MOKSLO VEIKALŲ SPAUSDINIMAS Spausdinti
Parašė K. Mockus   

Visuomenio pobūdžio klausimas

Gerais laikais tokiu klausimu tiesiogiai į visuomenę paprastai nebuvo kreipiamasi. Nepriklausomoj Lietuvoj mokslo veikalų spausdinimu rūpinosi augštosios mokyklos ir Švietimo ministerija, turėjusi savo knygų leidimo komisiją. Buvo, žinoma, atvejų, kai ir privatines leidyklos ar privatiniai asmenys išleisdavo mokslo veikalų, šiandien turime labai specifinę padėtį. Už Lietuvos ribų yra atsidūrę nemažai labai pajėgių mokslo darbuotojų, mokslininkų. Kai kurie iš jų, dažniausiai jaunesnio amžiaus, yra įsijungę į dabar gyvenamų kraštų mokslo personalą ir savo veikalams spausdinti randa leidėjus tuose kraštuose. Pavyzdžiui, dr. M. Gimbutienės didelis veikalas anglų kalba apie Rytų Europos proistorę yra spausdinamas Harvardo universiteto, o veikalą apie lietuvių folklorą toji pati autorė sugebėjo išleisti, susitarusi su viena leidykla ir pasitelkusi tam tikrą skaičių lietuvių, kurie prenumeratos būdu prisidėjo prie veikalo išleidimo.

Suprantama, kad tokie veikalai spausdinami ne lietuvių kalba. Su tuo tenka sutikti. Pačioje Lietuvoje kai kurie veikalai, kuriuos buvo norima padaryti prieinamais tarptau-tinei visuomenei, buvo spausdinami kartais dviem kalbom, o kartais ir vien kokia svetima kalba. Mūsuoju atveju tenka sutikti, kad daugumas skaitančiųjų mokslo veikalus sugebės juos perskaityti ir ne lietuvių kalba parašytus. Yra lietuvių kalba žurnalai, kurie skelbia tokių veikalų ištraukas lietuvių kalba ir duoda tų veikalų recenzijas. Yra mokslininkų, kurie didele dalimi pragyvena, rašydami studijas kurios nors šalies mokslo žurnalams. Kaip ryškiausią pavyzdį turime minėti prof. dr. Z. Ivinskį, kuris daug savo mokslinės kūrybos spausdina vokiečių žurnaluose. Bet tenka gailėtis, kad kai kurie iš tokių mokslininkų jau visai nesirodo lietuvių žurnaluose savo moksliniais straipsniais, nerašo lietuviškai nė jokių knygų, o reikalas nesibaigia. Yra veikalų, kuriuos reikia pirmoj eilėj spausdinti lietuviškai, o paskui gal būtų neblogai išversti ir į kokią plačiau vartojamą kalbą. Pirmoj eilėj čia, žinoma, turime galvoj lituanistikos studijas. Tą lituanistiką turime suprasti plačiausia prasme. Ne tik lietuvių kalbos, literatūros, istorijos ar geografijos ir kitų artimų mokslų studijas, bet, sakysim, ir studija apie lietuvius filosofus laikytina lituanistikos dalyku ir spausdintina pirmoj eilėj lietuviškai, o paskui jau ir kita kalba.

Turime įvairių atvejų. Prof. A. Maceina savo filosofines, iš dalies ir teologines, studijas yra skelbęs lietuvių kalba, bet kai kurias yra skelbęs ir vokiečių kalba. Turime jo studiją apie Šv. Pranciškų (Saulės giesmė), išleistą prel. Pr. Juro. Turime, pavyzdžiui, prof. J. Ereto studiją apie prof. St. Šalkauskį, išleistą ateitininkų rūpesčiu, kun. J. Karaliaus lėšomis. Dr. P. Joniko "Lietuvių kalbos istorija" išleista "Terra" leidyklos su labai trumpa santrauka anglų kalba. L. Dambriūno "Lietuvių kalbos veiksmažodžių aspektus" išleido Liet. Enciklopedija. Išleista Vacl. Biržiškos "Aleksandry-nas". Taigi matome, kad yra veikalų ir atsiranda leidėjų. Nežinome, kiek ir kokių veikalų yra neišleistų. Labai svarbu išleisti kuo daugiau mūsų mokslininkų veikalų, kad nenueitų į nuostolius nepriklausomybės metais sukauptos jėgos. Lietuvių Enciklopedija tik maža dalimi sukaupia tąjį žinyną. Tenka visuomeniniu mastu toliau tęsti tokių veikalų leidimą. Atrodo, kad yra teisinga, jei kiekvienos srities atstovai savo veikalus registruotų ir informuotų visuomenę apie padėtį, ypač tokių atveju, kai reikalinga organizuoti paramą. Veikia liet. Profesorių Draugija. Ji turi savo sekcijas. Gal tos draugijos tiesioginis uždavinys ir būtų registruoti savo narių tuos veikalus, kurie turėtų būti išleisti lietuvių rūpesčiu, ir jieškoti tam tikslui lėšų. Kartais gali atsirasti mecenatas vieno asmens ar draugijos, o kartais gali tekti platesniu mastu organizuoti lėšas. Prieš kiek laiko esame skaitę spaudoje Liet. Fronto Bičiulių kvietimą dėtis į jų organizuojamą fondą mokslo veikalams leisti. Suprantama, kad jei tai organizacijai pasisekė ar pasiseks sudaryti fondą, ji pirmiausia jį skirs savo narių veikalams leisti.

Matome, kad dalykas yra aktualus ir liečiąs mus visus. Ypatingai tai svarbu, kai eina reikalas apie lituanistiką, nes nežinome, kaip ilgai truks krašto okupacija ir kada pačiame krašte galės vėl laisvai vykti mokslinė kūryba. Kai kurios sritys turi ypač gausų darbuotojų skaičių. Pabrėžtina, kad Lietuvos istorija, taip reikalinga pačių lietuvių studijų, kaip tik turi nemažai pajėgių žmonių. Vien Romoje yra ištisas ratelis, o yra nemažai ir kitur.

Kalbos klausimas

Yra dalykų, kuriuos mes norime plačiau paskleisti laisvame pasaulyje. Kyla klausimas, kokia kalba tai daryti. Jau anksčiau pabrėžėme, kad šalia lietuvių kalbos siektina tų veikalų spausdinimo ir ne. lietuvių kalba. Daugiausia gyvename angliškai kalbančiuose kraštuose, todėl savaime, turbūt, daugiausia ir griebsimės tos kalbos. Tačiau neturėtume užmiršti ir kitų Vakarų kalbų, kaip vokiečių, prancūzų, ispanų, italų ir net portugalų. Lyginamasis kalbų mokslas stipriau stovi Europos kontinente, todėl kalbines studijas gal būtų verčiau skelbti vokiečių ar prancūzų kalba, nes tuose kraštuose daugiau domimasi mūsų kalbos studijomis. Dėl kalbos nereikėtų labai ribotis, skelbiant pagal reikalą ir galimybes viena ar kita kalba.

Yra specifinis interesas supažindinti kuo platesnius sluogsnius su tais mokslais, kurie turi tiesioginio ryšio su politika. Tokiais atvejais politinės organizacijos ar institucijos ne tik turėtų prisidėti prie tų veikalų leidimo, bet turėtų pasirūpinti, kad atitinkamos srities žmonės būtų įgalinti reikalingus veikalus parengti, o parengus, kad jie būtų išleisti. Imkime, sakysim, Lietuvos sienų klausimą. Prof. K. Pakštas daug tuo klausimu sielojosi, rinko medžiagą, rengė veikalus, šiandien deja, prof. K. Pakšto jau neturime savo tarpe, ir jo darbas nėra baigtas. Yra likę jo mokiniai, taip pat jau ne jaunuoliai. Laikyčiau labai aktualiu reikalu, kad mūsų geografai, kaip VI. Viliamas, A. Bendorius ir kiti, tęstų prof. K. Pakšto darbą ir jį paskelbtų. Praeis kuris laikas, ir galime atsidurti prieš faktą, kad nebus kam laisvame pasaulyje studijuoti Lietuvos sienų klausimo, o tas klausimas yra ir bus aktualus ne vien moksliniu požiūriu. Kiekvienas Lietuvos laisvės kovų dalyvis, kiekvienas diplomatas, vykdamas į kokią tarptautinę konferenciją, turi turėti su savimi konkrečius duomenis apie Lietuvos sienas, turi turėti ekspertus, kai tų sienų klausimas bus sprendžiamas. Prieauglio tuose dalykuose nesimato, o nėra padaryta nė minimumo. Jeigu paimsime ir tokią aiškią sritį, kaip žemėlapius (istorinius ar geografinius), juk labai mažai ką turime ir mažai kas rengiama. O tų visų dalykų reikia turėti ir sava ir kitomis plačiau vartojamomis Vakarų kalbomis.

Lietuvių Enciklopedijos vaidmuo

Savąja kalba baigiame išspausdinti enciklopediją. Nėra abejonės, kad tai labai reikšmingas darbas. Tik jis sunkiau bus prieinamas ne lietuviams ar tiems lietuviams, kurie sunkiai skaito ar visai neskaito lietuviškai. Žinome, kad bus leidžiamas ir jau pradėtas rinkti vien lituanistikai skirtas tomas. Kompetentingi žmonės turėtų pasvarstyti, kaip to tomo medžiagą padaryti prieinamą lietuviškai neskaitantiems. Vargiai ar bus tikslu rengti tiesiai to tomo vertimą į anglų ar kurią kitą kalbą. Gal būtų tiksliau, pasinaudojant sukaupta medžiaga ir ją papildant, leisti atskirus mažesnius leidinius su iliustracijomis apie atskiras sritis — literatūrą, muziką, dailę, tautotyrą ir panačiai. Dailės, istorijos srityse jau esama kiek padaryta. Yra knygų apie Lietuvos praeitį, tik jų laidos išsibaigusios ir pati medžiaga gal pildytina. Tik kažin, kielt tos knygos yra pasiekusios didžiąsias bibliotekas. Tai jau visuomeninio pobūdžio visų mūsų rūpestis.

Gal mažiausiai yra padaryta literatūros srityje. Toji sritis yra ir sunkesnė, nes vertimai lieka vertimais. Jau kuris laikas esame išleidę Lietuvių prozos ir poezijos antologijas lietuviškai. Reikėtų ką panašaus leisti ir anglų, o gal ir kitomis kalbomis. Taip pat reikalinga ir kiek platesnė lietuvių literatūros studija ne lietuvių kalba. Latviai turi tokią gražiai išleidę anglų kalba. Prisipažinkime, kad apie lietuvių literatūrą tikrai per mažai žino ne tik kitų tautų žmonės, bet ir mūsiškiai lietuviai, augę ir mokslus ėję ne Lietuvoje. Savo gyvenamam mieste turiu progos klausyti dabar kas sekmadienį vieną JAV augusį ir studijavusį lietuvį, kuris anglų kalba labai šiltai informuoja klausytojus Lietuvos istorijos klausimais. Tai jis gali daryti tik todėl, kad yra knygų, angliškai parašytų.

Literatūros klausimais turime nedaug ko. Siūlyčiau pasvarstyti, ar iš sukauptos Liet. Enciklopedijoj medžiagos ar iš ko kito nesiimtų koks autorius parengti platesnę studiją apie lietuvių literatūrą. Jos išleidimas būtų visų mūsų rūpesčiu. 2inau, kad, pavyzdžiui, lietuvaitės seselės mokytojos mėgina parengti ką nors

Dr. Adolfas Šapoka, istorikas ir savaitraščio "Tėviškes žiburiai" redaktorius, kovo 9 d. miręs širdies smūgiu Toronte.

apie lietuvių literatūrą, bet suprantu, kad joms tai sunku padaryti. Yra gyvas reikalas turėti ką nors išsamesnio angLj kalba apie mūsų literatūrą.
Tiesa, yra seniau išleista A. Vaičiulaičio "Outline History of Lithuanian Literature". Bet ji nsdididukė, išėjus prieš beveik 20 metų ir reikalinga praplėtimo b3i papildymo. Apie Vincą Krėvę gražiai yra rašė prof. Alfred Senn. Ypač įdomi jo studija "Vincent Krėvė, Lithuania's Creator of Heroes", įdėta knygoje "World Literatures" (p. 170-184). Tas pat A. Senn yra davęs vertingų studijų lietuvių tautosakos ir ypač kalbos temomis, paskelbęs net knygą "Lithuanian Language". Tai svarbus ir gražus indėlis į lituanistiką kitomis kalbomis. Vis dėlto turime pastebėti kad italų kalba pasirodžiusi jo parašyta lietuvių literatūros istorija turi faktinių suklydimų ir net sprendimo klaidų, kai tokiam V. Kapsukui-Mickevičiui (iš viso koks jis rašytojas?) duodama beveik tiek pat vietos kaip Maironiui. Anglų kalba svarbių tautosakos tyrinėjimų paskelbė dr. J. Balys. Į anglų kalba yra išverstas gražus pluoštai lietuvių liaudies dainų.
Prancūzų kalba yra Jean Mau-elere lietuvių literatūros istorija. Vokiškai itin vertingą veikalą, vieną iš geriausiu apie Lietuvą, davė dr. V. Jungferis. Neseniai pasirodė platus sąstatu veikalas apie Lietuvą ispanų kalba, yra ir daugiau.
čia vieną kitą suminėjau tik dėl pavyzdžio.
Tačiau visa tai yra tik lašas jūroje. Iš tikrųjų laikas atsakingiems organams savo dėmesį sutelkti į kai kuriuos konkrečius, svarbius uždavinius lietuvių mokslo, ypač lituanistikos baruose.
K. Mockus.