LAIMĖJIMAI LIETUVIŲ TAUTAI?

Parašė Juozas Kojelis

1960.XI.12 d. "Drauge" Alg. Gust. pranešė, kad rašytoja Alė Rūta įtraukta į Hollywoodo tarptautinių spaudos atstovų sąrašus ir gavusi filmų korespondentės teises. Ta proga korespondentas štai kaip pranašauja: "Kas žino, gal sekančių metų bėgiuose jinai pradės laimėti premijas iš Hollywoodo kaip rašytoja, kaip gerųjų filminių kūrinių autorė. Tai būtų laimėjimas visai lietuvių tautai, žinomas visame pasaulyje. Savo kūryba Alė Ruta, manytina, stengtųsi įnešti lietuviškos tematikos Hol-lywoodan". Kad ir linkėdami Alei Rūtai tų sėkmių, tačiau turime pastebėti, kad šitokios rūšies pranašystė gali būti nemaloni šiai kūrybingai, produktyviai ir nepretenzingai rašytojai. Bet tai dar nėra taip bloga, nes paliečiamas atskiras, kad ir labai simpatingas asmuo. Daug blogiau, kad klaidinama visuomenę. Gavimas teisių į studijas, sekti filmavimo procesą, dalyvauti vad. "preview" seansuose, nusifotografuoti su filmų aktoriais nėra dar ypatingas laimėjimas. litai dar nėra kelio pradžia į filminių kūrinių rašytojus. Filmų bendrovės didžiųjų šio krašto laikraščių filmų kritikams ir recenzentams išmoka milžiniškas pinigų sumas. Juk tai reklamos reikalas. Gi jei atsiranda kas tą reklamą daro veltui, toks asmuo priimamas be ypatingų sunkumų. Tam tikra prasme Alės Rūtos įsijungimas į filmų recenzentų eiles yra laimėjimas, nors ir ne lietuvių tautai, tai lietuviškai spaudai. Jos filmų vertinimai parašyti kultūringu stiliumi, išsamūs, kritika remiama etikos ir estetikos normomis. Autoreklama reprezentacijos sąskaiton Jei tokia "informacija" būtų atskiras izoliuotas atvejis, vargu būtų prasminga dėl to pasisakyti. Tačiau šios rūšies visuomenės klaidinimas tęsiasi jau keleri metai, ir jam turi būti padarytas galas. Kas sekė ir sielojosi lietuviškos kultūros reprezentacijos galimybėmis Amerikoje, prieš kelerius metus tame pačiame "Drauge" matė, turbūt, to paties Alg. G. kvietimą lietuviams rašytojams siųsti jo adresu savo kūrinius, nes jo protekcija tiems kūriniams galį būti lemta tapti filmais ir pasirodyti viso pasaulio kino ekranuose. Kvietimas patrauklus kūrėjams, galimybių pažadai imponuoją visuomenei. Iš to paties G. vėlesnių pasisakymų spaudoje, jo kvietimu susidomėjimas buvęs didelis ir atsiliepusiųjų skaičius gausus. Praėjo, turbūt, keli mėnesiai ar kokie metai, "Draugo" kultūriniame priede pasirodo G. pasikalbėjimas su žinomu televizijos muzikinės programos vedėju Lawrence Welk, o po to G. kvietimas lietuviams kompozitoriams: siųskite man savo kompozicijas. Aš tarpininkausiu, kad jos nuskambėtų per Amerikos televizijos tinklą ir jų klausytųsi bene 60 milijonų žmonių. Kad savo autoritetą sustiprintų, šis Hollywoodo korespondentas irgi "Draugo" kultūriniame priede po alarmuojančia antrašte vėl skelbė, kad per filmų artistus užtikęs pėdsakus, esą kožkoks, miręs aktorius lietuviams palikęs šimtus milijonų dolerių. Dienraščio skaitytojams pažadėjo nuvykti į testamento palikimo vietą, regis, Santa Barbara, Calif. ir viską ištirti. Žinoma, visi pažadai neišėjo iš autoreklaminės fazės, ir niekas apie tuos "milijonus" daugiau ir nebegirdėjo. Verži G. autorekla-minė ambicija praeina beveik pro visų krypčių lietuvių laikraščių redakcijas, o nuotraukos su visokiomis "pasaulio garsenybėmis" puošia vieno iliustruoto žurnalo beveik kiekvieną numerį. Kultūrinio gyvenimo anamolija Ką visa ta mūsų kultūrinio gyvenimo anamolija reiškia ? Visi augščiau minėfi faktai nėra esminė blogybė, o tik ženklai, vedą į patį blogybės šaltinį. Jie rodo, kokioje apverktinoje padėtyje yra kai kurios mūsų tautinės kultūros reprezentacijos sritys. Jos paliktos visiškai privačiai iniciatyvai. Mūsų dailininkai su situacija įstengė susidoroti. Jiems ir buvo lengviausia. Stipriam kūrėjui užteko šiokios tokios iniciatyvos, ir jis įgijo amerikiečių kolegų ir visuomenės pripažinimą: jiems skiriamos specialios stipendijos, kviečiami į tarptautines parodas, jų darbus įsigyja muziejai, meno galerijos, privatūs kolekcionieriai. Daug mūsų dailininkų profesoriauja meno mokyklose. Sunkiau sekasi reprezentuotis intelektualinio ir ypač dailiojo žodžio kūrėjams. Žinant nuostabią filmų ir televizijos galią pasiekti nesuskaitomus milijonus protų ir širdžių, prasiveržimas Šioje srityje būtų itin reikšmingas. Juk neprigaudinėsime savęs tardami turį geresnių dailiojo žodžio kūrėjų už daugelį įvairių profesionalų "screenwriteriu", kurių dažnai labai m?nkos vertės dalykai pasirodo ekranuose. Ar ne tą patį būtų galima pasakyti apie mūsų muzikus-kompozi-torius. Mes turime pakankamai šios rūšies kultūrinių vertybių, tik nežinome kelių ir būdų ir rimtai nejieškome priemonių iškelti jas į didžiąją viešumos sceną. Pavykę ir nepavykę ėjimai Jei apsiribosime tik mūsų gyvenamuoju kraštu, tai rimčiausią pasi-tarnavimą lietuvių liaudies ir individualių rašytojų kūrybai, kartu ir visai lietuvių tautos kultūrai, padarė rašytojas Stepas Zobarskas, paruošęs ir išleidęs pasakų ir novelių rinkinius anglų kalba. Pasisekimą liudija pluoštai recenzijų anglosaksų spaudoje, ir antrosios šių leidinių laidos. . Lietuvių tautos kančių atodūsį plačiausiai pasaulyje paskleidė kun. Longinas Jankus, paruošęs ir įvairiom kalbom išleidęs Sibiro lietuvaičių maldaknygę. Nė vienas nė kitas nesiskardeno savo būsimais žygiais ir nekrikštijo jų "lietuvių tautos laimėjimais, žinomais visame pasaulyje". Ir Zobarskas ir Jankus abu kvalifikuoti savo pasirinktam darbui. Darbai rūpestingai suplanuoti, su ekspertų pagelba paruošti ir puikiai realizuoti. Alg. G. elgiasi priešingai: "drožia jiešmą, nors briedis dar miške." Ir, deja, briedis nebuvo pagautas. Sakysime, kad mūsų rašytojai būtų G-iui prisiuntę eilę kūrinių. Ką jis su tais kūriniais būtų daręs? Ar G. visus juos kam nors būtų siūlęs, ar atrinkęs ? Ar jis jaučiasi pakankamai kvalifikuotas tokią atranką padaryti ? Jei ne jis, tai kas tą atranka būtų padaręs ? Kiek ir kokių veikalų buvo prisiųsta, niekas nežino, tik tiek žinoma, jog į filmų pasaul| bandoma iki šiol pravesti tokie "lietuviškos tematikos šedevrai", kaip "Algis Trakys ir Taksiukas šleivys" Dar blogiau su muzika. Algirdas G. pasišovė tarpininkauti tarp Wein ir mūsų kompozitorių, nepajėgdamas Welkui, kaip pats prisipažino "Drauge", nė vienos lietuviškos melodijos ne tik padainuoti, bet nei paniūniuoti nei pašvilpauti. Tiesa, Welk savo programoje pagrojo vieną lietuviška valsą, bet tai ir viskas. Daugiau nebenori. Jei siūlomąjį kūrinį būtu specialistų komisija atrinkusi, 'ai gal tas pats Welk ar kokia kita muzikos agentūra ar programa lietuviškos muzikos būtų ir daugiau panorėję. Iš vis lietuviškos muzikos reprezentantams— instrumentai: stam ir vokalistam — žymiai sunkiau negu. sakysime, dailininkams. Jiems sunkiau, ypač pirmuosiuose žingsniuose. Lietuvių visuomenės parama pradžioje labai ir labai reikalinga. Ta.- Jaunųjų dailininkų meno parodos atidarymas Brooklyne, Apreiškimo parapijos salėje. Atidarant parodą, apie mo- dernųjį meną kalbėjo dail. Kaz. 2oromskis. Parodoje savo darbus išstatė: Aldona Simutytė, Vidas Montvila, Vitas Beleckas, Žilevičiūtė ir Romas Sedlikas. Parodą ruošė skautai akademikai. (Nuotrauka Vyt. Maželio) čiau jei po pirmojo pasirodymo ta pati ar kita amerikiečių muzikos agentūra parodo noro tą patį asmenį gauti ir antrą kartą ir jei jo koncertą rucšia jau savo iniciatyva ir finansine atsakomybe, reiškia, jog didysis mūšis jau yra laimėtas. Lietuvių muzikos reprezentacijai atsiveria platesni horizontai. šie žodžiai rašomi ne p. G. apkaitinti. Jis eina ta kryptim, kur jį vidiniai impulsai stumia. Šie žodžiai rašomi, kad lietuviškoji visuomenė žinotų tikrąją tiesą: lietuvių autoriaus kūriniui pasirodyti ekrane sąlygos ne tik kad neparuoštos, bet net nepradėtos ruošti. Kas imsis to darbo, turės būti šios srities pionierius. Tas pats su mūsų kompozitorių kūrybos išvedimu iš lietuviškų salių į platesnę viešumą. O tuo reikalu kas nors pagaliau turėtų rimtai susirūpinti, nes ir taip jau perilgai laukta. Atsparos taškas Mūsų kūrybinių laimėjimų išnešimui į kinoteatrą ir televiziją turi būti pajieškoti tam tikri atsparos taškai. Filmui veikalo atrinkimu ar neturėtų pasirūpinti Rašytojų d-ja. Gaila, ji šiuo metu saldžiai miega. Stipriai susiorganizavę muzikai turėtų spręsti lietuvių muzikos reprezentacijos problemas. Regis, pirmiausia turėtų būt nusistatyta kuo rep-rezentuotis, o paskui jau —kokiu keliu realizuoti tikslą. Rūpestingai turėtų būti telkiami ekspertai, lietuviai ir jų draugai įtakingi amerikiečiai. Spaudos ir uždarose specialistų diskusijose klausimai rimtai apsvarstyti, išgirsti įvairūs pasiūlymai, idėjos ir jų kritika, ir tik tada atsakomybę prisiėmę asmenys turėtų tarti lemiantį žodį. Jeigu organizuotos kultūrinės reprezentacijos klausimas pajudintinas plačiau, tad šio darbo turėtų imtis Pasaulio Lietuvių B-nės Vyr. Valdyba. Dirva zonduotina ne tik JAV-se, bet taip pat Kanadoje, Vokietijoje, Pietų Amerikoje, Australijoje. Ar lietuvių kultūros reprezentacijai sąlygų tyrimas ir pačios reprezentacijos būdų ir priemonių organizavimas neturėtų tapti Pasaulio Lietuvių B-nės vyriausių organų egzistenciją pateisinąs veiksnys. Vargu Bendruomenės organizacinėje struktūroje PLB Valdyba galės lemti atskirų kraštų Bendruomenių veiklos kryptį ir daugiau ar mažiau ją diriguoti. Kiekvienas kraštas turi specifines veiklos sąlygas, skirtingus uždavinius ir savus priėjimus prie tų uždavinių sprendimo. Lietuvių kultūros reprezentacijos daržas dar tebelaukia patyrusio sodininko. Be priežiūros jis dirvonuoja, želia usnėmis, ir tik kur ne kur, privačios iniciatyvos dėka, augina sveikus kultūrinius medelius. PLB C. V-ba čia turėtų nukreipti visą savo dėmesį: atskiruose kraštuose suorganizuoti kultūrinei reprezentacijai tirti celes, išzonduoti galymybes, nustatyti priemones ir tąsyk pajieškoti kelių tikslams realizuoti. Tuo būdu Pasaulio Lietuvių B-nės Centro Valdyba pateisins savo egzistenciją, sustiprins autoritetą ir vėliau gal ne vien tik kultūriniais klausimais įstengs tarti svaresnį žodį. Juozas Kojelis