Šių dienų anglų muzikos gyvenimas yra labai intensyvus. Tai yra vienas iš našiausių kompozitorinės kūrybos periodų. Prieš 10 metų Anglija netekusi tokių žvaigždžių, kaip Edwardas Elgaras, Frederikas Delius, Gustavas Holstas, tačiau dabar jų paliktą spragą visai sėkmingai yra užkamšą naujosios kartos muzikai.

Iš naujosios kompozitorių generacijos senųjų meisterių pirmoj eilėj tenka pažymėti Ralfą Vanghaną-Williamsą, savo simfonijomis, ypač 4-ja ir 5-ja, padėjusį moderniajai anglų muzikai kertinį akmenį, ir, kai visai teisingai pastebi moderniajai muzikai kelti skiriamas Melos žurnalo apžvalgininkas K.W. Bartlettas, davusį geriausia, kas iš viso pastarojo dešimtmečio simfoninėj muzikoj buvo sukurta. Nors jų autorius eina jau 71 metus, tačiau jo muzikinė kūryba nerodo dar jokių senumo ar pavargimo žymių. 1936 m. išleido kantatą „Dona nobis Pacem“, vieną iš įspūdingiausių choro veikalų, tikrą taikos maldą.

Fortepiono srity pažymėtinas plataus masto pianistas Johnas Irelandas, parašąs išgarsėjusį for-pepinio trio, parodantį visą jo kūrybini pajėgumą, sonatą klarnetui ir fortepionui, „Legendą“ fortepionui ir orkestrui, „Londono uvertiūrą“ ir kt. Įspūdingiausias yra jo „These Things shall be“, parašytas chorui ir orkestrui, kuriuo amžinai pasmerkiamas karas.

Seras Arnoldas B a x a s yra davęs porą simfonijų, smuiko koncertą ir visą eilę mažesnių kūrinių. Tokio paties aukščio yra ir Arthuras Blissas, parašąs 1939 m. pasaulinei parodai New Yorke fortepiono koncertą, vieną iš pačių geriausių, pasirodžiusių per pastaruosius 10 metų. Pažymėtini jo veikalai styginiams ir styginių kvartetui. Ryškiausiu vidutiniosios kartos atstovu tenka laikyti W i l l i a m ą Waltoną, gimusį 1902 m., savo koncertu violai ir kantata „Belzacaro šventė“ išgarsėjusį ir už Anglijos sienų. Instrumentacijoj jaučiama Sibelijaus įtaka, ypač jo 1934 m. pasirodžiusioj simfonijoj. Karo metu parašė smuiko koncertą, kuriuo grįžta į ankstyvesniuose jo veikaluose vyraujantį intelektualizmą.

Prie tos pat kartos tenka priskirti taip pat E. J. Moeraną, pasižymintį poetiška muzika ir pasinešusį į liaudies kūrybą, davusį simfoniją, rapsodiją fortepionui ir orkestrui ir koncertą violinai, ir Edmundą R u b b r ą , atsidėjusi veik išimtinai simfonijoms, nors ir nepasiekiantį tokio tobulumo ir aukščio, kaip kad Vanghano — Williamso arba Waltono kūryba.

Tačiau didžiausias viltis Anglija yra sudėjusi į savo jaunąją kartą, kurios ryškiausi atstovai yra Benjaminas Brittenas ir Michaelis Tippettas. Brittenas yra gimąs tik 1913 m. Kai 1932 m. pasirodė jo pirmasis veikalas, garsioji Simfonietta, pasisekimui nebuvo galo. Jis apvaldo kiekvieną muzikinę formą, jo instrumentacija yra, tiesa, negausi, tačiau nepaprastai efektyvi, jo muzikinė kalba neturi savy nieko banalaus ir pasižymi gilumu, naujumu, prasmingumu. Tiek jo vaikystės (9—12 metų amžiaus) kūrinys „Simple Symphony“, tiek tais pat metais pasirodęs ,“A Boy was bowa“ rodo nuostabų subrendimą, gilų įsijautimą, nekalbant apie technikinį tobulumą. Tolimesni jo darbai — Variacijos, Koncertas fortepionui, Koncertas smuikui, muzikinis apipavidalinimas Rimbaud „Lės Illuminations“. Begyvendamas JAV, per tą dviejų metų laikotarpį parašė vieną iš pačių geriausių savo veikalų, būtent — Simfonia da Reąuiem. Michelangello sonetus, pirmąjį styginių kvartetą, Ceremon'y of Carols, Serenadą Tenorui solo, ragui ir styginių orkestrui ir kt. Ir šitame dainų cikle ryškiai prasimušė į viršų Britteno palinkimas į poeziją.

Didžiausią garbę jam atnešė 1945 m. su milžinišku pasisekimu pastatyta jo opera „Peter Grimes“. Tokio pasisekimo nėra turėjusi nė viena anglų kompozitoriaus parašyta opera. Panašaus pasisekimo sulaukė taip pat Bazely, Zuriche, Amsterdame, Stokholme. Opera paprasta savo turiniu, imta iš žvejų buities, pasižymi dideliu muzikiniu dramatiškumu ir atskleidžia visą Britteno kūrybini pajėgumą.

Savo antrąja po metų pasirodžiusia „The Rape of Lukretia“ pasirodo visai naujoj šviesoj ir savo forma pasuka į antikinę tragediją, tačiau šioj operoj pasigendama pirmosios operos dramatinio stiprumo. Jo trečioji opera toli gražu neduoda-pirmųjų dviejų sukelto efektingumo.

Antrasis tipingas jaunosios kartos atstovas Michaelis Tippettas, gimęs 1905 m., nėra toks produktingas, kaip Brittenas, tačiau pasižymi nepaprastai meniška polifenine technika, einančia anglų madrigalistų pavyzdžiu. Jo oratoriją „A Child of aur Time“ galima lyginti su Britteno „Peter Grimes“. Tippettas, pats parašęs savo muzikai tekstą, atskleidžia savo planą tokiu pat būdu, kaip kad Handelis savo Mesijuje. Paskiausiai yra išleidęs simfoniją, tris styginių kvartetus ir efektyvų Koncertą dvigubam styginių orkestrui.

Iš tos pat kartos jaunesnių atstovų tenka pažymėti davusį įdomių simfonijų ir Koncertų fortepionui Alan Bashą, simfonijų meisterį Lenoxa Berkcley, atkreipusį į save akis. Koncertu fortepionui ir simfoninėmis variacijomis Alaną Rawsthorne. H a v a r d a s Fergusonas, pasižymėjęs taip pat kaip pianistas. kiek pasidavęs Brahrhso įtakai, yra parašęs didžiulę Sonatą fortepionui, Partitą orkestrui ir visą eilę kitų mažesnių kūrinių.

Apskritai, tenka pasakyti, kad anglų muzikinis gyvenimas, kaip ir kitos jų gyvenimo sritys, nepasižymi dideliu ekscentriškumu. Nors minėtieji autoriai yra daugiau pasinešę į modernizmą, tačiau ir anglų modernistai, reikia pasakyti, vis tiek lieka anglai: jie nedaužo visko, ką anksčiau? turėjo, revoliuciniu būdu, bet ir, naujais keliais sukdami, nenutraukia ryšių su taip giliai angluose šaknis įleidusią tradicija bei praeitimi. Jų kelias sveikas, nuosaikios sintezės kelias. Nors jų modernistai nėra tokie stiprūs, kaip Stravinskis ar Hindemithas, tačiau jų įnašas į tarptautinį muzikos lobyną, nepaisant viso jų angliško tradicinio apdaro, yra svarus ir reikšmingas. Tapdami viso pasaulio muzikinio gyvenimo piliečiais, jie drauge nenustoja jautęsi ir anglų piliečiai.

* Argentinoje buvo suruošta La Platos dailės muziejaus rūmuose meno paroda, kurioj su savo kūriniais, pasirodė taip pat lietuvė dailininkė O. Draugelytė-Kučinskienė.

* Jau paskirtos už geriausius veikalus NeyYorko teatrų, premijos. Geriausiu 1946—47 metų dramos artistu pripažintas neseniai pakeltas į bajorų luomą anglų kilmės aktorius Laurence Olivier, gavęs „Donaldson“ premiją. Geriausia jo partija laikoma Edipo vaidmuo Sofoklio to vardo tragedijoj. Geriausia 1946—37 m. aktore moterimi pripažinta Ingrida Bergman, ypač puikiai suvaidinusi Maxwell Andejrseno veikale šv. Joaną. Geriausiu scenos veikalu rastas Sartre'o „No exit“ („Jokios išeities“).

* Prancūzai, priešingai amerikiečiams, parodantiems visą kapitalo gausumą ir technikos paskutinį žodį, stengiasi savo filmą vėl pastatyti į tinkamą meninį aukštį, sukdami didžiausio paprastumo ir nuosaikaus realizmo kryptimi, kokį kad turėtų rusų filmos, pašalinus iš jų visą propogandinį elementą. Drauge su rašytojais ten daromi eksperimentai, ar tokios filmos, su kiek galint didesniu įsijautimu pavaizduojančios visą meninės tikrovės niuansuotumą, turės pasisekimo. Ir reikia pripažinti, kad publika į ją dėtų vilčių neapvylė. Kaip kad seniau buvo žavimasi pagal Gide'o romaną pastatyta „Pastoraline simfonija“, taip dabar su gyvu susidomėjimu žiūrimos Jean
Cocteau „La Belle et la Bete“ ir Marcei Carnė „Les Portes de la Nuit“, pirmoji, pastatyta per filmų festifalį Kanuose, antroji — neseniai Paryžiuje. Kritika, lygindimia ją su
prieš dvylika metų pastatyta to paties Cocteau filmą „Poeto kraujas“, prikiša jai polėkio stoką, tačiau anos silpnumus dabar išlygino Cocteau, suimdamas į tas pačias rankas scenarijaus, intendanto ir režisieriaus pareigas.

„Nakties vartus“ pastatė tas pats autorius, kuris seniau yra davės „Beauštančią dieną“, — „Vakaro svečius“, „Les enfants du Paradis“ ir kt., būtent — po Lene Clair geriausias prancūzų režisierius Marcei Carnė. Jis veik visą laiką dirba drauge su rašytoju Jaąues Prevert, kuris parašė tekstą ir šiai jo filmai. Nors jai taip pat prikišama nemaža silpnumų, bet juos žiūrovo akyse išperka vaidyba, paprastumas, nuotaikingi vaizdai, naktinių nuotraukų gražumas.

Tokių rašytojų sukurtų filmų prancūzų filmos menas pasiryžęs duoti ir daugiau. Panašių tendencijų vis daugėjant matyti taip pat amerikiečių ir britų filmų gamyboj.

* Kristaus kančios vaidinimams, vykstantiems Oberammergau mieste, duoti licenciją pažadėta dar prieš liepos l d. Paskiausiai vaidinimai buvo 1934 m., naujai kaip reikiant juos pastatyti norima 1950 m. Ligi to laiko eis tik paruošiamieji vaidinimai. Licencija norima duoti paskutiniam vaidinimu, pilotui, būtent — miestelio malūnininkui, Vienam iš nedaugelio artistų, nepriklausiusiam nacių partijai. Iš visų artistų prie nacių partijos priklausė 152 žmonės. Iš 3.000 miestelio gyventojų vaidinimuose dalyvavo apie 800. Repeticijos dabar jau vėl pradedamos.

* Unesco suvažiavimas Paryžiuje pasiūlė sutarptautinti scenos meną. Norima sušaukti tarptautinę teatro reikalais konferenciją, kurioj būtų paskelbta sprendžiamų
nuostatų dėl teatro veikalų konkursų, autoriams ir aktoriams atlyginimo etc. Ateits norima įsteigti teatrų, kurie būtų tos rūšies tarptautinės teatrų organizacijos kontrolėje.

* Šiemetinis Paryžiaus sezonas su savo 3000 išstatytų meno paveikslų ir skulptūrų duoda puikią dabartinio prancūzų meno apžvalgą. Jury komisija, pasirinkdama parodai veikalus, pirmoj eilėj dėmesį kreipė ne tiek į menines sroves, kiek į meninę paveikslų ir skulptūrų vertę... apskritai specialistų tvirtinimu, matyti-aiškus grįžimas į klasinį stilių, nuo kurio neįstengia atsipalaiduoti net vadinamieji modernistai. („Der Kurier“, Berlynas.)

* Vokietis dirigentas Otto Klaupėrer, turėjęs po karo diriguoti Paryžiaus operoje „Lohengriną“, buvo pakeistas prancūzų dirigentu Fourestier ir dabar už tai pareikalavo jam sumokėti 25.000 dolerių.

* Prancūzų kompozitorius Darius Milhand, nuo 1940 m. gyvenęs JA Valstybėse, sėkmingai dirigavo savo antrajai simfonijai ir baigia rašyti savo trečiąją simfoniją, kurios diriguoti rudenį parvyks į Prancūziją. Amerikoj jis parašė operą „Bolivaras“, 5 koncertinius ir 1 kamerinės muzikos dalykus.

* Geriausioji Amerikoje Metropolitan opera New Jorke nusprendė statyti Prokofjevo operą „Karas ir tai k a“, parašytą pagal to vardo L. Tolstojaus romaną. Tuo būdu amerikiečių Scenoje pirmą kartą moderniosios muzikos atstovo veikalas. Prokofjevas šalia Sostakovičiaus ir Stravinskio yra vienas iš žymiausių dabartinių rusų kompozitorių. Opera, panašiai, kaip kad Berlioz „Trojietis“, parašyta dviem vakaram, tačiau amerikiečiai ją sutrumpino į vieną vakarą. Joj dalyvauja apie 50 solistų ir tikrasis operos didvyris, kaip kad Musorgskio „Borise Godūnove“, yra liaudis. Ta pati opera stato ir Mozarto „Pagrobimą“, bet išverstą angliškai. Dirigentu pakviestas po Toscaninio į New Jorką pirmas italas Sergio Failoni.

* New Jorke sėkmingai pastatytas P. Hindemitho chorui „Kai prieš vartus žydėjo alyvos“, sukomponuotas pagal žymiojo amerikiečių poeto T. Withmanno to paties vardo poezijos veikalą. Veikalas buvo per geriausią radio siųstuvą retransliuotas visiems Amerikos štatams.

* N e w Jorke filharmonikų orkestras projektuoja pirmą kartą po 17 metų išsileisti į tourne po Europą. Tada jam dirigavo Toscaninis, dabar orkestrui vietoj Rodzinskio vadovaus Bruno Walten.

* Romoj mirė sulaukęs 63 metų amžiaus vienas iš žymiausių italų šių dienų muzikų Alfredo Casella. Jis buvo modernistas, pasižymėjęs kaip kompozitorius, dirigentas ir pianistas. Jo kūryboj, pradedant „Scarlatiana“, rasime senųjų klasinių žymių ir naujausių modernistų įtakos, baigiant tokia „Elegia eroica“.

* Bayreuthe buvo suruošta 16 naujosios muzikos koncertų, sudarytų iš kamerinės muzikos, giesmių, chorų ir išraiškos šokių pavaizdavimų. Buvo statomi modernistų Bartoko, Britteno, Hindemitho, Reufterio veikalai, dalyvavo Raimondos baleto trupė ir kt.

* Bacho draugija, įsteigta Šveicarijoje, Schaffhauseno mieste, dabar jau išleido pirmuosius savo leidinius, būtent — 6 duetus sopranui ir altui ir veikalą apie Bacho genijų. Antroji tarptautinė Bachui pagerbti šventė įvyko birželio 4—8 d. vėl Schaffhauseno mieste.

* Vienmetis prof. B. Bibersteinas surado fragmentą nežinomos Beethoveno operos, pavadintos „Vestos ugnis“. Fragmentą sudaro 81 pusi. gaidų škicai. Operos tekstą yra parašęs Schikanederis, „Užburtosios fleitos“ libreto autorius.

Tačiau Beethovenas šitos operos nebaigė. Ją baigti buvo paprašytas tuo metu buvęs madoj kompozitorius J. Weiglis.