Aidai.eu Apžvalga

SAULĖ KRYŽIUOSE

Parašė Aug. Raginis

Leonardas Andriekus: SAULE KRYŽIUOSE. Iliustravo Telesforas Valius. Išleido T. Pranciškonai. Brooklynas, 1960; 208 p.
Prieš save turime antrą Leonardo Andriekaus lyrikos knygą. Pirmoji, "Atviros Marios", pasirodė prieš penketą metų, ir vienas iš ryškiausių jos bruožų buvo asyžietiškas, saulėtas, kiek gailus dvelkimas. Mūsų poezijoje buvo tai naujas vėjas, kitų lyrikų beveik nepalytėta teritorija.

Tada knietėjo klausimas, ar autorius, suradęs savą žodį ir pasaulį, jį ir toliau kultyvuos savo lyrikoje, ar jieškosis kitos dirvos. Ne vienas poetas, kartą pataikęs savą stygą, joje ir įstringa nepajudinamai. Leonardas Andriekus šioje savo knygoje daro posūkį ir turinio ir formos atžvilgiu, yra kitoniškas negu "Atvirose Mariose", čia jis ateina susiradęs savo naują teritoriją, — dabartinę jo poeziją gaubia ne Asyžiaus šventasis, bet Lietuvos laukų ir pakelių Rūpintojėlis. Tiesa, ne vienas mūsų poetas yra jau skyręs šiam motyvui savo posmus, ir tai vienus iš pačių puošniausių savo kūryboje, čia galima priminti Putiną, Faustą Kiršą ir dar kitus. Nuo seniai Rūpintojėlis įžengė ir į mūsų dailę. Leonardas Andriekus iš kitų mūsų lyriką skiriasi tuo, kad Rūpintojėlio tema jo kūryboje sudaro bemaž visumą, išsiskleidžia į didesnį šio rinkinio eilėraščių pluoštą. Kitaip tarus, autorius pagrindą šiam veikalui paėmė iš savo žemės ir iš savo liaudies dailės. Tuo pačiu išryškėja ir rinkinio religinis bei tautinis tonas.

Iš tikrųjų autorius Rūpintojėlį išgyvena ne atitrukusį nuo lietuviško peizažo, o kaip integralinę, su mūsų žemės arimais, pakelėmis ir visu mūsų tautos likimu suaugusią būtybę, tylią, skaudžią, ilgesingą ir mįslingą, kantriai budinčią ties mūsų šalies dalia. Taigi, Leonardas Andriekus Rūpintojėlį įstato į konkrečią aplinką, beveik artojišką mūsų žmonių apyvoką. Jisai ir kreipiasi: "Mūsų žemės Kristau" (69 p.). Kaip šio konkretumo ženklus, galime nurodyti tokius "Saulės Kryžiuose" žodžius: sėja, rugiapjūtė, svirnas, senkapiai, spragilai, baudžiavos, kartuvių kalnelis, ražienos, vaga, velėna, svirtis ir panašiai. Šis žemdirbio pasaulio ir susimąsčiusiu Rūpintojėlio derinys sudaro vieną iš originaliųjų šios lyrikos savybių, — posmus, išrautus iš lietuviškos dirvos. Kaip pavyzdį, norėtume čia išrašyti vieną iš tokių Leonardo Andriekaus eilėraščių, kur susibėga mūsoji tikrovė, mintis ir įsijautimas:
Ne be reikalo tiek amžių iškentėjai,
Galvą sulenkta ranka parėmęs.
Ne be reikalo,
Ne be reikalo rytu ir šiaurės vėjai
Šlapią sniegą, Sausą krušą
Ir nuvytusius klevų lapus
Į švenčiausią tavo Veidą bloškė.
Visą laiką, palenktus prie darbo,
Mus šventos kantrybės, Dieve,
Visą laiką, [mokei.
Visą laiką tavo šlovei, tavo garbei
Malėm girnom,
Arėm žagrėm,
Kūlėm spragilais javus,
O nuilsę, balsiai nedejavom.

Tavo amžiai, valandos, minutės
Su kruša, sniegu ir lapais tyli.
Tavo amžiai,
Tavo amžiai, rytvėjui smarkiau
Mūsų girnom, [papūtus,
Mūsų žagrėm,
Mūsų kluonų spragilais,
Tartum kanklės,
Nuolankiais akordais aidi.
(Amžiai, 27-28 p.p.)

Panašių nuotaikų ir vaizdų rasime ir kituose šio rinkinio eilėraščiuose. Kai kur jie nuaidi rūsčiu tragiškumu, kaip "Laidotuvėse":
Čia tavo, Dieve,
Padangę plėšo
Raudom budynių ir šermenų
Balsai, nuo verksmo neužkimę.
Ak, iš padangių,
Iš mėlynųjų
Tave nukėlė
Į mūsų žemę
Tasai šaukimas —
Tos balsios raudos tylių žmonių.
(36 p.)

Knygos tonas yra monologinis. Autorius byloja Rūpintojėliui savo rūpestį, gėlą, žmonių vargą, skundus ir ilgesius, siunčia jam savo maldas ir apmąstymus, klausia jį ir teiraujasi, o Rūpintojėlis atsakymų neduoda, pasilieka tylus ir gailus, parymęs ties ūkanuotu Lietuvos peizažu. Šis monologinis kalbėjimas siekia didžiąsias, likimines problemas, gyvenimo ir mirties klausimus, neatitrūkdamas ir nuo dabarties: atliepia ir "viesulas, pakilęs iš rytų" (32 p.), šis monologinis metodas, nors labai tolimai ir netiesioginiai, gali priminti senovinių mūsų giesmių sąrangą, kurioje taip pat šaukamasi Dievo ir jo šventųjų malonės bei užtarimo, bet nesitikima iš jų žodinio atsakymo į žmoniją kamuojančias problemas. Tuo galima paaiškinti ir tas knygos vietas, kurios nuskamba tarsi giedojimai. Į tai gražiai įsipina liturginiai ir bibliniai atgarsiai, šen ten teologiniai, vietomis net ir išpažintiniai užsiminimai, kaip tai:
Ką šnekėjo ten bernai keikūnai
Prie žiogrelių,
Tu girdėjai. (60 p.)
šalia šių elementų eina tautosakinių priemonių pasigavimas, daugiau turiniui, o ne formai, šis bruožas tinka prie paties Rūpintojėlio motyvo, o vietomis L. Andriekus ir visą eilėraštį nupina iš tokios tautosakinės medžiagos, nors tai yra lyg ir išimtis jo kūryboje. Kaip šios rūšies pavyzdį galima nurodyti "Susitikimą", kuris pradedamas tokiu pasakose girdėtu paveikslu:
Jei besutikčiau seneliu
Tave, ateinantį papieviu ...
(110 p.)
Kaip iš šios citatos matome, autorius Rūpintojėlį regi gamtoje, mūsų žemės akiratyje. Tad nenuostabu, kad ir gamta gieda mūsų pakelių Smūt-keliui:
Šiandieną alksniai ir klevai sulinkę
Tau Šventas Dieve graudžiai šlama.
(74 p.)
Šis giedojimas gamtoje, atvirose erdvėse daugiui knygos eilėraščių teikia platų mostą, tam tikro orumo aureolę. Tačiau būtų klaidinga galvoti, kad "Saulės Kryžiuose" nuotaikos tuo ir išsisemia. Anaiptol, čia netrūksta subtilių, niuansuotų posmų, netikėtų atvėrimų, štai viena vieta: "Lelijos krykščia upėse ir tvenkiniuos" (78 p.). Arba vėl: "Dar atbėgs pusnim kiškeliai" (85 p.). Tarpais iš šių subtilių metmenų L. Andriekus išgauna kažkaip gailiai veriantį }-spūdį:
Lyg nebūtų dirvoj
Akmenėlis klykęs (105 p.)

Dar galima priminti ir tai, kad autorius šen ten gamtą panaudoja ir kiek daugiau ornamentuotiems, tartum įmantriems paveikslams nupiešti:
Žariją paukščiai neš snapuos
Į tulpės kieliką —
Į mano išdainuotą sielą. (30 p.)

Kitas gretimas tam bruožas būtų vietomis jaučiamas lyg išprotautinis, loginis išvedžiojimas — gal teologinių tradicijų ataidėjimas, kaip tai iškaitome "žinojime":
Lengvai sužinome,
Lengvai atspėjame,
Ką mūsų žemėj, Viešpatie, mąstai.
Dar galima žinot,
Dar galima atspėt
Iš klevo lapų suvirpėjimo,
Iš debesėlio, plaukiančio lėtai,
Ką Tu mąstai. (34 p.)

Tariant dar žodį apie knygos turinį, liktų pastebėti, kad pabaigoje aptinkame pluoštą eilėraščių, atsijusių nuo Rūpintojėlio motyvo. Tarp jų matome ir tokių, kurie kiek primena pirmo jo rinkinio dainas apie jūrą, žuvėdras, gintarą, kaip štai:
Tokios tylios marios,
Tokios lengvos vilnys,
Kad galiu girdėt alsuojant sraigę
Uždarytame kiautelyje. (188 p.)
"Saulė Kryžiuose" beveik ištisai parašyta, pasigavus laisvo eiliavimo. Išoriniu savo rūbu eilėraščiai nekartą primena senovinių himnų ir odžių formą. O jei jieškoti paralelės mene, — tartum mozaikinį ar vitražinį stilių. Būtų buvęs įdomus bandymas, jei autorius būtų pamėginęs šia antikine forma paįvairinti savo posmus. Gal čia ką netikėto būtų davęs ir senovinių bažnytinių lotynų giesmių eiliavimo nusižiūrėjimas. Bet šie žodžiai nėra kokia nors kritika, o vien tik mintis apie formos eksperimentų galimybes.

O spaudoje teko matyti ir pora kritiškų pastabų. Jos svarbiausia lietė koncentracijos reikalą, — ir pavienių eilėraščių riboje ir viso rinkinio apimtyje. Iš tikrųjų reikia sutikti, kad esama pasikartojimo, eilėraščių mintį ar nuotaiką gvildenančio ištęsimo. Nuo savęs dar galėčiau pridėti, kad rinkinyje kiek jaučiamas pareiginis svoris, likiminė rimtybė. Net ir tragiško ar eleginio liūdesio kūrybai tačiau praverčia protarpiniai šviesesnio dažo pabraukimai, kurie įneša naujo reljefo ir perspektyvos.
Po viso to lieka grįžti prie ankstesnio teigimo, kad su "Saule Kryžiuose" Leonardas Andriekus atėjo, susiradęs savo naują pasaulį ir naują vaizdą. Aug. Raginis
Pastaba: knyga "Saule kryžiuose" gaunama "Aidų" administracijoje (680 Bushvvick Ave., Brooklyn
21, N. Y.). Kaina 3 dol. Adm.

Sukurta: Kretingos pranciškonai