Paniręs Ledėsis Spausdinti
Parašė FRANCESCO COLOANE   
Žmogus, vilkįs pilku lieptalčiu, išėjo iš molio būdelės ir, prisiartindamas, man tarė:
— Gal tamsta norėtum dirbti Na varine?
— Navarine? — jį perklausiau, stengdamasis prisiminti.
— Taip, Navarine! -— pakartojo. Tai didelė sala, gulinti į pietus nuo Beaglio kanalo. Ten reikalingas vyras, galįs atlikti beveik visus darbus.
Pasiūlymas mane užklupo vieną iš tų dienų, kada žmogus negali niekur išplaukti, ir kaip tik tuo metu, kai slampinėjau krantinėmis, tarsi atitrūkęs pats nuo savęs, kaip po audros debesies gabalai, palieką plaukioti viršum žemės ir dingsta su pirmu vėju.
Kažkas panašu į audrą buvo atsitikę su manim: audra, kuriai praūžus, dar tebebuvo užsilikęs mano sąmonėje vienos moters paveikslas, o mano širdyje šešėlio lašas, kuris laikas nuo laiko pasklisdavo po mano kraują.
Tačiau, pasirašęs sutartį, nejaučiau kaip seniau džiaugsmo, kada savo gyvenimą suriš-davau su kuo nors. Dabar laisvas ir bedarbis, gal kai ką prarasiu, apleisdamas tą tinginių rojų ir, dar nevisiškai atitokęs, žengdamas į tą tamsų reikalą, pastūmėjusį mane priimti pasiūlymą.
-----------------
Fr. Coloane, čiliečių rašytojas, gimė 1910 m. Jo tėvas buvo burlaivio kapitonas, motina — kaimietė. Vidurinį mokslą jis išėjo Magelano mieste. Vėliau 4 metus tarnavo karo laivyne. Nuolat bekeliaudamas po pietinę krašto dalį po Atlantą ir Ramųjį vandenyną, puikiai pažino Ugnies Žemę. Nuotykiai jį sugundė labai anksti. Jis buvo ne tik jūreivis, bet ir ruonių medžiotojas, dvarų ūkvedys, avių augintojas, naftos jieškotojas.
Spaudoje pradėjo bendradarbiauti nuo 1935 m. Už savo novelių rinkinį "Horno iškyšulys" 1941 m. laimėjo Čilės sostinės Santiago 400 m. sukakties pirmą premiją. Kaip originalus ir autentiškas Magelano ir Ugnies Žemės tolimųjų sričių vaizduotojas, jis laikomas vienu žymiausių naujosios kartos čiliečių rašytojų. Jis moka išgauti iš tolimųjų pietų pasaulio intymiausius sąskambius, pirmapradžius jausmus iš jo kanalų, ledynų ir salų, nepalyginamus atspalvius iš jo primityvių papročių, nuotykio ir atsitiktinumo valdomų. Jis yra dramatinis psichologas, parodas Ugnies žemės aviganių, ruonių medžiotojų, aukso jieškotojų ir kaimiečių liūdesį ir kančias. F.C. visa kūryba yra stipri, sveika, be literatūrinių puošmenų, bet rodanti didelį jo talentą. "Horno iškyšulys" ir "Ugnies Žemė gęsta" buvo nufilmuotos. Jo novelės išverstos į daugelį kalbų.
-------------
Magelano krantinė, nuklota sniegu, kaip baltas šešėlis tįso į jūrą ir į naktį. Jos pašonėje greitlaivis "Micalvi", rūkdamas, telaukė, kol pasikraus aukso jieškotojų ekspedicija, vykusi į Lenokso ir Piktono salas. Gervių spiegimas bekeliant lynus susiliejo su vyrų balsais, jų tarpe krito į akis daugelis girtų, kurie, gudresni už mane, iš vieno gyvenimo tarpo į kitą perėjo vien staigiu alkoholio šuoliu.
Trys žmogėnai tvarkė mašinų ir maisto pakrovimą, o jų švitį odiniai drabužiai bei varžymasis, su kuriuo vadovavo darbui, rodė jų nepatyrimą ir menką nuovoką panašioje ruošoje. Jų balsai skambėjo labai iškilmingai, nervingai ir skubiai, ir iš trisdešimties darbininkų patylomis išsprūsdavo ne vienas keiksmas, bežiūrint į tų viršininkų neryžtumą ir svyravimą.

Jūreiviai savotišku abejingumu žiūrėjo į triukšmingą aukso jieškotojų pasikrovimą ir ne vienas jų šypsojosi, prisimindamas kitas ekspedicijas, kurias matė išvykstant su tiek vilčių, kaip kad ši, bet daug geriau organizuotas, o paskui sugrįžtant vienam iš dešimties, suvargu-siem, išsekusiem iš bado, maišto ir godumo įsigyti šį metalą.

Devintą valandą garlaivis trečią kartą švilptelėjo, atsirišo ir iš lėto, bekeldamas inkarus, ėmė tolti nuo krantinės ir pasuko pietryčių kryptimi. Netrukus miestas, kaip deimantų vainikas, pradėjo slėptis sąsiaurio pakrantėse.

Be triukšmingų aukso jieškotojų, kurie niekaip negalėjo baigti tvarkyti savo įrankių, ant denio buvo dar salų gyventojai ir malkininkai, kuriuos laivas turėjo išlaipinti tolimiausiuose ir vienišiausiuose užkampiuose.

Vienoj kertėj alkūnėmis atsirėmiau į denio turėklus ir pradėjau švilpti melodiją. Dažnai ji mane nukelia į malonius atsiminimus, įspūdžius, spalvas, daiktus, kurie yra kaip ben-galinės ugnys, Kalėdų naktimis degusios mano tolimoje vaikystėje.

Laivas stūmėsi pirmyn kaip kokia švininė pabaisa, sunkus, atverdamas baltą žaizdą jūroje ir palikdamas dūmų vainiką naktyje. Jo mašinų monotoniškas alsavimas derinosi su mano daina ir, taip sutapus, atrodė, kad mes grimz-tame tuose tamsiuose vandenyse.
Apie vidunaktį miegas pradėjo paliesti mane juodvarnio sparnu. Aš nieko kito ir nenorėjau, nes nemalonu tūnoti, budint niūrioje trečios klasės aplinkoje. Neleidau praeiti ir įsitie-siau tarpdenyje.

Trečia klasė visur vienoda, kaip žemyne, taip ir jūroje. Ir būtybės, kurios jai priklausome, taip pat esame vienodos. Visi sudarome savotišką žmonijos pasienį; tai yra tartum žemės pluta, kuri palieka lauke, išsikišusi, paviršiuje kęsdama oro žiaurumus, žvaigždžių alsavimą, tuo tarpu kai tamsus kamuolys sukasi ir sukasi bedugnių naktyje.

"Micalvi" trečia klasė nebuvo išimtis. Į-rengta priekinio sandėlio augštutinėje dalyje, atrodė kaip kalėjimo patalpa: su geležinėm lovom, iškeltom viena ant kitos; gal tas panašumas man priminė pamoką, kurią viena proga patyriau iš kalinio: vietoje antklodės užsitraukiau šiaudiniu čiužiniu ir užmigau.

Rytojaus dieną, auštant, atsidūrėme kalnuose, kurie bėga susijungti su Beaglio šiaurės rytinė šaka. Skaidresnio oro vargiai ar buvau savo gyvenime matęs. Kalnai, tarp kurių plaukėme, buvo panašūs į būrius jūros pabaisų, išmėtytų ant vandens, baltom nugarom, suglostytų vėjo šukom. Vienoje vietoje kanalas nutrūksta, ir per čia veržiasi Ramusis vandenynas savo niekingom bangom, kurios iš kairės į dešinę supa laivą, atsitrenkdamos į pakrantės uolas ir aptaškydamos putomis.

Aukso j ieškotojai vaikštinėjo ant denio, ramesni ir aptilę. Kai kurie turtingi ūkininkai, su savo žmonom ir dukrom, kalbėjosi su karininkais. Koridoriuose stovinėjo nežinomi ir tamsūs žmonės; pro juos prasmukau, kai akys priprato prie šviesos, ir nuėjau į laivo užpakalį, netoli nuo keturių asmenų būrelio; iš jų tarpo išsiskyrė milžinas vyras, kvadratine galva, kurio akių ir lūpų negalėjai matyti, nes jos dingo plaukų raizginyje. Kaip vėliau patyriau, jis buvo vienas iš turtingiausių Beaglio gyvulių augintojų, serbas, kuris labiau mėgo būti darbininkų nei karininkų draugėje.

Būrelis šnekučiavosi ramiai ir tyliai. Po ilgos pertraukos milžinas serbas sunkiai pakėlė ranką ir, rodydamas į kvadratu sustojusias uolas, labai kimiu balsu tarė:
— Kartą ant ano akmens išbuvau aštuonias dienas!
Balsas buvo kaip griaustinis, bet akcentas švepluojąs, o nutęstas ištarimas s paversdavo į š, tartum kelerių metų vaiko. Visa tai darė daugiau nei komišką, keistą įspūdį.
— Vos nenumiriau. Per dieną suvalgydavau dvidešimtį žalių pupų, — tęsė. —Ten netoli gyvena indėnai, bet nė vienas nepasirodė!
Ir daugiau nieko nepasakė. Būrelis nepadarė jokių pastabų, liovėsi žiūrėjęs į uolas, ir visi vėl tylėjo.
Priešingai šitam santūrumui, vienas vidutinio ūgio žmogelis, tamsus ir liesas, visa gerkle šūkavo, besiginčydamas su karininku.
— Kiaulė, madona! — šaukė kažkokiu italų ir ispanų kalbų mišiniu. — Jums galvoj tik bilietas, atlyginimas. Aš susitvarkau pats vienas, aš nebenoriu kęsti viso to, kas gali įvykti! Kiaulė, madona!

Karininkas laikėsi nepaprastai ramiai, o jo bendrakalbis mostagavo, lyg norėdamas jį pulti. Jis buvo žinomas ruonių medžiotojas, Pas-cualinis, neapolietis, garsus visoje apygardoje savo klajonėmis ir ypatingai pagrobimu iš Us-huaijos sunkiųjų darbų kalėjimo Rodovskio, anarchisto, "likvidavusio" pulkininką Falkonę Buenos Airėse. Jis protestavo, kad jam neleido išlipti toje vietoje, kur dabar plaukėm.

Galų gale jis įtikino karininką, ir laivas sulėtino greitį; mašinoms tebeveikiant, Pascuali-nis nuleido savo laiviūkštį, nedaugiau kaip keturių metrų ilgio, įmetė jin maišelį su maistu, vieną irklą įbedė į suolo vidurį didžiojo stiebo vietoje, antklodę įtempė burės vietoje, ją pririšo prie kartelės, padarytos iš šautuvo šmaikš- v ties, įtvirtino antrą irklą, atsisėdo prie jo ir su triukšmingu "Addio" atsirišo ir nutolo pietryčių vėjo stumiamas.
— Tai jūrų klajūnas! — tarė vienas žiūrovas. — Vieną dieną gyvena su indėnais, o kitą, žiūrėk, pastoja kelią laivui, jį priverčia sustoti, kaip kad dabar, ir pakrauna savo ruonių ir ūdros odas.

Per tris plaukimo dienas "Micalvi" savo krovinį išbarstė įvairiuose užkampiuose. Le-nokso saloje pasiliko aukso jieškotojai, o aš paskutinis išlipau Robalo uoste, kai laivas jau buvo bebaigiąs apsukti aplink Navarino salą.

Robalo uostas dūluoja papėdėje kalnų, kurie beveik statmeniškai nusileidžia į jūrą, taip kad slėnelis, besitiesiąs greta pakraščio, atrodo kaip liliputų priegloba ciklopų žemėje. Beaglio kanalas, nebetoli nuo įsiliejimo į Atlantą, ten sudaro įdomią srovę, atsiradusią dėl povandeninių kalnų iškilimo; vandenys susiduria, sudarydami retą kliūtį, ir baisiais sūkuriais bėga ledinėmis jūros potvynių valandomis.
Ten manęs laukė Harbertonas, augštas senis, kaip ąžuolo žievė, raukšlėtu veidu. Vilkėjo juodos, šiurkščios gelumbės tamsiu puspalčiu, kaip samanos pažaliavusiu nuo laiko, panašia skrybėle, augštais, pakilusiais kraštais, jam teikusia liuteronų pastoriaus išvaizdą.

Juozas Rimšs  Margota

— Laba diena! — tarė man šiurkščiu tonu ir taip, lyg kad visada būtume buvę drauge.

Mane nuvedė į namus, stovėjusius šalia ąžuolyno, pastatytus iš storų rąstų ir dengtus skarda. Juose radau jauną indėnę ir keturis vaikus.
Mano prievolė buvo pagelbėti prižiūrėti du tūkstančius avių, nuvesti į užtvarą kelias karves, kartas nuo karto pajungti porą jaučių, į-mesti tinklą, kai reikėdavo virtuvei parūpinti žuvies, ir kitokia ruoša.

Darbas buvo labai lengvas, ir aš greit suvokiau, kad mano buvimas čia beveik nereikalingas, nes Harbertonas, neskubėdamas, kone viską atlikdavo pats vienas.

Antra vertus, greitai pakeičiau nuomonę apie vietą. Laiko turėjau marias, o darbai buvo atliekami su žaidimų malonumu. Melžiau, kirtau malkas miške, kopiau takais, bejieškodamas gyvulių, o tais rytais, kai ištraukdavau tinklą, grožėjaus, matydamas laivelio dugne šokinėjant švitinčius karšius.

Iš pradžių viskas klostėsi labai gerai tame idiliniame užkampyje. Sakau — iš pradžių, nes tik po dviejų ar trijų savaičių pradėjau pastebėti keistą įtaką, kuri iš lėto mane privedė prie nusivylimo.

Harbertonas nekalbėjo. Man davęs nurodymus, parodęs kelius ir suskirstęs darbus, jis užsidarė visiškoje tyloje.
Jo žmona ir vaikai, atrodo, buvo pripratę prie tos tylos. Tačiau mane po truputį pradėjo slėgti šito tylinčio žmogaus buvimas.
Jis keldavos su aušra, įsidėdavo į brezentinę terbą truputį mėsos, rūkytos žuvies, duonos ir svogūnų ir išeidavo į kalnus, iš kurių grįždavo temstant.

Kartą, kai pakilo sniego audra, o jis visą naktį negrįžo namo, kitą rytą išėjau jieškoti, manydamas, kad jį bus ištikusi kokia nelaimė. Jį suradau vienoje iš pačių augščiausių viršūnių, pasislėpusį oloje; jis rūkė pypkę ir žiūrėjo, įbedęs akis į tolumą, į aplinkinę gamtą. Beaglio kanalas driekėsi apačioje kaip žalias takas, nusėtas putų gėlėm; tai buvo vienintelis skirtumas; visa kita buvo visiškai balta. Paskutinės Andų uolos, besibaigiančios su Ugnies Žeme, kryžiavosi kaip suskaldyti mėnuliai, o pati Nava-rino sala atrodė kaip kito, balto ir svetimo, pasaulio pradžia.

Indėnė taip pat nekalbėjo; atlikusi namų ruošą, tūnojo kampe, tupėdama su vaiku ant rankų. Jų vyriausias ėjo vienuoliktuosius metus ir buvo Harbertono pirmosios žmonos sūnus; kiti du — antrosios, o ketvirtasis — trečiosios. Dvi pirmosios, taip pat indėnės, mirė, neišvengusios likimo, persekiojančio tos rasės moteris, kai jos esti baltųjų žmonos.

Aš atsigavau su vaikais. Padariau lentą ir su grumsteliais, panašiais į kreidą, juos išmokiau rašyti ir skaityti. Dažnai juos išrikiuodavau priešais aitvarus, padarytus kaip lėktuvai: Dantyti jų propeleriai keldavo triukšmą, primenantį motorus. Aš juos mokiau gimnastikos ir žaisti, taip kad iš lėto iš jų sudariau mažytį socialinį būrelį, sveiką ir linksmą, kuris truputį sušvelnindavo tą kietą vienodumą.
— Tėvelis niekad nekalba! — vieną dieną man prasitarė vyresnysis.

— Kalba, kaipgis, — jam atsakiau! — su medžiais, su debesimis ir uolomis.
Vaikas pradėjo juoktis, ir aš negalėjau nepritarti, nors mielai būčiau pasielgęs priešingai.
— Kodėl šis žmogus toks paniuręs? — klausiau save, kiekvieną kartą vis neatlaidžiau. Tai nebuvo smalsumas patirti, kas toje būtybėje slėpėsi, ir kas, geriausiu atveju, galėjo būti kvailumas ar senio nuovargis; taip pat tai nebuvo mano savimeilė ar pažeisti jausmai, bet visai paprastas troškimas kalbėtis su mąstančiu gyvūnu. O toks ten buvo tik jisai, ir jis man neigė šią brangią dovaną!

Tačiau vieną dieną padariau galą tam nerimui šitokiu pasiryžimu: "Tam žmogui ne visi namie, — pagalvojau; — jis pamišo iš vienatvės, iš tylos, nuo kurios, jeigu aš čia ilgiau pasiliksiu, tapsiu tokiu pat pamišėliu, kaip ir jis. Tad išvykstu pirma pasitaikiusia proga!"
Bet į Robalo uostą neatplaukdavo nė menkiausia indėnų valtis. Vien tik Čilės greitlaivis iš pareigos užsukdavo kas trys ar keturi mėnesiai, ir šiuo kartu jau buvo praėję penki mėnesiai, o jis vis dar nesirodė!

Likimas, kuris, vienam darydamas gera, kitam padaro bloga, lėmė, kad audros apdaužytas burlaivis vieną popietę, bejieškodamas užuovėjos, užsuko į Robalo uostą. Jis plaukė į Ushuaiją ir Wulaijos radijo stotyje patyrė, kad greitlaivis ruošiasi atvykti į salą kitą pirmadienį, o tą dieną buvo penktadienis.

Harbertonui pranešiau apie savo pasiryžimą išvykti, ir sekmadienio vakare, prie parafino lempos šviesos, jis su manim teisingai atsiskaitė.
Tą naktį atsisveikinau su įnamiais ir atsiguliau begalvodamas, kad, laimei, rytojaus dieną paliksiu tą sudaužytų ir jūroje nugrimzdusių kalnų žemę, o ypačiai, kad daugiau nebematysiu to keisto žmogaus, skendinčio tyloje, nelyginant ledėsis, kuris parodo tik septintą dalį savo apimties, ir tokią raukšlėtą ir suakmenėjusią, kaip kad jį supanti gamta.

Aušra pradėjo auksinti mano kambario langų plyšius, kai pamėginau atsikelti, bet pasijutau esąs stipriai pririštas prie lovos lentų. Man giliai bemiegant, kažkas atsargiai suvystė šitomis virvėmis, kurios mane įkalino, kaip indėnų kūdikį prie nešiojamojo lopšio.

Kaip išgalėdamas, stengiaus išsivaduoti, šaukiau, rėkiau, — niekur nieko. Taip išbuvau, kaitaliodamas gyvulišką pyktį su pralaimėjimo rezignacija. Mano nelaimė pasiekė viršūnę, kai, išaušus rytui, staiga išgirdau greitlaivio spiegiančią sireną, skelbiančią jį išvykstant.
Tik vieną kartą savo gyvenime buvau jautęs panašų nusiminimą, kai, eidamas šešioliktus metus, dėl mano vyresniojo brolio išdavimo, uždarytas kambaryje, išgirdau švilpiant laivą, kuriuo turėjau išplaukti. Nuo tada, kai išgirstu , besiruošiančio išplaukti laivo tris švilptelėjimus, negaliu susilaikyti nesuvirpėjęs!

Nelauktai išgirdau gretimam kambaryje balsus, žingsnius ir triukšmą, ginčus ir verksmus. Toje triukšmingoje maišatyje ryškiai išsiskyrė vaiko riktelėjimas. Vyresnysis berniukas, Dinas, įpuolė į mano kambarį su peiliu rankoje. Nuvokęs, kas mane ištiko, jis įsiveržė man pagelbėti, nepaisydamas motinos pastangų jį sulaikyti.

— Dinai, pirmiausia rankas! — surikau pamatęs, kai beskubėdamas, jis norėjo susidoroti su juostom, rišusiom mano kojas.
Bematant buvau laisvas. Apkabinau savo išvaduotoją, pastvėriau savo nedidelį ryšulėlį ir tekinas išbėgau; nerdamas lauk, galėjau matyti išsigandusį indėnės veidą.

Kaip pamišėlis, bėgau šlaitu ligi paplūdimio, mojuodamas rankom, kad laivas manęs nepaliktų. Laimei, valtis tik ką buvo nuleista į vandenį. Beskubėdamas nebuvau pastebėjęs, kad Harbertonas ten stovėjo jos laukdamas. Pamatęs mane ateinant, prisiartino ir tokiu tonu bei žvilgsniu, kurių niekad neužmiršiu, man tarė:
— Nepyk, pasilik! Aš greit mirsiu, o vaikai ir ji, kurie kaip gyvulėliai, nemokės tvarkytis.
Prasidės plėšikavimas, kas nors užgrobs ūkį ir juos išmes iš čia! Atleisk už tai, ką esu padaręs, bet nenorėjau, kad tamsta išvyktum. Tamsta gali būti viso to savininkas ir juos globoti, kaip kad esi buvęs ligi šiol! Aš to nenorėjau tamstai sakyti, nes vis geidžiau daugiau išmėginti. Per daugelį metų jieškojau žmogaus, kaip kad tamsta! Pasilik, tamstai atiduosiu visą ūkį! Susirask mano žmonos pusseserę ir pasilik!
Jo balsas buvo pasikeitęs, ir man rodės, kad aš jį girdėjau pirmą kartą. Jis buvo lyg išsekęs nuo kalbėjimo; jo lūpos virpėjo kaip mal-džiantis , o žvilgsnis . . . .ak!. . . to maldaujančio žvilgsnio aš niekados negalėsiu užmiršti!

Pradėjau svyruoti, kaip daugelį kartų savo gyvenime. Žiūrėjau į jo veidą, raukšlėtą, kaip ąžuolo žievė, prisiminiau jo kurčią tylą, pažiūrėjau į akmenį, pro kurį stiebėsi medžių viršūnės, vėjų horizontaliai palenktos, kaip išmaldos prašančios rankos, pažiūrėjau į rūkstantį garlaivį, į banginių medžioklės valtį, kuri jau artėjo į krantą, ir, kaip visais atvejais, kada esu buvęs neryžtingas, palinkau į tą pusę, kurioje tą akimirką buvo mano širdis; tuo metu toje pusėje laukė greitlaivis . . .

Grįžęs, kai išlipau Magelano krantinėje, antru kartu iš būdelės išėjo tasai pilku lietpalčiu žmogelis, kurio pasiūlymas mane pastūmėjo į tokią keistą kelionę. Tikėjaus, kad ir vėl jis kreipsis į mane su tuo pačiu klausimu: "Gal tamsta nori vykti dirbti į Na variną?". Bet ne, plačiai besišypsančiu triušio veidu, jis man tarė:
— Ilgiau nebegalėjai ištverti?
— Nebegalėjau ištverti! — jam atsakiau.
— Panašiai kaip ir kiti — paaiškino; — nė vienas niekados nepraleido greitlaivio!
— Taip, — pagalvojau, į jį žiūrėdamas, nežinau ar su panieka ar su įniršimu, — panašiai kaip ir kiti; bet nė vienas jų nepamatė, kaip kad aš, ką ledėsis slėpė po vandeniu! Niekas nesuvokė tos panirusios prigimties švelnumo! Kurią dieną gal grįšiu į Robalo uostą. Būsiu turtingas; senojo savininko tylą pakeisiu džiaugsmingu triukšmu; tada man patiks netgi ir jaunoji našlė; su vaikais, jau jaunuoliais, į-rengsime kaip albatrosą liekną burlaivį, ir plaukiosime kanalais, kaip indėnai medžiodami ruonius!
Bet kol kas dar negrįžau.
Išvertė P. Gaučys