Žodžiai ir žmonės iš tėvynės Spausdinti
Parašė Bern. Brazdžionis   

 

 

V E R T I N I M A I

Naujos A. Vaičiulaičio knygos proga

A n t a n a s Vaičiulaitis: Kur bakūžė samanota. Istorijos ir pasakos. Kultūros Instituto leidinys. New York. 1947 m. 288 psl.


„Keista ir nepaprasta, kada pro kraujo, gaisrų, ištrėmimo, bado ir mirties metus, kurie mus išblaškė, kaip vėjas dulkes, visai netikėtai tave suranda žodžiai iš gimtinių pievų ir savų žmonių. Tie žodžiai, nors liūdnas žinias atnešdami, yra kaip tas žvaigždės spindulys, kuris juodą naktį prasimuša i tave pro sunkius debesis.“

Nerandu tuo tarpu gražesnio apibūdinimo naujajai Antano Vaičiulaičio knygai „Kur bakūžė samanota“, kaip šie aukščiau cituotieji žodžiai, paimti iš jo galbūt gražiausios ir verčiausios šio rinkinio novelės Dvi seserys.


Tačiau nepakanka pasakyti „keista ir nepaprasta“; ši Vaičiulaičio knyga ne tik yra nepaprastai didelė meno dovana, geros literatūros ištroškusiam mūsų skaitytojui; tai yra literatūros veikalas, kokių retai pasitaiko per dešimtmečius; o ypač per paskutinįjį mūsų. tautos kryžiaus kelių dešimtmetį, kada mūsų likimas buvo ne rinkti, bet berti, berti ašaras ir kraują, berti skausmą ir kančias, vargą ir nelaimes; ir nė kiek mes nesistebim, kad tą knygą davė Antanas Vaičiulaitis, jau iš anksčiau žinomas puikus stilistas, didelis žodžio ir vaizdo meisteris, beletristas epikas par excellence, lyrikas širdyje, estetas kiekviename savo kūrybos žingsnyje.

Tais metais joks mūsų menininkas neturėjo dienos, skirtos grožiui ir kūrybai; ir ant jo, kaip ir ant kiekvieno lietuvio kaklo žvangėjo prievartos ir nalaisvės pančiai. Tiesa, Vaičiulaitis, kaip ir dar vienas kitas lietuvis poetas, buvo „laimingesnis“ ir nepatyrė asmeniškai to, ką patyrėm mes kiekvienas, išgyvenę joje dvi okupacijas. Bet ir jo kelias laisvajame pasaulyje nebuvo lengvas, nebuvo toks kaip didžiųjų tautų rašytojų, gyvenusių ar tebegyvenančių ekzilyje; nes mūsų rašytojas, kur jis bebūtų pirmoje eilėje yra priverstas kovoti už duonos plutą, dirbdamas ne literatūros, bet kito darbininko darbą.. Neturėjo nei Antanas Vaičiulaitis tokių sąlygų, kaip Stefan Zweigas, nei kaip Remarkas, nei kaip daugelis kitų žymiai už juos mažesnių vokiečių rašytojų, kurių veikalai ir.Amerikoje galėjo eiti jų gimtąja kalba ne mažesniais tiražais, negu mūsų tiražai iš viso.

Vaičiulaičio knyga „Kur bakūžė samanota“ yra kūrybinis rezultatas tų valandų, kurias jis nuvogė nuo savo „tiesioginio“ darbo koledže ar redakcijoje.

Vaičiulaitis iš Lietuvos išvyko kaip tik tais metais, kai ji neteko savo laisvės; knyga spaudai atiduota 1946 metais; vadinas, tai ne ką daugiau kaip penkerių metų darbas.
Kai po trumpesnio ar ilgesnio laikotarpio tylos rašytojas pasirodo su nauju veikalu mūsų kai kurie kritikai tuojau yra linkę griebtis egzekucinio revizorių darbo ir jieškoti, kiek autorius paaugo ar „nusmuko“. Su žavinga nuotaika jie imasi veikalo mėsinėjimo, savo gilia išmintimi priėję prielaidos, kad autorius yra pažengęs „atgal“.

Be kelių atsiliepimų Amerikos lietuvių spaudoje, apie knygą Kur bakūžė samanota, daugiau neteko pastebėti jokių balsų, tad esu laimingas, galėdamas savo žodį apie šią knygą mielajam skaitytojui pasakyti be jokių įtakų, be jokių sugestijų ir nebūdamas priverstas ginti autoriaus nuo „užpuolimų“. Ne, labai abejoju, ar iš viso rasis balsų, kurie minėdami šią beletristikos knygą turėtų drąsos kalbėti apie autoriaus atgal žengimą, ir pagarbą teatiduotų tik jo pelnyto menininko vardo pasigailėdami.

Ne vieta čia nagrinėti, ar autorius visada turi žengti tik „į priekį“, ar nevalia jam „stovėti vietoje“, ar baisiausiomis bausmėmis draudžiama ir baudžiama „žengimas atgal“. Ir ką reiškia viena, kita ir trečia ištisoje jo kūrybos grandinėje?

Iki šiol Vaičiulaitį mes esame įpratę matyti, kaip estetinį realistą, pereinantį į klasikinį objektyvumą. Jo novelių, jo didesnių veikalų, net kelionių aprašymų stilius neturėjo mūsų literatūroje lygaus, ir nereikia būti dideliu pranašu, kad jis netrukus įeis į mokyklų skaitymų knygas, į literatūros teoriją, kaip pavyzdinis. Jo novelių konstrukcija be priekaišto, visuomet giliai apgalvota, išstudijuota, išbaigta. Jam nereikėjo didelės intrygos fabuloje, jis nejieškojo „nuotykio“, jis nepertempė veiksmo; heleniška rimtis ir ramybė lydėjo jo pasakojimą ir skaidri, provansališka šypsena puošė jo „peripetijas“. Jo veikėjai buvo tikri lietuviai, bet jie kartu buvo ir tikri pasaulio piliečiai. Kai kas tai skelbė kaip tam tikrą prancūzų mokyklos įtaka, žinoma, jokiu būdu neprimetant kurio prancūzų rašytojo „sekimo“, kaip pavyzdžiui Jankauskui galėjo primesti Hamsuną, ar Vienuoliui Čechovą, ar Cvirkai visišką kai kurių autorių „nurašymą“.

Su šiuo rinkiniu Vaičiulaitis išėjo ne toks, kokį mes jį įpratę matyti, tačiau jokiu būdu negalima sakyti, kad tai ne „tas pats“ Vaičiulaitis. Autorius čia pasirodo radęs savo kūrybai naują aspektą, nepaprastai brangų aspektą. Jei pirma vienoj ar kitoj vietoj galėjai kalbėti apie lietuvišką turinį, bet „tarptautinę“ formą, tai dabar Vaičiulaitis net imdamas „tarptautinę“ fabulą (Kelnes) duodamas jai charakteringai lietuvišką apipavidalinimą, formą ir stilių, tą kūrinį padaro grynų gryniausiai lietuvišką. Aš nepatvirtinu čia dialektiškai materialistiško vieno sparno mūsų kritikų teigimo, kad veikalas, parašytas tautine forma, bet socialistiniu turiniu, yra tautinis veikalas. Jiems „tautinė forma“ tėra tik tautinė kalba. Šiuo atveju aš kalbu ne tik. apie „kalbą“, lietuvių literatūra ir tegali būt rašoma lietuviu kalba; tautinė „forma“ yra daugiau negu vien kalba, ir Vaičiulaitis savo rinkiniu „Kur bakūžė samanota“ tą tezę įrodė visu 100%, aišku, iš anksto gal būt visai to uždavinio dirbtinu būdu sau nestatydamas. Prie to kelio Vaičiulaitis priėjo, natūraliai ir konsekventiškai.

Mūsų liaudis turi aštrų, bet teisingą priežodį: Arti bažnyčia — toli Dievas. Kažkas yra pasakęs, kad laisve tik tada pažįstame ir įvertiname, kai jos nustojame; mes dabar patyrėme, kad ne kitaip yra ir su Tėvyne; ir su tautiškumu. Visa, kas tautiška šiandieną mūsų akyse stovi visai kitoje šviesoje, negu tada, kai buvome tėvynėje. Nagrinėdamas Maironio patriotinę poezija, aš ilgai jieškojau jo patriotinio jausmo „stiprumo“ paslapties; aš nieko tikresnio negalėjau sau atsakyti, kaip tik pastatydamas klausimą: Ar Maironio patriotiniai eilėraščiai būtų taip pat tokie, ir tokie stiprūs, jeigu jis visą laiką būtų gyvenęs netoli nuo jos (tėvynės)? Ir Mickevičiaus Krymo sonetai, kupini tėvynės meilės ir ilgesio išaugo ne tėvynėje. Tiesa, Baranausko Anykščių šilelio nuostabaus grožio poema gimė ne Kaune, ne Petrapily, bet Anykščiuose, tik ir toji poema gimė ne, tada ir ne ten, kai iš šilelio dar nebuvo tik „kelmai kelmuoti, pakalnės nuplikę...“ Tolimų išvadų nejieškodamas, tais pavyzdžiais aš ne ką kita, o tik tai noriu pasakyti, kad ir Vaičiulaičiui reikėjo „atitolti“ nuo tėvynės, kad jis dvasios akimis praregėtų tuos nepaprasto, nerealiai apčiuopiamo grožio vaizdus, kurie sužėrėtų jo naujų kūrinių stiliuje, vaizduose, žmonių paveiksluose ir jų širdyse, ir jų dvasioje.

Knyga „Kur bakūžė samanota“ autoriaus padalyta į dvi dalis: pirmoji turi vardą — Istorijos, antroji — Pasakos. Dvylika yra istorijų ir tiek pat pasakų. Kas gi vaizduojama tose vadinamose „istorijose“, koks jų laikas, kokie jų žmonės, kokia jų vieta?

Neturėjau laimės būti dviejų seserų Tautvėriūčių tėviškėje, nevaikščiojau tais keliais, kur bėginėjo novelės pasakotojas, neteko užkopti ant to kalnelio, kur „galėja regėti šešetą ar septynetą bokštų, pro šakas kyšančių į giedrią padangę: ten baltavo Vilkaviškio, ten tarp medžių gumšojo Pajevonio, ten vėl slėnyje stiebėsi Alvito bažnyčios, o vakarų šone kilo Virbalio ir Naumiesčio bažnyčių balti ir galingi mūrai, ir už pastarosios niūksojo Širvintos kirkė, jau Vokietijos žemėje; jeigu nusigręši į žiemius, pro giraitę kyšant išvysi Didvyžių laibą, raudoną plytų bokštelį...“ (85 psl.) bet niekad aš taip netikėjau esančiomis tikrovėje tomis vietomis, tais vardais ir tomis bažnyčiomis, kaip skaitydamas ne tik šią Vaičiulaičio novelės vietą, bet ir kitas, ar jis pasakotų dviejų kaimų (kažkur netoli Kazlų Rūdos) istoriją, ar apie Sankritos kaimo gyventoją Vambrą, ar apie kažkurio kaimo kandidatą į vaitus Saukūną, kurio kelnių trumpinimo „istoriją“ radau angliškoje knygoje, bet kuri tikrai galėjo atsitikti ir kuriame Vilkaviškio parapijos kaime.

Aš daug kartų kalbėjau mūsų beletristams: nefantazuokite, rašydami vietoves, kuriose jūsų veikėjai gyvena, neišgalvokite vardų, imkite tikrus kaimus, tikrus miestus, tikras upes; nebijokite, kad Lietuva maža ir kad jos kiekvieną kampelį užsimerkę pažįstame... Pagalvokite, ar kada nors jūsų knygos nebus gyvieji jūsų krašto geografijos „vadovėliai“? Atsitraukite kiek toliau ir pagalvokite, ar ne juokus darote, jei jūs Šiaulius verčiate į Daubiškius, jei Nemunas visai neteka per jūsų kraštą, o Šatriją paverčiate beveik. Alpėmis? Nekraipykite etnografinės tikrovės, nuo to „meninė veikalo tikrovė“ nė kiek nepadidės.

Kokią tikrą ir kokią meniškai tikrą Lietuvą- mums paliko savo poezijoj Maironis. Kiek daug vakarų ir rytų Lietuvos grožio randame Vaižganto Pragiedruliuose. Tikras yra ir Šatrijos Raganos senasis dvaras, nes jis prie „tikros“ upės, prie Ventos. Tik mūsų jaunieji beletristai tos tikrovės kažkodėl vengė. Vaičiulaitis šią baimę nugalėjo; jis ne tik vaizduojamas vietas vadina tikrais vardais, jis „istoriškai“ tikrais paverčia (kūrybine galia) ir savo novelių personažus; ir jų egzistavimu tiki taip pat, kaip kadaise esi tikėjęs Valančiaus vaizduotės sukurtais asmenimis, kurie jo apsakymuose gyveno ir žinomam kaime, ir žinomoj parapijoj.

Tai štai kas padaro Vaičiulaičio apysakas ir noveles tau tokias artimas, savas, atėjusias „iš gimtinių pievų ir savų žmonių“.

Menininkams, žodžio ar dažų, visuomet yra lengviau kūrinį tapyti ryškiomis, tamsiomis spalvomis, negu šviesiomis, „teigiamomis“. Neigiami personažai ir faktai visuomet išeina ryškesni, negu teigiami; to neišvengė nė didysis Dantė, daug vaizdžiau (ir meniškiau) sukurdamas savo pragarą, negu dangų, to neišvengė nė jo Mustratorius Dore. Sunki pareiga yra imtis pozityvios kūrybos; ji tuojau pakvimpa moralais, ir kiekvienas tavo priešas bematant įžiūri tendenciją. Antano Vaičiulaičio rinkinio turinys arba neutralus arba teigiamas, personažai perdėm pozityvūs. Gal literatūros istorija, rūšiuodama ir kvalifikuodama, padarys ir griežtesnių sprendimų, bet šios dienos skaitytojas jo veikėjus ir jų pasaulį priima su atvira dūšia ir su dideliu nuoširdumu. Nuoširdumas, meilė ir nuostabiai pagauta ir perduota nuotaika pagimdo ir skaitytojo nuoširdų priėmimą. Skaitydamas ir Dvi seseris, ir Pilkąjį berniuką, ir Akmenų lauką! aiškiai jauti autoriaus sentimentus, aiškiai matai, kaip jis kartu su vaizduojamu personažu veikia, gyvena iri kenčia ar džiaugiasi, bet visą tą medžiagą autorius iškelia į meninę plotmę, jo jaučiamas „asmeniškumas“ įgauna meninį, literatūrinių pavidalų į išreikštą asmeniškumą, o tatai ir rodo autoriaus talentą, užtikrina kūriniai.

Vaičiulaičio kūriniai niekad nepasižymėjo vienodumu, siaurumu ir panašiomis silpnybėmis. Jis niekad netrūko nei personažų, nei „tipų“. Ir šiame rinkinyje mes randame visą galeriją žmonių nuo seno iki vaiko; ir vyrų ir moterų; tik luomas jų vienas — kaimiečiai, nes jie ir gyvena juk ten, „kur bakūžė samanota“.

Niekad Vaičiulaitis savo kūryboje nemėgo pigaus efekto; jam daug svarbiau žmogaus psichika, jo sielą, jo pergyvenimai, tų pergyvenimų raidą o kartais net dar daugiau — jų j estetika. Jo žmonės veikia ir galvoja, kalba ir daro visuomet stiprioj ir pagrįstoj sąsajoj su visa aplinka, su kitais žmonėmis, nieko neįvyksta nereikšmingo ir niekas nėra psichologiškai nepagrįstas. Vaičiulaitis kiaurai permato, kaip per stiklinį indą, kiekvieną savo personažo sielą, ir jam niekad nereikia graibytis patamsyje.

Karužų senelė (Kur bakūžė samanota), Baltrus Žirgelis (Akmenų laukas), Motiejus Vambra (Tėvo tvora), Kazys Šaukūnas (Kelnės), Sarpalių dėdė (Vakarui ateinant), našlaitis Vytukas (Pilkasis berniukas) Elenutė (Elenutės nuodėmė), Tautvėriūčios (Dvi seserys) ir dviejų kaimų gyventojai — kolektyvas (Dviejų kaimų istorija) — visi šie veikėjai yra kaimiečiai, paprasti, eiliniai, bet kiekvienas turi savo ryškų „veidą“ skirtingą galvoseną, skirtingą elgseną, natūralią, stiprią, jokių civilizacijų nesugadintą, o gal tikriau pasakius nepaveiktą sielą.

Čia ir senasis kaimas su savo kieta, nepalaužiama logika, savo gyvenimo būdu, savais papročiais (Dviejų kaimų istorija, Tėvo tvora, Kur bakūžė samanota), čia ir naujas, kylantis pažangos balsas (Tėvo tvoros I Vambra, Akmenų lauko Žirgelis), čia ir senų tradicijų mirštančios atžalos (Kriokininkų Jievutė, pati pasistačiusi sau paminklą ir nebeturinti vietos pasauly), čia ir savi pilkieji herojai (Pilkojo berniuko nelegalus vaikas - Vytukas, žuvęs ginant tiltą nuo priešų), čia ir mūsų liaudies meno genijus (Dviejų seserų seserys Tautvėriūčios, nepaprastos kaimo raštų audėjos, kurių viena išvežta į tolimąjį Sibirą; o antra atgulus amžinam miegui „po apkerpėjusia egle“).

Savo vaizduojamų personažų psichologines „plonybes“ Vaičiulaitis parodo Elenutės nuodėmėj, šį savo talentą atskleidęs jau pirmajame beletristikos rinkinyje Vakaras sargo namely, kur personažai beveik visi yra vaikai.

Maža mes tepažintume savo kaimo, savo archajinio, baigiančio nykti senosios lietuviškos kultūros lopšio, jei teturėtume klasiškąsias Krėvės apysakaites, kaip Lapinas Skerdžius, Išsibarė, Silkės, Žemaitės Kurmelį, Topilį, Rudens vakarą, Vienuolio Paskenduolę, Lazdynų Pelėdos Motulė paviliojo, ar Stebuklingąją tošelę... Ten buvo dzūkai, žemaičiai, rytų aukštaičiai; bet tai dar ne visa Lietuva, Pietario trumpuose dalykuose radome keletą Suvalkijos paveikslų ir žmonių, tačiau jie ar ne perdaug nudažyti romantine dvasia, ar nepanašūs jie į Algimanto šimtmečio žmones, kaip šie kai kurių kritikų akimis vėl laikomi XIX amžiaus žmonėmis, tik kiek pagražintais, suidealizuotais. Gi Vaičiulaičio Dviejų kaimų istorijoj, Tėvo tvoroj, ar Kur bakūžė samanota kaip patsai kaimas, taip ir jo žmonės yra tokie realūs, kad jei ne puiki literatūrinė kalba, meninis stilius ir veikalų konstrukcija, nesakytum jog tai rašytojo fantazijos padaras. Netoli tų gal tektų statyti ir Dailią žmoną, su tikru, kaip sakoma ,,iš vidurio kaimo“ didvyriu Klemensu Kukučiu.

Kad faktus padarytų „tikrus“, kad žmonės būtų „gyvi“, kad jie būtų su kūnų ir su siela, kad jie ne tik kalbėtų, vaikščiotų, valgytų, miegotų, bet ir mylėtų bei neapkęstų, keršytų bei aukotųsi ne autoriaus inspiruojami, o savo vidaus pasaulio, rašytojui tenka griebtis įvairiausių priemonių. Be abejo, kad pirmoji sąlyga yra kūrėjo talentas. Bet apie tai, kas aišku, nėra reikalo nė kalbėti. Yra dar kalba ir stilistinės priemonės, yra kūrinio konstrukcija ir jo architektonika, yra „rėmai“ ir „paveikslas“ (forma ir fabula).

Neteks palaikyti tik paprastu žingeidumu klausimo — o kokie gi yra tie Vaičiulaičio rinkinio kūriniai: apysakos, ar novelės, ar vaizdeliai, ar apsakymai? Kaip jis montuoja medžiagą, kaip pradeda pasakoti, kaip užmezga intrigą (ir iš viso ar ji yra) ir kaip suranda (ar išsprendžia) jos „atomazgą“?

Labai populiarus šiandieną yra novelės vardas. Žmogus, išleisdamas rinkini, ir i jį sudėdamas, kas tik jam parašyti pavyko, net scenos vaizdelį, viską pavadina lyg kažkokiu bendriniu vardu — „novelės“. Novelės klausimas net imama nagrinėti „teoretiškai“. Nebūkime tad naivūs ir nesodinkime autoriaus ( elektros kėdę (seniau sakydavo — neguldykime į Prokrustro lovą ...) Nieko nėra neteisingesnio aptariant ar vertinant literatūros kūrinį, jį dėt į savo pasidirbtą mastelį (gal tikriau — grabelį) ir, jei kūrinys jame neišsitenka, iškilmingai rašytoją sudeginti ant pasmerkimo laužo.

Kas gi yra ta novelė?

Mūsų literatūros teoretikas, aukštos kultūros ir gilios intuicijos kritikas J. Ambrazevičius lietuviškos novelės pavyzdžių į savo vadovėlį įdėjo. J. Grušo „Žvakę“. Novelė ir Maupasant'o Pabudimas, ir jo Papuošalas, ir Paryžiaus nuotykis, Magnetizmas, Naktis, Baimė. Taip, ir Stefano Zweigo Baimė — novelė. Novelės ir Bokačio Dekamerono pasakojimai, ir Brentano Istorija apie gražuolę Onytę ... Yra novelių didelių ir — mažų, nes novelės, kaip kūrinio, esmė ne dydis ir ne mažis, bet įvykis, likimas; veikėjo gyvenimo posūkis iš normalių ar įprastų vėžių, veikėjo psichologinis lūžis; visko kulminacija viename taške. Dėl to novelė artimesnė dramai, negu romanui (ne vienos Šekspyro dramos medžiaga paimta iš senųjų italų novelių). Tezė — antitezė, peripetijos — intryga — kulminacija — atomazga... Bet ar to viso nežino kūrėjas? Ar ne iš sukurtų veikalų vedamos teorijos ir „kuriamos“ taisyklės? Ir pagaliau ar pats kūrėjas neturi teisės tas taisykles sulaužyti ir jų vieton sukurti naujas? Tų klausimų atsakymai aiškūs; Virvutės įsikibęs eina tik tas, kurs nežino tako. Vaičiulaitis pats yra plataus masto literatūros kritikas ir teoretikas; jis nemažesnis, ne, jis dar didesnis kūrėjas; jis žino taisykles, bet jis žino ir rašytojo uždavinį. Ir aš visai sutinku su Jonu Aisčiu, kuris sako: „didelė dalis jo (Vaičiulaičio) vadinamų istorijų arba novelių atrodo daugiau apysakų fragmentai, negu novelės, bet tai nereiškia, kad jis nejaustų ir griežtų novelės rėmų ir formos. Paskutiniame rinkinyje randame keletą kūrinėlių, parašytų klasiška novelių forma, iš kurių reikėtų ypačiai pabrėžti dvi, tonu visai nepanašias viena į kitą, ir būtent: Elenutės nuodėmė ir Daili žmona... Iš griežta novelės forma parašytų novelių galima priskaityti ir daugiau, kaip Kelnės, Tėvo tvora... jos parašytos meistriškiausiai ir, būdamos priešingos dvasios, aiškiausiai parodo rašytojo kūrybinį diapozoną“.

Įvairumą Vaičiulaitis mėgsta ne vien žodžio stilistikoj, sakinio moduliavime (jis niekad tau nepakartos to paties veiksmažodžio ir nesivers nuvalkiotais, banaliais žodžiais, reiškiančiais veiksmą: Šaukimas arčiausiai prie garbės prikopęs; jis neatsisuko ir nukiūtino į girias; arba Bulnio kovoj su bulių (10 psl.: įsispendę, pribuiša, atkleinojo, įsispyrė, nutverė, išsižiojęs vėpsojo, kraujas pliūptels, bulius suspurdėjo, klyktelėjo dingodami, kad nun tam žmogėnui ir žarnas ištaršys...), kiekvieną savo novelę ar fragmentą Vaičiulaitis ir pasakoja vis kitu būdu. Pavyzdžiui, Dviejų kaimų istoriją jis pradeda ir pasakoja šaltai, epiškai, lyg koksai kronikos rašytojas; Kriokininkų Jievutę pradeda lyg tapytojas, duodamas jos iš bažnyčios išėjimo vaizdą, panašiai pradeda ir „nesuinteresuotai“ pasakoja Elenutės nuodėmės istoriją, duodamas vaizdą, kaip ji rengiasi perkratyti savo sąžinę ir, užlipusi ant kėdės, prieš veidrodį rūpestingai taiso savo apikaklę ir plaukus; Vakarui ateinant pradžioje duoda įžangą, neva tai „šį atsitikimą“ jam papasakojęs universiteto laikų bičiulis; Tėvo tvora pradedama sakiniu, kuris iš karto užmezga intryga: „Algirdas Vambra kartą matė verkiant savo tėvą“. Kelnes jis pradeda, sakydamas: „Mūsų kaime arčiausiai prie garbės buvo prikopęs Kazys Šaukūnas...“ ir toliau per 15 eilučių nupasakojęs jo padėtį apylinkėje, jis prieina prie fakto — seniūno rinkimo, tiksliau: rinkimams rengimosi; Dvi seseris Vaičiulaitis pradeda „iš tolo“, pirma nupiešdamas vietą, kur jos gyveno, su ta vieta surišdamas ir save ir savo išgyvenimus; tas veikėjas jis apgaubia tokia meile ir tokiu grožiu, kad gale, kulminacijos taške, mes esam taip sukrėsti, jog dėl įvykusios tragedijos nebežinome nė ką kaltinti — tuos kurie Mortą išvežė, tą likimą, kuris Onelę palaidojo, ar autorių, kam jis taip jų likimo gijas suvijo (o tai ir yra tikrasis menininko laimėjimas!); „Jeigu esi vaikščiojęs Panemunėmis šilu paliai upę“ pradeda jis fragmentą iš partizanų likimo,- Dailią žmoną ir Kur bakūžė samanota pradeda nuo fakto: parsivedė dailią žmoną,, Karužų šeima buvo nusikėlus į naują pirkią; Akmenų lauką pradeda ir pasakoja lyg savo atsiminimus, gi Pilkasis berniukas turi charakteringą novelės pradžią „Kai vyresnysis leitenantas Gražulis, sutvarkęs arklius...“

Trumpam beletristikos kūriniui didelę svarbą sudaro stilius. Stiliaus grožybėje, jo turtingume ir jo plastiškume Vaičiulaitis mūsų naujojoje literatūroje neturį konkurentų; Čia jo talentas iškyla visoje galioje, ir tai minėdami mes prieiname prie Vaičiulaičio kito kūrybos žanro, prie jo pasakų, kurios užima šio rinkinio trečdalį. Tokio vaizdų poetiškumo, tokio kalbos grožio, tokio sakinio grakštumo, tokio stiliaus puošnumo, kupino rinktinių tropų ir figūrų gali pavydėt Vaičiulaičiui daugelis poetų. Šio rinkinio pasakas galėtume suskirstyti į tris skyrius: į „gyvulines“, t. y. apie gyvulius ir žvėris bei paukščius, pasakas . (Pabėgėliai, Nidos žvėrys, Pelė ir žvirblis) į liaudines pasakas (Girnų akmuo, Ožio balsas, Senas kareivis Aleksandras) ir menines pasakas (Popiežiaus paukštė, Uodas, gal Adomas ir Jieva). Skirstymas ir rūšiavimas, matau, yra nevykęs; bet tai iššaukia ne kas kita, o tas pats autoriaus įvairumas ir platumas. Vieni pasakų veikėjai yra mums pažįstami iš liaudies pasakų, kaip du gudrūs broliai, trečias — kvailutis, kaip bobutė, kuri turėjo oželį (Ožio balse), ar senas kareivis, čia pakrikštytas Aleksandru. Pelės ir žvirbliai, Rainius ir Degloji, žiogai ir kiti pievų vabalėliai yra ir kitų individualinių pasakų rašytojų „herojai“, tik jie čia išeina kitose dekoracijose, kitoje rampos šviesoje ir kitaip nugrimuoti; Jie vaičiulaitiški, nes ir pasakose taip jau mėgstančiose nuotykį, neretai Vaičiulaitis pirmon vieton stato stilių, veikėjų elgimąsi, kalbą, visuomet lydimą švelnaus humoro, sąmojaus. Jeigu daugumas šių pasakų yra literatūros kūriniai, tai visas tačiau praneša savo grožiu ir žavingumu, savo poezija ir sąmojum Popiežiaus paukštė ir Uodas, turinti alegorinio pobūdžio. Popiežiaus paukštė yra daugiau negu pasaka — tai nuostabi poemą prozoje, lygiai kaip ir to paties autoriaus anksčiau išspausdintoji Auksinė kurpelė. Daug grožio, daug gilaus jausmo, daug nuostabios didybės, kurią neša kūryba (šiuo atveju paukštės giesmė) aš norėčiau parodyti skaitytojui, bet niekas taip nenužudo veikalo, kaip jo mėsinėjimas atskiromis dalimis; meno veikalą, didelį meno veikalą reikia imti ištisai; prie meno veikalo reikia prieiti širdimi ir jausmais, tai tada nenubluks jo stebuklingasis žėrėjimas, tada alsuos jame toji kūrybinė galia, kuria žmogus, paveikslas Didžiojo kūrėjo, savo galia yra taręs žodį „tapk“, ir iš nieko tapo viskas, iš žemės gabalo — kūnas, o iš dvasios — sielą, meno kūrinio siela, kuri tol bus gyva, kol bus gyvas šis pasaulis.

Jei su ta mintimi, skaitytojau, imsi į rankas naująją Vaičiulaičio knygą, rasi joje ir gyvenimo teisybės, ir sielos džiaugsmo, ir prieš tavo akis atsivers ne tik brangūs tėvynės paveikslai su žmonėmis, bet ir tas kūrybos „žvaigždės spindulys, kuris juodą naktį prasimuša į tave pro. sunkius debesis“, kaip tariau paties Vaičiulaičio žodžiais, pradėdamas šį raštą.