|
|
LIETUVOS MEDINES VARPINES |
|
|
|
Parašė JURGIS GIMBUTAS
|
MEDŽIAGA LIETUVIŲ ARCHITEKTŪRAI PAŽINTI
Lietuvos miestelių ir bažnytkaimių medinės bažnyčios ir varpinės daugiausia buvo statytos vietinių dailidžių, be architektų pagalbos. Dėl to šie pastatai įjungiami į sodžiaus (arba liaudies) architektūrą, kaip ir ūkininkų sodybų trobesiai. XX amžiaus pirmojoje pusėje nedaug bebuvo išlikusių senų medinių varpinių ir bažnyčių, išlaikiusių savo originalų pavidalą iš XVII ar XVIII amžių. Daugelis XIX-XX a. statytų medinių bažnyčių pamėgdžioja savo architektūra ne visada stilingas mūrines bažnyčias, arba po remontų nustojo savito grožio, kuris matomas logiškos medinės konstrukcijos pastatuose.
Pagal istorinius šaltinius, pirmosios krikščioniškos bažnyčios Lietuvoje XIV a. gale — XV a. pradžioje buvo statomos medinės, išskyrus mūrines pilių ir rezidencines bažnyčias. P. Galaunės teigimu, pirmosios Lietuvos bažnyčios neturėjusios nei varpinių, nei bokštų. Atskirai stovinčių varpinių pavidalas galėjo būti sukurtas ne seniau, kaip XV amžiuje.
Ne prie visų bažnyčių stovi atskiros varpinės. Naujesniųjų bažnyčių varpai esti įkelti į bažnyčios bokštus. Ypatingai barokinės architektūros įtakoje, nuo XVII a., varpinės dažnai jungiamos su bažnyčia, išvirsdamos jų fasadiniais bokštais. Jei nėra nei bokštų, nei varpinės, tai varpelis pakabinamas prie didžiųjų durų arba prie zakristijos. Paprasčiausia atskirai stovinti varpinė buvo ne uždaras bokštas, bet vienas ar du stulpeliai su stogeliu (pav. 1). Tokio pavidalo varpinė dar buvo Varėnos kapinėse šio šimtmečio pradžioje (Alytaus aps). Tokių stulpinių besienių varpinių būta ir kaimynuose: Latvijoje, Lenkijoje. Didesniems ir sunkesniems varpams reikia stipresnio ir augštes-nio pastato - bokšto, kad varpą apsaugotų ir toliau skambėtų. Bokštinių varpinių savitumas ir formų įvairumas Lietuvoje nerodo tokios svetimų stilių įtakos, kaip naujosios medinės bažnyčios. Gal dėl to, kad nebuvo reikalo varpinių dažnai perstatinėti. Jos stovi nuošaliau nuo bažnyčių ir galėjo būti neliečiamos, kai bažnyčia buvo atnaujinama ar sudegdavo. Yra vietų, kur vietoje senos medinės pastačius mūrinę bažnyčią, senoji medinė varpinė išliko. Pati varpinių konstrukcija yra tokia, kad jas galima remontuoti, nekeičiant visos išvaizdos. Pvz., Skaruliuose prie Jonavos, Kauno aps., senoji medinė varpinė pakeista mūrine tik XIX a. pabaigoje, o mūrinė gotinė šv. Onos bažnyčia pastatyta XVII a. pradžioje vietoje senesniosios medinės.
Varpinės vieta yra šventoriuje šalia bažnyčios arba greta vartų vienoje eilėje su tvora. Lietuvos varpinėse nematyti nei gotinių stogų, kaip Galicijoje, nei didelių barokinių bonių, kaip Lietuvos bažnyčiose. Lyginant jas su Lenkijos ar Ukrainos varpinėmis, matomas šioks toks formalinis ryšys. Vakarinių slavų varpinių kilmė rišama su gynybiniais pilių bokštais (P. Galaunė pagal I. Grabor, K. Moklowski, V. Si-činskij). Ukrainoje ir pačios varpinės buvo naudojamos, kaip sargybos bokštai nuo priešų gintis. Ten, kaip ir Lenkijoje, varpinės žinomos nevėliau, kaip nuo XVI a., ir savo forma yra panašios į lietuviškąsias. Žinant tų laikų artimus Lietuvos ir vakarinių slavų ryšius, yra galima prielaida, kad lietuvių varpinės savo raidos pradžioje buvo kokiu nors būdu nusižiūrėtos iš seniau statytų medinių gynybos bokštų prie pilių. Deja, dar neturime išsamių istorinių tyrinėjimų varpinių kilmei ir raidai išaiškinti.
Per kelis šimtmečius lietuvių varpinės buvo ištobulintos liaudies meistrų, kartais pasekant ir architektų statytomis stilingomis mūrinėmis varpinėmis, kol susidarė specifinė medinių varpinių architektūros tradicija. Lietuviškų varpinių būdingas pažymys yra jų formos masyvumas. Jos labai skiriasi, pavyzdžiui, nuo augš-tų ir lieknų itališkų kampanilių. Kaip taisyklė, varpinių stogeliai yra piramidiniai, su smailia viršūne.
Lietuvoje žinomas varpines galima skirti pagal formą i tris tipus: 1. Kvadratinio plano su ištisai arba iš dalies nuožulniomis sienomis, vad. piramidinės. II. Kvadratinio plano su stačiomis sienomis, vad. stačiosios. III. Aštuoniasie-nės. Visų tipų yra po kelis variantus. Šitoks skirstymas neparodo jų raidos laiko atžvilgiu. Jų visų yra išlikę senesnių ir naujesnių iš XVIII -XIX amžių. Iliustracijai paminėsime po keletą žinomų varpinių, iškeldami skirtingų variantų architektūrinius bruožus.
1 tipas: pirmidinės varpinės. 1. variantas. Visos sienos siaurėja augštyn vienodu nuolydžiu. Jų griaučiai padaryti iš keturių stulpų, skersai surištų apačioje ir viršuje, ir apkalti lentomis (pav. 2). Tokios varpinės kartais vadinamos stulpinėmis. Dar paminėtinos: Varputėnų bžkm., Šiaulių aps., stat. 1792 m.; Degučių bžkm., Tauragės aps., stat. 1840 m.; Rudasos bžkm., Utenos aps.
2. variantas. Sienų didžioji apatinė dalis piramidiškai siaurėja, o antrasai augštas turi stačias sienas (pav. 3). Kartais viršutinė dalis perdalinta apjuosiančiu horizontaliniu karnizu, ir tada visas bokštas atrodo, kaip trijų augštų. Pavyzdžiai: Joniškio mstl. medinės bažnyčios, statytos 1626 m. ir pakeistos mūrine 1890-1901 m., iki- XXa. išlikusi medinė varpinė (Šiaulių aps.); Vaiguvos bžkm. Šiaulių aps., stat. 1719m.; Rozalimo mstl., Panevėžio aps., stat. 1771 m. (šios varpinės antrasis augštas perdalintas karnizu pusiau).
3. variantas. Sienos stačios, tik jų apačia, mažiau kaip trečdalis viso augščio, nuožulniai paplatinta. Puošnų efektą sudaro dviejų augštų stogu išskirti skardininkai (pav. 4). Kiti pavyzdžiai: Beržoro bžk., Kretingos aps., stat. 1746 m.; Sedos mstl., Mažeikių aps., stat. 1770 m.; Platelių mstl. šv. Petro ir Povilo bažnyčios, statytos 1777 m., varpinė; Židikų mstl., Mažeikių aps. (pastarosios varpinės sienos praplėstos tik dviejuose šonuose). Šis varijantas yra būdingas Žemaičiams. II tipas: stačiosios varpinės 1. variantas. Vienodo pločio vertikalių sienų bokštas. Antrasis augštas (skardininkas) kartais esti visai atviras, tik su kertiniais stulpais (pvz., Birštone, stat. 1787 m. įr sudegusi 1905 m.; arba su angomis varpams (pav. 5). Panašių varpinių dar yra (ar buvo) Salų mstl., Ašmenos aps.; Vieviržėnų bžkm., Kretingos aps. (čia varpinė mūrinė, o bažnyčia medinė).
2. variantas. Antrasis augštas siauresnis už pirmąjį, kuris padengtas stoginėliu (pav. 6). Atrodo, kad šis variantas yra daugiausiai užtinkamas Lietuvoje. Būdingi pavyzdžiai: Kabilnin-ko mstl. (buv. Nauj. Medilas), Švenčionių aps., stat. 1651 m., nugriauta apie 1900. m.; Deltuvos mstl., Ukmergės aps., stat. 1752 m; Dubingių mstl., Ukmergės aps.; Inturkės bžkm. Utenos aps., stat. XVIII a.; Pasvalio mstl., nugriduta 1910 m; Šventybrasčio bžkm., Kėdainių aps.; Viduklės mstl., Raseinių aps., stat. XIX a. ant augšto akmeninio pamato; Pievėnų mstl., Telšių aps., stat. 1788 m. (pirmasis augštas mūrinis, antrasis medinis).
3. variantas, daugiau užtinkamas Augštai-čiuose. Trys augštai, kiekvienas siauresnis už apatinįjį. Atrodo, lyg būtų sudėtos trys ketu-riakraštės prizmės viena ant kitos (pav. 7). Šiai grupei priklauso žinomoji Rumšiškių mstl. XVIII a. varpinė, kuri dabar stovi iškelta augš-tesnėn vieton, užtvenkus Nemuną ties Kaunu. Labai panaši į Rumšiškių yra Labanoro varpinė, Utenos aps., stat. XVIII a. Kiti pvz.: Vajasiškio bžkm., Zarasų aps.; Upytės bžkm., Panevėžio aps.; Daugailių mstl., Utenos aps. Kai kurių medinių bažnyčių fasadiniai bokštai yra lygiai tokios formos, kaip II — 3 varianto varpinės. Jie atrodo, lyg būtų pristatyti prie bažnyčios pastato (pav. 8). Ryliškių bžkm. (Alytaus aps.) nauja medinė bažnyčia, stat. 1928 m, turi vieną tokios formos bokštą, pastatytą simetriškai išilginėje plano ašyje. Suprantama, kad konstruktyviniu požiūriu yra lengviau statyti bokštus ant žemės, nei įjungti juos į bažnyčios stogo konstrukciją. Daugelis senųjų Lietuvos medinių bažnyčių iš viso neturi bokštų, o tik bonias ar mažus bokštelius ant stogo šelmens.
III tipas: aštuoniasienės varpinės. 1. variantas. Ištisai arba tik dalinai piramidinės sienos su aštuoniabriauniu vieno ar dviejų augštų stogu. Tokios architektūriškai turtingos varpinės yra didesnės ir puošnesnės už kitus , tipus, bet retai užtinkamos (pav. 9). Dar žinoma XVII a. statytoji Pavandenės bžkm. varpinė Varnių vals., Telšių aps.
2. variantas. Stačios sienos su aštuoniabriauniu stogu (pav. 10). Labai graži šio tipo varpinė su arkine galerija viršuje tebestovi Palūšės bažnytkaimyje, Švenčionių aps., stat. 1760 m. Trijų augštų aštuoniasienė varpinė buvo pastatyta 1874 m. prie Kurklių mstl. bažnyčios (šv. Jurgio, stat. 1700 m.). Be tų ryškesniųjų tipų, pasitaiko mišrių formų varpinių, kaip bokštas ant pailgo stačia-
Pav. 8. Gruzdžių miestelio kapinių koplyčia, Šiaulių aps., statyta 1851 (1857?) m.
Pav. 9. Aštuoniasiene varpinė prie Šaukėnų bažnyčios, Šiaulių aps., statyta XVIII a. pirmoje pusėje.
kampio plano pastato, naudojamo koplyčiai arba bažnyčios sandėliui (pav. 11). Panaši varpinė, tik su atviru skardininku ir šešiolika kolonėlių stogui laikyti, yra Stelmužės bžkm., Zarasų aps., stat. 1650 m. Tai bus viena iš seniausiųjų išlikusiųjų varpinių Lietuvoje. Kartais varpinės įtaisomos ant šventoriaus vartų, pvz., 1848 m. mūryti bokštiniai vartai Keturvalakių bžkm., Vilkaviškio aps. Galimas dalykas, kad šitokios varpinės su Vartais buvo nusižiūrėtos į monumentaliosios mūro architektūros pavyzdžius, kaip Merkinės bažnyčios vartai su varpine, restauruoti XVII a. Lietuvos varpinių atskirų dalių santykiai įvairuoja. Neprisilaikoma jokių apibrėžtų architektūros dėsnių. Vienos varpinės yra žemos ir plačios, kitos — lieknesnės, lengvai kylančios augštyn siaurėjančiomis sienomis. Vienų stogai turi statesnius, kitų lėkštesnius šlaitus, Skardininkų, kur įkabinti varpai, angų apipavidalinimas išbaigiamas dekoratyviškai, su arkiniais išgaubimais ir ornamentais. Bokšto viršūnę puošia šaltkalvių darbo geležinis kryžius arba mažutė barokinė bonia su kryželiu. Lietuvių varpinės rodo daugiau individualios meistrų kūrybos, nei sodybų trobesiai. Tai supranta-
Pav. 10. Radviliškio bažnyčia ir varpinė, statyta XIX a.
Pav. 11. Marijos Magdalenos bažnyčia, statyta 1609 m., ir varpine Užvenčio miestelio, Šiaulių aps.
ma religinėje architektūroje. Būdinga, kad pačiose medinėse bažnyčiose išliko mažiau architektūrinio originalumo, nei jų šalutiniuose varpinių pastatuose. Šio straipsnio iliustracijos ir paminėtosios varpinės parinktos iš autoriaus rinkinio, turinčio apie 70 varpinių paveikslų. Tai tik maža dalis Lietuvos varpinių, bet ir jų jau nemažai nugriauta. Statybos datos imtos iš antrinių šaltinių (monografijų, Lietuvių Enciklopedijos). Jos turėtų būti patikrintos Lietuvos parapijų ir kt. archyvuose. Jei lietuvių liaudies menas, ypatingai kryžiai ir koplytėlės, yra gana išsamiai patyrinėtas ir turi nemažą literatūrą, tai patys i-domiausi lietuvių medinės architektūros paminklai — bažnyčios ir varpinės dar laukia sure-gistravimo, inventorizavimo ir specialios literatūros. Iš senesniųjų tyrinėjimų ir literatūros bene vienintelis tos srities mokslinis darbas yra Pauliaus Galaunės "Lietuvių liaudies menas" (išleista Vytauto Didžiojo Universiteto Kaune 1930 m.), kur medinėms bažnyčioms ir varpinėms skiriami pp. 72-100 ir duota 29 iliustracijos. Bet ir toje knygoje trūksta pastatų planų ir matmenų, nes dar nebuvo atlikta bažnyčių ir varpinių architektūrinė inventorizacija su brėžiniais ir matavimais. Labai vertingi yra dail. A. Jaroševičiaus ir dail. Ad. Varno fotografijų ir piešinių rinkiniai, saugomi Lietuvos muziejuose. Tomis iliustracijomis naudojosi ir P. Galaunė, ir kiti leidiniai, tačiau tik maža dalis varpinių pateko į jų puslapius. Miunchene 1948 m. išleistoje Jurgio Baltrušaičio "Lithuanian FolkArt" knygoje daugiausia pakartotos P. Galaunės veikalo iliustracijos. Iš svetimtaučių Lietuvos tyrinėtojų paminėtinas Jenos universiteto prof. Paul Weber, kuris pirmo pasaulinio karo metu dirbo Lietuvoje, kaip meno paminklų konservatorius, šiek tiek susipažino su Lietuvos architektūra ir paskelbė 30 psl. studiją "Litauische Kirchen", kurioje paviršutiniškai paminėjo ir varpines (knygoje "Bilder aus Litauen", Kaunas 1917 m., II laida).
Nežinia, kiek medinių varpinių yra išlikę Lietuvoje dabar ir ar jos saugojamos nuo sunykimo. "Turisto vadovas" (Vilnius 1959 m.) pamini Lietuvos architektūros paminklų sąraše 26 mūrines ir medines varpines, neskaitant Vilniaus ir Kauno, bet be iliustracijų. Okup. Lietuvoje paskutiniuoju laiku yra atlikta vertingų architektūrinių tyrinėjimų ir paskelbta keletas studijų apie sodžiaus ir mūro pastatus, bet apie medines bažnyčias ir varpines neteko pastebėti nei vieno darbo. Tik vieną kitą fotografiją galima užtikti naujuose reklaminio pobūdžio leidiniuose.
Panaudotų iliustracijų šaltiniai: Pav. 1. Vabalninkas. Iš A. Jaroševičiaus "Lietuvių Kryžiai", Vilnius 1912. Pav. 2. Nežinoma vieta.* G. Orento fot. iš "Nauj. Romuvos", Kaunas 1939. Pav. 3. Papievis. A. Valeškos fot. iš "Technika ir Ūkis", Kaunas 1938. Pav. 4. Tryškiai. Ad. Varno fot. prieš 1930 m. iš "Architektūra SSSR", 6. Pav. 5. Pivašiūnai. Fot. iš Akiro-Biržio "Alytaus apskritis", Kaunas 1931. Pav. 6. Nežinoma vieta.o Fot. iš "Technika ir ūkis", Kaunas 1938. Pav. 7. Mikalavo km. J. Gimbuto fot. 1939. Pav. 8. Gruzdžiai. Ad. Varno fot. iš "Nauj. Romuva", Kaunas 1937. Pav. 9 Šaukėnai. B. Buračo fot. prieš 1930 m. iš J. Baltrušaičio "Lithuanian Folk Art", Munchenas 1948. Pav. 10. Radviliškis. Fot. gauta iš Br. Kviklio, Čikaga. Pav. 11. Užventis. A. Valeškos fot. iš "Nauj. Romuva", Kaunas 1938. • Gerb. Skaitytojai prašomi pranešti "Aidams", jei atpažintų pav. 2 ir 6 vietoves Lietuvoje.
Kristus — lietuvių liaudies menas. J. Gimbuto nuotrauka
|
|
|
|