ALĖS RŪTOS "MOTINOS RANKOS" Spausdinti
Parašė A. Tyruolis   
Alė Rūta šiuo metu yra viena pro-duktingiausių mūsų rašytojų. Prieš 15 metų kukliai pradėjusi eilėmis, greit pasuko į beletristiką, pirmiausia duodama novelių rinkinį "Likimo keliu", paskum parašydama didesnę apysaką "Dukterį", o po to ir romaną "Trumpą dieną", kuris laimėjo "Draugo" romanų konkurso premiją (1954).

Paskutiniuoju metu Rūta užsimojo užgriebti didesnius beletristikos barus, parašydama net penkis veikalus iš artimesnės ir tolimesnės Lietuvos praeities. Visi jie yra skirtingi, visi vaizduoja atskirus laikotarpius ar kelia atskiras problemas, tačiau visus juos jungia viena "didžiosios meilės" — savo žemės, savo praeities, savo žmonių — idėja.

Apie tos idėjos prasmę rašo Nidos Knygų Klubas įžanginiame Rūtos veikale "Į saulėtekį", kad rašytoja sumaniusi duoti net keletą romanų pavaizduojančių, koks buvo žmogus gimtinės miškuose ir upių pakrantėse, tasai artojas lietuvis, daugiausia kentėjęs ir mažiausiai pasikeitęs, bet išnešęs laisvos Lietuvos mintį ir vardą per ilgus šimtmečius. Jis, tasai artojas, rašytojos įsitikinimu, tą vardą ir mintį ir toliau nešiąs ant stiprių savo pečių.

Tai, be abejo, imta iš pačios rašytojos žodžių, kurie turi mesti šviesos į jos veikalų genezę. Ir nėra abejonės, kad Rūtai šia romanų serija rūpėjo pabrėžti lietuvybės reikšmę ir svarbą nuolat gresiančio nutautimo pavojuose.

Vienas tos serijos veikalų yra ir "Motinos rankos", kurį ne per seniai išleido Lietuviškos Knygos Klubas Čikagoj. Kitas tos serijos knygas leido ar leidžia kitos leidyklos. Nebūdamos surištos bendru turiniu, jos atskirus leidėjus, žinoma, lengviau galėjo pakęsti. Kitaip skaitytojui būtų sunkiau susigaudyti leidėjų Įvairume.

Pavyzdžiui, ir čia aptariamą veikalą paėmus j rankas, galėtų atrodyti, kad antrinė antraštė yra pirmosios paaiškinimas ar pabrėžimas, nes iš tikrųjų čia vaizduojama tikrai kilni ir pasiaukojanti vaikams motinos meilė. Bet kituose tos serijos veikaluose antrinė antraštė dedama pirmoj vietoj.

"Motinos rankos" veikiau panėši į didesnę apysaką kaip romaną, nes stokoja kai kurių būdingesnių romano žymių, kaip kompozicinio įvairumo, ryškesnės intrygos, veikėjų statymo į aštresnes situacijas. Iš tikrųjų ne tas kompozicinis įvairumas, ne intryga, bet pasakojimas, gyvas, nuoseklus ir dialoguotas, yra stipresnioji Rūtos savybė. Pasakojimu su nuostabiai ryškiomis detalėmis vietomis ji sunkiai pavaduojama.

Savo pobūdžiu "Motinos rankos" yra evoliucinis veikalas, kuriame atskleista vienos šeimos istorija. Gal būtų galima jį vadinti ir motinos romanu, kurių taip negausu mūsų literatūroj. Išpasakojamas čia vienos lietuvės motinos likimas, pradedant jos mažumės dienomis ir baigiant grabo lenta. Pats veikalas prasideda spaudos atgavimo metu ir baigiasi šių dienų dabartimi. Psichologiškai reikšmingas mergaitės augimas berniukų tarpe, nes vyriausia veikėja, Emilija Kunigiškytė, augo kitų keturių vaikų būryje.

Vienas jų (Adomas) buvo jau dailininkas, kitas (Tamošius) pabėgęs į Ameriką nuo rusų, trečias (Feliksas) besimokąs mieste amato, o ir ketvirtas ir jauniausias (Alfonsas) belankąs miesto mokyklą. Būtų mokslo ir mergelė siekusi, bet kas paliks ūkyje, o ir tėvas, šiaipjau padorus ir religingas žmogus, buvo konservatyvių pažiūrų. "Mokslas ne moterims", trumpas jo atsakymas: "Ištekėsi, vaikus ir be mokslo suvysty-si" (p. 16)

Emiliją, stambesnio ūkio paveldėtoją, pamilsta neturtingas Jonas Varnelė, kurį betgi nuvaržo raštininkas Pilypas Petronis tik dėl to, kad mergelės tikima "balta duona" — lengvesniu gyvenimu nei pas tėvus. "Kartais miestely, važiuodama į turgų, matydavo, kaip valdininkų žmonos voliodavosi paupėj, ant žolės baltą paklodėlę pasitiesusios. Viena knygą skaitė, kita mezginį mezgė. Arba nieko neveikdavo, tiktai gulėdavo išsitiesusios ir tiek. Tai joms gera! Mąstė Emilija. Nei prie gyvulių skubėti, nei anksti keltis, nei prakaite mirkti. . .(p. 72).
Ta pati mintis pasikartoja vėliau, kai Petroniai po karo grįžo iš Rusijos į Lietuvą ir Pilypas taisėsi eiti raštininkauti. "Iš toli, toli pamažu grįžo jos svajonė. Vėsus vėjelio dvelkimas paupėj, ponios guli pievoj, šalia pasidėjusios mezginį ar kokį spalvotą siuvinį. Jau Emilija matė ir save su vaikais tame tinginiaujančių būry", (p. 164)

Nors lengvesnio gyvenimo noras suprantamas, bet to noro vijimasis, sutinkant ištekėti net be meilės, meta šešėlį į šiaipjau taurios vyriausios veikėjos charakterį. Kaip tik greit ir paaiškėja, kad nei tos lengvos duonos, nei dar reikalingesnės gyvenime meilės nesusilaukia. Tada belieka nešti tą dalią, kuri pavaizduota mūsų dainose — arba įvyks koks pasikeitimas, arba išnešiu iki galo. Pasikeitimų neįvyksta, nors trumpa pagunda ir buvo šmėstelėjusi, ir nepavydėtinas likimas panaudojamas teigiamam charakteriui parodyti.

Pirmajam karui užėjus, tenka atsidurti Petrapily, čia gimsta pirma-sai sūnus, ir greit patiriama motinos vargų dalia, kai vaikas kartą, vienas paliktas, vos nesudega. Panašus nuotykis atsitinka su jau Charkove gimusia dukrele, kuri vėliau vos neprigeria tvenkiny. Tuokart išgelbėta, vėliau betgi suserga karštinėmis ir miršta. Tolimesnėj gimimų istorijoj ir vardai, kaip Kęstutis ar Džiugas, turi simbolizuoti motinos pergyvenimus.

Antrojo pasaulinio karo metu tų vaikų gyvenime įvyksta žymių pasikeitimų, ir motinai, visą gyvenimą besiaukojusiai vaikams ir pačiai kenčiant reumatines negales, tenka išgyventi nelengvą dalią dėl jų likimo. Taip Danutė išvežama į Sibirą, kur vėliau miršta džiova ir tėvynės ilgesiu, Džiugas išeina į partizanus, kur irgi žūva, tik Volungis su Kęstučiu patenka į Vakarus ir atsiduria Amerikoj. Pas tėvus lieka Barbutė, kuri, daugiausia savo vyro veikiama, lieka tėvams šalta. Per karą motina sužeidžiama, ūkis apgriaunamas, vėliau ir valdžios nusavinamas. Motinos vienuma, neturint daug paguodos nei iš vyro nei iš vienintelės likusios dukters, skaudžiai pavaizduota.

Esama pai'alelės tarp Alės Rūtos "Trumpos dienos" ir "Motinos rankų". Atrodytų, kad ta pati asmenybe atskleista įvairiais aspektais. Ir Bronė ir Emilija veržiasi iš savo tėviškės aplinkos į augštesnio, drauge ir lengvesnio, gyvenimo sferas, kelyje sutikdamos kliūčių, kurios pirmajame veikale išsivysto į didesnę tragiką, kaip antrajame. Gaivalingas, negatyvus Bronės jausmas Emilijoj sublimuojamas — rodoma kilnesnioji, pasiaukojanti meilė.

Donelaitišku teigiamų ir neigiamų tipų sustatymo pavyzdžiu kuriant charakterius, rašytojai buvo nelengvas uždavinys motinos neperkrauti dorybėmis, tėvą su neigiamu charakteriu teparodant tartum kaip pakopa tų dorybių augštumon. Priešpriešio charakterių sustatymo veikale rastume ir daugiau, pvz. kai kurių vaikų tarpe. Bet vis dėlto Rūtos pavaizduota motina, tiek psichologiškai, tiek etnologiškai, turi savy labai daug pačios gyvenimo tikrovės bruožų. Daug kas joj ir jos likime atpažins savo motiną.

Nuoseklus ir tiesus vienos linijos pasakojimas turi atstoti, kaip minėta, kompozicinį išradingumą, intryga. Dėl to intrygos trūkumo sunkiau iškelti kitus charakterius šalia pačių pagrindinių — tėvo ir motinos. Tie kiti charakteriai, net dviejų kartų šeimos gyvenime, atrodo, tevaidina satelitinę reikšmę. Bet ir jų esama vieno kito ryškesnio (Alfonsas, Volungis) O kaip bebūtų su veikalo intryga, skaitytojas traukiamas sekti tolimenę veikalo eigą, kuri paremta ne tik gabiu pasakojimu, bet ir sumaniu atskleidimu.

Rašytojai reikia pripažinti stiprią vaizduotę ir sugebėjimą kurti ryškias scenas ir dialogus, ypač taikliai iš vaikų gyvenimo, ar atkurti praėjusių dienų vaizdus, žinoma, vietom pasigestum kokio epizodo išryškinimo, pvz. lietuvių gyvenimo Petrą pily pirmojo karo metu, tuo būdu duodant ir platesnį to meto vaizdą šalia siauresnio šeiminio gyvenimo paveikslo.

Pasigestum gal ir vieno kito veiksmo motyvavimo, pvz. gal per greito Emilijos ir Jono pasimetimo (nors jį gyvenime vėliau dažnai prisimena), ar kodėl Volungis, studijas baigęs, nori ir toliau jas tęsti ir nepaaiškėja, ką jis studijuoja, lyg lauktume ir į Ameriką patekusių likimo praskleidimo. Bet tai, žinoma, gali būti planas ir naujai temai.

Ankstesnis Rūtos linkimas į aštresnį realizmą čia sušvelnintas, jis artimesnis Vaižganto, ne žemaitės realizmui. Vaižgantą, Emilija rodo pavyzdžiu ir savo sūnui, poetui Vo-lungiui (p. 290). Vietomis gali rasti ir ryškesnių stiliaus atliepimų iš Vaižganto, Baranausko (p. 10, 113, 253 ir kt.).
Dainuoja čia, berods, visi ir gana daug, išskyrus bene prastabūdį Pet-ronį (pagal priežodį: kas piktas, tas nedainuoja). Bet tos dainos sudaro jau nebe užsklandos ar pagražinimo įspūdį, o tartum mažo rinkinėlio. Dėl to dainų gal galėjo būti ir mažiau, nors rašytojai vargu galėjo eiti pavyzdžiu koks Sudermannas, kurs, rašydamas apie daininguosius pajūrio lietuvius, vos vienos kitos dainelės trumpą nuotrupėlę teįdė-jo, nors po ranka visą Nesselmanną turėjo. Antra, Rūta bus norėjusi parodyti ne tik mūsų dainų gausumą, bet ir žemaičiam pavydėtiną augštaičių dainingumą. Pagaliau jai bus rūpėję parodyti, kad varguose daina yra geras apsiraminimo vaistas.

Alės Rūtos kalba paprasta ir lengva, sklandi ir aiški. Gal to paties aiškumo dėlei ji ir sakinį pakapoja, nors tam aiškumui tat ir ne taip būtina. Vietomis, vaizdinguose palyginimuose, jaučiamas kūrybinis poetinis stilius, pvz.: Kęstutis kybojo Vilniuje, kaip voverė ant traškančios šakos (p. 335). Arba: Sodo medžiai stovėjo ramūs ir tylūs, šakomis įsipjovę į mėlyną erdvę (p.381). Diena buvo krištolinė. Visose pusėse virvė-jo paukšteliai (p. 54).

"Motinos rankose" tarmiškumų jau žymiai mažiau, kaip "Trumpoj dienoj", kur jiems ir paaiškinimai būtų pravertę. Bet ir čia dar randame nemaža augštaitiško rytietiško atspalvio žodžių, kaip siūruoti, tausoti, ūrioti, luodyti, ar žodžių formų, kaip šoksta, maišiokas, ar svetimybių, slavizmų, kaip daboti, koks tai ir kt. Rašyba esmėj jablonskinė, bet su kai kuriais, kiek savitais nukrypimais, pvz. rašoma grasyti, rįžtis, sluogsnis (nors šiaip aukštas, piauti).

Šalia šių išviršinių nelygumų Alės Rūtos "Motinos rankos" sveikintinas veikalas, kaip vertingas įnašas į negausią mūsų motinos romano literatūrą. A. Tyruolis
Alė Rūta, MOTINOS RANKOS. Didžioji meilė. Lietuviškos Knygos Klubas, Chicago 1961. 397 p., kaina$4.