ASYŽIAUS PRANCIŠKONAI - KINO ARTISTAI Spausdinti
Parašė Dr. J. Sav.   

Jei kas šiandien aplankytų Asyžių, jo nepažintų: ramus, pranciškoniško paprastumo ir pamaldumo dvasia dvelkiąs miestelis yra pasikeitęs. Keistos asmenybes, keistais drabužiais apsirengę, laksto iš vienos vietos į kitą, iš bažnyčių j aikštes. O dar keistesni pabūklai, visokie aparatai, šviesos, motorai rodo, kad čia dedasi kas nors nepaprasto. Vietos gyventojai, prasivėrę savo kuklių namelių langus, su nepasitikėjimu žiūri į visas tas keistenybes ir negali suprasti, kaip visada tokie rimti ir pamaldūs vienuoliai šiomis dienomis yra įsijungę į tą visą maskaradą ir aktyviai dalyvauja tame jomarke.

Taigi, Asyžiuje sukamas filmas "Pranciškus Asyžietis". Šis filmas yra sena svajonė Platono Skouras, kuris perskaitęs Louis de Wohl romaną "Linksmasis elgeta", išdėstė savo sumanymą tėvui S. Skomas, kuris yra 20th Century-Fox pirmininkas direktorius. Mintis filmų gamintojui patiko, ir imtasi ją realizuoti. Amerikiečiai, filmų gamybos technikai, tuoj ėmėsi darbo ir nusprendė, kad geriausia bus sukti filmas tose vietose, kurios matė Asyžiaus "Poverello". Dėl to šiandien Asyžius pilnas amerikiečių ir italų, daugiausia atvykusių iš Romos. Jaunas Dradford Dillman, vaidinąs šv. Pranciškų, užsiaugino barzdelę, kad labiau panašėti} į šventąjį, o Asyžius pristatė visokių scenovaizdžių, kurie atgamintų viduramžius.

šv. Petro bažnyčia, kurioje filmuojama scena, kaip Pranciškus atsisako j vyskupo rankas visko, ką tik turėjo, net ir drabužių, yra visiškai ištuštinta: išnešti suolai ir klaupkos, nes viduramžiais pamaldūs krikščionys tokių patogumų nežinojo. Priorijos rūmai (jie yra statyti XV a.) yra perdažyti pilka spalva, kad atrodytų senesni. Prieš Minervos šventyklą pristatyta keistų barakų, kurie turi atvaizduoti viduramžių rinką. O prie šv. Rufino bažnyčios esanti aikšte turi atvaizduoti Romos Laterano rūmų kiemą, nes Romos Laterano rūmai nieko neturi iš viduramžių.
Kaip tik šioje aikštėje sukama scena, kai Pranciškus gauna linksmą žinią, jog bus priimtas popiežiaus. Keletas viduramžių riterių, apstoję Pranciškų, jam tikrina, kad jis niekad negaus leidimo pamatyti popiežių. Bet Pranciškus (Bradford) nesiliauja tikėjęs ir neklauso, ką jam sako popiežiaus rūmų sargai.

Įdomus yra tas vyriausias filmo herojus Bradford, kuris turi atvaizduoti Pranciškų. Su reta barzdele, apsivilkęs lietpalčiu (kada nevaidina) atrodo daugiau panašus į Alpių šaulį, negu į amerikietį filmų artistą. Net ir tada, kai dėvi šventojo rūbą — abitą, stengiasi kuo mažiau pasirodyti viešumai; pertraukų metu nedrįsta net užsirūkyti bijodamas, kad koks fotografas nepagautų "Pranciškų berūkantį cigaretę". Pats yra protestantas, bet stengiasi įsigyventi į vidurinių amžių mistiko ir asketo gyvenimą. Laisvu laiku jį rasi besėdintį šv. Pranciškaus bazilikoje ir bestudijuojantį Giotto freskas, vaizduojančias Šventojo gyvenimą.

O ir kiti artistai vaidybos kostiumuose pasirodo viešai tik tiek, kiek yra būtina. Tokia tvarka ir toks įsakymas, kuris buvo išleistas po to, kai vienoje krautuvėje kilo panika, ten įėjus "raupsuotam" su baisiai nuteptu veidu, kad būtų panašus į raupsais sergantį.

Ypač vengia viešai rodytis šviesiaplaukė Hollywoodo žvaigžde, vaizduojanti šv. Klarą, Dolores Hart. Jai, uoliai katalikei, ši partija yra labai prie širdies ir vaidina su dideliu įsijautimu. Kiekvieną rytą Dclores skuba į bažnyčią priimti šv. Komuniją, o paskui darbas, laisvu laiku Asyžiaus įžymybių lankymas, piešimas ir laiškų rašymas. Dažnai susimąsčiusi vaikščioja po šv. Damijono bažnytėlę ir tas vietas, kur gyveno ir mirė šv. Klara.

Tarp kitų šio filmo artistų pažymėtinas 80 metų amžiaus škotas Fin-lay Currie, vaidinąs popiežių Inocentą III. Nors jau ant savo pečių neša aštuonias dešimtis, betgi dar yra gyvas ir veiklus, paskutiniais metais vaidinęs daugelyje filmų ir sukoręs 50,000 mylių, bekeliaudamas iš vienos vietos į kitą, kur tik reikėjo vaidinti. Paklaustas, ar nemanąs palikti filmų pasaulį, atsake: "Jei pasitraukčiau, daugiau nebegyvenčiau, o tik vegetuočiau". Vaidinti popiežių jam vienas malonumas. "Pagaliau, sako, reikėjo imtis ir popiežiaus rolės po to, kai esu vaidinęs kunigą, vyskupą ir kardinolą. Taip jau tiko. Ateityje beliks angelą suvaidinti".

Filmui pagaminti numatyta išleisti 3 milijonai dolerių. Statistais paimti vietos gyventojai, kurie entuziastiškai bendradarbiauja su artistais profesionalais. Vaidybai reikia apie 800 vienuolių, ir asyžiečiai mielai užsivelka pranciškono rūbą. Net ir buvęs Asyžiaus burmistras komunistas neatsilaikė pagundai uždirbti: jis irgi įsimovė į pranciškonišką abitą.

Tarp tų laikinų "pranciškonų" vaidina ir tikri Asyžiaus pranciškonai. Kartais net pats režisierius M. Curtiz neatskiria, kurie čia tikrieji, kurie tik "laikini". Tačiau būna scenų, kur tikrieji greitai išsiskiria nuo netikrųjų. Kartą buvo sukama scena vienuolyno valgomajame. Režisieriui davus ženklą, «prie stalo sėdintieji griebėsi už vištienos. Bet dalis vienuolių jos nelietė ir neramiai dairėsi aplink. Režisierius negreit suprato, kad ta diena buvo penktadienis.

Asyžiaus pranciškonai prisidėjo, kiek tik galėjo, kad filmas apie jų ordino steigėją išeitų kiek galima geresnis ir tikresnis. Jie prisitaikė prie keistų filmo pasaulio reikalavimų ir papročių. Tik kai kada jie nesutiko vaidinti scenose, kurios prieštarauja pranciškoniškojo gyvenimo papročiams. Pavyzdžiui, kartą šv. Damijono vienuolyne norėta pavaizduoti scena, kaip Paulius, įsimylėjęs Klarą, veržiasi į vienuolyną, kad dar kartą gautų pamatyti ir pasikalbėti su buvusia mylimąja, kuri pabėgo iš pasaulio ir pasiaukojo Viešpačiui. Nieko nepadarysi: joks vyras negali įeiti į klarisių vienuolyną. Reikėjo pakeisti scenarijų. Vienuolyno vartai, į kuriuos beldžiasi Paulius, filme niekad neatsivers.

Vieninteliai Asyžiuje, kurie atsisakė bendradarbiauti su režisierium Curtiz, yra Asyžiaus balandžiai. Režisierius norėjo sukurti aušros vaizdą, kada balandžiai pabudę leidžiasi į miestelio aikštę. Tam geriausiai tinka 4 vai. po pietų, kada šviesos efektas tinkamiausias. Bet balandžiai, kurie kiekvieną dieną 12 vai. būriais susirenka į Minervos aikštę gauti iš turistų rankų lesalo, popietiniu metu atsisakė pakartoti vidudienio sceną, nors porą dienų nebuvo šeriami. Sutūpę ant stogų, galvas kraipydami žiūrėjo į barstomus aikštėje žirnius, bet nė vienas nesutiko nusileisti žemyn. Curtiz pasipiktinęs, atsisakė šios scenos. Kažkas girdėjo jį murmant: "Netgi nėra sindikato, kuriam galėčiau apskųsti balandžius". Dr. J. Sav.