|
Parašė Leonardas Andriekus
|
PERGALĖ
Persmeigė mane tas vienas žvilgsnis, 
Ir savęs jau nepažįstu.
Kaip vitražas, pasidavęs saulei,
Giedu pergalę.
Giedu pergalę tų sužeistųjų,
Už kuriuos negieda jau nė gulbės.
Vakar naktį pažinau jų kaulus
Šviečiant fosforu.
Gal kiti laikys juos medžiais,
Supjautais senai lūšnelei šildyt.
Bet ar taip švitėti gali medis
Liūdesio vidunakčiais?
Gal kitiems sukels jie baimės,
Gal sapnuos mirtim vaidensis? —
Nebijokit, nebijokit mūsų kaulų —
Mes nemirštame.
Juos tiktai palieskit pirštais,
Ir viduj pajusit keistą šviesą,
Nebeklausite, kodėl naktis taip sunkiai
Gimdė pilnatį.
VĖJAS
Vienur jisai yra ciklonas,
Kitur — taifūnas, uraganas.
Tą patį vėją,
Kuris taip švelniai migdo lelijas
Po mano langu,
Jie pravardžiuoja.
Ar čia jau toks baisus dalykas,
Kad jis išlankstė palmių kūnus,
Išsklaistė plaukus.
Iš jo malonės palmės tapo balerinomis,
Pajūris teatru.
Iš jo malonės eukaliptai
Kas rytmetį suskamba arfom,
Prieš saulei tekant.
Atrodo, kad patsai karalius Dovydas
Vėl paliečia stygas.
O kas gi, ar ne vėjas supa
Lizdeliuos paliktus paukštyčius,
Kas lėkti moko?
Taip nuostabiai nėra vaikų dar supusi
Geriausia motina.
Be jo pagalbos nepajėgtų
Voratinklio palaidas siūlas
Pasiekt šakelės.
Ant ko, ant ko tada ruduo suvarstytų
Manąsias ašaras?
GELMĖ
Baisi gelmė —
Jon puolęs akmenėlis neatsiliepia,
O jeigu ir atsiliepia,
Jo balsas nepasiekia
Žmogaus ausies.
Iš tos gelmės
Nė vienas mano žodis nesugrįžta,
Kai aš tave šaukiu,
Upeliams tylint.
Iš tos gelmės
Į lieknus Dolomitų bokštus žvelgia
Bemiegės naktys
Akim jau be vyzdžių
Ir be blakstienų.
Sumirksi žvaigždės,
Sugaudžia upės,
Tiktai šita gelmė —
akla ir nebylė -
Nemato mano veido,
Nesugrąžina balso . . .
SARKOFAGAS
Iškilo baltas ledo kalnas
Šiaurinėj jūroje,
Lyg marmorinis sarkofagas.
Galvoju, ką nuožmus likimas
Tame sarkofage
Taip aklinai uždarė.
Nėra ten išrašyta vardo
Nei epitafijos.
Tai kaip dabar galiu įspėti,
Kieno ten šaltas kūnas ilsis —
Kieno ten palaikai
Į užmarštį keliauja.
Nėra ant sarkofago kryžiaus
Nei Amžinatilsio
Inicijalų ledo marmore.
Meldžiu, kad man nedraustų jūra
Graudingai Libera
Sykiu su ja giedoti.
ŠYPSNIS
Gerai, kad išlaikei tą savo šypsnį
Lig paskutinės valandos.
Perdaug jau buvo pasiilgę saulės
Pašlaičių kiparisai
Po trečiojo nokturno.
Perdaug buvau tavęs aš pasiilgęs,
Ir jau nebegalėjau laukt ilgiau.
Viena akimirka man būtų reiškus amžinybę,
Lyg tam numirėliui,
Kuris palaidotas išbudo.
Dabar nepaisyk, jei virpės man rankos,
Kai džiaugsmo giesmei tiesiu jas.
Žiūrėk: visi žiedai, visi medeliai virpa,
Visi jau džiaugiasi —
Ar aš nesu jų brolis?
Ar aš nesu jų kraujo brolis,
Ar tu nesi jų ašarų sesuo?
Per šitą vieną paslaptingą šypsnį
Mes tapom giminės
Ir tavo lobių paveldėtojai.
Per šitą paslaptingą šypsnį žvelgiant,
Man permatomi tampa net kalnai.
Šypsokis visą laiką. Aš turiu matyti,
Kas darosi tenai —
Kitoj jų pusėje.
Šypsokis ir tuomet, kai kiparisai
Pašlaitėse gimimo naktį keiks.
Tau šypsantis, negali krist jų prakeikimas
Vėlais vidunakčiais
Ant mano gimstančios giesmės. |
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
