SVIRPLIO MUZIKANTO KELIONĖS Spausdinti
Parašė Pranas Naujokaitis   
... "Graži pasaka, rodos, sėdasi kartu čia su vakaro šešėliais ant slenksčio ir vedasi mane toli, toli ..." (II, 39). Taip, Vyt. Tamulaičio "Svirplio muzikanto kelionės" yra pasaka, kurios pačiame centre stovi pats pasakotojas — pievų takelių jautrusis muzikantas svirplys su savo kelionėmis ir gausiais nuotykiais, su neramia menininko širdimi. Pamiškės trobelėje jo pasakojimų klausosi kati-niukas, svogūnų pynė, puoduko ašelė, tarakonas, blakutė, musė, menturis, net autas. O kokia daugybė vabzdžių ir vabalų įsipina drąsiojo muzikanto spalvingoje vasaroje: žaliasis pievų ožiukas, naminis svirplys, margaspalvės peteliškės, laumės žirgeliai, bitės, širšinai, šv. Jono vabalėliai, plėšikai, karkvabaliai, šimtakojai, auksinės muselės, avižės, Dievo karvytės ir t. t. Tai realus ir šviesus gamtos pasaulis. Miniatūrinis savo veikėjų dydžiu, bet milžiniškai platus lietuviškam gamtos peisaže, prasidedančiam prie paslaptingo Raguvos malūno ir užsibaigiančiam Nemuno slėniais, piliakalniais, tekančiais vandenimis ir pievų žydėjimu vasaros pavakarėje, svajingoje mėnulio šviesoje.

Du ryškūs bruožai eina per visą V. Tamulaičio veikalą. Pirmasis—su mokslininko tikslumu autorius vaizduoja vabalų pasaulį. Suprantama, kad nuotykius sukuria vaizduotė ir priartina juos prie žmonių gyvenimo, tačiau mažųjų gyvūnų prigimtis reiškiasi juose su visu tikrumu. V. Ta-mulaitis pažįsta savo veikėjų būdą ir papročius iš knygų ir iš patyrimo. Jis pats turi gausų vabalų ir vabzdžių rinkinį, atsivežtą dar iš Europos. Antrasis bruožas — tai ta lyrinė gaida, tai šiluma, kuri tėvynės ilgesiu ir gamtos meile nudažo visą pasakojimą. . . ."Ir naktibaldos muzikan to širdis žino, kas yra nenuperkama už jokius turtus . . . Tai tėviškės naktų sidabrinis rūkas, pilnas saldaus vaikystės dienų skambesio". (I, 19). "Ar gali būti kur gražesnė sapnų šalis, kaip ta, kur ryto vėjas linguoja auksinę smilgą prie gimtinės slenksčio?" (I, 63). Ir tas gimtosios žemės vaizdas darosi nenykstantis, amžinas, svirplio svajonėse transformuojamas į pomirtinį vabalų rojų: "Ten, kaip ir šioje žemėje, plauks tie patys Nemuno vandenys mėnesienoje, nešdami rytmečio saulei liūdną žvejo dainą. Skraidys vidurdienio saulėje pienių pūkeliai, ir bičių dūzgesys plauks su medaus kvapu per seną tėviškės sodą. Bus tas pats kmynų krūmas ir sena pakrypusi obelis su savo baltais žiedais. Bus ir pilkas debesėlis mėlynėje, ir ežeras. Bet tik skambančios dainos nepertrauks vėjas, ir sidabrinio Nemuno dugne nebus šaltos, ledines rudenio versmes .. ." (II, 28).

Esama veikale ir didaktinio elemento. Bet jis sumaniai įpintas įvykiuose ir posakiuose, natūraliai išplaukiančiuose iš padėties: "Nenusimink, svirpliuk, jei tokio kardo neturi. Ne vien tik kardu dideli darbai atliekami" (II, 45). "Tik nereikia pavydėti, jei mažesnis už tave ką nors geresnio padaro" (II, 41). "Ne kiekvienas, kuris didelis užauga, yra milžinas" (II, 39). "Ar ne viskas, kuo mes žavimės, padaryta tų, kurie mokėjo pirmiausiai išsižadėti savo tinginio" (II, 53). "Jei tu sykį gyveni žemėje, turi išmokti pasidalinti laime kartu su kitais" (II, 90). "Laimė ne visada saldžiais žodžiais gyva ir toli nuo mūsų didele liepsna liepsnoja" (II, 114). "širdžiai, kaip gėlei, nereikia kojų. Ji visuomet liks tenai, kur sykį prigijo ir lapelį išskleidė" (II, 23). "Daug kas apsirinka apie gyvenimą ir apie pasaulį spręsdamas pagal save. Jei tu negirdi, tai dar nereiškia, kad tylu, ir jei tu nematai, tai dar nereiškia, kad ten nieko nėra" (I, 26). "Ir po mažu lapu yra didelių ir gražių istorijų" (I, 19). "Ne miegoti juk užgimėme pasaulyje, o grumtis su gyvenimu už savo šviesesnį rytojų" (II, 16).

Išrašytieji pavyzdžiai rodo, kokio minties turinio esama V. Tamulaičio veikale. Tačiau pats pasakojimas yra lengvas, sklandžiai plaukia, neperkrautas puošmenimis. Pokalbiai gyvi, dinamiški, gana dažnai kovingi. Pasakojimas perpintas dainelėmis — lengvučiais, melodingais eilėraščiais. Taigi ir savo turiniu ir forma V. Tamulaičio veikalas prieinamas jaunajam skaitytojui. Pirmoje eilėje jam skirtas. Tačiau knyga lygiai įdomi ir patraukli ir suaugusiam. Subtilumų mėgėjams norisi priminti, kokių gelmių V. Tamulaitis pasiekia šlapio auto, menturio, numuštos ąselės simbolikoje. "Bet kam rūpi, kad kažkur ten kampe dūsta ligos kankinamas lininis autas, taip gražiai seselių apdainuotas, baltos drobes rietimu išaustas, mėlyna jūra žydėjęs" (I, 23).
Ir košėtas menturis atsimena žydėjimo metus, ir ąselei liūdna, kad jau gyvenimas pasibaigė . . .

"Svirplio muzikanto kelionės" išleistos dviem knygomis, bet būtų geriau, kad visą veikalą turėtume vienoje knygoje. Aldonos Simutytės iliustracijos turtingos, tik gal kiek per abstrakčios. Spauda graži, tik formatas nėra visai patogus, žinoma, tokią knygą reikėtų įrišti kietuosna virše-liuosna — ji verta to. Visoje knygoje yra 20 pasakojimų. Pats turtingiausias — Saulės šokėjų vestuvės. Lyriškiausias — Atsisveikinimas. Labiausiai intriguojantis — plėšikų vestuvės (keli skyriai). Pasitaiko ir silpnesnių vietų — ten, kur autorius ištęsia pasakojimą: kelionė j Kauną, svirplio galvojimas apie pabėgimą iš plėšikų nelaisvės. Kai kurie sutrumpinimai, išbraukimai būtų buvę knygai naudingi. Ir pats svirplys yra per didelis pagyrūnas. Ar ne geriau, kad kiti veikėjai apie jo sugebėjimus kalbėtų?

Vyt. Tamulaitis gyvena Kanadoje, ir "Svirplio muzikanto kelionės" yra jo pirmoji knyga šioje pusėje Atlanto. N. Lietuvoje autorius leido knygą po knygos, už "Skruzdėlytės greitutės nuotykius" (1936) buvo gavęs premiją. Vokietijoje išleido pasakojimų rinkinį "Sugrįžimas". Džiaugdamiesi Svirplio kelionėmis, norėtume autoriui palinkėti, kad dar daug panašių knygų parašytų.
(Vyt. Tamulaitis, SVIRPLIO MUZIKANTO KELIONĖS, I d. 86 psl., kaina 2,50 dol., II d. 116 psl.. kaina 3 dol. Išleido Eglutė 1960 m. Dailininkė Aldona Simutytė).
Pranas Naujokaitis