Eilėraščiai Spausdinti
Parašė FAUSTAS KIRŠ A   
SKULPTORIUS

Kalu plaktu granitą
Ir grauduliu drebu —
Negyvas veidas švito
Pagonišku stabu.

Kiekvienas bruožas akmeny —
Širdies virpėjimas many:
Tai du pasauliai paslaptingi
Vienoj lemty sustingo.

Nešventintos skeveldros
Į laiko dulkes krito,
Kad atsidengtų veidas
Ugningas iš granito.

Kai įkvėpimo smūgiai
Žaizdrus aplinkui sėja,
Daugiau nei žemės ūgiui
Ištryška prasmė ir idėja.

MOTINA GEROJI

Motina geroji, motina šviesi —
Saulė mūsų žemės vėtrų ūžesy!

Nuodėmės apniaukia širdis ir akis —
Tavo aukso raktai dangų atrakins.

Lauko rugio varpa varganui brandi, —
Amžina malone sergi ir vedi.

Pro karingus bokštus, per piktas gatves
Tavo žvilgsnio mostan einame ir mes.

Buvo prakartėlė ašarų karčių,
Meilė daug pasėjo laimės ir vilčių.

Ant šventų altorių degame visi, —
Motina geroji, motina šviesi.

BE TEMOS
Nepašėręs, broli, žirgo,
Nekratysi brizgilų
Paukščių giesmės girioj girdis,
Kai žaliuoja ir tylu.

Uvės džiūsta ir patvinsta,
Marios supas amžinai.
Auksas žemėj rastas tviska,
Krūmus puošia putinai.

Kai tiesa nušviečia mintį,
Dangų širdyje matai.
Žodžiai vainiku nupinti
Sielai gelmių apmatai.

Tu, įkirtęs kirtį drąsų
Seno ąžuolo šerdin
Nesvajok, kol rūko rasos
Plieną suvynios rūdin.

Laužk, kol sveikos rankos siekia!
Šauk, kol žodis kaip ugnis!
Tas tik dovanas palieka,
Kas idėjų kalinys!


DAINOS GIMIMAS

Pamariais bangų skaičių
Krenta šydai ant smilčių
Vėtrų verkiančių paguodai.
Juodos marškos debesų
Slenka kerštui iš dausų,
Marios mėlynos pajuodo.

Griausmas, pažarai, žaibai,
Vėtrų vėtomi stabai
Pėdas suka, tolius skaldo.
Atrakintas žiburys
Meile gal širdin įkris,
Kad pavirstumei į maldą.

Apvaldytuos sūkuriuos
Neraliuotas suraliuos
Dovanomis sostų menėj;
Ir iš suplakto vandens
Deivė bures iškedens
Ir atplauks šviesi Vandenė.

Tai tik skraidanti banga,
Tai tik sielos atvanga,
Tai kentėjimo šaukimas . . .
Su bangų plaktu sriautu
Eina pasaka krantu,
Blaškosi dainos gimimas.