PRANCIŠKONŲ ORDINAS 750 METŲ JUBILIEJAUS ŽENKLE (1210-1960) Spausdinti
Parašė VIKTORAS GIDŽIŪNAS O.F.M.   
Užpernai pavasarį, balandžio 16 d., suėjo 750 m. nuo tos dienos, kai šv. Pranciškus Asyžietis susilaukė pirmojo sekėjo, brolio Bernardo iš Quintavallės, o pernai — tiek pat metų suėjo nuo oficialaus vienuolijos patvirtinimo. Ši sukaktis užpernai iškilmingai buvo paminėta Romoje Laterano bazilikoje, dalyvaujant pačiam popiežiui, o pernai ji minėta specialiose akademijose ir spaudoje. Kadangi šv. Pranciškaus ordinas krikščioniškajam gyvenimui davė naują impulsą, kurio įtaka reiškėsi ir tebesireiškia ne tik asketikoj, pastoracijoj ir artimo meilės darbuose, bet ir mokslo bei meno srityse, dėl to jo įsikūrimas laikomas pasaulinio masto įvykiu. Savo duoklę jis atidavė ir mūsų tautai, nes su jos žmonėmis jo nariai yra surišę savo gyvenimą ir likimą nuo Lietuvos istorijos pradžios iki šių tremties dienų. Štai kodėl šio jubiliejaus proga pravartu yra bent šiek tiek susipažinti su jo įsikūrimu, išsiplatinimu, santvarka, dvasia, gyvenimu ir veikla.

1. Mažesniųjų Brolių ordino įsikūrimas
Mažesniųjų Brolių ordiną įkūrė Asyžiaus audinių pirklio sūnus Pranciškus, savo jaunystėje mėgęs linksmą gyvenimą ir siekęs riterio garbės. Sapnų ir regėjimų įspėtas, jog einąs klaidingu keliu, kai jo laukia dideli darbai ir Bažnyčios atnaujinimas, pakeitė savo gyvenimą ir, nugalėjęs visas kliūtis, suprato, kad jis turi gyventi apaštalų neturte ir sakyti pamokslus.
Šio gyvenimo ir pamokslų dėka Pranciškus greitai susilaukė 11 sekėjų, kurie su juo sudarė dvylikos apaštalų skaičių. Tada bendram gyvenimui tvarkyti jau reikėjo taisyklių, regulos, kurią Pranciškus parašė, remdamasis evangelijos patarimais ir paskui 1210 m. su broliais nuvyko Romon ir iš Inocento III gavo žodinį vienuolijos patvirtinimą. Atleisdamas juos, popiežius pažadėjo savo globą, suteikė tonzūras, atseit, įtraukė į dvasininkų luomą, ir leido sakyti pamokslus. Taip buvo įkurtas vienuolinis ordinas, kurį vėliau Pranciškus iš nusižeminimo pavadino Mažesniųjų Brolių, dėl to ir dabar jis oficialiai vadinasi Ordo Fratrum Minorum.

2. Mažesniųjų Brolių išsiplatinimas
Po Romos patvirtinimo Pranciškaus sekėjų skaičius didėjo. Mažesniųjų Brolių ordinas greitai plėtėsi. Pradžioje įkūrėjas po du į įvairius miestus siuntinėjo savo brolius sakyti pamokslų. Po kiek laiko broliai grįždavo vėl prie Porciunkulės bažnytėlės. Kai jiems pamokslus sakant, atsirasdavo naujų kandidatų, tai broliai, nuošalioje vietoje pasistatę lūšnelę ar palapinę, pastoviau ten apsigyvendavo. Tokia brolių stotis buvo vadinama vieta, locus. Ilgainiui tokių vietų vis daugiau atsirasdavo, ir taip po kelių metų brolių lūšnelėmis buvo nusėta visa Italija.

Sparčiai augant brolių skaičiui, atsirado reikalas geriau sutvarkyti jų valdymą. Dėl to 1223 m. šv. Pranciškus parašė platesnę regulą, kurią patvirtino Honorijus III. Negana to, norėdamas savo sekėjams atžymėti darbo sritis, pasaulio žemes padalijo į provincijas ir, paskyręs ministrus, į jas būriais išsiuntė savo brolius. Taip jis 1217 m. pasiuntė brolius į Vokietiją, Vengriją, Ispaniją, Prancūziją ir Siriją. Kadangi šiaurės kraštuose broliai dėl kalbos nemokėjimo neįsikūrė, dėl to 1221 m. jis pasiuntė ten dar didesnius būrius su gabiais ministrais, kurie pajėgė jiems skirtose provincijose įsikurti.

Greitai šv. Pranciškaus broliai turėjo pasisekimą ir svetimuose kraštuose. Jo mirties metu ordinas jau turėjo 12 provincijų, kurių 6 buvo Italijoje, kitos — Sirijoje, Prancūzijoje, Pro-anse, Ispanijoje, Anglijoje ir Vokietijoje. Iš Vokietijos (1232-1239) jie pasiekė Bohemiją, Lenkiją, Vengriją, Daniją ir Norvegiją. Netrukus jie įsikūrė Pragoję (1232), Breslave (1236), Krokuvoje (1237), Rygoje (1238), Prūsijos Torne (1229), Kulme (1258), o Mindaugo laikais (1250-1262) — ir Lietuvoje karaliaus dvare. Paplito jie ir pagonių kraštuose taip, kad XIII a. gale pranciškonai jau veikė beveik visame žinomame pasaulyje. Tuo metu ordinas turėjo 34 provincijas ir 10 vikarijų.

Neturint statistikos duomenų, nėra įmanoma nustatyti vienuolių skaičiaus pirmaisiais ordino veikimo metais. Kai kurių šv. Pranciškaus biografų teigimu, į Sekminių kapitulas susirinkdavę 3000-5000 brolių. Kadangi ne visi broliai į kapitulas atvykdavo, tai reikia spėti, kad šv. Pranciškaus mirties metu galėjo būti 10,000-15,000 brolių, kurių skaičius XIII a. gale jau buvo pasiekęs 30,000. Ordino skilimo metais (1517) į konventualus ir observantus jau buvo 50,000 pranciškonų, paskirstytų į 34 kon-ventualų ir 53 observantų provincijas. Vienuolių skaičius padalinimo metu maždaug taip pasiskirstė: konventualams teko 20,000, obser-vantams 30,000 brolių.

3. Trijų pranciškoniškųjų šeimų padėtis amžių bėgyje
Po atsiskyrimo nuo konventualų observan-tai staigiai pradėjo augti; 1585 m. jie jau turėjo 88 provincijas su 2,113 vienuolynų; 1680 m. 151 provinciją, 3,420 namų ir 60,000 vienuolių; 1700 m. — 154 provincijas, 3,880 vienuolynų, 4,230 lektorių, 18,910 pamokslininkų ir 39,653 kunigus. Po prancūzų revoliucijos dėl jos sukeltų neramumų vienuolių skaičius labai nukrito; 1895 m. jų tebuvo likę tik apie 14,000. Tuo metu jau nebuvo Lietuvos ir Lenkijos provincijų, nes jas 1864 m. dekretu Rusijos caras Aleksandras II buvo panaikinęs.

Observantai vėl pradėjo atsigauti XX a. pradžioje, nes 1907 m. jau vėl turėjo 81 provinciją, 1,460 vienuolynų, 17,092 vienuolius, iš kurių 8,152 buvo kunigai. Dabar, pagal 1959 m. spalių 4 d. statistiką, jie turi 93 provincijas, 2,442 namus, 26,162 vienuolius, iš kurių 15,451 kunigas, 3,497 klierikai, 4,882 broliai, 1,040 naujokų ir 1,287 kandidatai-tretininkai. Be šių, sera-fiškose kolegijose mokosi 11,425 moksleiviai, aspirantai į vienuolius. Jų valdžioje veikia 553 klarisių vienuolynai, 10 vyrų ir 305 moterų trečiojo ordino vienuolinės kongregacijos. Jiems priklauso 11,119 pasaulinių tretininkų kongregacijų su 1,173,175 nariais. Ši pranciškonų šaka nuo Leono XIII reformos (1897) nebesivadina observantais, o tik Mažesniaisiais Broliais. Jai priklauso ir Lietuvos pranciškonai, dabar veikiantieji JAV.

Konventualai po ordino skilimo (1517) stengėsi dar išlaikyti 34 provincijas, nors vienuoliai ir labai sumažėjo. Tik 1682 m. statistikoje randame jau 31 provinciją su 950 namų. XVIII a. jų skaičius vėl pakilo; 1773 m. jie turėjo 41 provinciją, 73 kustodijas, 1,272 namus ir apie 20,000 vienuolių. Po prancūzų revoliucijos konventualai labai sumažėjo. Tada išnyko Lietuvos ir Lenkijos konventualai, nes ir juos palietė minėtasis 1864 m. Aleksandro II dekretas. Paskutinė oficiali statistika 1908 m. rodė, kad jie turėjo 26 provincijas, 200 namų su 1,481 vienuoliu. Dabar jų skaičius gerokai pakilęs, bet jie savo oficialios statistikos niekur neskelbia. 1950 m. išleista "Enciclopedia Catto-lica" skelbė, kad jie turi 32 provincijas, 434 vienuolynus ir 3,340 vienuolių, o 1960 m. "An-nuarium Pontificium" pažymi, kad konventualų yra 4,348. Nepriklausomoje Lietuvoje konventualai neatsikūrė. Vienas kitas Lietuvos konven-tualas sutinkamas JAV.

Šalia observantų XVI a. įsikūrė kapucinai, kurie savo gyvenimo pagrindan paėmė šv. Pranciškaus regulą. Italijoje ši nauja pranciškonų šaka greitai išaugo, o kitur kūrėsi, tik 1574 m. popiežiui nuėmus draudimą. 1587 m. jie jau turėjo 5,953 vienuolius; 1650 m. — 47 provincijas, 1,419 namų, 21,718 vienuolių; 1754 m.— 63 provincijas, 1,715 vienuolynų ir 32,821 vienuolį. XIX a. ir jų skaičius sumažėjo; 1889 m. buvo tik 7,582 vienuoliai, bet netrukus pradėjo kilti. Dabar 1960 m. statistika rodo juos turint 68 provincijas, 1,202 vienuolynus ir 15,624 vienuolius. Kapucinai XVIII a. viduryje bandė kurtis ir Lietuvoje, bet, pasipriešinus kitų vienuolijų viršininkams, neįsikūrė. Įsikūrė jie tačiau Nepriklausomoje Lietuvoje, bet jų laimėjimus sugriovė Sovietų okupacija.

Šiandieną Mažesniųjų Brolių ordinas trijose savo šakose turi 46,134 vienuolius ir veikia, dirbdamas visose apaštalavimo srityse. Jo organizacija yra sugriauta Sovietų Rusijos užgrobtuose kraštuose, tačiau ir josios šaltame Sibire dirba iš okupuotų kraštų ištremti pranciškonai.

4. Vidujinė ordino santvarka
Pradžioje pranciškoniškojo gyvenimo pagrindu buvo regula ir įkūrėjo autoritetas. Ordinui augant, administraciniam jo tvarkymui nebeužteko siaurų regulos rėmų, dėl to jau šv. Pranciškaus šaukiamose kapitulose buvo daromi tam tikri nuostatai, iš kurių vėliau išsivystė generalinės konstitucijos. Regula duoda tik bendrus principus, o konstitucijos apima visą ordino administraciją.

Pradžioje ordiną valdė pats šv. Pranciškus, bet, jėgoms silpstant, 1220 m. savo vietoje paskyrė vikarą. Reguloje gi įkūrėjas viso ordino viršininką pavadino generaliu ministru, kuris turėjo būti renkamas visam amžiui provincijolų ir kustodų Sekminių kapituloje. Pradžioje generolas turėjo neribotą valdžią; jis skyrė ir šalino provincijolus ir kustodus, bet 1239 m. kapitula, popiežiui leidžiant, jo valdžią apribojo. Nuo tada kapitula tapo augščiausia instancija, o generolu renkamas tik kunigas, ir tai nuo vienos kapitulos iki kitos: pradžioje 3, vėliau
6, o dabar 12 metų. Ordino valdyme generolui padeda taryba iš generalinio prokuratoriaus (tvarkančio ordino reikalus su šv. Sostu), ir 7 patarėjų, definitorių, kurie su įvairiais sekre-tarijatais sudaro generalinę ordino kuriją.

Visas ordinas padalytas į provincijas, kurias valdo provincijų ministrai. Pradžioje juos skirdavo generolas, o nuo 1239 m. renka provincijų kapitulos. Pagal regulą jie galėjo provincijolauti visą amžių, bet XVI a. buvo nustatyta 3 m., o dabar 6 metai. Regula juos į-pareigoja priimti kandidatus, lankyti, perspėti ir aprūpinti brolius, o konstitucijos nurodo, kaip jie turi valdyti provincijas. Provincijolo tarybą sudaro: provincijos kustodas, 4 patarėjai, definitoriai, ir sekretorius. Kadangi iki ordino suskilimo nebuvo didinamas provincijų skaičius, tai šalia jų atsiradę netikinčiųjų ar schizmatikų kraštuose vienetai buvo vadinami vikarijomis, kurios tvarkėsi provincijų pavyzdžiu ir buvo valdomos vikarų.

Šv. Pranciškaus laikais provincijų teritorijos buvo labai didelės, dėl to jos buvo padalytos į kustodijas. Kustodijas valdė kustodai, kuriuos pradžioje skyrė generolas, o nuo 1239 m. rinko kustodijos kapitula. Jų pareiga buvo rūpintis broliais, šaukti kustodijų kapitulas ir dalyvauti generalinėje kapituloje su visomis teisėmis. Kadangi jie savo dauguma nustelbdavo provincijolus, dėl to 1230 m. buvo nustatyta, kad kiekvienos kustodijos kustodai į generalinę kapitulą siųstų tik vieną savo įgaliotą kustodą, kuris vadinosi custos custodum.
 Paskutiniaisiais laikais panaikinus kustodijas, išnyko ir regulos prasme suprasti kustodai. Dabar kustodu vadinamas provincijolo pavaduotojas, kuris, provincijolui mirus, valdo provinciją ir tik tuomet turi teisę ir pareigą dalyvauti generalinėje kapituloje. Seną kustodijų tvarką pasirinko tik konventualai.

Naujųjų 1953 m. konstitucijų nuostatais vėl atsirado kustodijos, custodiae regiminis, bet jos yra senųjų vikarijų imitacija, atseit, tokie vienetai, kuriems dar trūksta reikiamo vienuolynų skaičiaus ir kitų sąlygų, kad būtų galima įkurti provinciją. Tokios kustodijos kustodas, custos regiminis, turi visas provincijolo teises, išskyrus teisę dalyvauti generalinėje kapituloje, ir pats trejiems metams skiriamas generolo tarybos. Jo tarybą sudaro 4 patarėjai, consiliarii, ir sekretorius.

Šv. Pranciškus, siųsdamas brolius sakyti pamokslų, paskirdavo jiems prižiūrėtoją, guar-dianum. Vėliau gvardijonu pradėta vadinti vietos viršininkas, o nuo XIV a. gvardijonais vadinami tik didelių namų, konventų, viršininkai.

Pradžioje juos skirdavo provincijolai arba kustodai, nuo 1239 iki 1242 m. jie buvo renkami konventų kapitulose, o vėliau, kaip ir dabar, renkami provincijos tarybos. Iki 1500 m. jie buvo renkami neribotam laikui, vėliau buvo nustatyta 2, o mūsų laikais 3 metai. Gvardijo-nai valdo vienuolynus ir rūpinasi jų drausme. Jiems padeda vikarai ir patarėjai, diskretais vadinami. Neturinčių konvento teisių vienuolynų viršininkai vadinami prezidentais, kuriuos trejiems metams skiria provincijos taryba.

5. Pranciškonų ordino dvasia
Pranciškonų ordino dvasia arba, kaip A. Gemelli sako, pranciškoniškumas, yra Kristo-centrinė, nes ji savo gyvenimo centre stato Kristų. Jos esmė glūdi Kristaus pažinime, jo meilėje ir su juo sutapime. Jai pagrindus davė šv. Pranciškus ir pranciškonų dvasinio gyvenimo praktika, o sistemon suvedė ordino teologai.

Kristaus pažinimo šaltinis yra evangelija, dėl to ji Pranciškui buvo gyvenimo kelrodis. Jo supratimu, jos nevalia aiškinti, bet ją reikia vykdyti. Evangelijoje jis surado savo ir savo brolių gyvenimo formą, dėl to "Mažesniųjų Brolių regula ir gyvenimas yra vykdyti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus evangeliją".

Evangelijoje pažinęs Kristų, Pranciškus niekuo daugiau nesirūpina, kaip tik tapti panašiu į jį. Kaip valios ir širdies žmogų, jį labiausiai žavėjo Kristaus žmogystė, nes ji prieinama be didelių studijų. "Ne taip Pranciškų patraukia Kristus Dieviškasis mokytojas, kaip bejėgis Betliejaus kūdikėlis. Ne taip pasotina jį duonos padauginimas, kaip Eucharistija. Ne taip jį sužavi Kristus, atsimainęs Taboro kalne, kaip prikaltas ant kryžiaus". Šv. Pranciškus ir jo dvasios vaikai labiausiai jautė ir išgyveno Kristų prakartėlėje, altoriaus sakramente ir kryžiaus kančioje. Jei iki Pranciškaus Bažnyčios gyvenimo centre stovėjo Kristaus dievybė, tai šv. Pranciškus nuostabioje šviesoje iškėlė jo žmogystę.
Ši šv. Pranciškaus meilė Kristui, šv. Povilo mokslo nuskaidrinta pranciškonų teologų dėka, patį Kristų pastato mums aiškesnėje šviesoje, nes joje Kristus iškeliamas, kaip visų tvarinių pirmagimis, nuo kurio viskas priklauso ir kuriuo viskas remiasi. Iš čia ir Kristaus įsikūnijimo paslaptis logiškoje Dievo veiksmų eigoje buvo nuspręsta ir numatyta pirma bet kokio tvarinio. Visi kiti tvariniai yra Kristui, per Kristų ir Kristuje sukurti, jo palaikomi ir Amžnajam Gėriui grąžinami. Šio mokslo šviesoje labiausiai iškyla Kristaus primatas ir jo karališkumas.

Elena Marčiulionienė Kristus tarp evengelistų (majolika)

Pranciškoniškoje teologijoje ir pamaldume pirmą vietą po Kristaus užima jo motina. ŠĮ riterišką Marijos kultą ordinui įkvėpė jo įkūrėjas, dėl to jame yra įsigalėjęs posakis: "Jei tik protas gali pateisinti bet kurią Marijos privilegiją, tai Dievas ją tikrai jai yra suteikęs, nes nieko nėra perdaug Marijai". Šiuo dėsniu vadovaudamiesi, pranciškonai per šešis šimtmečius kovojo dėl Marijos Nekalto Prasidėjimo tiesos, kol Pijus IX paskelbė tikėjimo dogma. Šios tikėjimo tiesos šviesoje išryškėjo ir kitos pranciškonų ginamos Marijos privilegijos: Dangun paėmimas (jau paskelbta dogma), dalyvavimas atpirkimo darbe, tarpininkavimas malonių teikime ir visatos karalienės teisės.

Pranciškoniškoje Kristaus sampratoje pilniau suprantamas ir žmogus. Jei viskas sutverta Kristui ir viskas juo laikosi, tai jis visur turi atsispindėti. Dėl to šv. Pranciškus ir sako, kad "dvasia mes esame sutverti panašūs į Dievą, o kūnu mes esame sutverti panašūs į Kristaus kūną". Iš to seka, kad kiekvienas žmogus yra Kristaus paveikslas, dėl to jį reikia mylėti kaip Kristų.

Pranciškoniškoji meilė žmogui nėra pagrįsta jo geromis ypatybėmis, bet paties Kristaus meile, dėl to ji nedaro skirtumo tarp žmonių. Jei Dievas iš meilės viską sutvėrė Kristui, kiekviename žmoguje skirtingu būdu išliejo Amžinąjį Gėrį ir skirtingu būdu atžymėjo Kristaus žmogiškąja prigimtimi, tai pranciškoniškoji meilė, šv. Pranciškaus pavyzdžiu, prie kiekvieno žmogaus prisiartina skirtingu būdu, kiekviename stengiasi įvertinti skirtingą jo prigimties gėrį, kad jo pagrindu patį žmogų sėkmingiau galėtų pakelti į antgamtę.

Ši Kristaus samprata atskleidžia ir šv. Pranciškaus gamtos meilės paslaptį, nes jei per Kristų viskas sukurta, tai kiekviename tvarinyje yra įspaustos jo žmogiškos prigimties žymės, ir kaip tik dėl šių Kristaus prigimties žymių gamtoje šv. Pranciškus ją taip labai mylėjo. Pranciškoniškai sielai visi tvariniai padeda pažinti Kristų, bet ji juos myli tik dėl kūrėjo ir ragina šv. Pranciškaus pavyzdžiu juos garbinti jį.
Kadangi tvarinių meilė dėl pačių tvarinių pavergia žmogaus dvasią ir pažeidžia pačios meilės antgamtiškumą, dėl to šv. Pranciškus taip labai pabrėžia neturto dorybę ir atsižadėjo nuosavybės. Skaistybės dorybe apvaldęs kūno pojūčius, palenkia jį dvasios tarnybai, o dvasios galias, protą ir valią per paklusnumą — Amžinajam Gėriui.

6. Apaštalavimas tikinčiųjų tarpe
Šv. Damiano bažnytėlėje Kristus liepė Pranciškui atnaujinti griūvančią Bažnyčią. Angelų Karalienės bažnytėlėje Pranciškus išgirdo evangelijos žodžius, raginančius skelbti dangaus karalystės prisiartinimą, ir suprato, kad jis yra pašauktas pamokslais ir savo gyvenimo pavyzdžiu atnaujinti Bažnyčią. Tada, metęs viską, jis pradėjo sakyti pamokslus, ragindamas daryti atgailą.
Jo pamokslai buvo paprasti. Savo forma panašūs į Kristaus ir apaštalų pamokslus, bet jie labai veikė klausytojus, nes buvo nuoširdūs ir išgyventi. Jo paties atgaila daugiau kalbėjo, negu jo raginimai daryti atgailą. Šio paprastumo jis ir savo reguloje moko brolius. "Trumpa kalba jie tegul skelbia jiems apie ydas ir dorybes, bausmę ir garbę".

Iš tikro, pirmųjų pranciškonų pamokslai buvo labai paprasti. Jie buvo daugiau įspėjimai ir paraginimai mesti ydas ir siekti dorybių. Tai buvo praktiški moralinio pobūdžio pamokslai, kuriuos galėjo sakyti ir paprasti, be didesnio išsilavinimo broliai. Ilgainiui tačiau, ordine padaugėjus kunigų skaičiui, pradėjo įsigalėti ir dogmatiniai pamokslai, bet su stipriu pranciškonišku atspalviu.

Šį metodą jau naudojo šv. Antanas Paduvietis, kurio pamokslų klausydavo dešimtys tūkstančių žmonių. Tuo metodu sekdamas, turėjo didelį pasisekimą ir šv. Antano draugas Lukas Balludi. Kalbos grožiu ir minčių gilumu labiausia pasižymėjo šv. Bonaventūra (1272). Tuo pačiu metu pamokslais garsėjo Prancūzijoje Hugo iš Dinos (1256) ir Vokietijoje Bertoldas iš Ratisbonos.

Pranciškonų pamokslininkų garsas buvo kiek sumažėjęs XIV a., bet už tai jis dar labiau pakilo XV a. su observantų reforma. Nuostabu, kad anais humanizmo laikais pamokslų metu būdavo uždaromos dirbtuvės, įstaigos ir smuklės ir visi, palikę darbus, rinkdavosi į miestų aikštes klausyti šv. Bernardino Sieniečio, šv. Jono Kapistrano ir šv. Jokūbo Markiečio pamokslų. Jų pamokslų vaisiai būdavo tokie, kad po jų būdavo paleidžiami kaliniai, sunaikinami raštai ir paveikslai, priešingi tikėjimui ir krikščioniškai moralei, grąžinami pavogti daiktai ir užgrobti turtai, o tarp kovojančių miestų ir didikų šeimų grįždavo taika.

Ne mažesnę reikšmę pranciškonų pamokslai turėjo ir naujaisiais amžiais. Tiesa, vienas kitas jų virto protestantais, bet vieni tik observantai Vokietijoje turėjo 460 kankinių. Jie atlaikė pirmuosius smūgius, bet iš kovos lauko nepasitraukė. Pats Liuteris pranciškonus laikė didžiausiais priešais ir savo sekėjus ragino su jais kovoti. (b. d.)


M. ŠILEIKIS  šVIEŽIAS SNIEGAS