|
|
DAIKTAVARDŽIŲ LAIPSNIAVIMAS |
|
|
|
Parašė PR. SKARDŽIUS
|
Mūsų kalboj daugiausia yra laipsniuojami būdvardžiai ir būdvardiniai prieveiksmiai: gražus, gražesnis, gražiausias; gražiai, gražiau, gražiausiai ir kt. Kiek mažiau turime laipsniuojamų skaitvardžių, įvardžių ir dalyvių, pvz.: pirmas, pirmesnis, pirmiausias; kitoks, kitokesnis; suktas, suktesnis, sukčiausias ir kt. Visų šios rūšies žodžių laipsniavimas yra gana aiškus: jais pažymime įvairaus laipsnio daikto ypatumą.
Bet šalia to, kad ir žymiai rečiau, mes galime laipsniuoti dar ir kaikuriuos daiktavardžius. Vienas iš plačiausiai visoj Lietuvoj pažįstamų tokių daiktavardžių yra vyras: vyresnis, vyriausias. J. Jablonskis savo "Liet. kalbos gramatikoj" (1922, 28 psl.) mini augštesniojo laipsnio būdvardžius ponesnis ir šunesnis: jis ir už tave buvo ponesnis; jis ir už sukčių suktesnis, ir už šunį šunesnis. Iš dabartinės gyvosios kalbos dar galime pridėti: anis bernas bernesnis (t.y. vyresnis. Leipalingis); šitas vaikas darbininkesnis, anas tingesnis (Pagiriai); aš darbininkesnė už tave (Ramygala) ir kt. Kapsų zanavykų tarmėse šalia šunesnis, ponesnis sakoma ir šunidusias, ponidu-sias, pvz.: jis už visus šuniausias, t.y. blogiausias, niekiausias, pikčiausias (Geistarai, Vilkaviškio aps.), žr. Lietuvių kalbotyros klausimai (1960) III 136.
Lyginant daiktavardžių ir būdvardžių laips-niavimą, tuojau galima pastebėti tam tikrą skirtumą: geras, geresnis, geriausias — tai vis būdvardinės lytys, pažyminčios tam tikro laipsnio daikto ypatumą; bet iš daiktavardinių laipsnių tik augštesnysis ir augščiausiasis (vyresnis, vyriausias) tepažymi šį ypatumą, o vyras, iš kurio sudaryti šie laipsniai, to ypatumo, panašiai kaip geras, jau neberodo. Tad kaip tai reikia suprasti?
J. Otrębskis savo liet. kalbos gramatikoj (Gramatyka języka litewskiego, 1956, III 133) mano, kad lytys vyresnis ir vyriausias galinčios būti kilusios ne tiesiogiai iš vyras, bet iš kokio nors daiktavardinio, dabar jau išnykusio būdvardžio. Panašiai, sako, galėję būti ir su šunesnis: jo nuomone, ši lytis galinti būti sutrumpėjusi iš *šuninesnis, kuris toliau savo keliu buvęs sudarytas iš šuninis "psi". Bet šis galvojimas, kaip jau esu trumpai nurodęs tos knygos recenzijoje (1957 m. Aiduose, 272-73 psl., ir Zeitschrift fuer slav. Philologie, 1959, XXVII 441), neatrodo įtikinamas. Visų pirma būdvardžiai su -inis daugiausia yra priklausomybiniai ir paprastai nėra laipsniuojami; pvz. iš gyvulinis "gyvulių, gyvuliams skirtas ar priklausąs" gyvulinis bėralas, gyvulinis mėšlas, gyvuliniai miltai ir kt.) nesudaromas vulinesnis, ir iš tikrųjų nėra pagrindo manyti, kad seniau būtų kitaip buvę. Antra vertus, J. Otrębskis, laikydamas laipsniavimą specifiška būdvardžių (ar būdvardinių darinių) savybe ir jos neįžiūrėdamas daiktavardžiuose, pamiršta labai svarbų reikšminį (semasiologinį) vaidmenį morfologinių lyčių daryboje. Sakydami jis už mane yra darbininkesnis, šunesnis, tinginesnis, mes norime pažymėti, kad jis yra geresnis (na-gingesnis) darbininkas, prastesnis (blogesnis) šuo ar didesnis tinginys, t.y. jis turi daugiau darbininko, šuns ar tinginio ypatybių; pig. pre. je suis plus enfant que toi "aš esu vaikesnis už tave, t.y. aš esu daugiau vaikas kaip tu." Ir tam didesniam ypatybių turėjimui nusakyti mes vartojame arba galime visai panašiai kaip būdvardžių vartoti ir daiktavardžių augštesniuosius ir augščiausiuosius laipsnius su -esnis ir -iausias. Taigi kaip geresnis žmogus yra tas, kuris turi daugiau gerumo, taip ponesnis, šunesnis, tinginesnis yra tas, kas turi daugiau ponumo, šunumo, tinginumo. Dėl tos tad priežasties pvz. šunesnis galėjo būti tiesiogiai sudarytas iš šuo (km. šuns), ne iš kažkokio tariamo nesančio būdvardžio.
Kad tiesiogiai iš daiktavardžių gali būti sudaromi laipsniai, rodo tas faktas, kad mūsų kalboj yra pažįstama visa eilė augštesniojo ir augščiausiojo laipsnio prieveiksmių, tiesiogiai sudarytų iš daiktavardžių, ne iš būdvardžių, pvz. apačiaū "labiau po apačia", kloniaū "labiau į klonį", lobiau "žemiau į lobą (klonį)", pakalniaū "žemiau į pakalnę", paviršiau "labiau į paviršių", piečiau "toliau į pietus", ryčiau "toliau į rytus", vakariau "toliau Į vakarus", žiemiaū "toliau į žiemius" ir kt. A. Juškevičiaus žodyne duodamieji būdvardžiai bedus "vargingas, sunkus" ir galus -------- 1) Tokios lytys kaip paskutmhsnis, paskiitinižusias ir pirmutinesnis, pirmutini&usias, (vartojamos pvz. Geis-taruose ir kitur) yra visai retos išimtys ir, be abejonės, vėlesnio kilimo; jų vietoje kitur dažniau sakoma paskesnis, paskiausias, paskučiausias ir pirmesnis, pirmiausias, pirmučiausias. Galimas daiktas, kad pagal pirmutinis, paskutinis šios pastarosios lytys analogiškai galėjo būti perdirbtos į pirmutinesnis, pirmutiniausias ir kt.
VYTAUTAS KASIULIS VIZITAS (Tempera. Paryžiaus Miesto Muziejus)
"galutinis, paskutinis" daugiau gali būti paremti gyvosios kalbos prieveiksminiais, ne būdvardiniais pavyzdžiais: dabar bėdžiau gyventi kaip seniau (Vilkaviškis); su mergaitėms tėvams visada bėdžiau negu su vaikais (Geistarai); bėdžiausia, kad nėra pinigų (Pilviškiai); ji gyvenagaliau (pačiame gale. Šakiai); pasakojo galiau (aliai) žodelį (Linkuva); sveikina galiau vieną (aliai vieną, visus. Pociūnėliai) ir kt. Didžiajame liet. kalbos žodyne (V 149, 167) būdvardžiai kalnūs "nuokalnus, pakilus, augštas" ir kalvūs "pakilus, poaugštis" yra jau geriau paliudyti: šitas labai kalnus kelias (Daugailiai); mūsų bulbos kalnioj vietoj (Suvainiškis); kalnūs laukai, labai akmenuoti (Linkuva); baltiesiems žirniams kalnių laukų reik (Smilgiai, Panevėžio aps.); ten žemė kalvi (Raseiniai); vieta kalvi, sausa (Vadžgirys) ir kt. Bet yra vietų, kur dažniau vartojami atitinkami prieveiksminiai laipsniai: kalniau čia, o ten lomiau (Jušk. žod.); kur kalniau, ten jau sniego nebėra (Suvainiškis); kur kalniau, ten sausiau (Žeimelis); ten kalniau, kur žemė menkesnė (Valkininkai); kur kalniau, ten jau būtų galima sėti (Ramygala); kalnesniai (t.y. kalniau) reik namus statyti (Šatės); kur kalnėliau (labiau į kalną, augščiau), geresni javai (Pašvitinys); baravykai daugiausia dygsta kur kalnėliau (Saldutiškis) ir kt. Subačiuje (Panevėžio aps.), kiek atsimenu, buvo plačiai sakoma kalniau (šiemet rugius pasėjom kalniau), bet būdvardžio kalnus visai nesu girdėjęs. Taip pat ir J. Otrębs-kis savo Tverečiaus tarmės apraše (Wschodnioli-tewskie narzecze litewskie, I 431) pastebi, kad augštesniojo laipsnio prieveiksmiai kalniau ir lobiau yra sudaryti ne iš atitinkamų būdvardžių, bet iš daiktavardžių kalnas ir lobas "klonys." Plg. dar latvių laikdk "anksčiau, laikiau" (augštesniojo laipsnio lytis nuo prieveiksmio laika "laiku"), lejak "žemiau" (augštesniojo laipsnio lytis nuo lejd "žemai"), maldk "labiau į kraštą, kraščiau" (nuo mala "kraštas") ir kt., žr..Endzelynas, Lat-viešu valodas gram. (1951) 480 psl.
Iš viso to, kas augščiau sakyta apie daiktavardinius prieveiksmių laipsnius, jau galima matyti, kad tam tikrais atvejais pirmiausia galėjo būti pradėti daryti augštesnieji ir augščiausieji laipsniai, visai dar nesant atitinkamų nelyginamojo laipsnio lyčių, plg. apačiau, kloniau, pakal-niau, paviršiau, ryčiau ir kt. Čia buvo reikalinga tam tikra, kategorinė reikšmė ("labiau po apačia", "labiau, toliau į klonį", "toliau į pakalnę", panašiai kaip "toliau į gilumą" ir kt.), ir buvo pradėta vartoti apačiaū, kloniaū, lobiau, viršiaū, paviršiau, pakalniaū, piečiau, ryčiau ir kt., visai panašiai kaip giliau, slėniau (šalia slėnys ir slėnūs) ir kt. Tuo būdu ilgainiui galėjo atsirasti ir daiktavardiniai augštesnieji ir augščiausieji laipsniai (pvz. apačiausias "pačioj apačioj esąs", galiausias "(pačiame gale esąs; vėliau) pats paskutinis, paskučiausias", taip pat kalnesnis, kalvesnis ir kt., o vėliau šalia jų jau lengvai galėjo būti pridaryti ir nelyginamojo laipsnio būdvardžiai kalnūs, kalvūs, kraštus ir kt., juo labiau, kad šalia a-kamieno daiktavardžių mūsų kalboj lengvai gali būti sudaryti ir atitinkami u-kamie-no būdvardžiai; plg. draugas ir draugūs "linkęs draugauti, malonus", kelmas ir kelmus "kelmin-gas. kelmuotas" (Daugėliškis), kraujas ir kraujus "piktas" (Šėta), nagas ir nagus "nagingas" (Bartninkai, Ariogala, Alsėdžiai), tvaikas ir tvaikus "tvankus" (Rimavičiai, Vilkaviškio aps.), vargas ir vargūs "vargingas", ženklas ir ženklūs "žymus" (Punia) ir kt., žr. mano Liet. kalbos žodžių daryba 58 t., J. Endzelynas, Filologu Biedribas Raksti XX 258. Bet ši darysena nėra visai nuosekli: vienur šalia augštesniojo ir augščiausiojo laipsnio lyčių jau yra vartojamos ir atitinkamos nelyginamojo laipsnio būdvardinės lytys, pvz. kalniau, kalnesnis ir kalnus; lomiau, lomesnis ir lomus šalia loma ir kt.; bet dažnai nelyginamojo laipsnio būdvardinių lyčių šalia to dar ir lig šiol neturime; pvz. šalia apačiaū, apačiausias, kloniaū, klonėsnis, ryčiau, viršiaū, viršesnis "didesnis, vyresnis" (jis buvo viršesnis už visus) ir kt. nėra paliudyti būdvardžiai *apačias ar *apatus (plg. ypačias ir ypatus), *klonus, *rytas ar *rytus, "viršus, *paviršus ir kt. Tai yra dėl to, kad mums tokių darinių lig šiol arba nereikėjo, arba jų vietoj buvo susidaryti kiti patogesni, suprantamesni dariniai; pvz. užuot * apačias ar *apatus, *rytus, * viršus, *paviršus paprastai sakome apatinis, rytinis (rytykštis), viršinis, paviršinis, viršutinis, paviršutinis ir kt.
Dabar darosi visai suprantama, kodėl šalia daiktavardžių vyras, šuo ir kt. turime augštesnįjį ar augščiausiąjį laipsnį (vyresnis, vyriausias, šu-nesnis. . .) bet neturime atitinkamų ypatingų būdvardinių nelyginamojo laipsnio lyčių: viena, tokios nelyginamojo laipsnio lytys čia ir nebuvo reikalingos, nes nereikėjo tokiais atvejais nusakyti vieno daikto ypatumo nelyginamai su tokiu pat kito daikto ypatumu; antra, prireikus pažymėti tik augštesnįjį ar augščiausiąjį daikto ypatumo laipsnį, mes galėjome ir galime pridėti laipsniuojamąsias priesagas -esnja-, -ausja- tiesiogiai prie atitinkamų daiktavardinių, kaip ir prie būdvardinių, šaknų ar kamienų, visai nesirūpindami, ar yra nelyginamojo laipsnio atitinkama būdvardinė lytis ar ne. Jeigu pvz. mums reikia pažymėti apačiau esančią lentą, sakome tiesiogiai: apatesnė lenta. Jeigu kas yra didesnis tinginys arba bjauresnis už šunį, galime irgi pasakyti: jis yra tinginesnis, šunesnis. Dabartinės lytys vyresnis ir vyriausias yra tokios pat darybos, kaip šunesnis ir kt., tik jos, kaip rodo jų dabartinė vartosena, yra jau seniai sudarytos, ir todėl jų reikšmė jau gerokai pakitėjusi.
Visi panašiai kaip mūsų šuo: šunesnis, vyras: vyresnis, daiktavardžiai gali būti laipsniuojami ir kaikuriose kitose indoeuropiečių ir net neindoeuropiečių kalbose; plg. sen. indų vi:rdta-ra- "karžygesnis", vi.rdtama- "karžygiausias" (su laipsniuojamomis priesagomis -tara-, -tama-, kurios savo reikšme atliepia mūsų -esnja-, -ausja-, sudaryta iš daiktavardžio vi:ra-, mūsų vyras), asvatard- "arklinis asilas, asilėnas, mule, Maul-tier" (mūsiškai būtų *ašvesnis "arklesnis" iš *aš-vas "arklys": K. Sirvydo ašva "kumelė", Ašva, -os "kairysis Veiviržo įtakas"; kaip rodo dabartinių persų astar iš sen. persų *asatara-, sen. ind. ašvatara- yra veikiausiai kilęs iš indų iranėnų prokalbės), gotama- (nuo Rigvedos laikų plačiai vartotas asmenvardis, su augščiausiojo laipsnio priesaga -tama- sudarytas iš gauh, km. gdh "galvijas", taigi iš pradžios bus reiškęs "gal vi jausiąs, am meisten Rind seiend"), sen. graikų (Homero) basileūteros, basileūtatos (augštesnysis ir augš-čiausiasis basileūs "karalius" laipsnis, vartotas visų pirma kreipiantis į dievus:Zeus basileūtatos "karaliausiąs, t.y. didžiausias karalius, Dzeusas), kynteros "šunesnis, t.y. įžūlesnis, bjauresnis, begėdis"), kyntatos "šuniausias" (iš kyon, km. ky-nos "šuo"), rus. (tarm.) berežeje "artesnis prie kranto" (t.y. krantesnis, iš bereg "krantas"), vengrų gyermek-ebb "vaikesnis, kindischer" (iš gyermek "vaikas") ir kt., žr. Wackernagel - De-brunner Altind. Gram. 112, 601 tt.; T. Burrow, The Sanskrit language 149 t.; P. Chantraine, La formation des noms an grec ancien (1933) 235 t.; J. B. Hofmann, Etym. Wb. des Griechischen 167; Vondrak, Vgl. Slav. Gram. IF 238; H. Kronasser, Handbuch der Semasiologie 86 t.
Taigi, kaip matome, daiktavardžių laipsnia-vimas yra senas dalykas, iš dalies siekiąs net prokalbės laikus. Bet kadangi laipsniuojamų daiktavardinių lyčių tiek mūsų kalboj, tiek kitose kalbose yra žymiai mažiau kaip būdvardinių, — apskritai, jos niekur nėra plačiai išplitusios, — tai yra galimas daiktas, kad jos, kaip T. Burrow ir P. Chantraine mano, veikiausiai yra antrinio, ne pirminio kilimo. Tačiau dėl to nėra jokio pagrindo manyti, kad pvz. mūsų lytys vyresnis, vyriausias nebūtų galėjusios būti su priesagomis -esnja-, -ausja- tiesiogiai sudarytos iš vyras; kaip rodo mūsų bei kitų kalbų pavyzdžiai ir reikšmėmokslis, tokia daryba yra visai galima ir neabejotina. Dirbtinė šunesnio kilmė iš *šunines-nio arba vyresnio iš kažkokio būdvardžio (turbūt, iš *vyrus), kaip kad J. Otrębskis galvoja, yra netikėtina ir nepriimtina.
|
|
|
|