|
|
ARCHITEKTŪROS STILIŲ RAIDA IR LIETUVIŠKO STILIAUS KLAUSIMAS |
|
|
|
Parašė DOC. INŽ. K. KRIŠČIUKAITIS
|
Misionierių bažnyčia Vilniuje (vėlyvasis barokas) Foto J.Bulhako |
Inž. Tremt. Draugijai paskelbus Lietuvos kaimams bei miestams atstatyti tipinių gyvenamųjų namų projektų konkursą mūsų tremtinių spaudoje pasirodė eilė straipsnių lietuviškojo stiliaus kūrimo reikalu. Kai kuriuose straipsniuose net buvo nurodomi konkretūs receptai minėtam klausimui.
Man atrodo, kad gerb. straipsnių autorių, šį klausimą sprendžiant, vis dėlto buvo einama netikru keliu, nes naujojo stiliaus kūrimo darbą, atrodo, reiktų pradėt nuo klausimo: kur, kodėl ir kaip apskritai atsirado ir vystėsi istoriniai stiliai, nes tik iš to analizo galime bus gauti ir sintezės produktą — naująjį stilių, panašiai kaip tai buvo per visus architektūros istorijos šimtmečius.
Kiekviena tauta, nežiūrint į tai kokį kultūros laipsni ji yra pasiekusi, mažesniame ar didesniame laipsnyje turi norą duoti savo sukartiems daiktams tam tikrą formą, tam tikrą išvaizdą, charakteringą tik tai tautai. Pirmuoju, labiausiai dėkingu objektu buvo žmogaus gyvenamasis pastatas, kuriam jis duoda, atsižvelgiant į vietos sąlygas, tam tikrą išvaizdą ir tam tikrą formą. Juo didesnis buvo žmogaus reikalavimas, statomas savo butui, juo didesnis buvo jo pasiektas kultūros lygis, tuo tobulesnės buvo jo kūrinių, meniškos formos.
Ypač tobulos formos išsivysto religijos įtakoje, nes žmogus, tikėdamas į daug aukštesnę, kaip jis pats, būtybę, norėdamas kaip galima geriau tąją būtybę pagerbti, išvysto visą savo fantaziją, sukurdamas ilgainiui tikrai tobulus kurinius-bažnyčias, paskirtas tam savo idealui. Religijos įtaka menui tiek yra didelė, kad per visą meno istorijos būvį mes matome tobuliausius Jūrinius bažnyčias, ar tai buvo politeizmo, ar monoteizmo amžiuose.
Poseidono šventovė Paestume (graikų architektūra, VI amž. pr.Kr.) |
Iš atskirų asmenų sukurtųjų formų, laikui bėgant, susidaro tam tikras tų formų harmoniškas ansamblis, kurio tobulumo laipsnis, aišku, priklauso nuo kūrėjų kultūros laipsnio. Tas ansamblis paprastai ir vadinamas stiliumi. Aišku, kad ne vien tik architektūra turi savo štilius, bet juos turi ir kitos meno šakos, kaip skulptūra, tapyba, pritaikomojo meno kūriniai ir pan.
Atskirų stilių išsivystymas priklauso ne vien tik nuo kūrėjų fantazijos, bet didele dalimi ir nuo tų techniškų priemonių, bei statybos medžiagų, kuriomis disponuodavo tų stilių kūrėjai, ir, analizuojant atskirus stilius, analizuojant jų atskiras formas, visuomet galima rasti neabejotiną ryšį tarp tų formų ir konstrukcijos, kurios reikalavo tų laikų vartojamos medžiagos. Taigi manyti, kad meniškos formos ir konstrukcija yra visiškai skirtingi pasauliai, nieko bendro tarp savęs neturintieji, būtų didelė ir kultūringam žmogui tiesiog nedovanotina klaida. Tuo būdu menininkas-architektas turi nusimanyti pagrindinėse konstrukcijose, taip lygiai ir statybininkas-konstruktoriųs turi nusimanyti pagrindinėse meno formose, kurios neturėtų jam būti ,,terra incognita“, kaip, deja, dažnai kad esti.
Kitas svarbus stilių vystymosi faktorius yra gamtinės tos vietos sąlygos. To antrojo faktoriaus įtaką mes aiškiai matome, analizuojant tą patį stilių įvairiuose kraštuose su įvairiais klimatais.
Pirmame istoriniame Egipto stiliuje mes matome iš gamtos paimtas formas — lotoso augalą, bet karštas krašto klimatas verčia statytoją suglausti kolonų eiles labiau, nekaip tai reikalavo gryna konstrukcija — akmens atsparumas, kad apsisaugojus nuo karštų saulės spindulių. Panašiai buvo ir Mesopotamijoje, kur pastatams nuo saulės spindulių apsaugoti buvo statomos specialios terasės “kabantieji sodai“.
Graikų architektūroje mes matome konstruktyviškumo principu griežtai pagrįstas meno formas; net toks, atrodo, dekoratyvus elementas, kaip triglifai fryze, pagrįstas konstrukcija, nes atsirado dėl to, kad pridengtų negražiai atrodančias konktrukcijos dalis — salkių galus.
Graikai savo architektūroje net ir grynai dekoratyvines detales — ornamentus naudodavo labai sumaniai, nes čia mes ornamentą matome tik tokiose vietose, kur jis, sustiprindamas šešėlių žaismą, išryškina svarbiausias funkcionalines pastato dalis, pvz. ornamentą mes čia matome po vyr. karnyzu, tarp fryzo ir architravo, po kapitelio abaku ir pan. vietose, ir tik vienas fryzas turi jau grynai dekoratyvinę skulptūrą.
Romėnai, pavergdami graikus militariškai, patys tampa jų vergais mene, perimdami jų pagrindines meno formas, tačiau, nors konstruktyviškumo principas lieka ir čia, bet ornamentas jau nebenaudojamas taip sumaniai, kaip buvo jis naudojamas pas graikus, nes romėnų architektūroje matome ornamentą veik visur, veik kiekvienas profilis čia turi ornamentą, ypač vėlyvesniais Imperatorių laikais Korinto ir Kompozit stiliuose. Tuo būdu ornamentų gausumas daro veik visai nepastebimą žiūrovo akiai pagrindinį konstruktyviškumo pradą, nes ne tik atskiri profiliai, bet net ir ištisos pastato dalys kažkaip dingsta ornamentų margume. Tuo būdu meniškume čia radosi nebe progresas, bet regresas, tačiau, nors romėnai savo architektūros formose ir buvo didelėje graikų įtakoje, ką kita mes matome konstrukcijose, nes čia romėnai nuo etruskų pasisavino skliautų statybos meną ir šioje srityje jie pasiekė ne vien tik aukšto laipsnio konstruktyviškumą, bet ir aukšto laipsnio meniškumą; čia ir glūdi svarbiausias romėnų meno vystymosi nuopelnas. Naujoji konstrukcija leido .perdengti labai- didelius plotus, tuo tarpu kai anksčiau galima buvo perdengti akmens ir medžio balkiais tik labai ribotą ir siaurą plotą, architektūra nustoja savo vienpusiškumo, t.y. tarnauti vien tik kaipo menas, bet tarnauja jau ir praktiškiems tikslams. Romėnai pirmieji pradėjo naudoti ir kupolą, taip vėliau dažnai vartojamą konstrukciją. Naujoji skliautinė konstrukcija, kartu su graikų formomis, įgalina daugelio aukštų statybą, pvz. koliziejus, kur orderiai buvo naudojami pagal jų lengvumo laipsnį: apačioje sunkiausias – dorėnų (Toskanos), paskui jonėnų, korinto ir, pagaliau, korinto piliastros. Taigi ir čia mes matome konstruktyviškumo pradą. Apvalusis perdengimo būdas pasidaro veik išimtinai vartojamu, išstumdamas tiesųjį graikų perdengimą. Panašias formas mes matome ir viduje, tik iš gražesnės medžiagos, būtent marmuro ar tinko.
Kai po ilgos kovos krikščionybė tampa valstybės religija, mene iš romėnų formų pamažu išsivysto naujos formos, neg krikščionybė davė jam kitą kryptį, būtent: vis daugiau reikšmės įgauna bažnyčių vidus — interjeras, tuo tarpu kai anksčiau didesnės reikšmės turėjo išorė; mat, iš esmės pasikeitė bažnyčios paskyrimas — būti ne tik Dievo būstine, bet ir maldos vieta. Tačiau pradžioje naujų pastatų bažnyčioms nestatė, o naudodavo tam reikalui romėnų teismui ir kitiems tikslams skirtus pastatus-bazilikas, ir tas vardas prigijo naujam pereinamam stiliui, kuriame vėliau, naudojant šį prototipą, buvo statomos krikščionių bažnyčios. Pamažu pakeičiamas pats planas, jis virsta lotyniškuoju kryžium. Nors romėnų bazilikos bokštų neturėjo, bet joms tapus bažnyčiomis, atsirado reikalas turėti ir bokštus, tačiau jie buvo statomi skyrium arba iš šono.
Suskilus Romos Imperijai į dvi dalis ir perkėlus sostinę į Bizantiją, šis miestas tampa naujojo stiliaus tėvyne, tačiau ir čia mes matome tik tolimesni romėnų kupolinės statybos išsivystymą — taigi vėl konstruktyviškumo pradą. Čia virš cilindrinio skliauto statomas pusiaurutulinis kupolas, ko nebuvo anksčiau, kai kupolas buvo paremtas sienomis. Pats planas jau nebe lotaniškojo, bet graikiškojo kryžiaus formos.
Rusijoje, Azijos įtakoje, Bizantijos stilius įgauna naują forma — ypatingai fantastiškos kupolų formos. Čia mes didelio“ meniškumo nematome, bet Šiaurės Italijoje to paties stiliaus įtaka jaučiama jau kitaip ir iš šių formų ilgainiui išsivysto naujasis romanų stilius, tačiau tas vystymasis išsirutulioja ne vien tik iš Bizantijos, bet ir iš bazilikos stiliaus — naujojo stiliaus bažnyčios planas yra lotyniškojo kryžiaus formos.
Alhambra Granadoje (Islamo architektūra, XIV amž.) |
VII amžiaus pradžioje atsirado Islamo stilius, kitaip dar vad. maurų, stiliumi, kuris vystosi daugiau dekoratyviniu, o ne konstruktyviniu pagrindu, ir todėl įvairiuose kraštuose jo formos buvo įvairios; Arabijoje, Sirijoje ir Palestinoje jis nebuvo išėjęs iš pradinės savo vystymosi stadijos, Egipte jo formos prisitaiko prie egiptėnų charakterio, o Ispanijoje, kur arabai viešpatavo nuo VIII net iki XV šimtmečio, jau išsivysto, pilna to žodžio prasme, turtingas Islamo menas ir Alhambroje, pastatytoje XIII—XIV šimtmečiuose, pasiekta to meno apogėjaus.
Kadangi Koranas draudžia vaizduoti žmones, tai Islamo menas plastikos veik neturi, bet užtat vidaus architektūroje labai plačiai yra naudojama įvairiaspalvė ornamentika, lyg kokie kilimai būtų užtiesti ant sienų. Toji ornamentika būna arba plokštaus reljefo pavidalo, arba tiesiog tapyta ant sienų, čia arabai išvysto tiesiog neįsi vaizdojamą fantaziją; jų ornamentikoje, vad. arabeska, vartojami kaip motyvai pinijos šiškos, granato obuolys ir kiti augalai, kurie atvaizduojami stilizuotai, schematiškai, susipynę visomis kryptimis, sudarydami geometrines figūras. Į ornamentą įpinami arabų šrifto užrašai iš Korano. Ornamento kompozicija labai gerai sudaryta, nes niekuomet arabeskose negalima rasti vietos ar per retai; ar per tankiai užpildytos ornamentu, čia buvo pasiekta labai aukšto tobulumo laipsnio.
Romos Imperijai žlugus, pasikeitus pasaulėžiūrai, turtingas romėnų menas pergyvena didelę krizę, kol iš pagrindų pasikeitusios kultūros įtakoje žmonės iš klasinių formų pamažu išdirba naujas formas, X šimtmetyje sukurdami naująjį romanų stilių, pradžioje panašų į bazilikos stilių, nes perdengimai buvo tiesūs, ir tik vėliau, iš pagrindų pasikeitus konstrukcijoms (skliautai), šis stilius tampa visiškai savistoviu.
Išorinių formų išsivystyme romanų stiliuje mes matome žymią atmainą, palyginus su ankstyvesniais stiliais: svarbiausias skirtumas yra bokštai. Tie bokštai statomi daugelio aukštų, kuriuos skiria karnyzai, arba juostos, o viršus užbaigiamas daugumoje aštuonkampia piramide (medinė konstrukcija) su trikampiniais frontonais (irgi visai naujas elementas), kurių skaičius yra lygus bokštų sienų skaičiui. Šitas frontonas, kaip naujas elementas, vėliau atsiranda ir skersinių navų užbaigime, pvz. Wormso katedroje, o taipogi ir pačios bažnyčios užbaigime, pvz. Speier katedroje. Stogai, iš pradžių nedidelio nuolydžio, šio stiliaus epochos gale darosi, vis statesni ir statesni, pamažu pereidami prie stačių gotikos stogų.
Maria Laach bažnyčia (Reino žemupys, romanų stilius XI-XIII amž.) |
Išorinės sienos kaip taisyklė turi karnyzus ar juostas toje vietoje, kur viduje yra perdengimai, o viršuje vyr. karnyzą, kuris eina ir per frontonus (nuožulniai). Kad pagražinus išorines sienas, ten kur viduje yra pilonai, o taipogi ir kampuose daromi į piliastras panašūs sienų pastorinamai, vad. Lisenen, kurie apačioje remiasi į cokolį ar juostas, o viršuje jungiami vienas su kitu apvalių arkelių fryzų. Panašus iryzas eina veik po kiekvienu karnyzu ir sudaro vieną iš charakteringiausių šio stiliaus elementų.
Analizuojant kitas šio stiliaus detales, galima prieiti išvados, kad pagrindinė dažniausiai pasitaikančioji šio stiliaus kapitelio, kubinė forma labiausiai čia tinka, nes jos pagelba geriausia suderinamas perėjimas nuo apvalios kolonos prie stačiakampinės skliauto juostos. Taigi ir čia mes matome, kad grynai dekoratyvūs elementai pagrįsti konstruktyviškumu.
Kadangi sienos dar lieka pagrindiniu konstrukcijos elementu, tai romanų stiliaus langai yra palyginamai siauri ir užima tik nedidelę sienos dalį. Visai ką kitą mes matome gotikoje, kur skliautų formoms pasikeitus, sienos nustoja savo konstruktyviškumo, ir todėl čia langai yra platūs ir kartais visas pastatas pasidaro ažūrinis.
Nors iš karto ir atrodo, kad gotikos stilius yra daugiau dekoratyvus, kaip kiti stiliai, bet šiame stiliuje meno formų ir konstrukcijos darnumas pasiekia savo apogėjų. Pvz. charakteringi šio stiliaus kontroforsai yra konstruktyviai reikalingi, kad atlaikytų skliautų reakcijos jėgą, o bokšteliai — fiale virš kontroforsų, padidindami svorio jėgą, palengvina kontroforsams tą darbą atlikti; ir tie bokšteliai — fiale žymiai padidėja, kai arkų pagelba virš šoninių navų stogų kontroforsams perduodama ir vidurinės navos skliautų reakcija. Pasikeitė ir pats planas: šoninės navos pratęsiamos ir apie altorių susidaro koplyčių vainikas.
Sunkūs kubinės formos kapiteliai visai išnyksta, ir šiame stiliuje užleidžia savo vietą lengviems pumpuro formos kapiteliams, nes skliautų juostos čia žymiai sulaibėja.
Padidėjęs langų plotas leido pilnai išvystyti jau romanų stiliuje atsiradusį vitražų meną, kuris gotikoje pasiekia savo apogėjų.
Gotikos stilius gimė Prancūzijoje, bet nuostabiai prigijo ir Vokietijoje, nes atitiko tautos charakterį, tuo tarpu Italijoje tautai visai svetimos gotinės formos pasitaiko vien tik Lombardijoje.
Chatres katedra (prancūzų XIII amž. gotika)
Kai Vokietijoje visur viešpatavo gotikos stilius, Italijoje jau nuo XV šimtmečio pirmojo ketvirčio pradeda jaustis naujoji linkmė - grįžimas prie klasinių formų. Tuo būdu pamažu gimsta naujasis stilius - renesansas. Iki šiol kituose stiliuose mes matėme, kad bažnytinėje architektūroje išsivysčiusios formos vėliau taikomos ir civilinei architektūrai, tuo tarpu renesanse buvo priešingai, nes pradžioje šis stilius išsivysto grynai civilinėje architektūroje-palacco statyboje ir tik vėliau sutinkamas ir bažnytinėje architektūroje.
Pirmas renesanso pastatas buvo pastatytas Florencijoje, būtent palacco Pitti; jo kūrėjas Brunellesco gali būti laikomas renesanso tėvu.
Renesanso stiliaus bažnyčiose plano forma dažniausia buvo pasiskolinta iš Bizantijos stiliaus t. y. graikiškasis kryžius, bet gan dažnai prie jo buvo pristatomas ilgasis pastatas, tuo paverčiant planą į lotynišką kryžių. Išorė ir vidus apdirbami piliastromis bei karnyzais, tuo būdu sudarant lygius sienų plotus, ornamentais papuoštuose rėmuose, bet ypatingo dėmesio čia vertas centrinis kupolas, kuris statomas virš apvalaus bokšto, vad. tambūru, o viršuje baigiamas taip vad. laterne, irgi perdengta kupolėliu su kryžiumi viršuje. Visos šios dalys labai turtingai puošiamos ir sudaro puošniausią pastato dalį. Žymiausioji renesanso bažnyčia, be abejo, yra St. Pietro Romoje, kuri buvo pradėta 1506 m. ir tik 1626 m. baigta (ilgis 186 m, kupolo diametras 42 m, o jo aukštis 117 m), kurios kupolą statė Michelangelo, o planą suprojektavo Bramante.
Žymiausias šio periodo galo menininkas buvo genijus Michelangelo, kuris, aišku, negalėjo ilgai pasitenkinti klasinių formų pamėgdžiojimu, ir jau XVI š. viduryje trumpai gyvavęs aukštasis renesansas užleidžia savo vietą pereinamam prie baroko stiliui — vėlyvajam renesansui. Fasadų apdirbime pirmą kartą atsiranda išsikišimai – rizalitai, gražiai sugrupuotų kolonų eilės, bei piliastros, perdengtos puošniu karnyzu, kuriame yra daug kampų, ko anksčiau nebuvo. Nors konstruktyviškumui čia ir buvo suduotas smūgis, bet dekoratyvus konstruktyviškumas čia dar lieka. Atsiranda ir visai naujas elementas — susuktos kolonos. Visos šios naujienos greit (XV š. gale) privedė prie naujojo stiliaus - baroko atsiradimo.
Renesanso menas iš Italijos išsiplatino po visą Europą, tačiau Vokietijoje gotika labai palengva užleidžia savo pozicijos naujam stiliui, ir šitos dviejų, priešingų savo formomis stilių kovos metu buvo išdirbtos savotiškos formos, kurios priduoda vokiškajam renesansui savotišką išvaizdą, skirtingą nuo Italijos renesanso, kur buvo naudojamos grynai klasinės formos. Namų išorės architektūroje Vokietijoje mes matome gotikos stiliaus mases, kurios labiau tiko suspaustai pastatytuose Vokietijos miestuose, bet klasines detales. Ypač puošnūs daromi portalai, kai tuo tarpu kitos fasado dalys daromos visai paprastos; italų balkonai, šiaurės klimato įtakoje, virsta uždarais erkeriais, kurie kartais eina per keletą aukštų ir virsta papuošimo objektu, tuo būdu sudarydami, be portalo, svarbiausiąją fasado dalį. Tie puošnūs erkeriai, kartu su stataus stogo i frontonais, priduoda vokiškajam renesansui savotišką charakterį (vertikalus apdirbimas). Frontonai labai dažnai karnyzais suskirstomi į keletą aukštų, kurie puošiami piliastromis, virš kurių statomi obelisko formos pagražinimai, primenantieji gotiškus fiale. Be šitų frontonų ant stogų daromi šiaip langai-liukarnos, kurie irgi puošniai apdirbami. Šitie frontonai bei langai irgi yra skirtingos nuo itališkojo renesanso detalės, atsiradusios dėl stataus stogo, kurio Italijoje nebuvo reikalo daryti dėl minkšto jos klimato. Čia mes matome vėl gamtos sąlygų įtaką į stiliaus detales.
Ispanijoje renesansas vystėsi ne vien tik gotikos, bet ir Islamo stiliaus (įtakoje, todėl čia šios gadynės pastatai yra daug puošnesni, nekaip buvo kitur.
Anglijoje, kur klasinės formos pradeda skverbtis tik apie 1540 m., gotikos įtaka irgi buvo gan didelė, panašiai kaip ir Vokietijoje, čia pvz. pasitaiko net aštrioji arką angų perdengimuose, tačiau jų papuošimui naudojamos piliastros bei sandrikai, tai taip vad. Elžbietos stilius (1540-1600 m.), kuriame gotikos formos dar viršija klasines ir tik nuo XVII š. pradžios klasinės formos išstumia gotiką.
Lietuvoje senojo renesanso pėdsakų randame Vilniuje: Šv. Mykolo bažnyčioje ir Aušros Vartuose.
Didinant rizalitų skaičių ir priduodant jiems lenktas formas, Italijoje iš vėlyvojo renesanso greit išsivysto naujasis stilius – barokas.
Šis stilius nepaprastai atitiko tų laikų dvasini gyvenimą (jis pradžioje buvo grynai bažnytinis) ir todėl greit išsiplatino po Visą krikščioniškąjį pasaulį. Apvalios Lietuvos gamtovaizdžio kalvos, visai svetimos gotikai, nepaprastai atitiko lenktas baroko formų linijas ir todėl Šis stilius tampa vyraujančiu Lietuvoje. Ypač savitą, lietuvišką veidą atskleidžia Vilniaus barokas.
Barokinių jėzuitų bažnyčių planas (kai kada barokas vadinamas jėzuitų stiliumi) yra graikiškojo kryžiaus formos, prie kurios pristatoma ilgoji dalis, gaunant tuo būdu lotyniškąjį kryžių; tos ilgosios dalies šonuose paprastai įrengiama visa eilė kapelų (koplyčių). Išoriniame bažnyčios vaizde iš karto krenta į akis padidintas karnyzas, ne tik išsikišime, bet ir į aukštį, fasaduose, ypač kertėse daromi pilonų pavidalo išsikišimai, pagražinti piliastromis, kurios neretai daromos išlenktos formos, tuo būdu ir karnyzai gaunasi lenkti ir su daugeliu kampų. Langai pagražinami lemperi jomis lenktos formos, tuo būdu gaunama baroko charakteringa forma — ausys.
Antroje XVII a. pusėje politinio ir meninio gyvenimo svorio centru tampa šiaurės kraštai, pirmoje eilėje Prancūzija, kurioje Liudviko XIV (1643-1715 m.) laikai ne tik politikai, bet ir menui tampa aukso gadyne, tačiau apšviestojo absoliutizmo epochoje menas tampa valdovo dvaro tarnu ir todėl tais laikais atsiradę trys stiliai, kuriuos prancūzai vadina savo karalių vardais, būtent: Louis ąuatorze, Louis quinze ir Louis seize o Vokietijoje ir kitur vad. Baroko, Rokoko ir Zopf stiliais, įgauna grynai rezidencinį charakterį. 1660 m. įsteigtos dirbtuvės, kuriose buvo dirbami baldai, gobelenai ir bronzos išdirbiniai vien tik dvaro reikalams žinomiausių tų laikų menininkų vadovybėje, ir pritaikomajam menui suteikia panašų rezidencinį charakterį, kaip ir architektūrai, suduodant liaudies menui mirtiną smūgį, kuris veik visai sunyksta.
Prancūziškojo baroko kūrėjas Jean Berain (1638-1711 m.) į architektūrą įveda barokui charakteringą plokštų ornamentą, vad. rėminiu ornamentu. Šioje epochoje buvo pastatyta daug rezidencijų, kurios stebina mus savo grandioziškumu. Didžiausias kūrinys yra Versailles, tapęs panašių statybų prototipu, pvz. Peterhof, Schocnenbruenn, Caserta, Potsdam, Chiemsee saloje Bavarijoj ir kitur.
Apie panašius palocius planuojami baroko laikais atsiradę viešieji parkai, iš kurių didingiausias, be abejo, yra Versailles parkas, Le Notre sukurtas. Panašiuose parkuose, jų alėjų susikirtime statomi dekoratyvūs pastatai, kaip pav. paviljonai, ruinos, fontanai, grotai ir t.t., kad padarius iš tolo matomas perspektyvas.
Kaipo visai naujas elementas, paminėtinas taip vad. mansardinis Balkių stogas, t.y. laužytas stogas, kurio apatinė dalis yra statesnė už viršutinę, gavęs savo vardą nuo jo autoriausarch. Francois Mansard.
Interjere svarbiausioji salė puošiama piliastromis, virš kurių yra karnyzas, t.y. dekoratyvus konstruktyviškumas, o kitos patalpos puošiamos Berain rėminiu pagražinimu. Šis pagražinimas yra griežtai simetrinis, nors ir iš lenktųjų linijų sudarytas.
Didingiausias baroko kūrinys Vokietijoje yra Ottobeureno vienuolynas (su didele rokoko priemaiša bažnyčioje).
Liudviko XIV taip vad. apšviestojo absoliutizmo gadynę, kurioje valdovo valia, viešpatavo visur ir turėjo nepaprastos įtakos ir naujas meno formas vystant, kurių pagrindu buvo dar klasika, karaliui 1715 m. mirus, pakeitė taip vad. regentų gadynė (1715-1725 m.). Joje buvo sukurtos naujos meno formos — Stil Regence, kuris vėliau pereina į rokoko stilių, Prancūzijoje vad. Louis quinze vardu.
Rokoko vardas kilo nuo žodžio „rocaile“ — kriauklė, nes naujojo stiliaus ornamentai įgauna tokią formą. Regentų stilius gali būti traktuojamas kaipo pereinamasis stilius.
Vis daugiau ir daugiau nutolstoma nuo klasinės simetrijos ornamentuose, vis daugiau ir daugiau konstruktyviškumas nustoja savo reikšmės, pamažu net ir grynai konstruktyvinius elementus, kaip piliastras, pradeda traktuoti kaipo dekoratyvinius, nes naujame stiliuje ne vien tik antablimentas, bet ir piliastros, kolonos ir pilonai taip turtingai puošiami nesimetriniais ornamentais, kad visai dingsta ne tik kad tikrojo, bet net ir dekoratyvinio konstruktyviškumo įspūdis, kuris baroko stiliuje dar lieka.
Rokoko formos veik išimtinai naudojamos interjeruose, o išorinėje architektūroje veik nepasitaiko. Išorinėje architektūroje naujų elementų veik neįvedama, tuo būdu tarp palyginamai paprastos išorės ir puošnaus interjero pasidaro per daug didelis kontrastas. Todėl rokoko stilius iš esmės nėra stilius, o yra tik, galima sakyti, dekoratyvinio meno forma, pasiekusi aukšto išsivystymo laipsnio.
Nors pagrindinės konstruktyviškos baroko formos t. y. piliastros ir rėmai, paliekamos ir rokoko interjere, bet jos čia daug silpniau pabrėžiamos ir atrodo, kad jos greičiau sudaro sienos ornamento elementą, nekaip konstrukciją. Ornamentikoje ir glūdi rokoko stiliaus esmė, nes ji sudaro visai savarankišką organizmą, kuriame dingsta konstruktyviškumo pradas, visų kitų stilių pagrindas. Rokoko ornamentas yra visai nesimetrinis ir todėl leidžia pasireikšti menininko fantazijai, ir tikrai, esant kokioje nors rokoko salėje, pasidaro suprantamas to stiliaus įkvėpėjo Liudviko XV išsireiškimas; po mūsų nors ir tvanas.
Rokoko stilius gyvavo visai neilgai, vos tik žmogaus amžiaus laikotarpyje, nes šios meno formos neturėjo jokio. tautinio charakterio, jokio ryšio su plačiomis tautos masėmis ir todėl greit susilaukė stiprios opozicijos iš tų menininkų pusės, kurie buvo kilę ne iš aristokratijos sluoksnių. Šie menininkai pamažu vėl grąžina architektūrai paprastas formas, vėl joje įsigali tiesiosios linijos bei simetrija ir tuo būdu iš rokoko gimsta Zopfstil, arba Louis scize stilius, kuris, tačiau, dar trumpiau gyvavo, nes 1789 m. revoliucijoje įsigali gili neapykanta visam tam, kas buvo sukurta absoliutizmo laikais.
Aušros Vartų atikas Vilniuje (renesansas) Foto J.Bulhako |
Po nelaimingojo Liudviko XVI mirties Prancūzijos gyvenime kyla tokios politinės aistros, kad negalėjo būti ir kalbos apie ramią meno evoliuciją, ir tik kai Napoleonas, teroristiniam rėžimui žlugus, sukuria savo imperiją, kurios prototipu buvo paimta senoji Romos imperija, menas vėl atsigauna. Naujojo stiliaus prototipu, aišku, buvo klasika, todėl tais laikais pastatytuose pastatuose mes matome senų klasinių formų pamėgdžiojimą, tačiau pritaikintą naujiems laikams pvz. St. Madlaine bažnyčia, birža, Caroussel ir Etoile arkos Paryžiuje. Fasaduose mėgiamiausia beveik vienintelė forma tampa sunkusis dorėnų orderis, tačiau be kanėliūrų.
Lietuvoje naujojo stiliaus žymiausiu statytoju buvo arch. Stoka-Gucevičius, kurio kūriniai yra Vilniaus Katedra, Rotušė ir kit.
Bet vis dėlto empiro stilius buvo uzurpatoriaus stilius ir todėl jame mažai buvo individualizmo, kurio taip daug yra kituose stiliuose. Nors čia ir buvo pamėgdžiojamos paprastos klasinės formos, bet labai dažnai jos nebuvo tinkamai suprastos ir toli gražu tokio tobulumo laipsnio, kaip tai buvo klasikoje, čia nebuvo pasiekta.
Vėliau empiro stilius plačiau buvo naudojamas ir Rusijoje, o ypač Nikalojaus I laikais, kurio vardu jis ir buvo vadinamas, pav., Ukmergės plento sargų būdelės, Ukmergės paštas ir k. pastatai išilgai tais laikais pastatyto plento Petrapilis-Varšuva.
Empiro stilius nedaug ilgiau gyvavo kaip jo įkvėpėjas, užleisdamas savo vietą neoklasicizmui ir romanizmui.
Napoleono karai visai nualino Europą, todėl menui užeina sunkūs laikai. Tik aukštesniojo luomo rankose taip ilgai buvęs menas plačioms masėms pasidaro svetimu, masių estetiniai jausmai nusmunka iki dar negirdėto laipsnio; kaip tik iš tų laikų mes turime dabar dar dažnai pasitaikančius „atradimus“, kai, restauruojant ar remontuojantį kokį nors istorinį pastatą, po tinku ar dažais randami dažnai labai aukštos meno vertės paveikslai ar freskos, kurie tais vandalizmo laikais buvo tokiu būdu naikinami be jokio pasigailėjimo, niekam, neprotestuojant. Aišku, kad anksčiau taip daryti neleido plačiųjų masių estetinis jausmas.
Tik Italijoje, kurioje taip buvo daug meno paminklų, giliai susijusių su plačiomis tautos masėmis, susidaro lyg tai kokia sala, iš kur vėliau kitų kraštų menininkai pradeda semti sau įkvėpimo, ir tad priveda prie naujojo XIX š. renesanso.
Bet dar praėjo daug laiko, kol ir plačioms masėms pasidaro aišku, kad be meno negali būti ir kultūros progreso, pasidaro aišku, kad menas yra reikalingas visiems, yra reikalingas kaip ir duona. Tuo būdu gimsta neoklasicizmąs, kuris anksčiausiai pasireiškia Anglijoje, nes ji visai nebuvo nukentėjusi nuo Napoleono karų, kurioje nebuvo nei absoliutizmo, nei revoliucijos, nei diktatoriaus blogos įtakos. Iš čia ir iš Italijos naujoji srovė patenka ir į kontinentą, kur randa daug pasekėju, pvz. Vokietijoje Schinkel (Alte Muzeum Bir teatras Berline), ir Leo von Klenze (Muencheno Ruhmeshtdle) ir kt.
Šis klasicjsmas greit susilaukia opozicijos iš atsiradusios tais laikais naujosios religinės srovės pusės, kurios atstovai idealu laikė viduramžinius, galia krikščionybe pagrįstus stilius. Šios naujosios srovės pasekėjai menininkai, pvz. Gaertner, Hase Vokietijoje, Schmidt Austrijoje, Barry ir Pugin Anglijoje ir garsusis Violletle-Duc Prancūzijoje pradėjo vykdyti savo pažiūras praktikoje, tuo suduodami gan sunkų smūgį neo-klasicizmui, tačiau pilnai jo sunaikinti nepajėgia.
Naujoji srovė, gavusi romantikos vardą, kartu su neo-klasicizmu viena šalia kitos, lieka veik. visą XIX šimtmetį, negalėdamos nei viena kitos nugalėti, nei kiek giliau įsiskverbti į platesnes mases. Iš tų laikų mes turime ir neo-romanų, ir neo-gotikos ir kitus neo - stilius, tačiau toli gražu tolimus nuo tikrųjų stilių tobulumo.
XIX a. gale ir XX šimtmetyje atsiradusios naujos medžiagos, kaip pav. cementas, ir konstrukcijos, kaip pvz. geležies betonas, o vėliau plieno betonas padarė tikrą perversmą statyboje, nes davė galimybę įvykdyti natūroje visokias meniškas formas, tuo būdu tų formų priklausomybė nuo konstrukcijos ir medžiagų pasidarė labai nežymi. Todėl XX š. atsiradusioj i statyboje naujoji srovė — konstruktyvizmas, kai net ir negražiausios konstruktyvinės dalys paliekamos visai atviros akiai, priveda prie meno smukimo, nes“ tuo būdu_buvo darkomos pastato atskirų dalių tarpusavios proporcijos, konstrukcijų ekonomiškumo labui. Čia mes matome kaip tik visai priešingą apsireiškimą tam, kai istorinių stilių laikais buvo pastebimas meniškų formų smukimas, kaip tik tuomet, kai buvo tų formų vystymosi nusižengiama konstruktyviškumo pradui, tačiau, kai XX š. konstruktyvizmo epochoje, grynai technišku būdu padidinus medžiagos atsparumą, buvo pamirštos natūraliai iš gamtos paimtos, per amžius ugdytos proporcijos, pvz. aukso padalinimas (lapų išdėstymas šakoje), pasireiškė irgi meno smukimas, nes akiai tas medžiagos atsparumo padidėjimas visai nebuvo pastebimas, t. y. visai kitaip, kaip tai buvo istorinių stilių laikais, kuomet medžiaga ir jos atsparumas visiems buvo žinomi ir jaučiami.
Vyskupų Rūmų kiemo fasadas Vilniuje (klasicizmas) Foto J.Bulhako |
XX šimtmetyje buvo dar visa eilė ir kitų bandymų sukurti tam technikos triumfo amžiui charakteringus jei ne stilius, nes stiliais tai pavadinti negalima, tai bent atskiras formas. Iki absurdo prastinant trobesio masių formas, buvo prieita prie to, kad namai, o ypač gyvenamieji namai, įgauna bedvasės dėžės formą, kurioje žmogus jaučiasi nejaukiai, jaučiasi pilnu technikos bei materializmo vergu, tolimas nuo bet kurio idealizmo pasireiškimo. Buvo net mėginta gyvenamuosius namus statyti be I aukšto ant stulpų, nes taip statyti, anot jų autorių buvę „higieniškiau“; atsirado kažkas panašaus į paukščių lizdus.
Pagaliau kai kur buvo mėginta prieiti net ir prie tokio, mano nuomone, absurdo, kuris galėtų būti pavadintas funkcionalizmu, kai trobesio fasado formomis išreiškiama pagrindinė to trobesio funkcija, pav. bibliotekos fasado detalėse atvaizduojamos knygų eilės lentynose, ar pan., arba kokio nors fabriko darbininkų klubui priduodama lokomobilio (!!) išvaizda (SSSR.). Vienu žodžiu ir čia prieita, mano nuomone, prie tokio pat „mirties taško“, kaip ir šių dienų politikoje, ir atrodo, kad naujasis „renesansas“ čia yra būtinas.
Kas gi bus darytina tąja linkme Lietuvoje?
Lietuva iš senovės yra paveldėjusi veik visus istorinius stilius, o ypač baroką, pvz. daugelis parapijinių bažnyčių yra tikri meno šedevrai, kurie nuo laiko ir nuo kitų išorinių priežasčių pradeda nykti ir, jei tam nebus užkirstas kelias, mes ilgainiui nustosime tų istorinių meno paminklų. Tačiau, organizuojant šių paminklų apsaugą, reikės ne tik paruošti tam tinkamą personalą, bet reikės ir pačioje visuomenėje įskiepyti tokios apsaugos būtinumo minti, nes atskiri asmenys be visuomenės pagalbos čia daug ko padaryti negalės.
Mano nuomone, reiktų pradėti nuo mokyklos suolo, sustiprinus ir tinkamai organizavus meno dalykų dėstymą jose, kad ir pradžios mokyklą baigęs orientuotus! meno klausimuose, ar bent galėtų atskirti vieną stilių nuo kito. Ypač reiktų sustiprinti meno dalykų dėstymą kunigų seminarijoje, nes nuo kunigų orientavimosi laipsnio, meno klausimus sprendžiant, priklauso ir aukščiau minėta meno paminklų apsauga, ir ji žymiai palengvės, jei kunigai iš tikrųjų bus meno žinovais. Čia galėtų daug padėti ir populiarių paskaitų organizavimas, kad ir liaudies universiteto ribose, nes ir plačioji visuomenė bus tuo supažindinta su menu.
Ne paslaptis yra, kad Lietuvoje daug kur dėl klebonų kaltės, žinoma, daugumoje be blogos valios, o greičiau dėl nenusimanymo, buvo sugadinta daug bažnyčių, sudarkant naujais „pagerinimais“ jų išvaizdą, kartais tiesiog profanuojant jų stilių, pvz. virš empiro stiliaus bažnyčios frontono statant varpinę (Alytus, Kuliai), ar šventoriaus senos mūrinės tvoros ir net ir bažnyčios uždengimas geriausiu atveju, naujoviškomis marselio tipo čerpėmis, o blogiausiu atveju cinkuota skarda (!!!). pasitaikydavo ir panašių į XIX š. vandalizmo pasireiškimų, tiesa, gal ir kilniu tikslu padarytų, pvz., vienoje bažnyčioje, kad būtų ,,linksmiau ir patriotiškiau“, buvo tautiškomis spalvomis nudažytas baltųjų figūrų bareljefas fryze. Aišku, kad panašūs darbai buvo galimi vien tik todėl, kad jų vykdytojai buvo visiški profanai mene.
Perplanuojant miestelius, ypač kreiptinas dėmesys į bažnyčių aplinkumos atitinkamą jų stiliui sutvarkymą, kad vyr. trobesis, t. y. bažnyčia, taptų urbanistiniu ansambliu, kuriuo labai dažnai, nežiūrint į skurdžią aplinkumą, ji ir dabar yra (Čekiškės, Lukšiai, Šėta), bet naujai pertvarkant aplinkumą, „moderninant“ ją, galės būti tas ansamblis ne tik kad išryškintas, bet ir sudarkytas, pav. Kauno Rotušės aikštės išvaizda buvo sugadinta, pristačius Jėzuitų mokyklai 3 ir 4 aukštus, pastačius bažnytinį muziejų ir vyskupo palocių ir kai kur padarius dirbtino granito tinką (juk baroko gadynėje tokio tinko nebuvo).
Naujai užstatant mūsų miestelius, negalima neatkreipti dėmesio ir į dabartinę savotišką, gal ir naivią, jų „romantiką“, kai visi namai turi į gavę atkreiptus frontonus (stogalius). Taigi ir atrodo, kad šie frontonai turėtų likti ir naujame užstatyme, juo labiau,, kad jie ir atrodo gražiau, nekaip valmų ar plokštūs stogai, ir yra būdingi mūsų kraštui, juk kaime, kuris yra mūsų liaudies meno aruodas, veik visur vien tik juos galima matyti.
Taigi pirmame žingsnyje į lietuvišką stilių išmokime suprasti ir gerbti istorinius stilius, išmokime juose įžiūrėti tik Lietuvai būdingas detales, kurių be abejo kiekviename stiliuje atidus stebėtojas apsčiai suras, pav., patyrinėjus Vilniaus bažnyčias, galėsime jose rasti skirtingas detales nuo atatinkamų stilių bažnyčių kituose kraštuose.
Ilgainiui, meno kultūrai kylant, vis daugiau ir daugiau, aišku, atsiras ir tos srities darbininkų, kurių sutelkto darbo pasekmėje, iš atskirų jų išdirbtų meno formų, galės atsirasti ir lietuviškasis stilius, panašiai kaip tai buvo visų istorinių stilių atvejais. Atskiras individas stilių nekuria, jį gali sukurti tik visos tautos bendras darbas šioje srityje, juk retai pasitaiko tokie genijai, kaip Mikelangelo ar Leonardo da Vincy. Todėl ir nenorėkime, kad neskaitlingas specialistų būrys ir dar tremtyje sukurtų ūmai lietuviškąjį stilių. Aš tuo visai nenoriu užmušti atskirų asmenų iniciatyvos, bet norėčiau nurodyti, kad tik entuziazmu ir pasiryžimu tikslo neatsieksime, jei neturėsime rimto pagrindo, pav. Leonidas Termopiluose entuziazmu bei pasišventimu nugalėjo priešą, nes tam buvo rimtas pagrindas, tuo tarpu kai Napoleonas Kaune, dėl potvynio negalėdamas persikelti per Nemuną, įsakė persikėlimą atidėti, lenkai, entuziazmo pagauti, nepaklausė sveiko proto ir beprasmiškai žuvo.
Naująjį stilių kuriant, pasiryžimas turi turėti savo pagrindą, būtent — senųjų stilių vystymosi pavyzdžius, ir tik tuo keliu einant, galima bus sukurti savo lietuviškąjį stilių, todėl pereinamoje stadijoje, atrodo, galima bus pasitenkinti tuo, kad istorinių stilių pastatuose vis daugiau ir daugiau būtų įvesta grynai lietuviškų detalių, žinoma, nenusižengiant tų stilių dvasiai. Pavyzdžiu gali būti kad ir vokiškojo ar anglų renesanso vystymasis, kai gotiškom masėm buvo taikomos klasiškos detalės ir tik žymiai vėliau ir masės pasidaro klasiškos. Tuo keliu einant, lietuviškąjį stilių kuriant, galima pvz. akantuso lapą pakeisti iš Lietuvos floros paimtomis detalėmis, sąk.; ąžuolo, klevo, kaštono ar pan. lapais, atitinkamai juos stilizuojant, panašiai, kaip tai buvo daroma Egipto stiliuje su lotoso augalu. Manau, per drąsu o gal ir naivu būtų siūlyti ir mases iš karto komponuoti „lietuviškoje“ dvasioje, kaip tai siūlo vieno straipsnio autorius, juo labiau tam naudojant šaltas heraldikos formas, juk visuose stiliuose pavyzdžiu buvo imtos vien tik gamtoje pasitaikančios formos. Be to, tuomet prieisime prie dar didesnio chaoso, nekaip yra dabar, komponuojant mases technikos gadynei būdingoje dvasioje.
Taigi nejieškokime čia Amerikos — ji jau seniai surasta. Eikime meno istorijos nurodytais keliais ir tik tokiu būdu ilgainiui tikrai turėsime ir savo lietuviškąjį stilių.
|
|
|
|