|
Parašė Vladas Šlaitas
|
APIE DINGUSĮ DŽIAUGSMĄ
Gyvenu neskubėdamas.
Šimtas metų yra tolygus vasaros dienai.
Šimtą metų galėčiau stovėti vienoje vietoje,
ir stovėt nepabostų:
vis žiūrėčiau, kaip saulė teka ir saulė leidžiasi
užmiršimo pasaulin.
Senstu.
Vaikštau mirusio miesto gatvėmis.
Rožiniais pirštais
pasitinka mane vaikystė.
Liepia surasti
užmiršimo žolėj seniai dingusią aukso saulę.
O,
saule!
Aukso siūlų skaistus kamuoly, kurio rast nebemoku.
Štai,
žiūrėk:
UŽMIRŠIMO ŽOLĖ.
Jinai stovi tarp mūsų,
kaip šiurkštus kapinynų mūras.
Išeičiau
vieną kartą iš šio pasaulio, jeigu žinočiau,
kaip surast užmiršimo pasaulyje dingusią
saulę;
kaip surasti seniai pašarvotą vaikystės
džiaugsmą,
šviesiai rožiniais pirštais.
Daug kas stumdos šitam pasaulyje ir pavargsta,
ir iš nuovargio jieško atminimų paguodos:
jieško mirusio miesto saulės,
ir nesuranda;
jieško dingusio tyro džiaugsmo,
ir nesuranda.
Džiaugsmo vietoj į stogą beldžias rudens
vienatvė,
kaip klaikus įspėjimas.
Ū,
gu
gū!
Nejauku ir šalta.
Vandenio lašas
pasirodo lange ir dingsta.
Ir kitas lašas pasirodo lange ir dingsta.
Ir taip iš vieno
ima kristi lašai į stiklą, pakol už lango
pasirodo vienatvė.
UPĖS PAŠONĖJ
O, nuolankumo paveiksle,
vienišas gluosni,
laiko vienatvėj pas tykią vandenio srovę.
Kaip man, sakyk, išmokti tavo ramybės
ir širdies nuolankumo?
Jeigu aš būčiau gimęs tavo draugystėj,
leisčiau sau laiką pas tykią vandenio srovę;
laiko vienatvėje supčiaus vėjo malonėj
ir dangaus vientulystėj.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
