji ateity išleistų naujas gyvybės pilnas lietuviškas atžalas. Tačiau tai yra labai drąsus ir toli siekiąs patriotiškas planas, kuriam vykdyti reikia didelės iniciatyvos valstybės vyrų...“

(Ištrauka iš knygos „Baltijos Respublikų Politinė G e o g r a f i j a“, skyriaus „Modemiškosios emigracijos problema“, 37—57 pusi. Kaunas,   1929).

3.  1935 m. ruošiant Pasaulio Lietuvių  Kongresą

„Mūsų tėvynė ilgai buvo Nemuno baseine; čia ji ir ateity bus. Bet istorijos būvy mes buvome, priversti leisti atžalas kitur. Tą mes visiškai pateisiname, nes tauta, kuri nekolonizuojasi, negali tikėtis, kad ji bus didelė tauta. Taigi tautos kolonizacija yra jos stiprėjimo ženklas.

Tačiau iš antros pusės, jei lietuviai išeiviai užsieny negali sukurti „lietuviukų“, tai tas yra tautos silpnėjimo požymis.

Mes — ne didžiulė kiniečių tauta, kuri daug savo žmonių veltui atiduoda; mūsų tauta nedidelė ir mes neturim nė vieno lietuvio išsižadėti ar užmiršti!“  (86 pusi.).

„Lietuvos pajėgumui atatiktų tik nedidelė kolonija, sakykim apie 1000 šeimynų, per keletą metų įgyvendintų vienoje parinktoje apylinkėje. Šitoks branduolys pavyktų sukurti tik su tinkama organizacija ir stipria pinigine  parama...

Jeigu pirmam branduoliui pavyktų gerai įsikurti ir sustiprėti, tai tolimesnė kolonizacja galėtų eiti ir be valstybinės paramos. Naujieji ateiviai rastų prieglaudą pas senesniuosius ir nuo jų mokytųsi naujų patyrimų.

Galop, niekuomet nepamirškime, jog ekonominės sąlygos turi sutapti ir su tautiškais reikalais: t. y. lietuviai turi kolonizuotis tokiuose kraštuose, kur jie mažiausia susidurtų su europiečiais ir per tai apsaugotų savo tautišką individualumą ir savo kalbą, ko jie nepajėgia abiejose Amerikose.“
(Pasaulio Lietuvai. Redagavo P. Ruseckas. Kaunas, 1935 m.)

4. Kokia padėtis   1947 m.?

Po kelių citatų iš senokos praeities, grįžkime prie dabartinių kolonizacijos sąlygų ir galimybių. Kai lietuvių mokslas ir visa kultūra atsidūrė (galbūt ilgam laikui) dideliausiame pavojuje, tai sukūrimas savojo kultūrinio laisvo židinio įgauna nepaprastai gilios prasmės. Žmonių prigimtis beveik nesikeičia, tad galbūt kas 20 ar 30 metų Lietuvos žemėje vis kariaus didieji mūsų kaimynai. Bet kuriuo atveju lietuvių tautai bus reikalingas saugesnis židinys savai kultūrai tolimose, nuošaliose žemėse. Jokio didumo tad židinys turėtų būti? Linkčiau sakyti — minimum apie 5,000 žmonių (t. y. apie 1,200 šeimų); jei daugiau — tai dar geriau. Jei neleistume savo aukštam kultūros lygiui smukti, tai 5,000 kolonijoj turėtume apie 10 mažų pradžios mokyklų, vieną, gerą gimnaziją ir amatų mokyklą.

Demokratinėje ir laisvoje žemėje, įsteigus tokį židinį, tektų tuoj steigti savą spaustuvę: jos tikslas būtų gelbėti lietuvišką žodį, žūstančią knygą. Reiktų steigti ten visos išeivijos biblioteką ir muziejų ir, ten rinkti pasauly išbarstytus lietuvių kultūros likučius ir trupinėlius. Jei gamtinės ir politinės sąlygos leistų, tai mažutė kolonija sparčiai augtų. Erdvesnėse žemėse esti daugiau gimimų. Atvyktų  ir  naujų   ateivių.   Anot  prelato  M.   Krušo,   gal mažutė dalelė Amerikos lietuvių tokion kolonijon persikeltų gyventi, būtent tie, kurie užsimanytų lietuviškai savo vaikus išauklėti.

Tinkama kolonizacijai vietą gauti dabar, žinoma, jau sunkiau kaip 1927—1939 m. Karas visur sukėlė stiprią nacionalizmo ir nepasitikėjimo bangą. Bet gal pati didžiausia kliūtis tai lietuvių tautos visiškas suelgetėjimas skatikėlio nebeturime.

Amerikos lietuviuose pinigų šiek tiek dar yra. Bet čia galvojimas mažai paliečia gilius tautinio likimo klausimus, tad labai retai kas galės suprasti tokią painią problemą, kaip lietuvių kalbos ir kultūros išlaikymas tolimai ateičiai. Tokios problemos juk nesuprato net Lietuvos ministeriai, tai ko gi tikėtis iš eilinio darbininko? Tad masės turbūt neišjudinsime: persunkus tai būtų darbas. Bet nežinia dar kaip galvoja negausūs šviesesni protai. Ar nesirastų jų tarpe kokio tuzino pinigingų ir pasišventusių didelei epochos misijai žmonių? Jei jų butų, tai jie galėtų ištirtoje vietoje ir mažoje valstybėje užpirkti geroką plotą kolonizacijai tinkamos žemės. Tuomet atsirastų progų kiek didesniam skaičiui tremtinių išvykti iš mirčiai pasmerktos Europos ir naujai kurti savo sodybas ir normalų, kad ir vargingą, pionieriaus gyvenimą.

Kol kas dar nėra Amerikoje jokios organizacijos, kuri turėtų tikslą per planingą kolonizacją išgelbėti lietuvių kultūros mažas, bet vis dėlto labai gaivastingas skeveldras. Galbūt ateity nauji ateiviai Amerikoje ir bandys kokią organizaciją sukurti, bet dabar laikas bėga pavojingai, ir vis labiau lietuviai išsibarsto po beribes pasaulio platybes. Gana suprantama, kad iš Europos griuvėsių kiekvienas lietuvis bando nuvykti kur nors pas gimines ar kur pakliuvo, kur sočiau gyvenama. Pastaraisiais metais turbūt kas mėnuo apie du tuzinu tremtinių atvykdavo pas gimines Š. Amerikon ir gal apie tuziną ar daugiau į Pietų Amerikos kraštus: Argentiną, Braziliją, Čilę, Urugvajų, Venecuelą ir Kolumbiją. Šitokiu spartumu apie 500 lietuvių per metus galės apleisti Europą. Jeigu svarbiausios organizacijos suprastų nelaimės didumą ir jieškotų kelio į retai gyvenamas šalis, tuomet daug didesnis skaičius galėtų apleisti bado karalystę.

5.    Kai kurios galimybės

Iš dabartinio politikų ūpo galima spręsti, kad U.S.A. ir Kanada labiausiai priešinsis ateivių platesnei immigracijai. Mažai žinoma apie Centrinės Amerikos immigracinę politiką. Yra prieštaraujančių nuomonių. Tačiau ten galbūt ir atsirastų progų įvažiuoti, panašiai kaip vokiečiams kiek seniau pavyko gausiai Guatemaloje apsigyventi ir kavos produkciją gerokai pakelti. Tuose kraštuose dar daug nesunaudotų gerų dirvų ir daug brangiųjų medžių miškuose. Be to, Centrinė Amerika iš Čikagos tik 1800 mylių oru, taigi daug arčiau, kaip iš New Yorko į Los Angeles.

Jeigu įsikurtų ten maža lietuvių kolonija, tai ją gal rastų galimybės pinigais paremti Amerikos senieji lietuviai. Bet to, Šiaurės Amerikoje lietuviai gal sugebėtų suorganizuoti tokią bendrovę, kurį naujos kolonijos eksportuojamus produktus lengvai išpirktų: kavą, tropiškus vaisius, įvairius suvenyrus, kurių gamyba lietuviams tremtiniams verta susidomėti. Pavyzdžiui, Br. Hondūras turi daugybę puikių brangiųjų medžių, iš kurių galima būt gaminti įvairiausius suvenyrus ir baldus. Specialistams jau tektų Įsigilinti į šį meną ir atatikti Amerikos rinkos reikalavimus.

Čia pateikiamos tik labai apibendrintos idėjos, nes kol kas šių žodžių autoriui dar nepavyko įtikinti jokios svarbios organizacijos kad reikia kas nors daryti lietuvių kultūrai gelbėti per kolonizaciją. Todėl nors teoretiškai pasišnekame su bendraminčiais mūsų žurnalų puslapiuose.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai