RAINER MARIA RILKE |
Parašė VINCAS KAZOKAS |
„Aš buvau visose gyvenimo, „Iš nedaugelio žmonių, kuriuos aš pažinojau, Rilke yra vienas iš paslaptingiausių ir labiausiai užburiančių“, rašo savo atsiminimuose apie Rilkę Paul Valery, vienas iš artimiausių Rilkės draugų dar iš ano meto, kada Rilke, būdamas Rodin'o, to devynioliktojo amžiaus pabaigos Mykolo Angelo, asmeniniu sekretorium, gyveno Paryžiuje. Ir iš tikrųjų, juo arčiau susipažįsti su Rilkės asmeniu įr jo kūryba, juo labiau Įsitikini, kad jis yra jeigu ne vienas iš didžiausių, tai tikrai giliausias šio modernaus laikotarpio poetas. Giliausias, nes Rilke bandė ne vien tiktai parodyti mums daiktus dienos šviesoje, bet drauge siekė jis atskleisti pačią daiktų sielą, iškeldamas jų buvimo ir prasmės ryšį su visa būtimi transcendentinėje plotmėje. Visas moderniojo žmogaus nervingumas, jo nerimas, jo tikėjimo ir Dievo ilgesys yra Rilkės poezijoje išsakytas. Negana to. Rilke turėjo dar magišką užburiantį žodį. „Ir jeigu žodis „magiškas“ turi kokią prasmę, tai pabrėžiu, kad Rilkės visa asmenybė, jo balsas, jo žvilgsnis, jo laikysena ir mostas, žodžiu, viskas jame turėjo Kažką kerinčio“, rašo apie jį jau minėtasis Paul Valery. Štai, jau dvidešimt metų, kai Rilke pasitraukė iš gyvųjų, tačiau jis nenustojo buvęs mūsų tarpe: jis yra lygiai taip gyvas, kaip ir prieš dvidešimtį metų, nes žodis, įkvėptas ir turįs sielą, nemiršta. Jis neša drauge su mumis, kaip sako Jean Rousselot, šias sunkias ir nykias dienas, jis mums primena, kad poezija yra kažkur jaunystės raudoje ir kad ji tebėra gyva ir nebesudrumsčiama. Kažkas buvo Rilkei pranašavęs, kad 1926 metų pabaiga jam bus fatališka: jis mirė 1926 metų gruodžio 29 dienos ankstyvą rytmetį Valmont ligoninėje, kurios langai buvo plačiai atverti į ežerą, prie kurio jis praleido savo paskutines savaites. Buvo kalbama, kad jis mirė kraujo užkrėtimu, susižeidęs rožės spygleliu — jis, kuris buvo rožių dainius. Tačiau daugiau įtikima, kad jis pagreitino savo mirtį, vesdamas perdaug intensyvų gyvenimą, ir kad jis ilgiau negalėjo priešintis mirties šauksmui, tos mirties, kurią jis savyje nešiojosi visą gyvenimą, ją, kaip vaisių, savo širdyje brandindamas. Tačiau Rilkės mirtis nėra nei liūdna, nei dramatiška. Jis tris kartus giliai atsikvepia ir peržengia tą tamsią uždangą, kurią jis matė anapus visų daiktų ir kurią atskleisti jis taip labai troško, jieškodamas Dievo ir idealiųjų daiktų formų. „Niekad gydytojas nematė taip mirštant“, liudija Katharina Kippenberg. Rilke prieš mirdamas pasakė šiuos žodžius, kurie nuostabiai reziumuoja visą jo gyvenimą ir kūrybą: „aš buvau visose gyvenimo viršūnėse“. Šiame žodyje jokio liūdesio, jokio pasididžiavimo. Tai yra lygu pasakymui, kad aš gyvenau pilnutinį gyvenimą ir kad man nieko negaila ir nieko nebaisu. Apibūdinant Rilkės asmenį, R. A. Schroder žodžiais, jis buvo iš visų didžiųjų poetų švelniausias, kukliausias ir silpniausias. Tačiau šiomis ypatybėmis jis patraukė ne vien tik moterų širdis, bet savo magišku žodžiu pavergė ir į savo orbitą įtraukė daug stiprių asmenybių. Tačiau jis buvo pirmoj eilėj poetas, tasai, anot Holderlin'o, dievų mylimasis, į kurį ,,žvelgia dangus su meile.“ „Yra žmonių tarpe išskirtini trys tipai, rašo Charles Baudelaire: poetas, kunigas ir karys — žmogus, kuris dainuoja, žmogus, kuris aukoja ir žmogus, kuris aukojasi.“ Tačiau mūsų akimis didžiausias iš jų yra poetas. Jis stovi aukščiau už kunigą ir karį, nes jis yra kūrėjas, kuo nėra nei kunigas, nei karys. Būdamas kūrėjas, jis yra ir kenčiąs ir vienišas. Kenčiąs, nes kiekviena kūryba yra savęs paties auka, neišvengiamai susieta su kančia, ir vienišas, nes kūrybiniame akte jis turi dalyvauti visas. O kada žmogus yra savyje visas, tada jis yra giliausia prasme vienišasis. Gi Rilke buvo ir išliko iki paskutinei valandai poetas kiekviename savo žodyje, kiekviename savo veiksme. Jis yra vienas iš tų retų asmenybių, kuris išaukštino poeto pašaukimą, pabrėždamas, kad poeto gyvenimas ir kūryba yra tas pats. Tuo tarpu pas Rilkę kiekvienas žodis, kaip sako Stefan Zweig, kiekvienas jo silpnas bet grakštus gestas, kiekvienas jo lūpų šypsnys, — visa tai drauge paėmus, priklausė tam kūrybiniam įstatymui, kuris vadovavo jo poezijai ir jo paties gyvenimui. Kiek šiandien žodis „poetas“ yra neatsiejamai surištas su visu Rilkės asmeniu, tiek pačiam Rilkei šis žodis buvo nelygstamos vertės ir šventas. Ir galbūt labiausiai Rilkei tinka šis Adomo Mickevičiaus žodis, kad „norint būti poetu, reikia pasidaryt šventuoju,“ šventuoju ta prasme, kad negalima savęs dalinti ir kad reikia visko išsižadėti ir save visą paaukoti šiam vienam idealui. Ir todėl nenuostabu, kad Rilke taip kategoriškai ir neatšaukiamai akcentavo poezijos kilnybę ir vertę, kad jis galbūt brangiausiai iš visų mokėjo, mokėjo visa savo egzistencija už šią dievų kalbą. Štai kokius reikalavimus stato patsai Rilke poetui, kad jis parašytų bent vieną eilėraštį: „Poezija tai nėra, kaip daugelis mano, jausmai (jų ir be to pakanka) — ji yra išgyvenimai. Norint parašyti bent vieną eilėraštį, reikia pamatyti daugybę žmonių, miestų, daiktų, pažinoti gyvulius, suprasti paukščių skridimą ir stebėti rytmečio šviesoj atsidarančias gėlių taures. Reikia sugebėt atsiminti išvaikščiotus nepažįstamos šalies kelius, nenumatytus susitikimus ir atsisveikinimus, taip nekantriai lauktus, neišryškėjusias kūdikystės dienas, tėvus... vaikystės sielvartus, valandas, praleistas vienišų kambarių tyloje, rytmečius prie jūros, pačią jūrą ir vandenis, kelionės naktis, nublankusias drauge su žvaigždėmis, — ir viso to dar negana. Reikia dar būt pažinusiam meilės naktis, kurios neprilygsta viena kitai, girdėjusiam gimdančiųjų šauksmus ir stebėjusiam anas baltas ir snaudžiančias budėtojas. Reikia būt sėdėjusiam prie mirštančiojo ir budėjusiam prie mirusiojo kambary, atdarais langais. Tačiau vien atminimų neužtenka. Reikia pajėgti juos visus, kada susirenka jų daug, užmiršti ir su didele kantrybe laukti, kada jie vėl sugrįš. Juk vien atminimai nieko nereiškia. Ir tik tada, kai jie mumyse pavirs krauju, kada jie atgis mūsų žvilgsny ir judesiuose, kada jie pasidarys bevardžiai ir neatsiejami nuo mūs pačių — tik tuomet ypatingą valandą jie mums įkvėps pirmąjį poezijos žodį.“ Šios minties pagautas Rilke dar labai jaunas išvyksta į pasaulį, tapdamas amžinu piligrimu ir klajokliu. Rilke gimė Prahoje (1875), tačiau šis auksinis miestas nieko neturi, kas jį darytų Rilkės tėviške arba gimtaisiais namais, šį žodį suprantant ne materialistine prasme. Rilke neturėjo nei namų, nei tėviškės, nei tėvynės. Pagaliau pati žemė, kurioje būti, jo paties žodžiu, yra „herrlich“, jo nepririšo ir kuri jam buvo lyg narvas, turįs šimtus grotų, už kurių tačiau nėra jokio pasaulio. Net ir su vokiečių tauta Rilkę sieja tik tas ryšys, kad jis savo kūrinius parašė vokiečių kalba. Tiesa, jis studijavo Miunchene, vėliau Berlyne, po to jis kurį laiką buvo sustojęs Worpswede, miestelyje, kuris Rilkės buvimo metu jam ten suorganizavo jaukų menininkų būrelį ir kuris virto lyg antruoju Weimaru. Tačiau neilgam. Nežiūrint, kad jis ten jautėsi gana jaukiai net vedė tenai žmoną, skulptorę Klarą Westkoff, žinomą Rodin'o mokinę, tačiau Worpswede Rilkei tebuvo viena iš daugelio jo gyvenimo stočių, kur jis išbūdavo tol, kol jo neapimdavo baimė pasidaryti „čiabuviu“ (Hiesiger), baimė prarasti savo viduj giliai įsišaknijusią misiją. Iš čia jis nuvyksta į Rusiją, kad, anot Stefan Zweig'o, „jo eilėse skambėtų Kremliaus varpai ir kad savo žvilgsnį panardintų į Tolstojaus akis, jų mėlynėje norėdamas pamatyti praslenkant daugybę veidų ir likimų.“ Vėliau jis sutinkamas Paryžiaus gatvėse, po žydriuoju Italijos dangum, vienišas jis slankioja Danijos ūkanotais keliais ir Skandinavijos pakrantėmis. Būdamas Rodin'o asmeniniu sekretorium jis tarėsi susiradęs Malarmė ir Valery draugystėj savo dvasinę tėviškę. Tačiau tik tariamai, nes tuo laiku jis labai dažnai sutinkamas Italijoj, Ispanijoj, net Alžyre, Tunise, Egipte. Priešpaskutinė šio savanoriško tremtinio stotis buvo Duino pilis, kur jis, sustojęs pas kunigaikštienę von Thurn ir Taxis, sukuria savo nuostabiąsias elegijas. Ir galutinai jis sustoja, dar patsai to nežinodamas, kad daugiau jau niekur nereikės išvykti, mažytėje Muzot pilyje, kuri jam ir paliko šioje žemėje paskutinė stotis. Tiesa ir iš šios stoties jis išvyko jau ne į žemiškąsias klajones, bet į tą grožio ir idealo šalį, kur daiktai turi savo pirmykštes formas ir kur dvasia, niekur neprigijusi žemėj, dabar betarpiškai gali santykiauti su Absoliutu. Taip Rilke praleido visą savo gyvenimą nuolatinėje kelionėje, niekur neprigydomas ir beveik tuščiomis rankomis. Todėl ne vienas klausia: kas vertė jį keliauti? Juk jis nebuvo anos Heinrich von Kleist demoniškos dvasios, kuris bėgo per pasaulį, jieškodamas tiesos ir kuris, viskuo nusivylęs, patsai savo rankomis nutraukė sau gyvybės siūlą. Jis visai nebuvo panašus į savo bendralaikį, taip, pat poetą, Peter Hille, kuris su didžiausiu rankraščių maišu ant nugaros klaidžiojo iš vietos į vietą, jieškodamas savo kūrybai gamtovaizdžių ir įspūdžių. Rilke juk nebuvo peizažistas, ir jo kūryba tai nėra vien įspūdžių rezultatas. Jisai, kaip sako Clemens Heselhaus „bėgo nuo žmonių į vienumą“. Ne į tą vienumą, kurios ilgėjosi romantikai, bet į vienumą, kur žmogus yra visas savyje, vienumą, turinčią metafizinės prasmės. Rilkei kelionė reiškia bėgimą į save patį, kad vienišas klausytųsi „broliškos daiktų kalbos“. Tikroji jo kelionių ir vienišumo prasmė yra žmogaus buvimo ir mirties klausime. Mirtis jam buvo tasai variklis, neleidęs niekur jaukiai jaustis, mirtis, atėmusi jam namus, ir draugus, ir tėvynę, ir artimuosius. Šis klausimas jam buvo tasai nesuvokiamas ir neapčiuopiamas taškas, aplink kurį sukasi visa jo kūryba ir mąstymas. Šį amžinąjį — mirties klausimą, iškilusį su pirmojo žmogaus mirtimi, Rilke nešiojosi savo dvasioje nuo pat mažens kaip atvirą žaizdą, kurią jam išgydė tik pati mirtis. Ši problema jį kankino ne dėl to, kad jis būtų patsai mirties bijojęs, bet norėdamas atskleisti šio mistiškojo žmonių gyvenime veiksnio tikslą ir prasmę. Jisai nejieškojo būdų, kaip išvengti pačios mirties, ir jo kelionių tikslas visai nebuvo suradimas amžinojo jaunystės Į slėnio, kaip kad anksčiau buvo tikima — ne, greičiau jis pats bėgo į mirtį, kad, su ja susidūręs, jis pats 1 ją suprastų ir ją atskleistų ne kaip amžiais trukusią misteriją, bet kaip tiesą. Todėl nenuostabu, kad Rilke šiandien yra laikomas vienu didžiausių mūsų dienų mistikų, kiti jį vadina nepavargstančiu Dievo jieškotoju (Gottsucher), dar kiti egzistencialistu. Iš tikrųjų Rilke netelpa į jokios sistemos rėmus ir jis pasilieka vienas, kaip vieniši paliko Kleist'as arba Holderlin'as, sulaužę klasicizmo rėmus ir nepasidavė jokiai kitai srovei. Todėl Rilke pagrįstai yra laikomas mistiku, nes jo kūryba yra nenutrūkstama grandinė kelių į tiesą, tą didžiausią žemėje misteriją, kurią atskleisti siekė visų laikų ir visų pažiūrų mintytojai, klausdami drauge su Pilotu: „Quid est veritas?“ Tačiau kas jieško tiesos, jieško tuo pačiu ir Dievo. Gi Rilke buvo pats didžiausias Dievo jieškotojas iš visų moderniojo amžiaus poetų ir mąstytojų. Ar tik jis nebuvo pirmasis ir uoliausias iš tų, kurie po Nietzsches paskelbimo, kad Dievas mirė, bandė vėl Dievą grąžinti gyvenimui. Pagaliau šio tikslo Rilke siekė visa savo būtimi, visu savuoju „aš“, ir ne vien dėl to, kad atskleistų tiesą, tinkančią visiems laikams ir visiems žmonėms, bet kad atsakytų sau pačiam: kas aš esu, ir kokia mano buvimo prasmė. Štai, kodėl jis yra egzistencialistas, Daiktai ir žmonės jam sudaro tik aplinką, tik formą, nes iš tikrųjų žmogus žemėje yra vienas, kaip kad Hermann Hesse, Nobelio laureatas, gražiai išsireiškia: „Leben ist einsam sein. Kein Mensch kennt den andern — Jeder ist allein.“ Kierkegaard'o kategoriškasis ,,arba — arba“ rado puikią dirvą Rilkės kūryboje. Net mylimieji, sako Rilke, net tie laimingiausi žemėje, negali vienas už kitą gyventi ir numirti, ir jie kurią valandą stos vieniši prieš neišvengiamą klausimą — Dievas ar Niekas, ir niekas jiems neateis pagelbėti. Vadinasi, mirtis yra tasai raktas, kuriuo atidaromos durys į amžinybę. Tad nestebėtina, kad Rilke yra laikomas poetu-mąstytoju (Dichter-Denker). Poetu jis paliko net ir tada, kada jis sprendė pačias sunkiąsias žmogaus gyvenimo problemas. Jo Duino elegijos yra pats brandžiausias ir nuostabiausias kūrinys ne tik vokiečių poezijoje, bet ir aplamai literatūroje. Tačiau tai yra suprantama, nes poetas giliau įsiskverbia į būties gelmes, negu filosofija. Tiesa, abi — ir poezija ir filosofija, J. Girniaus teisingu teigimu, eina į pačią būties visumą, į atskirų būtybių pasaulio prasmę. O ėjimas į būtį yra tuo pačiu žmogiškosios prasmės jieškojimas. Skirtumas tarp abiejų yra tiktai metodinis. Todėl ir Rilke, pasirinkęs poeto kelią, jis šioje srityje daugiau laimi, nes čia dalyvauja drauge ir protinis ir emocinis pažinimas.. Betgi emocinis pažinimas yra drauge ir intuityvinis, o intuicija peržengia proto ir logikos ribas ir daug giliau įsiskverbia į būtybių ir pačios būties esmę, negu koncekventinis protavimas. Belieka dabar probėgomis peržvelgti Rilkės kūrybą ir ją trumpai charakterizuoti. Pradžioje tenka konstatuoti du veiksnius, lemtingus visai Rilkės kūrybai: tai jo kelionės į Rusiją, tą šalį, kuri neturi ribų ir kuri, paties Rilkės žodžiais „grenzt an Gott“ ir jo santykiai su didžiuoju prancūzų skulptorium Augustu Rodin. Pirmasis veiksnys jį nuveda mistikos keliais, sužadindamas jame Dievo ilgesį ir žmogaus nerimą, kad jis yra pasaulyje vienišas ir silpnas. Antrasis jį grąžina į žemę, sužadindamas jame žavesį daiktais ir parodydamas, kad žmogus, nors ir labiausiai praeinantis, vis dėlto yra pajėgus, širdy nešiodamasis dievišką prigimties kibirkštį, sukurti tokių nuostabių dalykų, jog drįsta išdidžiai šaukti Angelui, kad šis pažvelgtų, ką praeinantis žmogus yra žemėje padaręs: jis yra davęs tokių kūrinių, kurie prašoka net patį žmogų. Šie du veiksniai nėra vienas kitam priešingi, bet harmoningai suderinami aukščiausioj Rilkės kūrybos viršūnėje — Duino elegijose ir sonetuose Orfėjui. Charakteringa yra tai, kad Rilkės kūryba kilo vertikale kryptimi, be jokių lūžių, kaip kad dažnai pasitaiko poetuose, kurie greit išsemia savo vidaus pasaulį ir vėliau ima kartotis arba jieško naujų. Rilkės vidaus pasaulis buvo tiek turtingas, kad jam niekad nebuvo pavojaus jį išsemti, ir jis savo kelyje buvo tiek tikras, jog jis ėjo bekompromisiniu keliu, lyg žmogus, lipąs į kalną, kuris nesiduoda pavojų baimei ir kuris turi prieš akis tik aukštai, virš debesų, saulėje švytinčią viršūnę — savo kelionės tikslą ir prasmingumą. Pirmieji Rilkės eilėraščių rinkiniai gyvam literatūros gyvenime buvo lyg prasikalę šaltiniai, jiešką savo tėkmei tinkamos vagos. Jie žaismingi, lengvi, tačiau dar silpni, kad neštų laivus arba suktų malūnus. Tai t yra visa eilė eilėraščių knygų, kaip „Larenopfer“, „Traumgekront“, „Advent“, „Mir zum Feier“, kurie visi telpa vėliau į vieną knygą, pavadintą „Frūhe Gedichte“. Tačiau jau ir šiuose paskutiniuose ima formuotis jo vidaus pasaulio kontūrai, jau suteka į vieną srovę, kurioje atsiranda gelmės ir verpetai. Jau jam neužtenka vien įspūdžio, bet žvilgsnis atgręžiamas į save, o drauge atsidaro nauja milžiniška versmė — Dievo ilgesys, kuris jį nuneša į Rusiją surasti Dievą rusiškojo vienuolio mistikoje, nuvyksta į ten, kur žmogus yra mažiausia daiktų pavergtas ir todėl arčiausiai stovįs prie Dievo. Ir štai pasirodo Rilkės „Stundenbuch“, toji, anot Soergel, ,,modernioji Dievo jieškotojo maldaknygė“, pati gražiausia ir giliausia. Ši knyga sudaryta iš trijų dalių: „Das Buch vom monchischen Leben“, „Das Buch von der Pilgerschaft“ ir „Das Buch von der Armut und vom Tode“. Pirmojoj vaizduojama žmogaus su Dievu santykiavimas, antrojoj paties Dievo jieškojimas ir trečiojoj analizuojamas patsai žmogaus buvimas. Rilke šioje knygoje nori suvokti patį Dievą, jį įvardinti, net palytėti. Žmogus jaučia Dievo buvimą, visi daiktai kalba už jį, viskas, Rilkės žodžiu, yra tik jo apsiaustas. Tačiau kur jį rasti? Kas yra pats Dievas? Pačioje knygoje yra nuostabi vaizdų pynė, kur Dievas yra beveik ranka palytimas ir vėl staiga prarandamas; jam Dievas yra lyg bokštas, apie kurį sakalu skriejamą, arba nepasiekiamas kaimynas, gyvenąs čia pat, už sienos. Jieškąs Dievo žmogus yra lyg gilios nakties apsuptas, kuri jį gąsdina ir kelia jame nerimą: „Du weiBt vielleicht, wie die Nachte Fur den Menschen, die nicht schlafen, sind...“ Arba: „Die Nacht ist wie ein groBes Haus. Und mit der Angst der wunden Hande Sie reiBen Tūren in die Wande — Dann kommen Gange ohne Ende, Und nirgends ist ein Tor hinaus.“ Tačiau Dievas nesurandamas kur nors šalia. Jis yra pačiame žmoguje, jo širdy, jo sieloje. Gi aplinka ir daiktai tėra tik liudytojai, tik reiškėjai paties absoliuto, per kuriuos jis reiškiasi ir per kuriuos jis atpažįstamas. Todėl Rilke visa savo siela dabar atsigręžia į daiktus, į gamtą, į žmones, norėdamas kiekvienam jų duoti tikrąjį pirmykštį vardą, nes tie vardai, kuriais daiktai yra žmonių įvardinti, gal neatitinka pačios jų esmės. Taip Rilke savo knygoje ,,Buch der Bilder“ vėl atsigręžia į pasaulį, jį mums taip atskleisdamas, lyg mes jį pamatytume pirmą kartą, patsai susiliedamas su kiekvienu daiktu ir jam tuo pačiu įkvėpdamas sielą. Įvardinti daiktus! Štai Rilkės teigimu yra pati didžioji žmogaus misija žemėje: duoti kiekvienai būtybei vardą ir tuo pačiu ją įamžinti. Ši kova už daiktų įamžinimą yra kova su žmogaus praeinamumu žemėje, žmogaus, kuris iš visų yra labiausiai praeinantis. Ir šioje knygoje Rilke, tapydamas vaizdą po vaizdo, duodamas moterų, vaikų, poetų, vienuolių, karalių, elgetų, pamišėlių bei aklųjų likimus, jis vėl susitinka su mirtimi, kuri yra didelė ir kuriai mes priklausome. Ir kada mes sakomės esą gyvenimo vidury, ji, mirtis, atsiliepia mūsų širdy. Tačiau pats radikalusis mirties ir praeinamumo klausimas iškeliamas jau knygoje „Neue Gedichte“. Ši knyga priklauso jau tam periodui, kada Rilke bendradarbiauja su Rodin'u. Poeto pažiūra į daiktus ir žmogaus paskirtį nepasikeitė. Tačiau kiek „Paveikslų knygoje“ eilėraščiai sodrūs ir jausmingi, tiek „Naujieji eilėraščiai“ yra kontempliatyvūs, gilesni problematiniu atžvilgiu. Rilke jaučia kažkokį nuovargį, kažkokį gilų susimąstymą. Mirties klausimas šioje knygoje ypač aiškiai keliamas. Jis vaizduojasi ją kaip išėjimą, apie kurį „mes nieko nežinome“. Su mirtimi atsiveria ir visas tragiškasis žmogaus dvilypumas: noras išlikti ir savo rankose išlaikyti visa tai, kas yra žemėje, ir drauge nenumaldomas Dievo ilgesys arba, kitais žodžiais, žmogaus praeinamumas ir amžinybės siekimas. Žvelgdamas į mirtį, kaip į nepermatomą anapus daiktų tamsą, Rilke jaučia, kad ne toji tamsa sudaro mirties branduolį, bet jis yra pačiose būtybėse. Mirtis yra gyvenimo rezultatas — yra jo branduolys, ir todėl, kas nugali gyvenimą, nugali tuo pačiu ir mirtį. Taigi kova už realybę yra kova už nuosavą mirtį. Rilke visur akcentavo, kad reikia mirtį savyje ugdyti, kaip gležną ir trapų daigą, nes privalu mirti sava mirtimi. O sava mirtimi miršta tik tie, kurie gyveno savą gyvenimą. Juk mirtis nestovi gyvenimo gale, bet yra gyvenimo turinys. Ji yra kažkas gilesnio ir aukštesnio, negu vien gyvenimo priešingybė. Jeigu anksčiau buvo, Rilkės teigiama, kad Dievas bręsta paties savęs brendime, tai dabar sako, kad mes savyje turime brandinti nuosavą mirtį. Anksčiau kalbėjo: „Fur Gott schufen die Dichter und die Mater“. Dabar sako: „Und jėder, welcher bildete und baute / ward Welt um diese Frucht“, t. y. už vaisių savos mirties (cit. iš TheiBen knygos „Das ich bei Rilke und Carossa“ 196 p.). Dabar jau nelaukiama Dievo gimdytojų, kaip ankstyvesnėj kūryboj, bet mirties (Tod-Geborer). Juk Dievas yra pabaiga, tikslas. Tuo tarpu brandinimas savy nuosavos mirties yra tamprus gyvenimo ir mirties ryšys, tai yra aukščiausia tapsmo savimi viršūnė, atsakingiausias žmogaus uždavinys.
|