TARTI ŽODĮ LIETUVOS GARBEI Spausdinti
Parašė FAUSTAS KIRŠA   


Faustas Kirša, vasario nen. atšventęs 70 m. amžiaus sukaktį.

Kaip visi kiti," mes čia atsidūrėme Lietuvos vardu.
Lietuvos vardu, aš giliai tikiu, ir liksime — jos garbei, jos kančioms, jos laimėjimams. Aš rašau dėl to, kad tikiu lietuvių ir Lietuvos gyvybe ir nemirtingumu.

Jeigu aš netikėčiau, aš nerašyčiau. Argi ūkininkas galėtų sėti javus, jeigu žinotų, kad jie neaugs.
Aš rašau dėl to, kad manyje neišdildomai rausiasi Lietuvos praeities šimtmečių budėjimas ir šviesiausia viltis į ateitį, kad mes buvome, esame ir būsime.

Kai aš taip galvoju, aš neabejoju, kad kiekvienas tikras lietuvis tą patį Dievo žiburį nešioja savyje.

Mano kartos intelektualai yra vyrai nuo žagrės. Tai ne panieka, tai pasididžiavimas. Jų pasiryžimas, dinamika — per sunkius darbo kelius prasimušti į kultūros augštumas, į žmonijos laimėjimų viršūnes, tarti žodį lietuvių dvasios galia Lietuvos garbei.

Tebūne pagerbti Lietuvos žemės artojai — mūsų tėvai, kurie rėmė ir skatino siekti mokslo, to šaltinio, kur gimsta šviesa ir laisvės supratimas. Iš žavingų Lietuvos kaimų ir sodų, iš spinduliuojančių ežerų, iš vingiuojančių upių ir upelių, iš lygumų ir kalnelių išaugo lyrikai, romanistai, novelistai. Iš klevais ir liepomis apaugusių bažnytkaimių, iš vargonininkų išaugo kompozitoriai ir dainos kūrėjai — Sasnauskas, Naujalis, Čiurlionis, Šimkus, du
------------
* Mintys, pasakytos poeto 70 metų amžiaus minėjime Bostone vasario 11 d.
--------------
Petrauskai ir kiti. Iš mūsų pakelės, visuomet apipintos vainikais, dievukų, koplytėlių, smūtke-lių ir kapuos išpintų geležinių raižinių, išaugo — mūsų skulptoriai ir tapytojai. Jeigu mūsų garbingi tėvai nebūtų puoselėję lietuvių pradinės kultūros, ištvėrusios visais amžiais, mes neturėtume to, ką šiandien turime, kuo šiandien mes esame gyvi. Mūsų tėvai įstengė išlaikyti lietuvišką kaimą (tai jų gili pasąmonio jėga), kuris pražydėjo Nepriklausoma Lietuva, susijungdamas su miestų gyvenimu, su šių laikų technikos ir pažangumo laimėjimais. Jau taip buvo lemta mano amžiui pernešti 19-to šimtmečio meno aistras, kurios persirito į 20-to šimtmečio viliones. Meno požiūriu susidūrimai ir politikos maišatos veikia žmogų. Šis amžius be galo nepastovus. Laikinas apsiraminimas mums davė nepriklausomą Lietuvą, o suirutės ir nežaboti diktatoriai vėl atėmė. Dabar vėl ran-damės ant plaukiojančios ledo lyties.
Klausimas, kuris mus visus jaudina: ar ji priplauks prie tvirtos žemės, ar sutirps ir mus paskandins, ar sušaldys šmėklomis ateičiai. Po tiek amžių, Lietuvos valstybės šviesių ir tamsių metų, mūsų tautos viltys būti laisvais žmonėmis niekuomet neužgeso. Lietuvos kultūra rodė didelį kelią į laisvę. Jau mūsų, gyvenant svetimui, tokia dalia, kad, kur buvę, ką bekalbėję, vis grįžtame prie laisvės ir Lietuvos laisvės reikalo.

Jau Euripidas, graikų poetų genijus, 400 metų prieš Kristų, tarė:
"Vergas yra tas, kuris negali laisvai kalbėti".
Ar tie žodžiai neprimena mums rusų caro laikų, kai lietuviui buvo uždrausta žodis ir raštas, anot Baranausko, kad Lietuva būtų tamsi ir juoda?
Ar tai neprimena mums šių dienų Lietuvos, kai ten negali laisvai kalbėti ir rašyti? Laisvė ir pavergimas amžiais eina ir kovoja. Taip, kaip diena ir naktis.

Tas pats graikų Euripidas taria: "Žmogus, kuris neturi baimės, negali būti vergas".
Ar tai neprimena mums tūkstančius žuvusių lietuvių partizanų? Jie ne mirti bijojo, o vergauti.
Patys rusai buvo totorių pavergti net 300 metų. O šiandien rusai pavergia kitas tautas. Klausimas: kuriam laikui? Laisvė neužkasama po žemėmis, kaip užkasami partizanų lavonai.
Viename savo eilėraštyje taip išgyvenau partizanų kančias:
Kritai kaip ąžuolas tarp rąstų.
Pamilo žemė ir dangus.
Ir tavo kraujas grūde bręsta,
Ir žemėj amžius bus daigus.

Lietuva gyveno vakarų humanizmu. Carai ir imperatoriai buvo veikiami krikščionijos. Kiek jie žiaurūs buvo, tiek protarpiais jie biLvo ir humaniški. Jie nelygintini su šių dienų diktatoriais, kurie visi velniavos apsėsti. Aš čia drįstu prisiminti lietuvių dailiojo žodžio kūrėjus, kurie paskutiniu trumpu laiku, karo audroms siaučiant ir joms nutilus, atsiskyrė iš mūsų tarpo:
J. Baltrušaitis, Vydūnas, Albinas Juozapas Herbačiauskas, Antanas Vienuolis, Vincas Krėvė, Balys Sruoga, Kazimieras Binkis, Jurgis Savickis, Ignas Šeinius, Kazys Puida, Liudas Gira, Sofija Čiurlionienė, Petras Vaičiūnas, Juozas Kruminas, Adomas Ląstas ir kt.
Su jais teko susitikti, bendrą darbą dirbti, ginčytis ir net su kai kuriais atsiskirti, nebendradarbiauti dėl charakterių ar polinkių skirtumų, — jie visi iš šio fizinio pasaulo, anot Maironio "išnyko kaip dūmas išblaškomas vėjo". Bet dvasia kiti iš jų stipriau auga. Tokie cementuojasi į pastovius, Laisvos Lietuvos rūmus, kurių jokios patrankos nenurriaus.

Tie vardai, apvainikuoti jų kūrybos šviesa, yra mūsų kultūros, mūsų rašto kelio ženklai. Kaip juos bevertintume, pro juos praeiti negalima. Ir juo toliau jie slenka į praeitį nuo mūsų, juo labiau, juo šviesiau jie iškyla laiko nugairintu pavidalu: jų keliai ryškėja, jų naštos ryškėja, jų paliktos kūrybos vertybės pasveriamos ir atsveriamos, kurion dvasinių brangenybių vieton reikėtų jas padėti.
Mano amžiaus žmonės išgyveno Ugi šiol žiauriausią žmonijos tragediją. O mano amžiaus lietuviai vernešė dar baisesnius smūgius: jie buvo žudomi, kalinami, kankinami, net ligi praradimo savo tėvynės — Lietuvos.

Mūsų dienų eisenoje sunku džiaugtis, dar sunkiau rašyti. Viename savo eilėraštyje taip mąsčiau:
Aš nerandu giesmės, kuri varpus prikeltų Skambėti laisvės smūgiais per visas žemes, Skambėti milijonų kančiomis ir karstais Tyronų pražūčiai prie karžygių akmens.

Mano amžiaus žmonės išaugo iš aiškių gyvenimo gairių. Jie skyrė ne tik dieną nuo nakties, jie skyrė ir išgyveno priešingybes — antitezes: kas yra Dievas ir kas velnias, kas yra gėris ir kas blogis, kas yra šventasis ir kas žmogžudys, kas yra taika ir kas karas, kas yra poezija ir kas proza, kas yra gražu ir kas negražu.

Dabar mes gyvename laikus, kada viskas sujaukta. Reikalinga chemiko smegenų, kad gyvenimui susidarytum pasaulėžiūrą. Ir poezijai, kaip sakoma, Dievų kalbai, šių dienų maišatyje tinka seno galvočiaus Šelingo pasakymas: "Būti girtam ir blaiviam ne skirtingais atsitikimais, bet tuo pačiu laiku — tai yra tikros poezijos paslaptis".

Kaip sunku jaunajai kartai šiandien išeiti į gyvenimą. Kiekvienas kampas šaukia savo pranašą. Kiekvienas šaukia su grasinimais ir būsimomis pasėkomis. Mūsų jaunimas kitoks, nes visas gyvenimas kitoks. Mūsų jaunimas auga iš miestų, svetimų miestų. Miestų vilionės jauniems yra malonesnės už mūsų žodžius, už mūsų poeziją iš Lietuvos ir apie Lietuvą. Žodžio meisteriai gražiais sakiniais pavaizduoja lietuvių dvasinius polėkius, bet jie neturi atgarsio šio krašto prožektorių ir narkotikų triukšme.

Bet nereikia nusiminti. Mes žinome, kiek daug yra medžiotojų, bet visų paukščių niekuomet negalima iššaudyti. Lieka gaivalingesnieji, kurie pratęsia giminę. Negalima nesidžiaugti, kad šiame krašte mes turime tiek daug rašto kūrėjų: vyresnių, jaunesnių ir jauniausių, kurie žengia ir palaiko, stebina ir formuoja naujais prasiveržimais lietuvio dvasią. Mes esame ir turime būti jais gyvi.
Štai mieli kūrėjai, kurie neša tremtyje mūsų amžių priesaiką:
Vaitkus, Jurgelionis, Mikuckis, Tysliava, Aistis, Santvaras, Augustaitytė - Vaičiūnienė, Brazdžionis, Vaičiulaitis, Radauskas, Tulauskaitė, Grigaitytė, Nagys, Bradūnas, Nyka - Niliūnas, Pūkelevičiūtė, Andriekus, Škėma, Landsbergis ir daug daug kitų — jų nesuminėti. Bet pažymėkim. tokius prozos laureatus kaip Švaistas, Jankus, Ramonas, Dovydėnas, Neveravičius, Mazz-laitė, Gliaudą, Pulgis Andriušis, Alė Rūta, Katiliškis, Jurkus, Baronas, Baranauskas ir kitus.

O kiek jaunų su poezijos polėkiais?
Tikrai, mirti nebaisu, kai žodžio baruose skamba lietuviška daina.
' Aš labai atsiprašau, kad mano šios padrikos mintys tėra išsiveržimas pagyvenusio žmogaus parodyti stiprybės, kuo aš pats gyvenu.
Mano amžius, kaip čia sakoma, 70 metų, atrodo pakankamai daug. O man pačiam vakarykštė diena atrodo labai trumpa.
Aš dar nieko neišryškinau aukso klodais, kad aš pats tai pamatyčiau.
Žmogaus troškimai nepasotinami.