Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Nepriklausomos Lietuvos įnašas į tarptautinį ūkį PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DIPL. EKON. P. JUOZAITIS   

Laisvės kovomis, užtrukusiomis iki 1921 m,, atgavusi nepriklausomybę, Lietuva kuone visą kraštą turėjo atstatyti iš karo griuvėsių vien savo jėgomis ir gyventojų energija bei darbu. Paveldėtos rusų pinigų sistemos griuvimas ir paralelinės okupacinės vokiečių markės katastrofiška infliacija nušlavė visas krašto taupmenas. Abu didieji kaimynai, ypač Sovietine Rusija, merdėjo politinėj ir ūkinėj suirutėj. O karo nuostolių atlyginimo Lietuva negavo nė vieno skatiko, nors jų vien žemės ūkis turėjo per 2 milijardus litų. Užsienis į atsikuriantį mažą kraštą žiūrėjo su dideliais rezervais, materialiai efektyviai jo neparėmė.


Patsai krašto ūkinis vienetas turėjo formuotis provizorinėse, didžiai nenatūraliose politinėse ribose. Vilniaus kraštas su pačia 210.0 00 gyventojų istorine Lietuvos sostine visą laiką paliko lenkų okupuotas. Vilniaus palikimas už Lietuvos ūkinio vieneto ribų suardė ir taip jau netobulą krašto susisiekimo sistemą. Tokis vartojimo bei pramonės centro atkirtimas perdėm vienašališkai nulėmė Lietuvos ūkio agrarinį charakterį. Tik Klaipėdos uosto atgavimas (1923 m) bent dalimi sustiprino naujo ūkinio vieneto vystymosi galimybes.

Jauna Lietuvos Respublika, okupacijų suvarginta, apiplėšta ir karo sugriauta, be natūralių savų sienų, be paramos iš svetur turėjo imtis drąsių bei radikalių priemonių, kad atstatytų krašto ūkį ir išvystytų jo pažangą, kad juo greičiau įsijungtų į pasaulinį ūkį, išiaiškydama drauge kitų kraštų konkurenciją tarptautinėje rinkoje.

Šiuo tarpu kaip tik norėtume trumpai iškelti Lietuvos pasiektą vaidmenį tarptautiniuose ekonominiuose santykiuose. O tas vaidmuo nėra jau taip nereikšmingas, kaip kartais net patys mūsų tautiečiai linkę. manyti. Lietuvos įnašas į tarptautinį ūkį, žinoma, būtų galėjas pasireikšti dar svariau, jei jauna Respublika būtų, paveldėjusi geresnį praeities palikimą ir natūralesnes krašto sienas.

Nepriklausomoji Lietuva, plėtodama savo ūkinę pažangą ir gyvenimo standartą, niekados nenorėjo eiti autarkinės izoliacijos keliu. Ji dėjosi į laisvų pasaulio tautų praktikuojamus ūkinius ir kultūrinius ryšius. Tarptautiniai ūkiniai ryšiai plėtojami per atitinkamo krašto užsieninę prekybą. Pirminė sąlyga krašto dalyvavimui tarptautiniuose mainuose, žinoma, yra jo gamybos jėgų išvystymas. Nesant reikiamo gamybos laipsnio, .kraštas ne tik negalėtų nieko parduoti, bet nė už ką iš kitų valstybių pirkti.
Tačiau didžios reikšmės bet kurio krašto įnašui į tarptautinius mainus turi ir valstybės varomoji užsienio prekybos politikos kryptis. Ji pasireiškia per muitų politiką ir kitas užsienio prekybą reguliuojančias priemones.

Lietuva, kaip minėjome, nenorėjo eiti ekonominės autarkijos keliu. Tiesa, veik visos importuojamos prekės buvo apdedamos atitinkamais muitų tarifais nuo jų svorio. Be muitų galėjo būtį įvežamos kai kurios pramoninės žaliavos (paprasta geležis, neapdirbtas medis, vilna, medvilnė) ir žemės ūkio mašinos bei dirbtinės trąšos. Bet patys Lietuvos muitų tarifai buvo nustatomi svarbiausia finansiniais, o ne protekciniais motyvais. Muitai buvo vienas iš svarbiausių valstybės iždo pajamų šaltinių. Jų įplaukos sudarydavo dažnai iki 20% visų valstybės biudžeto pajamų. Valstybės finansiniai motyvai pirmoj eilėj lėmė ir įvežamųjų muitų pakėlimus, svarbiausia įvestus 1931—34 m. sunkmečio laiku. Tuo norėta išlyginti bent iš dalies muitų pajamų smukimą, kai dėl pasaulinės ūkio depresijos įtakos smarkiai krito ir Lietuvos užsienio prekybos apyvarta.


Žinoma, Lietuva, spaudžiama bendrųjų pasaulio ūkinių sunkumų ir autarkinių tendencijų, negalėjo apsieiti ir be kai kurių protekcinių muitų įvedimo. Paskutiniame Lietuvos nepriklausomo gyvenimo dešimtmety tarp tokių protekcinio pobūdžio muitų pakėlimų tenka paminėti ypač 1931—1934 m. tarpe įvykdytus muitų padidinimus įvežamiems vilnoniams, medvilniniams audiniams bei mezginiams, popieriui ir odos bei gumos avalynei. Tuo būdu buvo norima pagelbėti jaunai krašto tekstilės, popierio ir gumos dirbinių pramonei.

Iš antros pusės, pasaulinės ūkio depresijos įtakoj daugelis kraštų įsivedė eilę tiesioginių importo varžymo priemonių. Buvo reikalaujama prekių įvežimo leidimų ar tiesiog nustatoma įvežimo kontingentai bei kvotos. Tuo keliu pvz. D. Britanija pakirto Lietuvos bekono eksporto vystymąsi, nustatydama jo įvežimo procentinę kvotą visoms bekoną eksportuojančioms šalims. Aplamai, užsienio prekyba pradėjo eiti veik išimtinai kompensacijos: bei balansų tarp atskirų valstybių išlyginimo pagrindu. Galutinai prie to vedė plačiai praktikuojami varžymai.

Esant tokiai padėčiai, Lietuva taip pat nebegalėjo pasitenkinti vien muitų politikos priemonėmis savo tarptautiniams ūkio mainams reguliuoti. Todėl nuo 1932 m. pabaigos ėmėsi praktikuoti tiesioginę importo kontrolę. Ji buvo vykdoma per importolicenzijų įvedimą vis didesniam įvežamų prekių kiekiui. Jau 19.38 m. apie 85% viso Lietuvos importo sudarė su leidimais įvežamos prekės. Be to, nors gana vėlai ir nenoromis, Lietuva buvo priversta įsivesti ir užsieninių mokėjimų kontrolę.(nuo 1935 m. rudens). Kiti kraštai pradėjo ją praktikuoti jau nuo 1931 m. Užsieninių mokėjimų kontrolė smarkiai varžo tarptautinę prekybą ir laisvą kapitalų judėjimą. Jau vien toks vėlyvas, tik nebesant kitokios išeities Lietuvoj valiutinių operacijų varžymo įvedimas rodo jos didžiai pozityvų nusistatymą tarptautinių mainų plėtojimo atžvilgiu. Ir į vesdama importo kontrolę, Lietuva siekė ne jo tiesioginio apribojimo, t. y. užsienio prekybos apyvartos siaurinimo, o tik tuo būdu norėjo kiek galima išlyginti užsienio prekybos balansus su atskiromis valstybėmis. Daugumai valstybių perėjus prie kompensacinės prekybos, tai tebuvo Lietuvai vienintelis kelias užtikrinti savų gaminių pertekliaus bent dalies išvežimui.

Išryškinus Lietuvos užsienio prekybos galimybių sąlygas, pasidarys suprantamesnis ir konkretus Lietuvos įnašas į tarptautinį ūkį. O tą įnašą galima nustatyti tik pasekus tiek Lietuvos, tiek aplamai pasaulio, tiek, pagaliau, kai kurių kitų atskirų kraštų užsienio prekybos duomenis nuo 1923 m., t. y. laiko, kada pilnai buvo įvesta lito valiuta (žiūr. lentelę I)

I. Lietuvos užsienio prekyba 1923-1939 m. mil. litų:


Visų pirma tenka konstatuoti, kad Lietuvos užsienio prekybos apyvarta tolydžio augo, pasiekdama savo viršūnę 1930 m. Jos kilimą sustabdė ne Lietuvos gamybinio pajėgumo nusilpimas, bet bendroji pasaulio ūkinė depresija, prasidėjusi 1929 m. Lietuvoj ji žymiau pradėjo atsiliepti tik 1931 m. Jos įtaka Lietuvos užsienio prekybai nusitęsė iki 1935 m. Prie to nutęsimo smarkiai prisidėjo Vokiečių ekonominės represijos prieš Lietuvą dėl Klaipėdos krašto klausimų (atsiminkime tik 1934 m. įtempimą dėl ,,Mažojo Nuernbergo“ bylos!). Toliau mūsų prekyba pradėjo atsigauti, kol ją karas vėl apstabdė, o okupacija visai panaikino.

Antra, iš paduotų septyniolikos metų tik šešerių metų prekybos balansas buvo pasyvus. Tai rodo, kad Lietuva be jokios užsienio pagalbos sugebėjo savais gaminiais įsigyti reikalingų užsieninių prekių. Tik kitų kraštų įvesti prekybos varžymai vertė siaurinti ir Lietuvos tarptautinių mainų absoliutinę vertę.

Lietuvos ūkio reikšmė pasauliniam ūkiui daug geriau išryškėja, kai palyginame jos užsienio prekybos piniginės vertės raidą nuo minėtos bendrosios ūkio depresijos pradžios su pasaulinės prekybos plėtote tuo pačiu metu. Tam tikslui paimame 1929 m. užsienio prekybos apyvartą, kaip normalią, už lyginimo bazę ir viską apskaičiuojame indeksais (žiūr. lentelę).

II. Pasaulio ir Lietuvos užsienio prekybos vertės (ad valorem) raidos indeksai (1929 ra. = 100):

Iš šito palyginimo matyti bent du dalykai: 1) pasaulio prekybos apyvarta žemiausio lygio pasiekė 1934 m., besudarydama apie 1/3 1929 m. apyvartos. Krito ir Lietuvos užsienio prekybos apyvarta, bet ne taip staigiai ir ne tokiu laipsniu. Blogiausi jai laikai buvo 1933— 1935 metai. Bet vis dėlto ji ir savo žemiausiame lygyje būdama (1935 m.), dar siekė netoli pusės 1929 m. apyvartos 2) 1937 m. pasaulio prekybos apyvarta dar nebuvo tiek atsigavusi, jog jau sudarytų bent pusę normaliųjų 1929 m. lygio. Lietuvos užsienio prekyba tuo pačiu metu jau buvo pasiekusi 2/3 savo 1929 m. apyvartos. Tai rodo, iš vienos pusės, Lietuvos didesni sugebėjimą prisitaikinti pasikeitusioms pasaulinės rinkos kainoms, t. y. jos ūkio gajumą, iš antros Lietuvos pozityvų, palyginti didesnį prisidėjimą iš viso prie pasaulinės prekybos apyvartos išlaikymo.

Dar palankesnis Lietuvos užsienio prekybos raidos vaizdas gaunasi, kai paimame analizuoti jos kiekių, o ne piniginės vertės apyvartą. Mat, tiek pasaulio, tiek Lietuvos užsienio prekybos smukimas įvyko svarbiausia ne dėl tų, parduodamų — perkamų gėrybių kiekių sumažėjimo, bet dėl prekių kainų kritimo. Tam tenka priminti, kad pvz. 1934 m. pasaulinės prekybos kainos besudarė 43,5% 1929 m. kainų, o 1935 m. tik 42,5% prieškrizinių kainų.
Jei dabar 1930—37 m. Lietuvos importuotų-eksportuotų prekių kiekiams pritaikinsime 1929 m. kainas, tai gauname tokius Lietuvos užsienio prekybos apyvartos skaičius (milijonais lt.)

III. Lietuvos užsienio prekybos apyvarta 1929 m. kainomis:

Šita išvestinė Lietuvos užsienio prekybos apyvarta tiesiog radikaliai skiriasi nuo faktinės apyvartos, paduotos mūsų I-joj lentelėj. Jei IlI-ji lentelė rodo, kiek Lietuva, iš vienos pusės, už savo gamybos išvežtas gėrybes turėjo iš pasaulio gauti, iš antros už įsivežtas prekes užmokėti, tai I-ji atvaizduoja, kiek faktiškai ji tegavo ir pasauliui sumokėjo. Iš to galima būtų padaryti išvados, kad čia jokio nuostolio Lietuva negalėjo turėti. Ji pigiau viską pardavė, bet užtat pigiau ir iš užsienio pirko. Tokiu atveju tesumažėtų iš abiejų pusių pardavimo ir pirkimo — operuojamos piniginės sumos, bet ne jų realioji vertė, t. y. kiekinės gėrybių apyvartos. Toks samprotavimas būtų pateisinamas. Juk kainos krito tiek importuojamų, tiek eksportuojamų prekių.

Deja, arčiau įsižiūrėjus į Lietuvos tarptautinių mainų struktūrinę pusę, gaunasi žymiai kitoks vaizdas. Lietuvos išvežime gatavi pramonės gaminiai tesudarydavo apie 5% viso eksporto vertės, o visa kita susidėjo iš gyvulių, maisto produktų ir žaliavų bei pusfabrikačių, kaip kailių, sėklų, miško, celiuliozės ir linų. Tuo tarpu per 55% mūsų importo sudarė f a brika t ai ir apie 35% daugiausia pramoninės kilmės žaliavos ar pusiau gaminiai, kaip geležis, anglis, trąšos, žibalas etc. Vadinas, Lietuva už savo žemės ūkio gaminius ar žaliavas pirkdavo užsienio pramonės fabrikatus ir žaliavą. Šitokioj mūsų tarptautinių mainų struktūroj ir glūdėjo Lietuvos ūkinių nelaimių šaknys, kai užėjo minėtoji pasaulinė ūkio depresija. Toji depresija, kaip žinia, žymiai skaudžiau palietė žemės ūkio produktų bei žaliavų kainų kritimą, kaip pramonės gaminių ar jos žaliavų. Žemės ūkio produktų kainos pasaulinėj rinkoj smuko iki maždaug 35% prieškrizinių kainų, o pramonės gaminių išsilaikė apie 50% lygyje. Tuomet pragarsėjo ir vadinamosios kainų žirklės tarp žemės ūkio ir pramonės gaminių, t. y. kainų dispusiausvyra tarp žemės ūkio ir pramonės produktų pirmųjų nenaudai. Ji rodė didelį žemės ūkio kraštų perkamosios galios sumažėjimą tarptautiniuose mainuose. Tai drauge pasako, kad Lietuvos ūkio stagnaciją nulėmė tarptautinės prekybos, o ne jos gamybos sąlygos. Kraštas tūrėjo žymiai daugiau gaminti, kad įsigytų tą patį pramoninių gaminių kiekį. Lietuvos ūkininkas ir dėl to nebūtų nuleidęs rankų. Lietuvos didžiausias rūpestis buvo, kad pasaulis nepajėgė nė iki trečdalio kritusiomis kainomis nupirkti jos gaminių pertekliaus (bekono, linų, grūdų eta).

O vis dėlto Lietuvai, kad ir tokiomis sąlygomis, pavyko atlaikyti bent kiekinę savo užsienio prekybos apyvartą, t. y. padidintais gaminių pardavimais įsigyti tarptautinėj rinkoj būtinų pramonės fabrikatų bei žaliavų. Tai rodo mūsų III-ios lentelės duomens. Tuo tarpu daugelis kraštų nesugebėjo atlaikyti nė kiekinių savo tarptautinių mainų pozicijų. Palyginimui paduodame pasaulio ir Lietuvos užsienio prekybos kiekinių (voliumo) apyvartų raidą indeksais, išvestais pagal 1929 m. prekybos bazę (žiūr. IV-tą lentelę).


IV. Pasaulio ir Lietuvos užsienio prekybos kiekių (voliumo) raidos indeksai (1929 m. = 100):

Vadinas, pasaulio prekybos kiekybinė (ne piniginė) apyvarta buvo nukritusi apie ketvirtį (1932/3 m.). Krito ir Lietuvos parduodamų perkamų prekių voliumas, kaip jau matėme iš III-čios lentelės. Bet šie indeksiniai skaičiai žymiai ryškiau parodo, kad net blogiausiu laiku (1933/5 m.) Lietuvos užsienio prekybos voliumas viršijo lyginamųjų metų (1929 m.) voliumą 2-4%. Antra, kai jau 1937 m. Lietuvos prekybos voliumas buvo 40% peršokęs prieškrizinį kiekį, tai pasaulio prekyba dar nebuvo net prilygusi 1929 m. voliumui. Tat ir šiuo atžvilgiu Lietuva žymiai pralenkė bendrąją tarptautinės prekybos atsigavimo eigą. Tuo pačiu pasakome, kad Lietuva įnešė reliatyviai žymiai didesnį indėlį į tarptautinių mainų atgaivinimo procesą.

Šitas Lietuvos užsienio prekybos gajumas bei reliatyviai didesnė pažanga padarė tai, kad Lietuvos dalis bendroj pasaulio prekybos apyvartoj smarkiai išaugo, štai: 1928 m. Lietuvos užsienio prekybos apyvarta tesudarė 0,08% bendros pasaulio prekybos apyvartos, o jau 1938 m. 0,16%. Vadinasi Lietuvos dalis pasaulio prekybos apyvartoj per 10 metų išaugo 200%. Ji būtų pasiekusi dar aukštesnio lygio, jei jos nebūtų palietę 1929 m. ūkio krizės įtakoj pasireiškę minėti pasaulio prekybos suvaržymai.

Tiesa, atrodo, kad 0, 16% pasaulio prekybos apyvartos, kuriuo Lietuva joj dalyvauja, tėra menkas dydis. Tačiau tikroji jo reikšmė galima nustatyti tik palyginimo keliu su kitais kraštais, ypač kaimyniniais. Sov. Rusijos dalis pasaulio prekyboj 1938 m. buvo 1,10%. Tai tik 7 kartus didesnė už Lietuvos, nors ji turėjo gyventojų 65 kartus daugiau už_ Lietuvą. O jei sudėti trijų Baltijos respublikų (Lietuvos, Latvijos, Estijos) pasaulinės prekybos dalis, gauname 1938 m. 0,47%, tai yra veik pusę didžiulės Sov. Rusijos dalyvavimo tarptautiniuos mainuose. Gi prijungus prie Baltijos respublikų ir Suomijos prekybos apyvartą, gauname 1,25%, t. y. 14% daugiau už Sov. Rusijos dalį pasaulinėj prekyboj. Iš to galima spręsti, ką pasaulis laimėjo, kai po pirmojo pasaulinio karo šios 4 respublikos atsipalaidavo Rusų okupacijos. Jų ūkiai, savarankiškai tvarkomi, davė didesnės naudos pasaulio ūkiui, kaip milžinškas Sov. Rusijos ūkis.

Apskritai, vienam Lietuvos gyventojui 1928 m. teko 8.5 aukso dol. importuotų prekių, o Vengrijoj — dol. 8,0; Bulgarijoj — 5,6 dol.; Lenkijoj — 4,2 dol.; Rumunijoj — 4,0 dol.; Ispanijoj — 3,5. Iš didžiųjų valstybių pažymėtina: U.S.A. — 8,9; Italijoj — 8,0; Japonijoj — 6,1 dol. Tuo tarpu Sov. Rusijos vienam gyventojui importo teko 0,9 dol.; t. y. 9,4 kartus mažiau, kaip Lietuvoj. — Duoti pavyzdžiai rodo, kad visoj eilėj valstybių importo kvota vienam krašto gyventojui prilygo ar žymiai buvo mažesnė už Lietuvos importo dalį. Iš to matosi, kad Lietuva reliatyviai buvo didžiai reikšmingas pasaulio prekių vartotojas.

Pastaraisiais metais apie 1/3 viso Lietuvos importo eidavo iš D. Britanijos. Tuo būdu vienas Lietuvos gyventojas kasmet suvartodavo už 15,2 (15 šilingų 2 pensus) britų prekių (1936—38 m. vidurkis). Panašiai buvo Latvijoj ir Estijoj. Jau žymiai mažiau reliatyviai pirko britų prekių Prancūzija (8.8), Vokietija (6.2), JAV (3.10), Čekoslovakija (4.3), Lenkija (3.3) ir ypač Balkanų valstybės. Gi Sov. Rusijos importo iš D. Britanijos tekdavo vienam jos gyventojui tik 0.6. Tai reiškia, kad Lietuva reliatyviai suvartodavo apie 30 kartų daugiau britų prekių, kaip Sov. Rusija. Lietuvos importas iš D. Britanijos tebuvo truputį daugiau kaip 2 kart mažesnis už atitinkamą Sov. Rusijos importą. Visų trijų Baltijos valstybių importas iš D. Britanijos 1936/8 vidutiniškai prilygo Sov. Rusijos importui, nors pastaroji turėjo 28 kartus daugiau gyventojų. Apskritai, koks naudingas pasaulinių mainų partneris buvo Lietuva drauge su kitomis Baltijos valstybėmis, matosi iš to, kad šitų trijų respublikų vienas gyventojas pirka penkis kartus daugiau prekių iš didžiulio pasaulinio ūkio nario D. Britanijos, kaip Lenkijos gyventojas, šešis kartus daugiau, kaip centro Europos kraštų, ir keturis kartus, kaip Balkanų valstybių gyventojas. Netoli pusės (45%) Lietuvos eksporto ėjo taip pat į D. Britaniją. Likusi prekių perteklių Lietuva eksportavo į Vokietiją (25%), Sovietų Rūdiją (5%), USA (3%) ir kitur.

Buvo visa eilė prekių, kurių išvežimu Lietuva jau buvo užimponavusi pasaulinę rinką (žiūr. V lentelę).

V. Lietuvos dalis kai kurių prekių pasauliniame eksporte (procentais):


Iš šių prekių Lietuva tik linų prieš pirmąjį pasaulinį karą šiek tiek sugebėdavo išvežti. Sviesto ir kiaulių eksporto visai nebuvo, o bekono net vardo ūkininkai nežinojo. Vadinasi, tik atgimusi Lietuvos valstybė pajėgė įeiti su šiais produktais į pasaulio rinką. O čia pasiekė tikrai nuostabių rezultatų. Mažutė Lietuva (su 2,6 mil. gyv.) sugebėjo pateikti pasauliui jau apie 5% visų linų pluošto, 7% gyvų kiaulių kiekio, 3% bekono ir maždaug tiek pat sviesto. Ir tai pasiekta daugumoj tik per paskutinį nepriklausomybės dešimtmetį (1930/39 m.), nes bent bekono ir sviesto dar 1929 m. buvo išvežama labai nežymūs kiekiai. Tai buvo atsikūrusios Lietuvos persitvarkiusio ūkio gamybos pradiniai įnašai į tarptautinį ūkį. Jų eigą kliudė užėjusi pasaulinė ūkio depresija ir iš to kilę tarptautinių mainų suvaržymai. Juk Lietuva jau 1932 m. buvo davusi 4,4% pasaulinio bekono eksporto. Po to turėjo žengti atgal dėl bekono įvežimo kontingentų įvedimo. Tai reiškia, kad Lietuvos ūkio gamybiniam pajėgumui jau pradėjo statyti kliūčių pasaulinė rinka.“

Aplamai, Lietuva per 1923/39 m. davė pasauliui už Lt. „3.833 mil. prekių. Iš pasaulio ji pirko už Lt. 3.648.— mil. Vadinasi, Lietuvos užsienio mainų balansas rodo Lt. 185 mil. aktyvo (žiūr. 1 lent.). Lietuva, būdama perdėm dar agrarinis kraštas, neturėjo pajamų nei iš kapitalo investicijų užsienyj, nei žymesnių įplaukų iš transporto patarnavimų, nei iš turistų. Priešingai, ji turėjo vis labiau naudotis užsienio kreditais savo ūkio suintensyvinimui bei praplėtimui ir užsienio transporto patarnavimais. Tad užsieninių mainų balanso aktyvas sudarė stambiausią Lietuvos mokamojo balanso netto pajamų poziciją. Dėka to gaunamo aktyvo, t. y. grynojo Lietuvos ūkio uždarbio iš tarptautinių mainų, patsai Lietuvos mokomasis balansas visą laiką buvo išlaikomas aktyvus (nuo 6—15 mil. litų kasmet).
Deja, karas bei okupacijos pertraukė Lietuvos ūkio pažangą ir net žymia dalimi sunaikino jo substanciją. Lietuva, tapusi nemenku tarptautinės prekybos partneriu, liko laikinai iš jos eliminuota. Tai ypač stambus Europos ūkiui nuostolis dabar, kai jos atsistatymui taip reikalingi maisto produktai.

Lietuva buvo didžiai pozityvus tarptautinės bendruomenės narys. Ji juo ir toliau bus, atgavusi savo politinę nepriklausomybę ir užgydžiusi karo padarytas jos ūkiui žaizdas.

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai