ORGANIZUOKIME MENINĘ VEIKLĄ |
Parašė V.K. JONYNAS |
Kas mūs ateity laukia — nežinome. Tačiau, nežiūrint ką mums rytojus beatneštų, yra būtina jau šiandien planingai ir apgalvotai viskam pasirengti. Lankydami Vokietiją Amerikos lietuviai, o taip pat ir daugelis svetimšalių yra gėrėjęsi mūsų liaudies menu ir jo savumais. Savo praktiška paskirtimi šios rūšies dirbiniai, neabejotinai, visur susiras pirkėjų, o jų dirbėjai, lengvesnį duonos kąsnį. Neabejotinai kils sumanymas šios rūšies gaminius surinkti ir suorganizuoti parodas Vokietijoje ir Amerikoje, o eilei jos gamintojų atsiras affi-devitai ar kiti keliai išvažiuoti svetur. Kadangi individuali emigracija yra rekomenduotina, kaip reali galimybė, kyla klausimas, kaip toks įvairių specialistų neorganizuotas išsibarstymas gali veikti mūsų tolimesnę kultūrinę veiklą. Aišku — neigiamai. Kas yra darytina, kad neigiamybės būtų pajungtos mūsų interesų labui? Vienintelis kelias tinkamo organizacinio plano parengimas ir jo vykdymas. Mažiausiai kiekvienas iš tokių specialistų turėtų žinoti, kurioje valstybėje jis pageidaujamas, kur numatomas įkurdinti ir ką ten veiktų. Kaip neatrodytų šis klausimas nerealus ir sunkiai įgyvendinamas, jis turi būti parengtas ir planingai vykdomas. Galima būtų diskutuoti tik laiko klausimą. Belaukiant, tokie asmenys Vokietijoje taip pat turi atlikti jiems skirtą misiją. Yra pavojus, kad mes pakartosime stovyklų klaidas. Kas ką nutvėrę išsivešime ir kur pakliūva išstatinėsime parodose ir tuo būdu reprezentuosime savo tautą. Neabejotina, kad tokiu atveju įvyks apsčiai klaidų ir nesusipratimų ir net nemalonumų, o tokia veikla gali vieton pozityvių atnešti neigiamų rezultatų. Kad tam būtų užkirstas kelias, reikia dar dabar Vokietijoje parengti atitinkamus rinkinius ir kolektyvus, kurie būtų specialistų nuodugniai patikrinti, aprašyti ir sumetrikuoti. Turėdami savo metrikas, eksponatai galėtų būti visur tinkamai eksponuojami. Be padarytų kūrinių, dar opesnis reikalas yra su naujais gaminiais. Pastarieji dygsta kaip grybai po lietaus, bet, deja, yra labai įtartinos etnografinės ir meninės vertės. Tokie eksponatai privalo būti ypatingai gerai atrenkami, o jų gamintojai net kontroliuojami. Šiandien dėl „sunkių sąlygų“ mes daug kam ir daug ką atleidžiame. Rytoj gaminys neteks „sunkių sąlygų“ metrikos ir bylos lietuvių liaudies meno vardu. Todėl svarbu, kad jis turėtų nors elementarinius to liaudies meno pradus bei savybes. Aš nei kiek neabejoju, kad šios rūšies amatininkai Amerikoje yra ir bus laukiami. Nuvykę tenai gerai įsikurs ir savo gaminius plačiai paskleis vietos lietuvių tarpe ir vietiniai bus daugiau patenkinti kaip įvairiais daktarais, kurie ten sunkiai gali pritapti. Be to, neabejotina, kad lietuvybės palaikymo ir atitinkamos informacijos bei propagandos atžvilgiu jie nudirbs didelį darbą.
Meno sąvoka yra labai plati ir jo supratimas labai skirtingas. Taigi, šiuos reikalus reikėtų pavesti tvarkyti ir organizuoti patiems menininkams. Tačiau planingos direktyvos turėtų eiti iš mūsų emigracinių centrų, o nepaliktos patiems dailininkams jų privačiai iniciatyvai. Šio reikalo palikimas nuošalyje arba neskyrimas jam tinkamos reikšmės galėtų turėti skaudžių pasėkų, kurias mes tepastebėsime žymiai vėliau, kai jos jau nebus pataisomos. Nenoromis tenka dairytis ir klausti, kur gi yra pagalios mūsų informacinės žinybos ir jų veikla?
|