Eilėraščiai |
Parašė FAUSTAS KIRŠ A |
SKULPTORIUS Kalu plaktu granitą Ir grauduliu drebu — Negyvas veidas švito Pagonišku stabu. Kiekvienas bruožas akmeny — Širdies virpėjimas many: Tai du pasauliai paslaptingi Vienoj lemty sustingo. Nešventintos skeveldros Į laiko dulkes krito, Kad atsidengtų veidas Ugningas iš granito. Kai įkvėpimo smūgiai Žaizdrus aplinkui sėja, Daugiau nei žemės ūgiui Ištryška prasmė ir idėja. MOTINA GEROJI Motina geroji, motina šviesi — Saulė mūsų žemės vėtrų ūžesy! Nuodėmės apniaukia širdis ir akis — Tavo aukso raktai dangų atrakins. Lauko rugio varpa varganui brandi, — Amžina malone sergi ir vedi. Pro karingus bokštus, per piktas gatves Tavo žvilgsnio mostan einame ir mes. Buvo prakartėlė ašarų karčių, Meilė daug pasėjo laimės ir vilčių. Ant šventų altorių degame visi, — Motina geroji, motina šviesi. BE TEMOS Nepašėręs, broli, žirgo, Nekratysi brizgilų Paukščių giesmės girioj girdis, Kai žaliuoja ir tylu. Uvės džiūsta ir patvinsta, Marios supas amžinai. Auksas žemėj rastas tviska, Krūmus puošia putinai. Kai tiesa nušviečia mintį, Dangų širdyje matai. Žodžiai vainiku nupinti Sielai gelmių apmatai. Tu, įkirtęs kirtį drąsų Seno ąžuolo šerdin Nesvajok, kol rūko rasos Plieną suvynios rūdin. Laužk, kol sveikos rankos siekia! Šauk, kol žodis kaip ugnis! Tas tik dovanas palieka, Kas idėjų kalinys! DAINOS GIMIMAS Pamariais bangų skaičių Krenta šydai ant smilčių Vėtrų verkiančių paguodai. Juodos marškos debesų Slenka kerštui iš dausų, Marios mėlynos pajuodo. Griausmas, pažarai, žaibai, Vėtrų vėtomi stabai Pėdas suka, tolius skaldo. Atrakintas žiburys Meile gal širdin įkris, Kad pavirstumei į maldą. Apvaldytuos sūkuriuos Neraliuotas suraliuos Dovanomis sostų menėj; Ir iš suplakto vandens Deivė bures iškedens Ir atplauks šviesi Vandenė. Tai tik skraidanti banga, Tai tik sielos atvanga, Tai kentėjimo šaukimas . . . Su bangų plaktu sriautu Eina pasaka krantu, Blaškosi dainos gimimas. |